Jørgenas Lethas (g. 1937) daniškai yra vadinamas multikunstner – menininkas, sėkmingai veikiantis daugelyje sričių. Jis – originalus poe­tas ir režisierius (Larso von Triero mokytojas ir kūrybinis partneris), ilgametis „Tour de France“ komentatorius, autofikcijos kūrėjas, eseistas. Visas šias sritis sieja bent dvi savybės: aistra žaidimui, kuriame kūrybinis laisvės impulsas paradoksaliai dera su būtinybe apsibrėžti taisykles, ir gebėjimas su estetine nuostaba žvelgti net ir į kasdienius dalykus bei daiktus. Spausdinamas tekstas, vienas iš knygos „Mano herojai“ („Mine helte“, 2015) skyrių, pastarąją savybę iškelia kaip pagrindinį kūrybos, bent jau kinematografinės, principą ir aiškina, kas jį inspiravo. Knyga yra ketvirtasis prisiminimų epopėjos „Netobulas žmogus“ („Det uperfekte menneske“) tomas, ir šis pavadinimas aidu atsikartoja publikuojamo teksto pabaigoje, atskleidžiančioje dar vieną svarbią šios kūrybos nuostatą: tobulieji herojai yra netobuli, tai ne šventieji, o klystantys ir todėl žmogiški žmonės. Šių metų rugsėjo pabaigoje J. Lethas lankėsi Vilniuje Danijos karališkosios ambasados kvietimu: po filmo „Gyvenimas Danijoje“ („Livet i Danmark“, 1972) peržiūros skaitė paskaitą VU ir VDU studentams skandinavistams.

 

Vienoje nuotraukoje matome jį apsirengusį visa keliautojo uniforma: aptemtomis kelnėmis, tik be kamštinio šalmo ant galvos, kairioji koja – ant gulinčios medžio šakos. Visai kaip tikras laukinių žvėrių medžiotojas, vieną koją užkėlęs ant trofėjaus. Savo darbą dirbantis antropologas, pasiruošęs pradėti stebėjimus.

Būtent šią situaciją jis užfiksavo fotografuodamasis savo puikiu mediniu fotoaparatu ant trikojo, nustatęs laik­matį. Kitoje nuotraukoje jau su kamštiniu tropiniu šalmu, šnekasi, kaip galima spėti, su vietos gyventoju. Išimties tvarka jis surežisavo pats save. Taip, kaip daugelį kartų yra komponavęs žmogišką medžiagą, pateikdamas ją tarsi suprantamus paveikslus. Savo „informatorius“ – jaunų vyrų grupę, jaunas netekėjusias moteris – taip pat grupėje. Moterį, blusinėjančią vyro plaukus. Seną vyrą, seną moterį nukarusiomis lyg oda krūtimis. Jauną merginą, gremžiančią plaušinį sijoną, jauną vyrą su plunksnomis plaukuose.

Neįtikėtinai paprastas B. Malinows­kio fotografijų stilius įkvepia ne mažiau nei jo rašiniai. Jam buvo lemta tapti naujos žmogaus tyrinėjimų koncepcijos pradininku. Jis rinko detales ir sudėliodavo jas į viena. Visai kaip fizikas, kuris konstruoja savo teoriją remdamasis surinktų skirtingų eksperimentinių duomenų visuma. Iš to gimė sociologinė sintezė, tam tikrų sąryšių vaizdas, būtent taip jis ir apibrėžė savo, kaip etnografo, užduotį. Sudėlioti viską į visumą – ši kultūros antropologija buvo didelis šuolis nuo jo laikais vyravusio evoliucinio mąstymo. Jis daug kuo lenkė laiką ir padarė milžinišką įtaką ateities antropologijai. Viso to pradžia buvo vienas lemtingas įvykis.

1914 m. B. Malinowskis atvyko į antropologų konferenciją Australijoje, tuomet nukeliavo į Papua Naująją Gvinėją, o iš ten į Trobriando salas – tiesiai priešais PNG išsidėsčiusį salyną. Šiose salose jis ir „užplaukė ant sausumos“, pačiame studijų įkarštyje. Tiksliau, negavo leidimo sugrįžti į Europą, kai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, kadangi jis, nors ir lenkas, buvo Austrijos-Veng­rijos pilietis.

Australijos valdžia leido rinktis: tęsti tyrinėjimus Melanezijoje arba keliauti į pabėgėlių stovyklą. Šiuo šansu B. Malinowskis ir pasinaudojo. Kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo visų mūsų šansas geriau suprasti pasaulį ir gyvenimą. Dėl savo idėjų ir metodų jis tapo vienu svarbiausių ir įtakingiausių XX a. antropologų. Lauko tyrimų atradimai griovė Z. Freudo idėją apie Edipo komplekso universalumą. Jis žinojo, kad „primityviosios“ tautos niekuo nenusileidžia „pažangioms visuomenėms“, kai kalbame apie elementarių dalykų sąryšį. Jo nuomone, antropologui būtina išmokti vietos gyventojų kalbą ir susipažinti su pačiomis elementariausiomis jų kasdienio gyvenimo detalėmis. Ir jei į lauko tyrimus žiūrėsi rimtai, tuomet atsiskleis religinio gyvenimo, seksualinių praktikų, tuoktuvių papročių, prekybos niuan­sai.

Ankstyvesni antropologai dažnai padarydavo skubotų apibendrinimų. B. Malinowskis nuplėšė nuo jų šydą, ypač nuo vadinamųjų socialdarvinistų, maniusių, kad pažanga visuomet juda spirale.

Linijiniai modeliai buvo niekam tikę.

B. Malinowskio ir jo mokinių atlikti tyrimai įrodė, kad įvairios gentinės kultūros gerokai racionalesnės ir pragmatiškesnės, nei apie jas sklido nuomonė, suformuota baltųjų kolonistų ir misionierių pasakojimų. Pavyzdžiui, paaiškėjo, jog maginiai ritualai atliko svarbią funkciją vestuvių, prekybos ir žuvininkystės sferose. Štai B. Malinows­kio svarbiausi darbai: „Argonauts of the Western Pacific“ („Ramiojo vandenyno Vakarų pakrantės argonautai“, 1922) analizuoja ritualus ir idėjas, šioje milžiniškoje salų karalystėje reguliuojančius sudėtingą prekybą; „Crime and Custom in Savage Society“ („Nusikaltimai ir papročiai laukinių bend­ruomenėje“, 1926) ir „The Sexual Life of Savages in North Western Melanesia“ („Šiaurės Vakarų Melanezijos laukinių seksualinis gyvenimas“, 1929). Būtent prie pastarosios knygos aš vėl ir vėl sugrįždavau.

Joje pasakojama apie meilės ritualus ir praktikas. Man visuomet labai patiko dalykinis antropologo ir jo informanto tonas, kalbantis karšta tema. Žavi kontrastas tarp vėsaus ir karšto. Tą tono vėsą visuomet norėjau skolintis savo filmams. Matyti, girdėti ir aprašyti B. Malinows­kio būdu. Šitaip pažvelgti į gyvenimą Danijoje.

Atradau B. Malinowskį studijuodamas Kopenhagos universitete. Tuo metu, 7 dešimtmečio pradžioje, dirbau dienraštyje „Aktuelt“. Šis vyras, etnografinio field work pionierius, tapo tiesioginiu mano įkvėpėju, kai ėmiau kurti „antropologinius“ filmus, pradedant „Det perfekte Menneske“ („Tobulas žmogus“, 1966), iš karto po to „Livet i Danmark“ („Gyvenimas Danijoje“, 1971), „Det gode og det onde“ („Gėris ir blogis“, 1974), „Notater om kærligheden“ („Užrašai apie meilę“, 1989), „Det erotiske menneske“ („Erotiškasis žmogus“, 2010).

Ši idėja sudaro beveik visų kitų mano filmų stuburą, pavyzdžiui, „Motion Picture“ („Judantys vaizdai“), „66 scener fra Amerika“ („66 scenos iš Amerikos“), „Pelota“.

Norėjau būti B. Malinowskiu. Perėmiau jo maniją iki smulkmenų studijuoti žmogų, išorės bruožus, mėginant įžvelgti už jų slypinčias mintis ir jausmus.

Mano metodas buvo elementarus. B. Malinowskio būdą stebėti ir aprašinėti išorinį pasaulį norėjau perkelti iš tolimos egzotiškos tikrovės „namo“, į įprastą danišką aplinką. Norėjau pasinaudoti jo nuostaba, elementariu smalsumu, noru tirti ir pažinti, perkelti visa tai į neva gerai pažįstamus dalykus. Ir kas bent jau teoriniu lygmeniu galėtų tapti nemažiau mistiška ir neįžengiama kaip vadinamoji egzotika.

Norėjau išsaugoti naivumą: nieko nežinau, bet noriu ką nors žinoti.

Tai ir yra pratimo esmė. Tai, ką galiu matyti, tai, ką sugebėsiu išgirsti. Tai, ką galima sužinoti, sukuriant iš modelių kompoziciją. Klausti. Klausytis. Išvysti.

B. Malinowskis ištiesė man pagalbos ranką, kai to labiausiai reikėjo. Būtent tada, kai 9 dešimtmečio pabaigoje buvau atsidūręs gilioje ir juodoje depresijos duobėje. Buvau beprarandąs tikėjimą, kad galiu iš jos išsikapstyti. Ypač abejojau, ar sugebėsiu realizuoti beprotišką projektą „Užrašai apie meilę“. Bet, atsirėmus į B. Malinowskį, sugrįžo aiškumas ir smalsumas, ryžtas ieškoti sprendimų. Jo išmintis grąžino man norą gyventi, priemones ir drąsą eiti pirmyn. Filmas virto savotišku mėginimu įsigilinti į pasaulį, kuris yra kažin kur ten, bet kuris egzistuoja. Vėl tapau antropologu. Filmas prasideda lyg ir katastrofiniu eilėraščiu:

 

Nenoras. Nenoras
Viskas velniop.
Esu kvailys. Nežinau
nieko. Nežinau,
kaip pradėti.
Galva šipuliais.
Mano kūnas leidžias
į žemę.
Betvarkė, chaosas.
Išimu popierių
iš aparato.
Tai
yra veiksmas.
Aš
rūkau cigaretę.
Keliauju į salas,
kažkur juk reikia pradėti.
Prieš metų 70
čia buvo Malinowskis.
Miegodavo palapinėje.
Rytais prabusdavo.
Kalbėjosi su čionykščiais.
Rinko sau medžiagą.
Jis troško aprašyti meilę.
Tai
buvo jo projektas.
Malinowskis yra mano herojus.
Jaučiu savo kūną
upėmis.
Jis vietoj.
Mano pėda
yra ten, kur jai dera būti.
Mano ranka
nurimus.
Upėmis įsiveržiu į šalį.
Atsigulu
ir
pamirštu viską.

 

Galiausiai 1987 m. pats nukeliavau į Trobriando salas, esančias šiaurėje nuo Papua Naujosios Gvinėjos, kad galėčiau tiesiogiai sekti B. Malinowskio pėdomis. Knyga „The Sexual Life of Savages“ gana ilgai buvo mano biblija. Dabar pats norėjau pasižvalgyti po tolimas salas.

Norėjau atlikti savo paties field work.

Pirmiausia žvalgytuvės kartu su prodiusere Vibeke Windeløv. Per Sidnėjų atvykome į Port Morsbį Papua Naujojoje Gvinėjoje, gerokai pavargusią tropinę sostinę.

Tuomet misionierių lėktuvėliu iš pakrantės skridome į salas.

Susitikome su žmonėmis, dairėmės. Matėme trobeles, viskas atrodė fantastiškai.

Ar čia bus galima filmuoti?

O, taip, žinoma, išsiaiškinome, kad galime čia ir gyventi, ir dirbti. Buvo ir tokia vieta, kurią galima pavadinti Bed&Breakfast. Kambariai ir bendra svetainė. Savininkas australas.

Trobrianiečiai buvo draugiški. Radome žmogų, kuris galėjo būti mūsų fikseris. Rašiau pastabas, ėmėme tartis su žmonėmis.

Didžiausias apreiškimas, kad viskas atrodė taip, kaip mums pažįstama iš B. Malinowskio aprašymų ir fotografijų.

Tai buvo beveik neįtikėtina. Visur kitur pastebėsi vizualių skirtumų. Bet čia viskas atrodė kaip senose antropologo fotografijose. Batatos buvo sukrautos po lygiai tokiu pačiu stogu kaip praėjusio amžiaus pradžioje. Visi personažai gyveno tokio paties tipo gražiose ilgose trobelėse. Žmonės atrodė taip pat. Ir vyrai, ir moterys vaikščiojo nepridengta viršutine kūno dalimi. Tai buvo kone nerealu. Atrodė, tarsi laikas būtų sustingęs.

Po kelių mėnesių atvykome vėl – jau su filmavimo komanda. Galėjome daryti tas pačias kompozicijas kaip tos, kurias pažinome iš knygos, tai buvo išties keista. Genties vadas su savo žmonomis. Moteris, kuri utėliauja vyro plaukus. Jauna moteris, tvarkanti plaušus sijonams. Kita jauna mergina, kurios veidas dažomas baltai ir juodai, o plaukai puošiami plunksnomis. Čia galima kalbėti apie déjà vu.

Mąsčiau, kad gavome neprilygstamą dovaną. Henningas Camre’as skeptiškai žiūrėjo į saulę per savo filtrą. Ji plieskė, bet retsykiais užslinkdavo debesėlis. Jis markstėsi. Ir tarėsi su asistentu. Perkėlėme atsivežtą širmą ir pastatėme moterį. Ji pradėjo ritualą, per kurį įsitrynėjo kokoso aliejumi. Henningas Camre’as filmavo.

Alsavome mano herojui į pakaušį.

Nakvodavome vienintelėje salos sleep­over trobelėje. Konservuotą maistą mums pristatė iš Australijos. Turėjome automobilį ir vietinį kontaktinį žmogų. Buvome stropūs „antropologai“.

B. Malinowskis rašė dienoraštį. „A Diary in the Strict Sense of the Terms“ („Dienoraštis griežtąja prasme“, 1967), kuris buvo išspausdintas prabėgus daugeliui metų po mirties.

Jame rašo, kad gyventi tiek metų priverstinėje tremtyje Trobriano salose nebuvusi didelė laimė. Dažnai sunervindavo informatoriai, nors iš knygų susidarai tokį simpatišką jų vaizdą ir gali pamanyti, kai tai buvo B. Malinows­kio ištikimiausi draugai.

Nervino jų suktumas ir kaprizai. Ne visuomet galėdavo jais pasitikėti. Jam tiesiog buvo būtina išsilieti, tai suprantama. Ir pasijuokti, kitaip tariant, daryti tai, kas nedera.

Bet žmogui būtina kartais būti politiškai nekorektiškam. Man tai labai gerai pažįstama.

Būtent tai daro jį žmogišką mano akyse. Jis nebuvo šventasis. Abejojo, jam nebuvo svetima klysti.

Klaidos yra svarbus gyvenimo variklis. Pavyzdžiui, kuriant meną, būtina daryti klaidų. Kitaip nejudėsi iš vietos. Klaidos gali būti naudingos.

Man neimponuoja šventieji, kurių gyvenime nėra klaidų, tai pats nuobodžiausias dalykas pasaulyje. Tai pasakytina ir apie Jėzų, kuris visą laiką norėjo daryti gerus darbus. Vis dėlto jame būta žmogiškų plyšelių. Neįmanoma daryti gera kiekvieną kartą.

Man labiausiai patinka žmogiškas žmogus. Toks ar tokia, kurie gali klysti ir su tuo gyventi.

Būtent B. Malinowskio nekorektiškas dienoraštis man atveria jo nuostabaus darbo perspektyvą.

Iš danų kalbos vertė ir publikaciją parengė Ieva Steponavičiūtė-Aleksiejūnienė