Jorge’s Luiso Borgeso eilėraščiai


IŠ RINKINIO „KITAS, TAS PATS" (1964)

 

Dar viena dovanų poema1

Aš noriu padėkoti dieviškajam
Priežasčių ir pasekmių labirintui
Už šio nepaprasto pasaulio
kūrinijos įvairovę,
Už protą, kuriam vis sapnuojas
Labirinto planas,
Už Helenės veidą ir Odisėjo atkaklumą,
Už meilę, kuri mums leidžia pamatyti kitą,
Taip kaip jį mato dievybė,
Už kietą deimantą ir minkštą vandenį,
Už algebrą, taisyklingų kristalų šventovę,
Už paslaptingas Angelo Silezijaus2 monetas,
Už Schopenhauerį,
Galbūt įminusį Visatos mįslę,
Už ugnies švytėjimą,
Kurio niekas negali stebėti be pirmykščio šiurpulio,
Už raudonmedį, kedrą ir santalmedį,
Už duoną ir druską,
Už spalvonešės ir nematomos
Rožės slėpinį,
Už kelias 1955 metų dienas ir išvakares3,
Už ištvermingus varovus, genančius tyruose
Kaimenes ir aušras,
Už rytą Montevidėjuje,
Už draugystės meną,
Už paskutinę Sokrato dieną,
Už temstant ištartus žodžius,
Sklidusius nuo kryžiaus prie kryžiaus,
Už tą islamo sapną,
Ilgą kaip tūkstantis ir viena naktis,
Ir dar kitą sapną – apie pragarą4,
Ugnim skaistinantį bokštą
Ir dausų sferas,
Už Swedenborgą5,
Bendravusį su angelais Londono gatvėse,
Už paslaptingas ir pamirštas upes,
Susiliejusias manyje,
Už kalbą, prieš šimtmečius skambėjusią Nortumbrijoje,
Už saksų arfą ir kalaviją,
Už jūrą – žaižaruojančią plynę
Ir mums nepažinų pasaulio slaptaraštį,
Už angliško žodžio muziką,
Už vokiško žodžio muziką,
Už auksą, žiburiuojantį galybėje eilių,
Už epišką žiemą6,
Už neperskaitytos knygos pavadinimą: Gesta Dei per Francos7
Už Verlaine'ą, nekaltą kaip sparnuočiai,
Už krištolinę prizmę ir bronzinį svarelį,
Už tigro dryžius,
Už San Francisko ir Manhatano dangoraižius,
Už rytmetį Teksase,
Už sevilietį, sukūrusį,
Už sevilietį, parašiusį „Pamokomąjį laišką"
Ir panūdusį likti per amžius nežinomu8,
Už kordobiečius Seneką ir Lukaną,
Dar iki ispanų sukūrusius
Visą ispanų literatūrą,
Už savitą šachmatų geometriją,
Už Zenono vėžlį9 ir Royce'o žemėlapį10,
Už gydomąjį eukaliptų aromatą,
Už kalbą ir jos menamą išmintį,
Už užmarštį, naikinančią ir keičiančią praeitį,
Už įpročius,
Kurie mus atkartoja ir patvirtina kaip veidrodis,
Už rytą ir jo kuriamą pradžios iliuziją,
Už naktį, jos tamsą ir šviesulius,
Už kitų drąsą ir laimę,
Už tėvynę, juntamą jazminų kvape
Ar senoje špagoje,
Už Whitmaną ir Pranciškų Asyžietį, jau sukūrusius svarbiausias eiles,
Už tai, kad eilės neišsenka
Ir jų tiek pat, kiek pasaulio tvarinių,
Ir kad paskutinių eilių niekad nebus,
Ir kad eilės eilėms nelýgu.
Už Frances Haslam11, prašiusios artimųjų atleisti
Už tai, kad niekaip nemiršta,
Už mirksnius prieš sapną,
Už sapną ir mirtį,
Šiuos du slėpiningus lobius,
Už asmenines dovanas, kurių neįvardijau,
Už muziką, mįslingą laiko formą.

 

IŠ RINKINIO „ŠEŠIOMS STYGOMS" (1965)

 

Manuelio Floreso milonga12

Greit Manueliui mirti teks,
Tai žinoma visiems tiesa;
Nes mirti – senas paprotys,
Įsišaknijęs žmonėse.

Ir vis dėlto man taip skaudu
Gyvenimui ištart sudie.
Toks savas, mielas rodės jis
Ir taip prigludęs prie širdies.

Savas rankas matau aušroj,
O rankose – melsvas gijas,
Jos rodos svetimos, kuomet
Su nuostaba žvelgiu į jas.

Trys kulkos iš toli atskries,
Su kulkomis ir užmarštis;
Kaip sakė Merlinas žynys:
Gimimas – tai nauja mirtis.

Kiek daug pamatė akys šios,
Kol dienos bėgo žingine!
Kas žino, ką jos pamatys,
Kai Jėzus Kristus teis mane?

Greit Manueliui mirti teks,
Tai žinoma visiems tiesa;
Nes mirti – senas paprotys,
Įsišaknijęs žmonėse.

 

IŠ RINKINIO „LIAUPSĖ TAMSAI" (1969)

 

Herakleitas

Antroji prieblanda.
Naktis, įauganti į sapną.
Apsivalymas ir užmarštis.
Pirmoji prieblanda.
Rytas, buvęs aušra.
Diena, buvusi rytu.
Sklidina diena, pavirsianti nuilsusiu vakaru.
Antroji prieblanda.
Naktis, kitas laiko rūbas.
Apsivalymas ir užmarštis
Pirmoji prieblanda...
Slapi aušra ir auštant
Efesiečio sopulys.
Kokie čia apmatai
Iš to, kas bus, yra ir buvo?
Kokia čia upė,
Virš kurios teka Gangas?
Kokia čia upė, kurios ištakos nesuvokiamos?
Kokia čia upė,
Plukdanti mitus ir kardus?
Beprasmiška miegoti.
Ji teka per sapną, dykumą, rūsį.
Upė neša mane, ir aš – ta upė.
Iš netvaraus audinio aš nuaustas, iš mįslingo laiko.
Galbūt šaltinis manyje.
Galbūt iš mano šešėlio
Išnyra lemtingos ir apgaulingos dienos.

1 Aliuzija į ankstesnę poemą pavadinimu „Dovanų poema" J. L. Borgeso parabolių ir eilėraščių rinkinyje „Kūrėjas" (1960). (Čia ir toliau – vertėjo pastabos).
2 Angelas Silezijos (tikr. Johannas Scheffleris, 1624 – 1677) – panteistinių pažiūrų vokiečių poetas mistikas. Monetomis J. L. Borgesas tikriausiai vadina jo eiliuotus filosofinius dvieilius iš rinkinio „Cherubiniškasis piligrimas" („Der Cherubinischer Wandersmann", 1674).
3 1955 m., žlugus J. L Borgeso nekenčiamo Argentinos prezidento Juano Perono režimui (kuriam valdant jis buvo atleistas iš bibliotekininko pareigų ir pasityčiojant paskirtas „valstybiniu paukštiena ir triušiena prekiaujančių turgaviečių inspektoriumi"), poetas tapo Nacionalinės bibliotekos direktoriumi. Likimo ironija: tuo metu jis jau buvo aklas.
4 Aliuzija į Dante's „Dieviškąją komediją".
5 Emanuelis Swedenborgas (1688–1772) – švedų mokslininkas, mistikas ir teosofas. Po 1744–1745 metais patirtų mistinių regėjimų, plėtojo neoplatonistinę gamtos filosofiją ir kritikavo oficialiąją krikščionybę, pretenduodamas į tikrąjį Biblijos supratimą, paremtą atitikmenų doktrina, pagal kurią visi materialūs žemiškieji dalykai turi dangiškuosius atitikmenis.
6 Turimi omenyje masiški neramumai Argentinoje 1959–1960 metais, nukreipti prieš tuometinę diktatūrą.
7 Dievo darbai frankų rankomis (lot.). Tai Guiberto de Nogento (apie 1055–1124), benediktinų vienuolio ir teologo veikalas, parašytas maždaug 1107–1108 metais.
8 Dar XIX a. pabaigoje buvo nustatyta, o XX a. naujais duomenimis patvirtinta, kad šio kūrinio autorius – Andrésas Fernándezas de Andrada (1575–1648), ispanų poetas ir kariškis.
9 Garsioji graikų filosofo Zenono Elėjiečio (490–430 pr. m. e.) aporija (paradoksas) „Achilas ir vėžlys", neigianti judėjimą.
10 Josiah Royce'as (1855–1916) – JAV filosofas, žymiausias amerikiečių idealizmo atstovas. Savo esė „Šališka Don Kichoto magija" („Magias parciales del Quijote", 1952) J. L. Borgesas glaustai atpasakoja jam artimą filosofo mintį apie begalinį regresą, išreikštą žemėlapio įvaizdžiu pirmajame veikalo „Pasaulis ir individas" (1899) tome: „Įsivaizduokime idealiai sulygintą kokį nors Anglijos žemės sklypą, kuriame kartografas nubraižė Anglijos žemėlapį. Jo darbas – tobulas; nėra tokios Anglijos žemės detalės, nors ir kokia nežymi ji būtų, kurios žemėlapis neapimtų; ten viskas turi savo atitikmenį. Tokiu atveju šis žemėlapis turi apimti žemėlapio žemėlapį, pastarasis – žemėlapio žemėlapio žemėlapį ir taip iki begalybės."
11 J. L. Borgeso senelė iš tėvo pusės.
12 Milonga (isp.) – improvizacinė daina, lydima gitaros. Pagrindinės jos temos –­ rūstus vyrų pasakojimas apie peilius, dvikovas, žirgus, pampas ir mirtį.

Vertė Lanis Breilis

Versta iš: Jorge Luis Borges „Obras completas I-IV". – Buenos Aires: Emecé Editores S.A., 2004.