Ineta Šuopytė. Griūtis yra tvari

Veprių politechnikos mokyklą uždarė 2000-aisiais. Nuo tada mokyklos pastatas ir bendrabučiai apleisti. Šioje šviesos stokojančioje švietimo įstaigoje budi kadaise čia mokytojavęs vyras. Sutikęs potencialius įsibrovėlius, jis atveria užrakintas mokyklos ir bendrabučio duris. Tam, kad niekas pro langus neliptų ir durų nelaužytų. O už jų – sustojęs laikas ir apmirusi gyvybė. Pastatas neišvengiamai sunyks, klasėse kabančius plakatus nublukins per užuolaidų skepetas besiskverbiantys spinduliai. Likę dokumentai ir knygos nuo drėgmės pavirs į pelenus. Tik sergstinčio mokytojo atmintis palaiko šios vietos gyvastį. Jo atminties koridoriuose vaikštinėja jaunuoliai ir mokytojai, valgykloje per dieną apsilanko devyni šimtai moksleivių, atklydusių iš skirtingų Lietuvos kraštų, o klasėse tebevyksta pamokos. Jis vaikšto pelėsiu trenkiančiais koridoriais ir su nostalgija žvelgia į tai, kas būta. Niekad nebegrįš. Saugoti pastatą, kuriame dirbai keliasdešimt metų. Ką reiškia kasdien patirti nyksmą? Ką reiškia matyti, jog statinys tiesiog paliktas pūti? Kam galų gale viso to reikėtų? Metalo vagims? Jie jau išsinešė tai, kas vertinga. Tenka žvelgti niekiui į akis. Taip žmogus ima justi savo laikinumą. Viskas turi pabaigos datą.

 

Veprių politechnikos mokykla. Autorės nuotraukos

 

Per keliasdešimt minučių patyriau tiek būties nyksme. Pastatas yra gyvas mirtimi, pagalvojau. Kaip ir aš. Vis tiek nesiliauju geisti sustabdyti šį procesą.


/ / /

Kurį laiką žaviuosi socialistinio modernizmo architektūra. Žavėjimasis tokia architektūra visuomet yra kova su laiku. Reali ar įsivaizduota. Tai laikas ardo modernistinių pastatų fizinį pradą pačiu bjauriausiu būdu, atitolindamas realybę nuo idėjos, o estetą – nuo grožio pajautos. Jis trukdo pajusti objekto svarbą, didina prarają tarp žmogaus ir kūrinio. Be to, visuomenės santykis su šiomis architektūrinėmis formomis tebėra komplikuotas dėl istorinių traumų. Pastatai, drastiškai keičiami savininkų valios ir laiko, kartais nesulaukia deramo įvertinimo. Prisijaukinimo ir priėmimo į architektūros istoriją procesai vyksta per lėtai. Todėl dauguma šio periodo pastatų tebekybo virš prarajos. Su tuo renkuosi kovoti savais būdais. Jie gali pasirodyti tokie nereikšmingi. Tikriausiai tokie ir yra – laikas visuomet nugali. Visgi iki pralaimėjimo galima dar šį tą nuveikti. Įvertinti, pajusti, sukaupti. Pasidalinti.

Žengdama į terra incognita ėmiau sudarinėti sąrašą pastatų, kuriems galimai liko nedaug laiko. Tam, kad galėčiau juos aplankyti, pajusti erdvę, perteikti savo žvilgsnį ir liudyti buvimą. Liudyti buvimo svarbą man, kaip konkrečiam asmeniui. Būtimi bandyti aprėpti jo visumą, suvokti jo idėją ir ištakas. Sąraše puikavosi Sporto bei Profsąjungų rūmai, Vanagupės baseinas, „Rugelis“, „Garsas“, „Nevėžis“, „Kalniečių“ prekybos centras, tipiniai kino teatrai įvairiuose Lietuvos kampeliuose. Visi jie, kaip ir daug kitų pastatų, išliks pervilkti kitu rūbu – pakeitę medžiagiškumą, proporcijas, netekę dalies savo būties tikrumo. Apsilankymai sąraše esančiuose pastatuose nukeldavo į praeitį, kurios niekada neteko patirti. Į laiką, kuriame ką tik sukurti objektai ėmė gyventi savo gyvenimą. Anuomet jie buvo nauji, nublizgintais interjerais. Reikalingi. Kupini pirmų patirčių, pažinčių, gyvenimo. Jie nekvepėjo baigtimi. Šie susitapatinimo pratimai virto svarbiais įvykiais, jų patirtis nuosekliai įprasminau žodžiais ir vaizdais. Taip magėjo išreikšti esamo unikalumą, nusakyti kerinčias detales, parodyti žiūros taškus. Net jei dažnai tai buvo tik atsisveikinimas su byrančia, trupančia autentika. Branginu tai.

 

Veprių politechnikos mokykla. Autorės nuotraukos

 

Paraleliai egzistavo ir sąrašas pastatų, kuriuos praradau nė nepažinusi. Man vis dar trūksta „Merkurijaus“ Kaune, „Bangos“ Palangoje, „Trijų mergelių“ ir „Kauko“ kavinės, originalaus „Klevo“ fasado Panevėžyje, taip pat originalaus Kauno Miestprojekto fasado. Fiziškai šie pastatai neegzistuoja, bet tebėra gaubiami legendų ir istorijų, nuotraukų, vaizdo įrašų. Jų estetinės ir žmogiškosios vertės – gyvos. Tikriausiai fizinis objekto ištrynimas iš miesto audinio negali paneigti jo vertės gyvuoti likusiam žmogui. Jis negali ištrinti atminties ir ryšių. Tai, ką taip stengiamasi užglaistyti, numarinti, uždengti, lieka gyvuoti pasakojimuose. Tačiau kiek laiko išliks šie pasakojimai, kiek kartų pavyks perduoti atsiminimą, kuris nėra kurstomas materijos pojūčio? Tai lyg tuštumoje tarpstantys laiko inkliuzai. Tykūs kovos su laiku ženklai.

Sąrašai ugdė budrumą ir įžvalgumą, bet nereiškia, kad užsidariau viename laike. Vieno periodo pažinimas skatino dėmesingiau ir jautriau vertinti ne tik konkretų laiką, bet ir architektūrinę visumą, pastatų tarpusavio sąveiką, miesto audinį. Beatodairiškai naivus noras saugoti visumą ir jos dalis atvedė mane į paveldosaugą. Noras naivus, nes vos per kelis mėnesius spėjau suprasti, kad teisinė objektų apsauga, kuria taip tikėjau, neužtikrina jų išlikimo, o kartais tam net trukdo. Ypač kai lengviau leisti pastatui sunykti. „Sunyko“, – taip, būtent tai konstatuojama kultūros vertybių registro bylose. Pigiau, patogiau ir saugiau numarinti pastatą. Registras, keldamas aukštus reikalavimus, nesuteikia realios paramos ar motyvacijos palaikyti esamą fizinę pastatų būklę.

 

Veprių politechnikos mokykla. Autorės nuotraukos

 

Atidžiau žvilgtelėjus pasirodė, kad ir pats Kultūros vertybių registras tėra paskirų „vertybių“ kratinys. Vertybėmis pavadintų fizinių bruožų. Ir kitų formalumų: objekto kodo, vertybių pobūdžio, statuso, saugomos stačiakampės lango angos, laiptų tvorelės ar pastato laužyto plano dalykinio dokumentavimo. Visuma čia išskaidoma į fragmentus, niekados nevirsiančius vieniu. Lyg saugotume žmogaus šlaunį, plaštakas, pirštus ar siluetą, bet ne kūną, kuriame tarpsta dvasia. Tai nereiškia, kad būtina išsaugoti kiekvieną objekto detalę. Tai reiškia, kad būtina atsižvelgti į visumos keliamus reikalavimus, suvokti, kokie elementai yra esminiai pastato praeičiai ir esačiai. Saugojimo negalima atsieti nuo kompromiso ir individualios žiūros į kiekvieną objektą. Deja, registras užkerta tam kelią. Todėl ir pastatą gaubianti atmintis neretai nustumiama į paskutinį planą. Ypač jei pastato reikšmės nepatogios ar nepritinka didžiajam valstybingumo naratyvui. Registras draudžia pokyčius nepaaiškindamas, kodėl apskritai svarbu saugoti. Tad kodėl pastatas turi rūpėti savininkui?

Akivaizdu, oficialioji paveldo interpretacija neleidžia ginti pastatų esmės. Žingsnis, turėjęs tapti bandymu imtis aktyvizmo kovojant už tai, kas svarbu, subliuško atsimušęs į realybės kiautą. Neišvengiau beviltiškumo momento. Dėl oficialiai leidžiamų frankenšteiniškų renovacijų ir restauracijų. Dalinimo, ardymo, nesupratimo. Dvasios, besitraukiančios užmarštin. Jei pastato įtraukimas į registrą nesprendžia naikinimo problemos, kas sprendžia? Kas gali pakeisti pastato likimą? Kaip įtvirtinama objekto vertė tikrovėje? Ką saugome ir kodėl?

 

Veprių politechnikos mokykla. Autorės nuotraukos

 

„Paveldą reikia saugoti ateities kartoms!“ – dažnai girdimas idealas mano galvoje jau spėjo virsti lozungu. Kai griūva svarbūs pastatai, retai pasigirsta balsų, kad ateities kartos gebės į vertę žvelgti objektyviai, atmetusios dabarties vertinimus ir sentimentus. Net jei tai žinomų žmonių ar specialistų balsai. Jie tokie garsūs, bet tarsi negirdimi. Nepasiekiantys visą naikinančių buldozerių. Juk lengva užsidarius buldozeryje nieko negirdėti, gintis klasika virtusiomis klišėmis: TIPINIS, NEPRITAIKOMAS, BEVERTIS. Galop ką čia saugoti? Jei pastato nėra vertybių sąraše – jis neturi vertės. Ką gi čia daugiau svarstyti?

O svarstyti yra ką. Pavyzdžiui, ar noras brangiame žemės plote statyti laiko reprezentantą nėra didesnė vertybė už praeities statinį? Jei yra, galbūt nugriaukime prezidentūrą, universitetą ar vieną kitą šventovę, juk jie pasenę, o žemė – tokia brangi! Tačiau net ir valdininkai savuose buldozeriuose dievobaimingai teigs, jog to daryti nevalia. Galbūt dėl to, kad vienas paveldas yra vertingesnis nei kitas, o gal todėl, kad vienu paveldu lengviau manipuliuoti nei kitu. Žinoma, lygindama šiuos dalykus sutirštinu spalvas. Tai darau sąmoningai, noriu išryškinti, kiek daug lemia žmogaus požiūris į paveldą. Juk egzistuoja tvirta visuomenės pozicija sakralinių ar reprezentatyvių, laiko patiną turinčių objektų atžvilgiu. Tad sprendimai griauti tokius pastatus būtų itin nepopuliarūs. Viešumoje negali neigti įsišaknijusio, gilią praeitį, tradicijas liudijančio objekto. Negali neigti to, kas tapo objektyviai svarbu, ne registro padiktuota. Kad ir koks pragmatikas būtum.

 

Veprių politechnikos mokykla. Autorės nuotraukos

 

Gal tai ir yra receptas? Ne visai. Tvirta bendruomenių pozicija ir aktyvus pastatų gynimas nėra panacėja. Sukylantys architektai „Bangos“ ar Giraitės atveju, peticijos, fizinis objekto gynimas nuo griovėjų, protestai net karantino sąlygomis ar šimtai laiškų Panevėžio merui dėl „Garso“ kino teatro vis dar nėra pakankamai svari priežastis atsisakyti troškimo naikinti betono struktūras. Balsas tyruose. Ko tik nepadarysi dėl savų interesų ar patrauklaus žemės sklypo.

Kai pirmą kartą pamačiau Panevėžio kino teatrą, ant jo jau krito griūties šešėlis. Pastatas taip dailiai laužė ašt­rius vidudienio kaitros spindulius. Jis pasirodė įdomus tūrių kompozicija, forma, medžiagiškumu, unikalus išlaikyta funkcija. Labai vyliausi, kad galėsiu šį pastatą pamatyti dar kartą. Deja, neteko ir neteks. Ir vėl meras savo buldozeryje. Ignoruojantis ne tik vietinės bendruomenės, bet ir kino, architektūros bei kitų specialistų nuomonę. Teigiantis, kad tai tipinis, todėl nevertingas statinys.

 

Veprių politechnikos mokykla. Autorės nuotraukos

 

Šis „tipinis“ projektas – lietuvių architekto Vykio Juršio kūrinys. Negalima paneigti, kad projektas buvo įkvėptas analogų iš Sovietų Sąjungos glūdumų. Bet ką tai keičia? Pagal V. Juršio projektą sukurti kino teatrai įsipina į bendrą sovietinių kino teatrų kontekstą išskirtinai modernistine raiška. Visgi nei „Aidas“, nei „Garsas“ neišliko. Galop ir „Vaidilos“ liekanos bus radikaliai transformuotos. Labiausiai, žinoma, gaila „Garso“, kuris buvo išlaikęs originalią funkciją ir svarbą miestiečių atmintyje. Praradome išskirtinį tipiškumo atvejį, įrodantį, jog kartotinis projektas tam tikroje erdvėje gali būti svarbus ir unikalus. Nors tokie atvejai suskaldo bendruomenę, o disonansas tampa nebeatšaukiamas, egzistuoja ir kita pusė: konfliktai tik stipriau įrėžia griuvėsiais virtusius pastatus atmintin. Tai lyg herojiška pastato žūtis, kuri kartais paveikia labiau nei alinančiai vieniša senatvė, kai pamažėl miršti ir esi niekam nesvarbus. Diskusija yra geriau nei tyla. Norėtųsi tik atvirumo akistatoje su ateities kartomis ir savimi. Verta atidengti kortas, nesislapstyti po bandymu viskam įpiršti tipiškumą ir pripažinti, kad norim naujovių, pokyčių ir kad nemokame arba nebenorime saugoti. Prisiimti atsakomybę už atliekamą veiksmą.

Mums dar yra iš ko pasisemti išminties. Kad ir iš didžiųjų praeities autoritetų. Leonas Batissta Alberti pyko ant statytojų, kurie negebėjo statyti, kol nesugriovė visko, ką rado objekte, nes, anot jo, sunaikinti objektą galima bet kada. Daug svarbiau mokėti palikti senąsias struktūras savo vietose. Dėl solidarumo, architektūrinių savybių, grožio, galų gale dėl didaktinių ar istorijos priežasčių. Skamba puikiai. Tiesa, praktikoje architektas veikė kitaip – juk Švč. Marijos Naujosios bazilikos (Santa Maria Novella) fasade teliko kelios gotiką menančios arkos ir rožė. Tačiau galbūt tiek ir pakanka, kad prabiltų pastato praeitis, o stebintysis suvoktų jo sluoksnius ir pajustų vertę.

 

Veprių politechnikos mokykla. Autorės nuotraukos
Veprių politechnikos mokykla. Autorės nuotraukos

 

Visi konkretaus laikotarpio pastatai negali išlikti. Tam tikri objektai turi užleisti vietą kitiems. Griūtis yra neišvengiamas pastatų gyvenimo etapas, kaip mirtingiesiems – mirtis. Niekas neprivalo likti. Nieko nereikia saugoti kaip paminklo. Draudimai, kaip ir priverstinis bedvasiais virtusių pastatų saugojimas, nėra išeitis. Išliks tai, ką vertiname kaip savastį. Kuo rūpinsimės ne formaliai, o realiai, nes tai praeities tąsa, išsaugotų ir naujų prasmių susidūrimo buveinė. Jei blaiviai stebėsime savo aplinką, bandysime suvokti jos raidą, dalyvausime kismo procesuose. Kovosime ir ginčysimės, ar mums tai vertinga, nes nėra nieko baisiau nei abejingumas. Jei kursime istorijas, perduosime atmintį – ne vien materiją. Jei leisime griūti tiems, kurių išgelbėti neįmanoma, tačiau neatsisakysime saugoti jų atmintyje. Jei paliksime savo laiko gyvybės kibirkštį. Te ateities kartos nuspręs, ar mūsų vertės padoriai buvo suvoktos ir saugomos.


/ / /

Žmogus yra nyksmo sergėtojas. Toks laikinas, trapus, vis trokštantis veržtis būtin ir vis tiek netenkantis gyvybės. Todėl ir sergėtojas. Jam rūpi tai, kas išliks pačiam nesant. Jam rūpi tai, kas trupa, byra, griūva. Taip norisi globoti laikinumą, nes tai primena paties žmogaus lemtį. Jo paskirtį. Bėgti nuo lemties, kurios išvengti neįmanoma. Nes griūtis yra tvari.


Tekstas ir iliustracijos yra Architektūros fondo projekto „Aikštėje“ kuruojamo ciklo „Vertė“ dalis. Projekto strateginė partnerė – Lietuvos kultūros taryba.

Ineta Šuopytė – paveldosaugos magistrantė, domisi socialistinio modernizmo architektūra.