Iwanas Wyrypajewas (g. 1974, Irkutske) – dramaturgas, teatro ir kino režisierius, aktorius. Baigė Irkutsko teatro mokyklą, mokėsi Maskvos B. Ščiukino teatro institute. Gyvena Varšuvoje, yra Lenkijos Respublikos pilietis. Pjesės statomos visame pasaulyje nuo Pietų Korėjos iki JAV. I. Wyrypajewas stato spektaklius Europos, JAV teatruose, yra privačios teatro kompanijos WEDA PROJECT Varšuvoje generalinis prodiuseris. Filmų „Išgelbėjimas“, „Šokis Deli“, „Euforija“, „Deguonis“, trumpametražių filmų „Kaip reklama“, „Jausti“, filmų-spektaklių „Entertainment“, „NSO“, „Gražiųjų drugelių pasaulis“ scenarijaus autorius ir režisierius.

Venecijos kino festivalio, festivalių „Auksinė kaukė“, „Nikė“, „Kinotauras“, tarptautinio festivalio „Kontakt“ (Lenkija), festivalių „Naujoji drama“, „Triumf“, „Rusų dramaturgijos viltis“, Heidelbergo tarptautinio šiuolaikinės dramos festivalio (Vokietija) laureatas.

Pjesė „Liepa“ sukurta 2006 metais. Į sceną išeina moteris. Vienintelis jos tikslas – perteikti ryškų, beveik poetišką tekstą apie žmogėdrą maniaką, kuris, perėjęs pragarą, atranda meilę. Pagrindinis teksto veikėjas – tvirtas pusamžis atokaus Rusijos kaimo gyventojas, kurio namas sudegė kartu su jame buvusiais dviem šunimis. Po gaisro nutikę lemtingi įvykiai atveda jį į Smolensko beprotnamį, kur, pats nesitikėdamas, nužudo Dievą, atranda tikrąją meilę ir paskutinę savo buveinę.

Vertėjas

 

 

 

Rūtos Tranaitės nuotrauka

 

Ištrauka

Tekstas vienam veikėjui

Teksto skaitovė – moteris

 

Namas sudegė, o jame du šunys.

Vienas – juodas, kalė, mišrūnė, antras – aviganis, pusės metų patinas. Abu laikiau tvarte, uždaręs, kad nepabėgtų, kol baigsiu lopyti tvorą aplink namą. Buvo likę nutiesti vos penkis metrus vielos, ir būtų buvę viskas baigta, bet štai – gaisras, namas kaip kartonas sudegė per kokių dvidešimt minučių; ir tvartas, ir šunys, ir visas per ilgus metus užgyventas turtas, ir dokumentai, ir pinigai, ir visi mano ateities planai – viskas virto pilkais pelenais, neliko nieko, tik aš ir liepos mėnuo, kuriam įpusėjus mane ir ištiko visa ši negailestinga nesąmonė.

Būk prakeikta, nelemta liepa, būk amžiams prakeiktas, liepos mėnesi!

Paprašiau Nikolajaus, savo kaimyno: „Nagi, Kolia, gal pagyvensiu pas tave, tik porą mėnesių, kol susirinksiu visus dokumentus, reikalingus registracijai į Smolensko beprotnamį. Viso labo du mėnesius, o tada jau, kai bus pratęstas visų mano pažymų ir kortelių galiojimas, iš karto ir suvisam persikelsiu į Smolensko durnyną. Garantuoju. Ir prisiekiu Dievu, kad neužsibūsiu pas tave ilgiau nei du mėnesius.“ Bet Kolia, mano kaimynas, pensininkas šūdvalgys su stažu, pro savo stačiatvorę iškeikė mane trimis aukštais ir net į kiemą neįsileido, taigi stovėjau vidury gatvės, jo apdergtas nuo galvos iki kojų, nors dar lygiai prieš pusmetį dėl Kolios kreipiausi į mūsų kaimelio viršininką ir išprašiau plieninį lyną jo šunėkei, kad toji, grandine prisegta prie lyno, ištempto per visą kiemą, galėtų lakstyti ir saugoti niekam nereikalingą šito šūdžiaus mantą. Ir štai nuėjęs viską suorganizavau, ir lyną man davė, kuo aš neabejojau, o šitam šūdčiulpiui Koliai niekad niekas ir vinies neduotų, juolab mūsų kaimelio viršininkas, kuriam iš šiknos pradeda varvėti alyvinė tryda, Koliai vos pasirodžius horizonte, kokį tik gali pasiekti mūsų kaimelio viršininko akis. Ir tada iš apmaudo, užplūdusio mane dėl neteisybės ir šito pyzduko man skirtų keiksmų, tada persiropščiau per jo nespėjusius supūti vartelius, nesibeldęs užėjau į namus, užtikau tą šūdžių jo paties virtuvėje su tuščia lėkšte rankoje – matyt, ketino eiti prie puodo ant viryklės, įsipilti sriubos – ir nuo stalo pagriebęs, kas pirmiausia po ranka pasitaikė, įsmeigiau tą peilį tiesiai tam šūdčiulpiui į burną, pradūriau iki pat kaklo, kad jis, gaidys, daugiau iš jos nežertų keiksmų kada papuola, ir dar pribaigiau jį taburetės koja, kad jau visam laikui pamirštų, kaip skriausti tą, kuris jam padėjo ir jį gelbėjo, ir išprašė jo šunėkei iš mūsų kaimelio viršininko tą man jau skersai gerklės stovintį ir visus nervus suėdusį, niekam, išskyrus savo jubiliejaus nesulaukusį velionį Nikolajų, o dabar jau ir jam pačiam nereikalingą plieninį lyną.

Jau antrą dieną po to, kai nužudytą Nikolajų palaidojau jo paties rūsyje, prie mano plieninio lyno kieme pririšta šunėkė staiga sugalvojo pakaukti. Nors ir nuolat ją maitinau, nors ir mėčiau jai pro langą skanėstų gabalus, panašu, kad ta mišrūnė kažką jautė savo gyvuliška širdimi ir pradėjo ilgėtis šeimininko. O kadangi visą tą laiką slėpiausi Kolios troboj, jokiu būdu neišsiduodamas, kad čia būnu, tai man, savaime suprantama, šito šunpalaikio kaukimas buvo visai nereikalingas. Bet kadangi tas neprotingas padaras vis kaukė ir kaukė, ir nesiruošė atilsio, tai teko pamėtėti jai mėsytės su smulkiai grūstu stik­lu. Taigi, jau vakarop prie savo būdos ji vėmė krauju, o kitą rytą, lyg pagal mano užsakymą, gulėjo tolimajame kiemo kampe, kad nuo gatvės niekas nepamatytų, gulėjo kiemo gale sustingusi, kaip ir dera numirėlei. O aš vis dar negalėjau apsispręsti, ar palikti man Kolios namus ir važiuoti į Smolenską rinkti dokumentų beprotnamiui, ar dar truputį palaukti, kol čia viskas nusistovės ir kol nurims mano galvoje karvės varpelis, kuris jau antrą savaitę vis skamba ir skamba aplink dešinę ausį ir priskamba iki pat pliko mano pakaušio. Tad tebūnie ji prakeikta, ta neapkenčiama mano priešė, niekingoji liepa!

Penktą dieną, man slepiantis lavono Nikolajaus name, prieš pat langus už stačiatvorės pasirodė kaimynų vaikučiai, matyt, tėvų jiems buvo pavesta sužinoti, ar tik dėdė Kolia nebus susirgęs, nes kažkaip ilgai jo nematyti. Ir štai čia, tenka pripažinti, pradėjau ne juokais triznioti, nes, jeigu koks vienas mažylis ateitų domėtis į lavono Kolios trobą ir užtiktų mane, aš tada jį tyliai – kyšt maišan, smaugtelčiau, ir baigtas kriukis. Švystelčiau maišiuką su vaiko kūneliu į rūselį, ant mirusios dieduko Kolios krūtinės, o pats kaip tik spėčiau į septintos valandos autobusą. Ir, kol to mažiaus pasigestų, kol klyktų ir verktų, aš jau ramiai sau artėčiau tarpmiestiniu autobusu prie Smolensko. Bet čia jų, šitų neprotingų velniūkščių, buvo net šeši ir visi, lyg tyčia, skirtingo amžiaus ir lyties, tad su visais niekaip nebūčiau pajėgęs susidoroti. Reikėjo skubiai nuspręsti: rūsin, į nuostabiojo lavonpalaikio Nikolajaus glėbį, ar daržais prie kelio, į tarpmiestinį autobusą, vežantį į Smolenską, kaip tik septintai?

Ką gi daryti?

Kaip tik septintą išėjau į kelią, ir autobusas atvyko, nevėluodamas nė minutės, tad jau pusę devintos buvau vietoje, Smolenske. Didžiulis miestas, bet tokiems kaip aš nėra kur eiti, ir tokiems kaip aš nėra kur miegoti. Ir čia jau miesto įstatymas bendras visiems – teisus tas, kas stipresnis. Ir esu teisus aš, nes panaudojęs savo jėgą, gebėjimus ir apsukrumą, nors man jau per šešiasdešimt du, vis tiek ėmiau ir nusukau patiltės našlaičiui bomžui galvą ir išmečiau ją, galvą, na, ir arkliui aišku, kūną taip pat, negi sau pasiliksi, – visą šią maitą išmečiau į upę, o to bomžiuko čiužinį, kartonines dėžes ir vietą po geležinkelio tiltu kol kas pasilikau sau, kad laikinai čia galėčiau pamiegoti, apsiprasti, porą dienų apsidairyti, o vėliau, įgijęs naujų jėgų, jau galėsiu išeiti iš po tilto į miestą ir pradėti savo brangiojo beprotnamio paieškas. Kadangi jau apsisprendžiau – vyksiu tiesiai ten, be jokių pažymų ar dokumentų, ir tiesiai šviesiai prašysiu, kad bent laikinai skirtų man vietą. O kai priims laikinai, tada jau ir suvisam įsiprašysiu. Kaip senoj rusų patarlėj: laputė prašė šeimininkų tik uodegėlę ant suoliuko priimti, o priėmus uodegėlę staiga pasirodė, kad visa lapė jau guli ant krosnies.

Ištisas dienas ir naktis virš manęs važiavo traukiniai, o trečią mano būties po šiuo tiltu dieną, kai dėl nusilpimo, bado ir traukinių keliamo triukšmo nebegalėjau pakelti nei rankų, nei kojų, trečią dieną, lyg iš tos patarlės, tarsi iš jos pačios ir būtų išlindusi, prisistatė prie manęs gudriašiknė nusmurgusi lapė, tiesa, ne lapė, o šuo, bet elgėsi lygiai taip pat, kaip ta lapė iš pasakos: iš pradžių įtaisė savo uodegą man ant kelių, o vėliau ir pati visa užsiropštė „ant krosnies“, prisispaudė nušašusiu šonu tiesiai man prie veido ir kad ims lekuoti, lyg ją dabar pat kas nors pūstų rankine pompa. Negalėjau ilgai kęsti tokio įžūlumo ir, nors jėgų visai neturėjau, nors tris dienas jau nesikėliau, nevalgiau ir gėriau tik lietų iš tuščios konservų skardinės, vis tiek radau savyje kažką tokio, kažkur ten, širdies ir nugaros plote radau kažką tokio, kas vėl staiga pažadino troškimą dar pagyventi, vadinasi, ir alkio jausmą. Ir tokio alkio, kad aš, kaip gulėjau ant nugaros, taip nesikeldamas ir užsmaugiau šunėką, tiesiog sau ant krūtinės, o užsmaugęs, vis dar nesikeldamas, čia pat ėmiau ir suvalgiau gerą jo pusę. Pradėjau nuo galvos, o baigiau ties pusiauju. Po to beveik pusdienį gulėjau šuns kraujo baloje ir, lyg susimokę (na, aišku, iš tikrųjų tai tik sutapimas), per visą tą laiką, kol valgiau šunį, ir dar pusę dienos po to, kol gulėjau šiltuose šuns kraujo upeliuose, per visą tą laiką, lyg susimokę, virš mano galvos per geležinkelio tiltą nepravažiavo nė vienas keleivinis traukinys, nė varganiausias elektrukas, nė krovininis, niekas. Tylu. Tylu.

Nematau dangaus, virš manęs tiltas.

Tylu.

Nė vieno traukinio. Tylu.

Ir šioje visiškoje, karvės varpeliu spengiančioje tyloje pagaliau pakilau nuo bomžo čiužinio, išsiropščiau iš kruvinų kartono dėžių, išlindau iš po geležinkelio tilto, apsidairiau, kur eiti ir, ant kalvos Smolensko pakrašty pamatęs cerkvę, nusprendžiau traukti jos link, nes, mano supratimu, būtent ten, Kristaus cerkvėje, žmonės, kaip jokie kiti, turėtų žinoti, kur jų mieste yra beprotnamis.

Artėdamas prie vienuolyno vartų, jau visai sutemus, iš pradžių pagalvojau: „Bybys raibas, juk čia ne šiaip įprasta cerkvė, o visas vienuolynas. Kas gi įleis čia mane, taip atrodantį, ir dar tokiu metu?!“ Bet tada žiūriu – vartai atidaryti. Užeinu į teritoriją, nieko nėra. Matau – cerk­vė, ir ten taip pat durys atlapotos, ir nieko nėra. Užeinu vidun, irgi nieko nėra. Mąstau: „Na viskas, čia – pasala, arba jie visi išmirė, arba buvo išžudyti, arba bybys žino, kas čia.“ Su tokiomis mintimis, būgštaudamas einu prie altoriaus, centriniai vartai1 irgi plačiai atverti, įeinu į altorių, tiesiai pro karališkuosius – taip greičiau. Ir štai žiūriu – stalas, užklotas lyg auksine staltiese, bet ne auksine, aišku, kad netikro aukso, tada už savęs išgirstu moterišką balsą, girdžiu kažką man rėkiant, maždaug, kad man čia negalima, ir šaukia su tokiu išgąsčiu, tarsi ne tiesiog stovėčiau, o šikčiau jų tuščio altoriaus vidury, bet aš nešiku, o tiesiog stoviu, štai koks niuansas. Tada atsisuku ir matau – nieko sau! – vidury cerkvės – boba, maždaug keturiasdešimties, ir tos bobos veidas be nosies. Darkart įdėmiai pasižiūriu – nėra. Tai yra ji kadaise ten buvo ir jos buvimo pėdsakai veide dar ne visai išnykę, tik dabar nežinia kodėl ta nosis staiga lyg ištirpo ir pasklido per visą bobos snukį kaip geltonas vazelinas, ir užlipdė visą šitos bobos veidą, paversdama jį plokščia lėkšte, išterliota blizgiu vaškiniu šūdu. Boba kad ims vėl ant manęs šaukti. Pradėjo bėgti artyn, aš atsitraukiau kiek giliau, toliau nuo įėjimo, boba sustojo ir toliau neina. Šaukia, meldžiasi, bando mane įbauginti, bet nesiryžta užeiti pas mane, į altorių, – ar manęs bijo, ar savo Dievo, kuris jos čia neleidžia, – o aš jau atsisėdau ant jų stalo auksine staltiese ir laukiu, kada ji užsikiš, ta boba. Nors paties jau kantrybė irgi pradėjo po truputį tirpti, bet kol kas laukiu. Ir velniaižin kuo viskas būtų pasibaigę, greičiausiai bobą, kaip tą šunį po tiltu, būčiau sudraskęs į gabalus ir suvalgęs, bet čia nežinia iš kur pasirodė popas mėlyna sportine striuke, kokias dėvi miestiečiai, ir kelnėmis su juostelėmis, taip pat miestietiškomis, bet su barzda, iš ko ir supratau, kad popas. „Popas Liepa“, – tokia mintis kilo pirmą sekundę, popas Liepa, – taip pagalvojau, bet vėliau, gerokai vėliau paaiškėjo, kad jo vardas ne Liepa, o Miša. Bet tai sužinojau vėliau, kai jau buvome bybį dėję ant vardų ir pavardžių.

Gimiau 1950 metais. Ir, nors jau perkopiau į septintą dešimtį, vis dar esu labai stiprus, stipri ir mano valia, ir raumenys, ir žvilgsnis. Kai prieš trylika metų man surengė penkiasdešimtmečio balių, visiems svečiams matant pasistačiau prieš save mūsų karvę ir vienu smūgiu į galvą ją parverčiau. „Jokia čia naujiena! Jokia čia naujiena! Jokia čia naujiena! Jokia čia naujiena!“ Žinau. Tai ne naujiena. Taigi žinau, žinau, bet kodėl reikėjo rėkt, kad jokia čia naujiena?! Aš ir pats žinau, kad ne naujiena, bet kam triukšmauti per visą kaimą? Klausiu, kam savo bjaurią kakarinę laidyt? Ir štai todėl, kad mano žmona tada suriko, kad jokia čia naujiena karvę parversti, tik dėl to, kad ji suriko... Ne dėl jos žodžių, kad jokia čia naujiena, – o tik dėl jos pačios, tik dėl riksmo ėmiau ir jai, kaip tai karvei, suvariau kumštį į galvą. Tai prisimenu todėl, kad dabar, praėjus trylikai metų, žinoma, jau gerokai nusilpau, ir vargu ar parversčiau net ir kokią nors paliegusią karvę, bet vis tiek, kad ir vos vos, bet jėgų dar turiu. Bent jau vienam konkrečiam popui, dėvinčiam kelnes su juostelėmis, manęs pakako. Vos tik jis sugriebė mane už striukės apykaklės, iškart ir sulaužiau jam ranką, beveik perpus. O tada jau ir jį patį kojomis „sudygsniavau“ kaip storais siūlais šimtasiūlę, ir visą šį kilimėlį iš popo Liepos patiesiau priešais duris į jų rojaus altorių. Beje, gerai, kad nusprendžiau jį tik kojomis „prigesinti“, nes jei būčiau pradėjęs valgyti, būčiau gerklę nugraužęs ir vėliau niekada nebūčiau galėjęs atlikti savo šventos pareigos prieš tėvą Michailą. Matyt, jį Dievas tada išgelbėjo, na ir ačiū Dievui. Nes juk vėliau, kai jis atsigavo ir užsimezgė mūsų pokalbis, tik tada, mums įsikalbėjus, supratau, kad priešais mane – be penkių minučių šventasis. Darkart – šlovė jo Dievui, kad jis tada liko gyvas ir – turbūt – atsipirko viso labo rankos lūžiu.

Kol popas gulėjo prie įėjimo į altorių, sėdėjau nekrustelėdamas, nepajėgdamas atitraukti žvilgsnio nuo benosės bobos, kuri, užuot bėgusi į policiją, kaip tokiu atveju pasielgtų boba su nosimi, vos pamačiusi, kaip patiesiau jos popą ant grindų kaip kilimėlį, puolė ant kelių ir kad ims melstis, tyliai tyliai, kreipdamasi ne į dangų ar ikonas, bet į kažką, tarsi stovintį tiesiai ant karališkųjų vartų slenksčio, pačiame jų vidury. Bet ten nieko nebuvo, tuštuma ir tiek.

Popas atsistojo, persikreipė nuo rankos skausmo, bet neatsijungė, o atvirkščiai, lyg tas rankos skausmas būtų suteikęs jam jėgų, atėjo prie pat manęs ir atsisėdo visai šalia, lyg prie seno, šimtą metų pažįstamo draugo, bet ne prie žmogaus, sulaužiusio ranką ir kojomis atmušusio plaučius bei inkstus. Štai taip jis priėjo, ramiai ir draugiškai, ir prisėdo šalia. O benosė boba, pamačiusi, kad tarp mūsų viskas gerai ir taikiai, iškart pakilo ir išėjo. Ir daugiau benosių bobų savo kelyje man niekada neteko sutikti.

Praėjo valanda ar net daugiau, o mudu su popu Liepa, kuris pasirodė esąs Michailas, vis kalbėjomės, kalbėjomės ir niekaip negalėjome baigti pokalbio. Kažkaip pats nepastebėjau, kaip tai nutiko, kad pradėjau pasakoti jam visą savo gyvenimą, vos ne nuo pat gimimo iki šios dienos. Papasakojau ir apie atvejį su karve, ir apie žmoną, kaip ji po mano smūgio į galvą dvejus metus buvo beprotė, o vėliau staiga, netikėtai atgavusi protą, su mumis visais atsisveikino ir išėjo, tad iki šiol negalime rasti. Niekas nežino, kur ji dingo. Ir kaip atvedžiau tris sūnus į pasaulį: išnešiojau, išmaitinau, pastačiau ant kojų. Dabar jie visi trys dirba budėtojais Archangelske, ir dėl jų kol kas nebuvo jokių skundų.

Popas Liepa, beje, papasakojo, kodėl man čia užsukus buvo atlapotos visos durys. Pasirodo, vienuolyne nuodijo žiurkes. Juos ištiko užkratinių žiurkių epidemija, ir instancija nurodė jas nuodyti, kitaip – viskas, visam laikui taip užrauks šitą jų įstaigėlę, kad joks Viešpats nepagelbės. Tai jie viską ir išpurškė nuodais, o tada vėdino, kad patys nenudvėstų. Sakau popui Liepai: „Tai dabar tu, Michailai, supranti, kad aš nekaltas, kad nesiklausęs užėjau į jūsų altorių? Ko turėjau atsiklausti? Žiurkių? Taigi jūs, žudikai, visas išnuodijot, net nebuvo ko paklausti.“ Liepa išgirdo mano prielaidas ir joms pritarė. O vėliau jau išvis pradėjo žygdarbius: „Lįsk, – sako, – po stalu altoriuje ir pasislėpk.“ O aš jau ir taip buvau apakintas jo žavesio, – tas Tėvas Michailas Liepa pasirodė esąs toks nuostabus žmogus, kad buvau pasiryžęs bet ką dėl jo padaryti. Na ir, aišku, palindau po stalu altoriuje ir, vos tik palindau, visa cerkvė iškart prisipildė apsauginių, atvažiavusių manęs, kad galėtų sušaudyt vietoje, bet šūdo jiems. Tėvas Liepa apsauginiams sakė, kad jie atseit per vėlai čia subėgo, kad, kol jie atvažiavo, tas psichas, tai yra aš, jau pabėgo, ir jie dabar gali gaudyti jį kur nori, o Dievo šventyklą turį palikti. Štai koks žmogus pasirodė esąs tas Liepa. Liepa – mėnuo didvyris!

Tris mėnesius slapčia gyvenau pas tėvą Michailą po lova. Iš jo celės į lauką išeidavau tik naktį, dieną, kol tėvo Michailo nebūdavo, gulėdavau jo lovoje ir skaitydavau knygas, kurias jis liepė perskaityti, o naktį, kai tėvas Michailas jau miegodavo, sėdėdavau jo celės priemenėje ir mąstydavau. Tris mėnesius, kiekvieną naktį sėdėjau ir mąsčiau, mąsčiau ir tą kartą, o kai jau sumąsčiau tai, ką norėjau, pažadinau tėvą Michailą ir pateikiau jam klausimą, kurį kruopščiai ruošiau: „Michailai Valerjevičiau (tuo metu savo akyse jau buvau jį taip išaukštinęs, kad kreipdavausi tik tėvavardžiu, nors tėvas Michailas buvo už mane trisdešimt ketveriais metais jaunesnis), Michailai Valerjevičiau, sakykite – be kaltės kankintas ir nužudytas šventikas patenka į rojų ar į pragarą?“ Jis atsakė, kad į rojų, bet patikslino, kad tik tuo atveju, jeigu tas šventikas tikrai buvo be kaltės ir visiškai nekaltas dėl savo nužudymo. Man visiškai pakako tokio atsakymo, ir knygelės, kurias tėvo Michailo nurodymu skaičiau save prievartaudamas, tos knygelės irgi buvo mano pusėje. Myliu jus, pope Liepa. Esate šventasis ir nusipelnėte rojaus labiau nei bet kas kitas. Todėl, kad viskas būtų jau tikrai atlikta, dar kokias keturias valandas jį pjausčiau į smulkias dalis, suteikdamas jam akivaizdžiai begalines kančias, bet pjausčiau taip, kad tėvas Michailas neprarastų sąmonės ir kentėtų, būdamas sveiko proto ir šviesios atminties. Išaušus tėvas Michailas jau turėjo būti rojuje. Jo kūno dalis sudėjau į juodą polietileninį šiukšlių maišą, užsimečiau ant peties, išėjau iš celės ir pasukau šventyklos link.

Buvo liepos mėnuo, žiema jau artėjo prie pavasario.

Tokią valandą cerkvėje nieko nebuvo, tik aukštas altoriaus angelas, kuris ten – amžinai. Užėjau į altorių pro šonines duris ir, stengdamasis nekreipti dėmesio į angelą, pradėjau traukti tėvo Michailo kūno dalis ir atsargiai dėlioti ant stalo. Išdėliojęs viską, kas buvo, susukau šiukšlių maišą į mažą juodą gumulą ir pajudėjau išėjimo link. Bet prieš palikdamas altorių atsigręžiau į angelą, jis nejudėdamas stovėjo ten pat, kur visada, lygiai per centrą, veidu į užvertus karališkuosius vartus. Jis visada taip stovi. Per tuos tris mėnesius ne kartą buvau cerk­vėje naktį, ir jis visada stovėdavo toje pačioje vietoje, visiškai nejudėdamas, bet jo povyzoje nebūdavo matyti jokios įtampos. Pažvelgiau į angelą, atidariau duris, kad galėčiau išeiti iš altoriaus, ir staiga išgirdau ploną, kone vaikišką balselį. „Tai ne naujiena“, – ištarė angelas, ir tai buvo pirmas mano gyvenime ir paskutinis atvejis, kai girdėjau angelo balsą. Ir tai apskritai buvo paskutinis mano girdėtas balsas, ir tai buvo paskutinis garsas, kurį išgirdo mano ausys, nes beveik tą pačią sekundę, iškart po angelo žodžių, iškart po to, kai jis nuo manęs nusigręžė, gavau labai stiprų smūgį į pakaušį, ir visi garsai dingo. Žinoma, kartu su klausa ten praradau ir pusę, jei ne daugiau, visų savo organų, nes mane mušė tol, kol pavirtau į raudoną faršo gabalą. Bet būtent klausos netekau po pirmojo smūgio. Tėvo Michailo draugas jerovienuolis2 Grigorijus, užėjęs į celę, pamatė visą kraują ir nubėgo jo pėdsakais. Į altorių įpuolė kaip tik kai angelas, ištaręs tuos žodžius, nusisuko, tėvo Grigorijaus rankose jau buvo laužtuvas, kuriuo rytais daužomas ledas nuo cerkvės laiptų. Buku to laužtuvo galu tėvas Grigorijus, ilgai nesvarstęs, užvažiavo man per pakaušį, visam laikui išjungė garsą, o jau po to mane mušė: iš pradžių vienuolyno darbininkai, bet, aišku, ne vienuoliai, tada atvažiavo Smolensko „Omonas“3, bet aš jau, žinoma, nepamenu, kas ten buvo. Kitąkart pamačiau save po kelių mėnesių, beveik tris mėnesius praleidau komoje, antisanitarinėmis sąlygomis, nes manimi jau, žinoma, niekas nesirūpino, ir buvau paliktas pūti kaip sušlapusios bulvės rūsy, bet štai, Dievas žino kodėl, vieną gražią dieną ėmiau ir atgavau sąmonę, o vėliau dar ėmiau sveikti, bendram visų nusivylimui, nes dabar mane teko bent kažkiek prižiūrėti: uždėti metalinį antsnukį, vedžioti surakintą grandinėmis, kuopti mano išmatas ir šlapimą. Žodžiu, štai jums ir liepos mėnuo, vidurvasaris, o nė vienos saulėtos dienos.

O kadangi jau niekaip neatskirsiu, kur mano kraujas teka mano galva ir venomis, o kur svetimos mintys-injekcijos nuo, o tiksliau, dėl injekcijų sliuogia raudonu, vidiniu mano rankų ir kojų krauju, injekcijų, kurios tarsi svetimos bitės, tik be medaus pasekmių. O medaus pasekmių čia tikrai netenka laukti, nes čia nėra medaus. Liepą nėra medaus. Nėra, ir nieko nepadarysi, medaus nėra, ir viskas. Liepą nėra medaus.

– Kas ten toks mane atsegė, kas mane atsegė nuo mano lovos, kas mane atsegė ir nepabijojo, kas ten toks drąsus, nagi, kas ten toks, a?

– Aš.

– O aš kol kas nematau. Kas?

– Aš. Pažiūrėk į viršų ir viską suprasi.

Pažvelgiau ten, kur buvo liepta, – viršun, o ten tik balta paklodė ir skylės, ir nieko.

– Kas tu? Atsakyk, kas tu? Tu kas?

– O tu pažiūrėk į viršų, – vėl kreipėsi į mane. – Pažiūrėk į viršų, – jis pakartojo aštuonis, o gal net devynis kartus iš eilės.

– Nieko ten nėra. Kas tu? Žiūriu į viršų, kas tu? Taigi žiūriu. Tu kas?

Ir pradėjau žiūrėt ir žiūrėt, žiūrėjau ir žiūrėjau. Į viršų. Žiūrėjau ir žiūrėjau, ir – nieko. Kas čia kalba, kas?

Nieko.

– Aš.

– Kas čia kalba, kas?

– O tu pažiūrėk į viršų, čia aš.

Ir prasidėjo, tas pats per tą patį, įkalbinėjimai, vis tie patys įkalbinėjimai. Ir prasidėjo vis tie patys įkalbinėjimai.

Ir įkalbinėjimai. Ir įkalbinėjimai. Ir vis tas pats per tą patį. Ir aš ėmiau štai ir pažiūrėjau.

O žiūrėjau, žinoma, ir anksčiau, bet nemačiau, štai kas baisu.

Juk žiūrėjau ir anksčiau, bet pamačiau... štai kas baisu.

– Ir kas tu, bepenkiųminučiųbekaili vore? Na kas tu, vore ant mano lubų? Na ir kas tu?

– Aš.

– Ką? Nenugirdau, kas?

– Aš, – ištarė jis dar tyliau nei prieš tai, bet vis tiek išgirdau kiekvieną raidę.

– Kas?

– Tai aš, aš. Matai, kas? Aš. Tai aš, – dar silpniau girdėjosi, bet dar garsiau nuaidėjo mano nugaros smegenyse. – Aš čia, aš, – skambėjo. – Aš, aš.

– Še tau! – puoliau ir trenkiau jam, kokius du ar tris kartus, gal penkis kartus smogiau, štai ir viskas. Penkių ar trijų, o gal ir dviejų mano smūgių buvo gana tam Aš-vorui, kad jis nudribtų visu svoriu nuo supelijusių lubų ant medinių grindų, o tada jau ir man pagaliau leistų grįžti į savo ankstesnę būseną ir imti trypti, savo rankom ir kojom trypti tą įžūlų Aš-vorą ir įtrinti jį į juodas grindis. Trypti ir nesutrypti to Aš-voro, nes čia aš voras ir esu. Aš ir esu bepenkiųminučiųkailis. Tuo ir baigta.

Ir štai po maždaug trijų, gal net keturių tokio buvimo mėnesių, o jeigu įskaičiuosime vorą ir dar injekcijas, tai ir po visų šešerių metų – metų, žinoma, metų, nes tai jau seniausiai virtę metų, o ne mėnesių reikalu. Ir štai po šešerių, – įskaitant vorą, injekcijas, na ir mane, – po visų šešerių metų (ir dar rytais nebeteka kraujas iš nosies), štai po viso šito staiga nubudau, atsistojau, žiovaudamas pasirąžiau, išėjau – tiek mane ir tematė, štai taip. Ir daugiau jau manęs nebematė, nors mano kūnas juk, kaip ir anksčiau, voliojosi lovoje. Kūnas gal ir voliojosi, bet aš išėjau. Štai taip.

1 Ikonostãsas (Ikono + gr. stasis – stovėjimo vieta), medinė ikono­mis dekoruota cerkvės pertvara, skirianti altorinę dalį nuo erdvės tikintiesiems. (…) Bizantiškojo ikonostaso pavyzdžiu XIV–XV a. susiklostė rusiškasis ikonostasas, kurį sudarė treji vartai: centriniai (arba karališkieji), dešinieji (pietiniai) ir kairieji (šiauriniai; abeji dar vadinti diakonų vartais). (Iš VLE)

2 Šventiko rangą turintis stačiatikių vienuolis.

3 Specialiosios paskirties milicijos būrys.

Iš rusų kalbos išvertė Andrius Merkevičius

vyrypaev.com/ru/plays/july/ru