Kai Minajevą paliko mylimas vyras (niekšas, buvo neištikimas su geriausia drauge – užtaisė jai vaiką ir išėjo pas ją gyventi: taigi dar neteko ir vienintelės draugės!), ta išsikraustė iš proto. Na, tarsi išsikraustė iš proto. Ką ji padarė – nuėjo į vonią kartis! Iš tikrųjų, įsivaizduojate? Ot, kvailė. Bet Dievas ar kas sustabdė. Kai jau raudodama per vonią nutemptą skalbinių virvę nupjovė. Staiga tarsi atsipeikėjo ir, neberasdama sau vietos namie, segėdama trumpą sijoną puolė laukan, pasigavo taksi ir paliepė važiuoti į mišką už miesto. Kai privažiavo mišką, nurodė važiuoti keliuku, vedančiu gilyn į tankmę. Taksistas buvo bendraamžis, paniuręs, ir ji paslapčiomis tikėjosi, kad jis maniakas, nuveš toliau, sustabdys mašiną, išprievartaus ir nužudys. Ir tuo (ačiū Dievui) viskas pasibaigs.

Bet taksistas pasirodė besąs ne maniakas. Jis tiesiog įvykdė visus nurodymus, tik keistai pažvelgė, kai ji mokėjo. Ir net paklausė: „Jums viskas gerai?" Vos nepravirko, supratusi, kad jis kažkaip pajuto jos būseną (o galvojo, kad maniakas! – visai nukvako). „Taip", – atsakė Minajeva, pastebėjusi, kaip jo žvilgsnis nuslydo jos dėl sėdimos padėties apnuogintomis, it nulietomis šlaunimis (vis dėlto vyras, ne stuobrys), paliko jam karališkus arbatpinigius. Jis pasakė „ačiū" (norėjo dar kažką pasakyti, įdėmiai žvelgdamas į ją, bet persigalvojo) ir nuriedėjo atbulomis, nes toje vietoje nebuvo kaip apsisukti.

Minajeva liko viena nepažįstamame miške. Iš pradžių išsigando, bet išgąstis patiko: išlaisvino iš kančių. Jau geriau būti išgąsdintai, negu kęsti tokį pragarą sieloje, kaip kad namie. „Aš kuoktelėjau", – balsu pasakė sau Minajeva ir nusijuokė.

Žinojo, kad yra dar jauna, dar graži moteris ir kad tas niekšas, kuris ją metė, turėjo nešioti ant rankų. Kad ne vienas vyriškis būtų buvęs laimingas laikydamas glėbyje tokį kūną, šalia turėdamas tokią būtybę kaip ji. Kad sutuoktinis jos nevertas, kad reikėjo tiesiog spjauti į jį ir pamiršti. Bet ji, kvaiša, jį mylėjo! Negalėjo nuslopinti to jausmo!

Įėjusi į miško glūdumą, Minajeva kurį laiką stovėjo, paskui staiga ėmė nusirenginėti: nusitraukė trumpą sijoną, nusivilko marškinėlius, atsisegė liemenėlę ir galiausiai nusismaukė kelnaites. Dabar ant jos nebeliko nieko, išskyrus batelius. Tuomet nusiavė ir juos, nuoga žiūrėjo į krūvelę tvarkingai sudėtų drabužių, virš kurių lygiai per vidurį stovėjo, prispausti vienas prie kito, bateliai.

Pati dar nežinojo, ką darys. Kam taip daro. Tarsi žaisdama pati su savimi, ėmė judėti į miško gilumą. Tai buvo tarsi negrįžimo taškas; paliktieji drabužiai tarsi buvo svarbi jos dalis. Tai buvo savižudybės forma. Kaip dabar sugrįš namo? Visiškai nuoga? Kai tik drabužiai išnyks iš akiračio, daugiau jų nebesuras. Suras koks nors miškininkas, nustebęs stovės ties jais ir žiūrės iš viršaus į moteriškus apatinius. Spėlios, ką tai reiškia. Ką jis jaus, tas miškininkas – kokios mintys suksis jo galvoje?

Dar kartą atsisuko. Drabužiai buvo vos matomi, tolumoje. Dar galima pasukti atgal, apsirengti... Ir, vadinasi, sugrįžti. Sugrįžti į tą gyvenimą. Į tą gyvenimą, kuriame pragaras? Sugrįžti į pragarą?
Ūmai Minajeva pasileido bėgti. Nuo savęs. Nuo paliktų drabužių. Nuo tų gundančių minčių – sugrįžti. Sugrįžti namo.

Ne, ji nenorėjo sugrįžti namo! Norėjo mirti. Gal ne mirti, o tiesiog nebūti. Bet ar galima nebūti nenumirus?

Bėgo, kovodama su siaubu – dabar jau nebesuras drabužių. Dabar jau namo nebesugrįš. Niekada. Viskas. Bet kur dėsis? Kas jai bus?

Tačiau būtent nežinojimas, kas jai bus, išlaisvino. Ne, ji, Minajeva, savęs nepažinojo. Nežinojo, kad galėtų taip pasielgti. Taip, kaip ji pasielgė. Nors –­ ką jau tokio ji padarė? Kokį nusikaltimą įvykdė? Ką nuskriaudė ar nužudė?

Pavargusi bėgti, sustojo, atsirėmė nuoga nugara ir užpakaliu (šlaunys negalėjo prisispausti dėl atsikišusių sėdmenų) į didelį ąžuolą. Šiurkšti žievė maloniai įsirėžė į odą per visą nugarą. Stovėjo, sunkiai kvėpuodama, ir klausėsi. Lapų šlamėjimo, nematomų paukščių čiulbėjimo (buvo vasara). Keista, bet ąžuolas už nugaros, kontaktas su juo, leido pasijusti ne tokiai vienišai, kaip iki tol. Ne, ji turbūt visai išsikraustė iš proto, jei patiria tokius jausmus: ūmai pajuto, kad ąžuolas – gyva būtybė. Vos ne kaip vyriškis. Patyrė jam trauką. Pasisuko į jį veidu ir kiek galėdama apglėbė jo kamieną –­ šiurkšti žievė įsirėžė į pilvą, krūtinę, spenelius: apkabino ąžuolą nuogomis šlaunimis. Ir staiga... staiga ji pratrūko. Ėmė raudoti. Kaip raudama artimo žmogaus glėbyje. Pavargusi nuo kančios. Artimo žmogaus, kuris tave –­ nesakydamas nė žodžio – supranta, jaučia. Kuo ilgiau raudojo, tuo stipriau rankos ir kojos spaudė ąžuolą. Atrodė, kad medis supranta ir jaučia ją. Vieną akimirką išgirdo girgždesį –­ tarsi tai buvo atsakymas. Ąžuolas sugirgždėjo, taip liūdnai, pratisai, tarsi jos gailėdamasis.

Išsiverkusi tebelaikė ąžuolą savo glėbyje. Paskui paleido, paėjo į šoną. „Aš beprotė, – pasakė sau garsiai. – Ir gerai." Jos būsena ūmai pasikeitė. Norėjosi dainuoti, šokti. Ir iš tiesų šokčiodama nubėgo mišku, kaip miško būtybė, niūniuodama kažkokią melodiją. „Dieve, kaip man gera, kokia aš laiminga", – pagalvojo Minajeva, vis toldama į miško glūdumą.

Laikas ėjo, o ji vis bėgo, be jokio tikslo. Pirmąkart gyvenime kažką darė be tikslo, nežinodama, kaip elgsis kitą akimirką. Ir tai buvo tikroji laisvė. Ji tarsi pasidarė tokia pat būtybė, kaip tos, kurios gyveno miške: zuikiai ir paukščiai, drugeliai ir vabalai. Jie irgi nežinojo, kaip elgsis kitą akimirką –­ nesuprato savo gyvenimo tikslų ir uždavinių. Jie tiesiog gyveno – tiesiog šokinėjo po mišką, skraidė ore, staiga pakeisdami kryptį, plasnojo nuo vieno žiedo prie kito. Tie zuikiai, tie paukš­čiai, tie drugeliai ir bitės. Ir ji tapo viena jų. Laisva.
Pavargusi bėgti, Minajeva ėmė eiti greitu žingsniu. Paskui ir žingsnis sulėtėjo. Vieną akimirką pritūpė, nusišlapino ir patraukė toliau. „Visai kaip zuikė", – pagalvojo.

Tuo tarpu saulė ritosi laidos link, vėso. Ir ją ėmė persekioti mintys apie tai, kas bus, ką toliau daryti. Kvaiša, ko ji pridirbo? Kaip dabar sugrįš, visiškai nuoga? Net mobilųjį telefoną – viską paliko ten drauge su drabužiais. Tyčia paliko, kad nebūtų pagundų sugrįžti! O dabar išsigando?

Pyko ant savęs. Dėl savo silpnumo. Savo nenuoseklumo. Kurį laiką ėjo, bukai žiūrėdama sau po kojomis. Jau pamiršo, kad yra nuoga. Kūnas priprato prie oro temperatūros ir oda dabar buvo tarsi drabužiai. Staiga sustojo. Kulkšnys nugrimzdo į kažkokius maurus. Ji pakėlė galvą ir pamatė priekyje vandenį, miško viduryje. Buvo drėgna. Žengė dar keletą žingsnių – ir nugrimzdo iki kelių į kažką minkštą, nešaltą. Štai išeitis! Štai ato­mazga! Pats likimas ją čia atvedė.

Tai buvo pelkė. Pelkė miško viduryje, žemumoje. Įšildyta vasaros saulės, padengta plono šilto vandens sluoksnio. Čia bus jos pabaiga. Pabaiga ir pradžia. Čia bus jos kapas. Ji niekuomet nebūtų ryžusis persipjauti venų arba įkišti galvos į kilpą.

Bet nueiti į pelkės vidurį – tai visai nesunku. Net malonu. Šilta, per dieną karštos vasaros saulės sušildyta pliurzė švelniai gaubė dar jauną jos kūną. Tai buvo panašu į glėbį. Vėl dingo vienatvė. Šilta žemė aplipdė ją iš visų pusių – švelniai spausdama pilvą, sėdmenis, krūtis... Tokius jausmus turbūt žmonės patiria sanatorijų purvo voniose. Ir ji taip pat vonioje –­ mirties sanatorijoje...

Staiga vėl ėmė verkti. Pasidarė savęs gaila – jaunos, dar galinčios pagimdyti, dar galinčios džiaugtis gyvenimu. Bet nebėra kelio atgal. Nebėra kelio atgal. Nebėra. Nubris iki ežero vidurio – iki kaklo, paskui iki akių, paskui panirs su visa galva ir viskas. Amžiams išnyks tos žemės glėbyje, į kurią vis tiek, jei ne dabar, tai po dvidešimt trisdešimt arba penkiasdešimt metų sugrįš. Tai koks skirtumas? Koks skirtumas? Koks skirtumas?

Staiga Minajevai pasidarė tikrai lengva. Nebereikėjo spręsti, kaip sugrįžti namo. O sugrįžus – kaip sugrįžti į gyvenimą. Prie ankstesnių siaubingų minčių ir būsenų. Nebereikėjo bijoti vienatvės tuščiame bute – daugiau ji tenai niekada nesugrįš! Niekada. Niekada. Niekada. Nusiramino nuo tos akimirkos, kai joje pagaliau nubudo tam tikra valia. Tai buvo valia mirti. Valia, kuri vedė ją prie pabaigos, po kurios galbūt laukia šviesa. Didžiulė šviesa. Kito gyvenimo, apie kurį dabar nieko nenutuokia, šviesa. Ir tame gyvenime daugiau nebebus kančios. Nebus skausmo. Viskas bus lengva. Viskas bus lengva. Viskas bus lengva.

Vis lėčiau ėjo į priekį – dabar, kai pelkė buvo iki krūtinės, reikėjo nugalėti spaudžiančios masės pasipriešinimą. Bet tuo pačiu metu jautė, kad kažkas artimas laiko apglėbęs: kad ir kaip būtų keista, ji nebuvo viena. Jei ji išnyko, tai kažkame artimame – tai yra neišnyko, o susiliejo su kažkuo didesniu už ją pačią.

Staiga ji nustebusi sustojo. Jau buvo pelkės viduryje, bet galva, aplink kurią kaip vėduoklė išsisklaidę plaukai, palaikomi skystos masės (įsivaizdavo šį vaizdą iš šalies) – kyšojo vandens paviršiuje. Paėjo dar keletą metrų ir pajuto, kaip krūtys išlenda laukan. Dugnas kilo aukštyn. Tada vėl sugrįžo, kur giliau. Bet to gilumo neužteko, kad paskęstų toje mieloje pliurzoje, nugrimztų su visa galva! Kažkodėl negalėjo tiesiog pritūpti. Negalėjo. Pamėgino, bet iš karto, purvu ištepliotu veidu, išnėrė. Manė, kad taip eis, eis, kol nepasislėps iš akių. Amžiams. Tai buvo jos tikslas. Tai nebūtų savižudybė. Tiesiog būtų ėjusi. Nesustodama. Bet dabar... dabar reikėjo „gyvenimą baigti savižudybe". Tai vis tiek, kaip prisiryti nuodų arba pasikarti miegamajame ant šviestuvo.

Kurį laiką Minajeva stovėjo iki kaklo pelkėje, dairėsi aplinkui. Kad ir kaip būtų keista, jai vėl pasidarė gera. Ji tarsi akimirkai užstrigo tarp dviejų pasaulių – to ir ano. Tai buvo taškas, kur ji nepriklausė nė vienam iš pasaulių. Ir tai buvo stebėtinos laisvės akimirka. Pasidarė aišku, kad iškeliauti, kaip ji manė, į kitą pasaulį – jai nėra lemta. Trauka tam nežinomam pasauliui greitai silpnėjo. Bet ir šis pasaulis, kuriame ji gyveno, kuriame dar kvėpavo, irgi buvo toli – ji nuo jo buvo atkirsta štai tos pelkės. Dėl to ji stovėjo, jusdama visu kūnu ją apkabinusią, raminančią, dovanojančią nesuprantamą energiją, buizą. Nesinorėjo jos palikti. Norėjosi joje likti amžinai. Užstrigus tarp gyvybės ir mirties. Vieną akimirką Minajeva patyrė pačią tikriausią palaimą – virš galvos skraidė laumžirgiai, dūzgė kažkokie vabzdžiai, girdėjosi paukščių giesmė. Ji nepastebėjo, kaip užmigo.

Miegojo stovėdama, palaikoma sun­kios pelkės. Tai buvo stebėtinas regi­nys –­ visiškai nuoga moteris pelkėje, virš kurios kyšojo tik galva su išsidrikusių aplinkui plaukų saule, užmerktomis akimis. Mieganti. Tik niekas šio reginio nematė – nebent tik ta būtybė, kuri sukūrė tą moterį, tą pelkę, tą stebuklingą ir nesuprantamą pasaulį.

Ji nežinojo, kiek praėjo laiko, tik kai atmerkė akis, aplinkui tvenkėsi sutemos. Ir sieloje buvo visiškai kita būsena. Būsena, dėl kurios apsidžiaugė. Ji tarsi atrado save iš naujo. Aptiko kitą žmogų savyje. Vis dar nežinojo, ką darys, bet viduje atsirado kažkoks pačiai nesuprantamas pasitikėjimas. Minajeva jautėsi pailsėjusi.

Vargais negalais išsilaisvindama iš pelkės glėbio, ji proveržiais stūmėsi priešinga linkme. Tai truko apie dvidešimt minučių. Kai ji – visa juoda kaip velnias, aplipusi purvu – išlipo į krantą, buvo jau beveik naktis. Pavargusi (bet tai buvo malonus nuovargis), atsisėdo ant kranto, pritraukusi prie savęs kojas, įsirėmė smakru į kelius ir žiūrėjo į pelkę, kurioje turėjo išnykti. Jai norėjosi gyventi šalia – kaip miško fėjos. Ji pasijuto tokia – suprato, kodėl žmonės sugalvojo tokias būtybes (o gal nesugalvojo? – gal jos iš tiesų egzistuoja?).

Visiškai sutemo. Minajeva atsistojo ir nuėjo į miško glūdumą. Ėjo pusvalandį, pavargo ir vėl atsidūrė prie pelkės. Ji vaikščiojo ratais. Griuvo, užsikabinusi už šaknų. Susibraižė šlaunį, iš kurios sruveno kraujas (ji nekreipė dėmesio, negalvojo, kad reikia nuplauti žaizdą). Tada rado aukštumėlę, minkštą žolę ant jos ir, veidu į pelkę, susirietusi į kamuoliuką – kelius prispaudusi prie krūtinės, – užmigo. Aplipusi ją pelkės pluta atstojo rūbus, kurie truputį apsaugojo nuo nakties vėsos.

Kai nubudo, pro šakas skverbėsi saulė. Jos spinduliai glamonėjo pečius, sušildydami per naktį atšalusį kūną. Minajeva atsistojo ir patraukė kur akys veda. Ėjo ir ėjo. Ėjo ir ėjo. Visą dieną. Aptikusi avietyną, pasistiprino ir nuėjo toliau. Per visą tą laiką ji nesusitiko nė vieno žmogaus. Kai stojo naktis – ji pargriuvo ir užmigo kiečiausiu miegu. Taip pavargo eidama. Ir šitas miegas vėl buvo gydantis. Eidama ji apie nieką negalvojo, ir jos smegenys ilsėjosi. Praeitis tarsi nutolo, apsitraukė plutele, pasidarė nebe tokia skaudi.

Ketvirtą dieną Minajeva aptiko savo pačios drabužius. Ir tai irgi buvo likimo ženklas. O gal intuicija ją nesąmoningai vedė prie tos vietos? Nes be drabužių Minajeva vargu ar būtų sugrįžusi – neturėdama drabužių ji negalėjo net galvoti apie sugrįžimą. Todėl ji tiesiog ėjo mišku, palikusi likimui spręsti. Ir likimas, kaip matome, nusprendė.

Nepasakysi, kad Minajeva apsidžiaugė radiniu. Ji tai priėmė kaip neišvengiamą dalyką. „Taip turi būti", – pasakė ji sau. Tai priėmė kaip ženklą, likimo nurodymą. Ką daryti. Likimas išbandė ją ir dabar nurodė kelią.

Minajeva paėmė drabužius ir batelius į glėbį ir dar dvi valandas ieškojo vandens – kol vėl surado kitą, mažesnę pelkę. Ant paviršiaus susirinko skaidraus vandens. Ji pusvalandį trynė save kaip galėdama, žole ir smėliu. Galiausiai pavyko daugmaž padoriai nusiplauti veidą, kaklą ir kojas iki tos vietos, ties kuria turėjo prasidėti sijonas. Visa kita ji nusprendė nusiplauti namie. Apdžiūvusi saulėkaitoje, apsirengė, apsiavė ir vėl pasijuto žmogumi. Jau ne miško būtybe. Drabužiai stebuklingai ją pavertė žmogumi.

Paskui Minajeva ėmė ieškoti kelio. Tai truko dar valandą. Pataikiusi į miško keliuką, nuėjo juo, kol po dvie­jų valandų išėjo į kažkokį plentą. Nuėjo toliau plentu. Dar po pusvalandžio pamatė kryžkelę ir rodyklę „Petrovka". Išsiėmė mobilųjį telefoną –­ beveik išsikrovė. Bet dar spėjo išsikviesti taksi.

Taksi atvažiavo po valandos. Ji atsisėdo ant galinės sėdynės. Piniginėje dar buvo pakankamai pinigų.

Jau buvo tamsu, kai įėjo į butą. Prisileido sklidiną vonią, į vandenį prisipylė jūros druskos. Gulėjo ir jai buvo gera. Atrodė, kad ji tenai, pelkių glėbyje. Kad ji jau peržengė ribą. Jau yra kitame, geresniame pasaulyje.

Tai, ką miške patyrė per tas dienas, liko visiems laikams. Padėjo ištverti ne vieną sunkią gyvenimo minutę ir ateityje. O psichiatrai būtų pasakę, kad ji padarė viską, ko reikėjo, kad išgelbėtų save.