Ieva Motiejūnaitė. Skrydis. Balta gyvatė. Veidai. Tikėjimas. Oda

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Kad vasaros pabaigoje neturėčiau išvykti iš Lietuvos, rodė daugybė ženklų. Keisti ir nemalonūs sapnai, atšaukta labai laukta kelionė į Kroatiją... Į visa tai dėmesio nekreipiau. Autobusu išrūkau į Graikiją. Vengrijoje suvokiau, kad pasiėmiau negaliojantį pasą. Taigi mano „atostogos" persikėlė į Vengrijos miestą Segedą. Ne visus ėjimus šachmatų lentoje numatysi. Likti vienai svetimoje šalyje, kurioje daugelis žmonių kalba tik gimtąja kalba, yra ir juokinga, ir liūdna. Kiek ironiška gyventi viešbutyje, tačiau kartu jaustis nelegalia valkata su ne itin pilnomis kišenėmis. Liūdna suvokus, kad neturi su kuo pasikalbėti.

SKRYDIS

Normanas skrido. Ne, debesų nepalietė. Bet skrido pakankamai aukštai, kad po savo pavargusiomis kojomis matytų tamsiai žalias, ramybe alsuojančias eglių šakas. Tačiau net sapne žinojo, kad jo skrydis ilgai netruks. Žinojo, turintis kažkokias nematomas, neapčiuopiamas baterijas, kurių energija – ne begalinė. Normanas bijojo nukristi. Bet net sapnuodamas žinojo, kad neužsimuš. Žinojo, kad nesusilaužys kojų. Žinojo tik tiek, kad jam skaudės, bet ne taip smarkiai, kad nesugebėtų atsistoti. Tas keistas žinojimas jį gąsdino. Net sapne. Nepaaiškinamas žinojimas ir iliuzija.

Po kojomis Normanas pamatė atvažiuojančią ugniagesių mašiną ir pajuto, kad ima kristi žemyn. Lėtai, kaip plunksna. Mašina artėjo. Normanas bejėgiškai žiūrėjo žemyn. Basa koja užkliudė mašinos stogą. Ji nuvažiavo, o Normanas nusileido ant kelių. Juos nutvieskė bukas skausmas. Keistas, niekinis jausmas. Jau geriau justi nepakeliamą skausmą, kai apie nieką daugiau neįstengi galvoti. Kažkas nukrito ant kojos. Normanas atsimerkė.

Ant nudrengtais sportbačiais apautų pėdų gulėjo mineralinio vandens butelis. Normanas pasitrynė akis ir sujudėjo. Nuo ilgo sėdėjimo ant autobusų stoties suolelio bjauriai maudė nugarą. Normanas žvilgtelėjo į šlykščiai žalius stoties laikrodžio skaičius. Suprato, kad snaudė beveik tris valandas. Iš kišenės viltingai ištraukė mobilųjį telefoną. Tačiau jo ekrane išvydo tik tuos pačius skaičius, kaip ir laikrodyje. Normanas giliai atsiduso. Apsidairė. Priešais jį sėdėjo pusamžis vyras. Nors buvo naktis, jis dėvėjo akinius nuo saulės. Ant tamsiai mėlyno sportinio džemperio kabojo nutįsę balti ausinuko laidai. Vyras sėdėjo sukryžiavęs rankas ant krūtinės. Atrodė pabėgęs nuo jį supančio pasaulio. Normanas gėdingai pagalvojo, kad jam pavydi. Dar kartą žvilgtelėjo į mobilųjį. Jam pasirodė, kad nepažįstamąjį stebėjo gana ilgai. Tačiau tai truko tik porą minučių.

Normanas laukė toliau. Juto, kaip vėl ima sunkėti akių vokai. Staiga pajuto vibraciją kišenėje. Nervingai čiupo telefoną. Viltingai ėmė skaityti žinutę. Tai buvo reklama. Normanas užsimerkė. Nežinojo, kiek laiko taip sėdėjo. Netrukus ėmė girdėti, kaip tirpsta stoties šnaresys, ėmė nebejausti kojų.

Normanas sėdėjo už stalo. Jis buvo miške. Eglės tebealsavo žalia abejinga gaiva. Už kelių žingsnių nuo Normano stalo buvo automobilių stovėjimo aikštelė. Už jos – nedidelis, žalumoje kone šviečiantis baltas namas. Normanas pamėgino atsistoti, bet nepajėgė pajudinti kojų. Pasigirdo variklio ūžesys. Normanas atsisuko. Prie baltojo namo atvažiavo jaunavedžių automobilis. Jie garsiai kalbėjo. Iš to paties automobilio išlipo ir pora svečių. Nė vienas į Normaną nė nežvilgtelėjo. Jis vėl pamėgino atsistoti, bet nesugebėjo nė krustelėti.

– Aš čia! – beviltiškai šūktelėjo Normanas, tačiau niekas nesureagavo.

– Aš čia! – suriko dar garsiau ir beviltiškiau.

Nieko. Juto, kaip gerklę užkemša sausas ir sprangus gniutulas. Kažkas uždėjo ranką ant peties. Normanas krūptelėjo.

– Jūsų daiktai voliojasi, – tai buvo stoties apsaugininkas.

Normanas lėtai prisitraukė savo krepšius. Pasiėmė mobilųjį. Nieko. Tik lėtai besikeičiantys skaičiai. Ėmė raustis po krepšį. Ištraukė sukamo tabako maišelį. Virpančiomis rankomis ėmė dėti tabaką į popierėlį. Ranka sujudėjo. Ant grindų pažiro daugybė tabako trupinių. Viso labo, trupinių.

 

BALTA GYVATĖ

Tamsios medžių viršūnės badė dar ne visiškai pajuodusį dangų. Tačiau netrukus tamsiai mėlyna jo apačia pasidavė rugpjūčio žvaigždėmis nusagstytai juodumai. Kvepėjo šalikelės žemė. Kilo rudeniška drėgmė. Vilius mynė dviratį. Pažemės gaiva neįkyriai, kone maloniai kramsnojo jo nuogas blauzdas. Dviračio apšviesti be perstojo blykčiojo akinamai balti kelio juostų punktyrai. Baltieji tamsos tarnai. Tarsi mokinukai jiems nedrąsiai pritarė vietomis išvartyti stulpeliai su atšvaitais.

Vilius pamiršo, kiek laiko jau mynė dviratį. Ant vairo šiugždėjo kabantis plastikinis maišas. Jis buvo baltas. Bet tamsoje nešvietė. Jame bukai dunksėjo krūva alaus skardinių. Vilius nežinojo, kiek jų ten buvo. Tačiau jų turėjo užtekti. Pats nežinojo kam. Kelyje sužaižaravo veidrodinės akys. Lapės jauniklis. Jis nesitraukė. Ant kelio uostė kažkokią maitą. Lapiukas turėjo tikslą. Ar tikslą turėjo Vilius? Kelyje mašinų nebuvo. Vilius nuolankiai apvažiavo žvėriuką. Ėmė minti greičiau. Medžių viršūnės visiškai susiliejo su nakties antklode. Tamsa gaubė iš visų pusių. Ir iš vidaus.

Vilius pasiekė savo sodo namelį. Pasiėmė maišelį su alumi ir nubrido per drėgną žolę. Vis užmindavo ant nukritusių alyvinių obuolių. Traiškomi pūvantys obuoliai skleidė rūgštų kvapą. Vilius atrakino namelio duris. Įjungė šviesą. Lemputė perdegė vos spragtelėjus jungiklį. Vilius atsiduso. Atsisėdo ant slenksčio ir kone vienu ypu išmaukė skardinę alaus. Prisidegė cigaretę. Oranžinis jos kraštelis buvo vienintelis šviesus dalykas naktyje. Bet trumpalaikis. Trumpalaikis šviesus dalykas aplink Vilių. Jis atidarė antrą alaus skardinę. Susigūžė nuo jos spragtelėjimo ir naktyje pakibusių alaus garų. Jie išsisklaidė akimirksniu. Akimirksniu praėjo ir vasara. Akimirksniu praėjo ir dalis Viliaus gyvenimo. Tolumoje ūbavo laukiniai karveliai. Vilius liūdnai šyptelėjo. Pagalvojo, kaip būtų gerai tapti vienu iš jų. Be rūpesčio. Be liūdesio. Be pras­mės. Vilius gėrė toliau. Jis nebuvo karvelis. Prisidegė dar vieną cigaretę.

Pagalvojo, kad nugyvenęs dar tokį patį laikotarpį turės padidėjusią infarkto riziką, pasiraukšlėjusį veidą ir, galbūt, nuplikusį pakaušį. Vilius girto. Bet lengviau nebuvo. Pamėgino atsipalaiduoti ir pagalvoti apie ką nors malonaus. Pamėgino įsivaizduoti gražią moterį. Į ją žvelgė iš apačios. Kaip ir į viską gyvenime. Ilgi kojų pirštai slinkdami kaulo linkiu pavirto siauromis čiurnomis. Viliaus žvilgsnis slydo aukštyn. Glotnios, švelniai įdegusios blauzdos susiliejo su stangriomis šlaunimis, nebeslepiančiomis jokios paslapties. Plokščias ir raumeningas pilvas kilo tolygiai besikilnojančių dailių krūtų link. Viliaus akys pasiekė moters kaklą. Tačiau toliau jos nieko nebematė. Moteris neturėjo veido. Kad ir kaip Vilius stengėsi, negalėjo įsivaizduoti jos veido.

Tyloje bumbtelėjo obuolys. Vilius atsimerkė. Pasijuto neturintis veido. Jį krėtė šiurpas. Krūtinę graužė nemalonus jausmas. Pasirodė, kad tolumoje susiūbavo krūmai. Pasidarė dar nemaloniau. Vilius gurkštelėjo alaus. Bumbtelėjo dar vienas obuolys. Tyloje. Garsiai. Neišvengiamai. Kaip priekaištas. Vilius juto, kaip jį apima lengva panika. Jam dingtelėjo, kad sode jo ilgai niekas nerastų. O gal ir neieškotų. Bent jau ne iškart. Nukrito dar vienas obuolys. Krūmuose kažkas tebešnarėjo.

Vilius norėjo kam nors paskambinti. Ne dėl šnarančių krūmų. Ne dėl dunksinčių obuolių. Bet žinojo, kad niekas pas jį neatvažiuos. Šnaresys stiprėjo. Varė iš proto. Varė iš šitos vietos. Varė iš visur. Vilius atsistojo. Juto, kaip plaka širdis. Tvinksėjimas smilkiniuose buvo nepakenčiamas. Atrodė, kad kraujas pasipils pro akis, nosį, burną, užlies prieangį ir susilies su nakties tamsa. Vilius pajuto silpną dilgtelėjimą ant kaktos. Pliaukštelėjo ir užmušė uodą. Juto, kad užmušė dar kažką. Vilius nuspyrė skardinę su alaus likučiais ir apžergė dviratį. Žinojo, kur važiavo. Ir tai buvo svarbiausia. Žinojimas.

Vilius važiavo sodų gatvele. Ėmė važiuoti kelio viduriu. Tiesiai per baltą punktyrą. Siaurute, sutrupėjusia, bet balta juosta. Vilius stebėjo, kaip balti stačiakampiai kone magiškai susiliejo į baltą visumą. Nepajuto, kai juosta supanašėjo su klastinga gyvate. Vilius pakėlė akis. Blykstelėjo akinanti šviesa. Jam atvipo žandikaulis. Viską apgaubė tamsa.

 

VEIDAI

Kvapas laiptinėje buvo kitoks. Beveik negalėjai užuosti prarūgusios šiukš­lių konteinerio smarvės. Pro užrakintas duris besismelkiančio gaminamų pietų kvapo. Laiptinėje dvokė rūsio drėgme ir pelėsiais. Kairysis Margaritos akies vokas nevalingai dilgtelėjo. Ji pasitaisė sunkios kuprinės petnešas. Neryžtingai ir lėtai ėmė kopti laiptais. Akies vokas vėl suvirpėjo. Margarita pasiekė trečią aukštą. Jai dingtelėjo, kad laiptais lipo labai ilgai. Įkišo raktą į spyną. Kurį laiką lūkuriavo ant netvarkingai nučiuožusio, numindyto durų kilimėlio. Akies vokas vėl dilgtelėjo. Margarita pasuko raktą ir atvėrė duris.

Nenustebo. Nesuglumo. Jau kopdama laiptais juto, kad kažkas ne taip. Juto grįždama namo autobusu. Važiavo be nuotaikos. Ją susigrąžinti atrodė neįmanoma ir dabar. Margarita apsidairė. Pabalęs parketas netvarkingai iškilęs. Margarita atsegė prie raktų prikabintą kamuoliuką ir numetė ant grindų. Jis nuriedėjo į grindyse atsiradusį griovį. Margarita pakėlė akis. Atrodė, kad baltos sienos groteskiškai verkė. Rudo vandens čiurkšlės buvo sukūrusios kankinių veidus pamėkliškai išvarvėjusiomis akimis ir burnomis.

Margarita pažvelgė į lubas. Sietynas buvo nusileidęs ir kaltai apnuoginęs du baltus laidus. Margaritos akies vokas vėl dilgtelėjo. Ji pažvelgė po kojomis. Stovėjo ant į susitraukusį skudurą pavirtusio kilimo. Margarita atsisėdo ant grindų. Į kitus kambarius nėjo. Nepravėrė ir spintos. Nebandė įjungti prigėrusios buitinės technikos. Pažvelgė į sienas. Jai atrodė, kad ištekėję vandens veidai priartės ir savo gigantiškomis burnomis ją apseilės. Apseilės rūdimis. Dvokiančiu pelėsiu. Margarita pasiėmė mobilųjį. Susirado keletą numerių. Jai nebereikėjo bute likusio šlamšto. Stovėdama laiptinėje abejingai stebėjo, kaip lauk išnešami pūvančia mediena virtę baldai, šlykščiai drėgni susmirdę čiužiniai, bukomis dėžėmis virtusi buitinė technika, televizorius, kompiuteris.

Stovėdama laiptinėje Margarita dirstelėjo pro susvetimėjusio buto duris. Užrakino. Pati nesuprasdama kam. Nuėjo statybinių prekių parduotuvės link. Namo grįžo po pusdienio. Neskaičiavo laiko. Jo turėjo daug.

Iškrovė skardines su dažais. Pažvelgė į surūdijusį veidą. Žydra spalva brūkštelėjo per tamsias akiduobes. Atvipusi burna pavirto rausva šypsena. Siena nubangavo šviesūs plaukai. Pasirodė, kad greta rūdijantis vaiduoklis išsižiojo dar labiau. Margarita užmerkė jo akis. Burną apdovanojo palaiminga šypsena. Ji pasimėgaudama mosikavo teptuku. Kankinių liko tik ant vienos sienos. Jų veidai atrodė dar labiau ištįsę. Vienas jų virto besijuokiančiu vaiku. Greta galvą iškėlė tamsiaplaukė mergaitė. Kankiniai mirė. Margarita surinko tuščias dažų skardines ir užrakino duris.

Margarita vaikštinėjo po miestą. Sėdėjo prie upės. Žiūrėjo į fontaną. Balandžius. Ledais išsitepusią moterį. Pakaušį besikasantį vyrą. Besibučiuojančią porą. Nubudo ant suolelio skvere. Namie nebuvo beveik parą. Laiko neskaičiavo. Pasuko savo daugiabučio link. Atrakino buto duris ir nusišypsojo. Paskambino draugei.

– Alio?

– Labas. Šiandien namuose rengiu kaukių vakarėlį. Lauksiu septintą.

– Malonu, bet kas skambina? Nebeturiu senų numerių...

– Gretchen.

 

TIKĖJIMAS

Viktoras žingsniavo tuščia gatve. Kaip ir kiekvieną saulėtą vasaros vakarą. Auksiniai saulės spinduliai krito ant didelės neveikiančios bažnyčios stogo. Pilkšvos ir aptrupėjusios jos sienos įgavo gyvesnį ir šiltesnį atspalvį. Akimirką net galėjai pamanyti, kad bažnyčia veikia. Ypač, jei nekreipei dėmesio į sužaliavusius jos langus ir plyšiuose augančius gležnus, bet užsispyrusius medelius. Saulę uždengė nedidelis debesėlis. Auksas nuo bažnyčios pranyko akimirksniu. Trumpalaikio sakralumo nebeliko. Kažin, ar jis kada nors egzistavo? Kaip ilgai? Amžinybę? Valandą? Dešimt minučių? Užklupus bėdai? Visą gyvenimą?

Viktoras užsigalvojo. Vis labiau tolo nuo senamiesčio šurmulio. Perdėto domėjimosi gintariniais karoliais. Gintariniais paveikslėliais. Gintariniais rožančiais. Viktoras stabtelėjo. Nė pats nepastebėjo, kaip atsidūrė prie Rasų kapinių. Prie vartų stovėjo senas automobilis. Senas, byrantis kledaras. Šalia jo stovėjo treninguotas tipas. Praeidamas Viktoras žvilgtelėjo jam į akis. Jos buvo blausios ir stiklinės. Žvelgė kažkur už Viktoro. Neprognozuojamas žvilgsnis. Neprogno­zuojamos, peilį čiumpančios rankos. Vik­toras ramiai įėjo pro kapinių vartus. Ėjo auksu trumpam atgaivintais takais, stebėdamas trumpalaikio auksinio sakralu­mo įgavusius, į dangų besiremiančius kryžius.

Pamatė kapą tvarkančią seną moterį. Ji rovė žoles. Moteris pakėlė galvą, patrynė žemėtas rankas ir nusispjovė. Viktoras ėmė leistis šlaitu. Pamatė dar vieną treninguotą vaikėzą. Jo žingsniai buvo pamėkliški. Jaunuolis blaškėsi nenusakoma, logiškai nepaaiškinama trajektorija. Kaip į šviesą chaotiškai besi­taikantis naktinis vabzdys.

Viktoras praėjo pro vaikiną, apsuko ratą ir ėmė eiti vartų link. Grįždamas žvilgtelėjo į kapą tvarkančią moterį. Jos žvilgsnis buvo sustingęs ir persmelktas baimės. Ji žiūrėjo tiesiai Viktorui už nugaros. Jis atsisuko. Už nugaros plaukė jaunuolis stiklinėmis akimis. Viktoras stabtelėjo. Vaikinas praplaukė beveik neperstatydamas kojų. Viktoras pažiūrėjo į moterį. Ji persižegnojo ir į maišelį ėmė mikliai krauti tuščius plastikinius butelius. Viktoras išėjo iš kapinių. Praėjo seną kledarą. Treninguotą vaikiną. Nesižegnojo.

 

ODA

Kostas gliaudė riešutus. Ant stalo netvarkingai sumesti lukštai palengva virto į trikampę kaugę. Ji į stalą barbeno ilgais, kai kur sutrūkinėjusiais nagais. Ji paėmė riešutą ir ėmė jį ridenti iš vieno delno į kitą. Ji jo neketino lukštenti. Kostas paėmė dar vieną riešutą. Švelniai, bet kartu ir tvirtai atskyrė nuo lukšto. Įsidėjo į burną. Ji kažką bėrė pikta greitakalbe. Jos akys buvo tūžmingos ir raudonos. Ne nuo ašarų.

Riešutas nuriedėjo nuo stalo ir bukai dunkstelėjo ant grindų. Ji atsistojo ir užmynė ant kevalo. Ant grindų liko rusva miltelių masė. Kostas išlukšteno dar vieną riešutą. Ji pratrūko rėkti. Ėmė nervingai vaikščioti po kambarį, basomis kojomis ant kilimo ištrypdama tai, kas buvo likę iš riešuto.

Kostas pagalvojo apie ežerą ir valtelę. Jei kas būtų jo paklausęs apie geriausią laiko praleidimo būdą, atsakytų iškart. Irstymasis valtimi po ežerą. Po tuščią ežerą. Justi nuo jo karštą dieną garuojančią drėgmę, kaip ji... Ji sukūlė puodelį ir atžagaria ranka stumtelėjo kėdę. Atsisėdo. Vėl ėmė rėkti.

Justi karštą dieną garuojančią drėgmę, kai ji švelniai ir minkštai nusėda ant nuogų, saulės glostomų rankų. Plaukti pakrante ir stebėti mažyčių paukštelių ir didelių laumžirgių judinamus meldus. Vandenyje žaliuojančius karklus arba...

Ji pastūmė lėkštę su riešutais. Bumbsėdami pažiro ant grindų. Ji ėmė juos trypti. Kieti kevalai lyg vabalai pasidavė jos stiprioms kojoms... arba irstytis apniukusią, bet šiltą dieną. Kai vanduo kvepia dar stipriau, kai jo paviršiuje retkarčiais pūkšteli sidabrinė žuvelė. Sukelia trumpalaikius ratilus, ištirpstančius ežero ramybėje... Ji pastūmė stalą. Jos balso tembras pasidarė kimus. Stalas pajudėjo Kosto link, bet jis jį sulaikė alkūnėmis. Kai irkluoji, tavo alkūnės juda švelniai. Švelniai ir grakščiai juda pečiai. Ryte gali justi silpną ir malonų raumenų skausmą.

Ji pliaukštelėjo Kostui per kaktą ir atkišo jam pirštą. Ant jo plonytėmis kojytėmis mosikavo leisgyvis uodas.

– Kanda ir nejauti! – ji sušuko taip, lyg Kostui būtų kandęs ne uodas, o tigras.

Ir jo nejautrumas būtų kėlęs mažų mažiausiai nuostabą. Kostas pakėlė antakį. Jo oda tikrai nebuvo labai jautri.

 

Petras Rakštikas. „Geležinkelio Vilnius–Klaipėda tiltas per Ventą Daugėliuose ant žolės“, 2014