Įdomu, kad žmonės mano, jog pakloti lovą – tai tiesiog pakloti lovą, paduoti ranką – visada tas pats kaip paduoti ranką, o atidaryti sardinių konservus – tai atidaryti tą pačią konservų skardinę begalę kartų. „Bet juk viskas – nepaprasta, – mąsto Pjeras, negrabiai lygindamas nučiurusią mėlyną antklodę. – Vakar lijo, šiandien švietė saulė, vakar buvo liūdna, šiandien ateis Mišelė. Nekintama tik tai, kad ši lova niekada neatrodys bent kiek padoriau..." Nesvarbu, moterims patinka betvarkė viengungio kambaryje, jos gali šypsotis (pro kiekvieną jų dantį kyšo motina) ir susegti užuolaidas, perkelti vazą arba kėdę į kitą vietą ir priekaištauti, kad tik tu galėjai sugalvoti parinkti stalui tokią vietą, kur visada prieblanda. Mišelė turbūt irgi sakys ką nors panašaus, sukinėsis kambaryje liesdama knygas ir lempas, ir jis netrukdys, sekios ją akimis išsitiesęs ant lovos arba susmukęs senoje sofoje ir, apimtas geismo, stebės ją pro gališkųjų1 cigarečių dūmų uždangą.

„Šešta valanda, sunkus laikas", –­ mąsto Pjeras. Auksinis laikas, kai visas Sen Sulpis kvartalas pasikeičia ir pradeda ruoštis vakarui. Iš notaro biuro tuoj išeis merginos, ponios Liunotr sutuoktinis šlubčios laiptais, šeštajame aukšte pasigirs balsai seserų, kurios tuo metu drauge eina pirkti duonos ir laikraščio. Mišelė jau turėtų pasirodyti, nebent pasiklystų arba užtruktų pakeliui, mat jai būdinga stabtelėjus leistis klajoti po mažyčius nepaprastus vitrinų pasaulius. Paskui jam pasakos ką mačiusi: iš virvių pintą meškiną, Kupereno2 plokštelę, bronzinę grandinę su mėlynuoju akmeniu, Stendalio raštų rinktinę ar vasarinių drabužių modelius. Tokios suprantamos priežastys vėluoti. Dar vieną gališkąją, tai ir dar vieną taurelę konjako.

Staiga užsinori pasiklausyti Makorlano3 dainų, neskubriai rausiasi popierių ir sąsiuvinių krūvoje. Turbūt Rolanas ar Babetė bus išsinešę plokštelę; žinoma, galėtų ir perspėti ką nors iš jo imdami. Bet kodėl neateina Mišelė? Jis atsisėda ant lovos krašto glamžydamas antklodę. Na štai, teks patraukti iš vieno krašto į kitą, ir prakeiktas pagalvės kraštas vėl išlys. Siaubingai dvokia tabaku, Mišelė raukys nosį ir sakys, kad čia siaubingai dvokia tabaku. Šimtai gališkųjų, surūkyti per šimtus dienų: disertacija, keletas draugių, du kepenų nepakankamumo priepuoliai, knygos, nuobodulys. Šimtų šimtai gališkųjų? Visada nustemba suvokęs savo polinkį į nereikšmingus dalykus, sureikšminti smulkmenas. Prisimena senus, prieš dešimtmetį išmestus kaklaryšius, belgų Kongo pašto ženklo –­ filatelisto pasididžiavimo vaikystėje –­ spalvą. Tarsi giliai atmintyje žinotų, kiek tiksliai cigarečių surūkė per savo gyvenimą, kokio skonio buvo kiekviena, kada ją prisidegė ir kur išmetė nuorūką. Veikiausiai tie absurdiški skaičiai, kuriuos kartais sapnuoja – tai tos negailestingos apskaitos ženklai. „Vadinasi, Dievas yra", – mąsto Pjeras. Spintos veidrodyje atsispindi jo šypsena ir, kaip visada, tenka pakeisti veido išraišką, nusibraukti nuo kaktos juodų plaukų sruogą, kurią Mišelė grasina nukirpti. Bet kodėl neateina Mišelė? „Todėl, kad nenori užeiti į mano kambarį", –­ mąsto Pjeras. Bet kad nukirptų ant kaktos krentančią sruogą ji turi ateiti į šį kambarį ir atsigulti į lovą. Didelę kainą moka Dalila, žmogaus plaukų taip lengvai negausi. Pjeras išjuokia save už prasimanymą, kad Mišelė nenori užeiti į jo kambarį. Galvoja apie tai miglotai, tarsi iš tolo. Regis, kartais mintims tenka veržtis pro nesuskaičiuojamas kliūtis, kad galėtum jas suvokti ir išgirsti. Kvaila manyti, kad Mišelė nenori užeiti į jo kambarį. Matyt, užsimiršusi stebeilija į kokią nors galerijos ar parduotuvės vitriną, žavisi mažyte porcelianine ruonio statulėle arba Zao Vu Ki litografija. Regis, net mato ją ir išsyk suvokia, kad įsivaizduoja dvivamzdį šautuvą, tą akimirką kaip tik užsitraukia dūmą ir jaučia, kad už tokią kvailystę jam atleista. Dvivamzdis šautuvas nėra kas nors keisto. Bet kodėl tokiu metu kambaryje kyla mintis apie dvivamzdį šautuvą ir tarsi susvetimėjimo jausmą? Nepatinka jam toks dienos metas, kai viskas nusidažo violetine arba pilka spalva. Ištiesia ranką uždegti stalinę lempą. Kodėl neateina Mišelė? Jau nebeateis, nėra prasmės laukti. Teks susitaikyti su mintimi, kad ji iš tiesų nenori užeiti į jo kambarį. Ką gi. Nėra nieko tragiško; dar vienas stiklas konjako, pradėta skaityti knyga, ko nors užkąsti Leono užeigoje. Paryžiuje ir Angjene jaunos ir brandaus amžiaus moterys visada išliks tokios pat. Teorija apie ypatingus atvejus niekingai žlunga, pelytė stabteli prieš patekdama į pelėkautus. Kokie, dėl Dievo, pelėkautai? Vieną ar kitą dieną, prieš tai ar po to... Jis laukia Mišelės jau nuo penktos valandos, nors ateiti sutarė šeštą, specialiai jai išlygino mėlyną lovatiesę, kaip idiotas užsiropštė ant kėdės nukabinti niekam nekliudančio voratinklio. Būtų visai suprantama, kad kaip tik šią akimirką ji išliptų iš autobuso Sen Sulpise ir pakeliui stabtelėtų prie vitrinų arba stebėtų balandžius aikštėje. Nėra jokios priežasties nenorėti užeiti į jo kambarį. Akivaizdu, kad nėra priežasties galvoti ir apie dvivamzdį šautuvą arba teigti, kad šiuo metu Mišo4 yra vertingesnis už Grahamą Griną5. Pjerą visada apima nerimas, kai reikia skubiai pasirinkti. Juk negali būti nesavanaudiška, kai atsitiktinai pasirenki Griną, o ne Mišo, Mišo, o ne Angjeną, kitaip tariant, Griną. Tas pats, kaip supainioti tokią vietovę, kaip Angjenas, su tokiu rašytoju, kaip Grinas... „Juk negali būti viskas taip absurdiška, – mąsto Pjeras numesdamas nuorūką. – O ji neateina dėl to, kad turbūt kažkas atsitiko; su mūsų santykiais tai niekaip nesusiję."

Nusileidęs laiptais į gatvę dar kiek palūkuriuoja prie laiptinės. Aikštėje įsižiebia šviesos, pas Leoną dar beveik tuščia, atsisėda prie staliuko lauke ir užsisako alaus. Iš tos vietos gali stebėti savo laiptinę, jei kartais... Leonas postringauja apie Tur de Frans6; prisistato Nikolė su drauge gėlininke prikimusiu balsu. Alus šaltas kaip ledas, būtų neprošal užsisakyti dešrelių. Prie laiptinės ūkvedės sūnus žaidžia straksėdamas ant vienos kojos. Pavargęs straksi ant kitos, bet nuo durų nesitraukia.

– Kokia kvailystė, – atkerta Miše­lė. – Kodėl man nenorėti pas tave ateiti, jeigu taip susitarėme?

Edmonas atneša vienuoliktos valandos ryto kavą. Šiuo metu užeigoje beveik tuščia, ir Edmonas neskuba, prie stalelio pasakoja apie Tur de Frans. Paskui Mišelė paaiškina priežastį, apie kurią Pjeras nepagalvojo. Pasikartojo motinos alpimai, išsigandęs tėvas paskambino į jos biurą, ji skubiai pasigavo taksi, bet paaiškėjo, kad veltui, nes tai tebuvo paprasčiausias galvos svaigimas. Jau nebe pirmą kartą taip, bet tik Pjerui gali toptelėti, kad...

– Džiaugiuosi, kad jai jau geriau, –­ kaip paskutinis mulkis išlemena Pjeras.

Suima Mišelės ranką. Mišelė uždeda kitą ranką ant Pjero rankos. Pjeras kita ranka ją pridengia. Mišelė ištraukusi ranką uždeda ant viršaus. Pjeras ištraukęs ranką ją pridengia. Mišelė ištraukia ranką iš apačios ir delnu atremia į Pjero nosį.

– Šalta kaip ciuckio.

Pjeras sutinka, kad jo nosies temperatūra – neįspėjama mįslė.

– Kvailutis, – padaro išvadą Mišelė.

Pjeras bučiuoja jai kaktą, plaukus. Kai ji palenkia galvą suima jos smakrą ir prieš bučiuodamas į lūpas priverčia pažvelgti į jį. Pabučiuoja ją dar kartą. Ji kvepia kažkuo gaiviu, kaip šešėlis medžių paunksmėje. Im wondershonen Monat Mai, als...7

Mišelė įsitveria į jo petį, nagai susminga į odą.

– Man skauda, – Mišelė atstumia jį ir persibraukia pirštais lūpas.

Pjeras pastebi savo dantų žymes ant jos lūpų kraštelio. Paglosto jai skruostą ir vėl pabučiuoja, tik šiek tiek švelniau. Ar Mišelė supyko? Ne, nesupyko. Kada gi kada pagaliau jie liks dviese? Jam sunku susivokti, atrodo, kad Mišelės aiškinimai – tai užuomina į kažką kita. Įsitvėręs minties kada nors pamatyti ją savo namuose, kaip ji užlipa į penktąjį aukštą ir įeina į jo kambarį, jis nesupranta, kad viskas staiga dingo, kad Mišelės tėvai dviem savaitėms išvažiuoja į sodybą. Tegul sau važiuoja, taip dar geriau, nes tada Mišelė... Staiga jis suvokia ir įsistebeilija į ją. Mišelė nusikvatoja.

– Tai tu dvi savaites būsi namuose viena?

– Na, tu ir kvailutis, – sako Mišelė.

Pirštu piešia ore nematomas žvaigž­des, rombus, švelnias spirales. Savaime aišku, jos motina prašys, kad tas dvi savaites palaikytų draugiją ištikimoji Babetė, priemiesčiuose dabar tiek daug vagysčių ir įsilaužimų. Bet Babetė pasiliks Paryžiuje tiek, kiek jie panorės.

Pjeras nežino, kur tas fligelis, nors tiek sykių jį įsivaizdavo, tarsi jau būtų ten buvęs, užeina su Mišele į senais baldais užgriozdintą svetainiukę, užlipa laiptais prieš tai palietęs pirštais stiklinį turėklo bumbulą. Sunku pasakyti, kodėl namas jam nepatinka, jis norėtų išeiti į sodą, nors, vargu ar toks mažas fligelis gali turėti sodą. Šiaip ne taip atsikrato to vaizdinio, susivokia esąs laimingas, nes sėdi su Mišele kavinėje, o namas bus visiškai kitoks, negu įsivaizduoja, tik tie baldai ir nučiurę kilimai šiek tiek slėgs. „Reikia pasiskolinti iš Chavjero motociklą", –­ mąsto Pjeras. Atvažiavęs palauks Mišelės, po pusvalandžio jiedu pasieks Klemarą, ir du savaitgaliai bus tik jų vienų, vaikštinės po apylinkes, būtinai reikės susiveikti termosą ir nusipirkti tirpios kavos.

– Ar tavo namuose ant laiptų turėklų yra stiklinis bumbulas?

– Ne, – atsako Mišelė, – painioji su...

Nutyla, tarsi jai būtų užveržę gerklę. Susmukęs krėsle, galva atsirėmęs į veidrodį, kurį Edmonas išnaudoja padvigubinti staliukų skaičių, Pjeras neaiškiai suvokia, kad Mišelė – tarsi katė arba nežinomas portretas. Dar tiek neilgai ją pažįsta, galbūt ir jai sunku jį suprasti. Veikiausiai dar nieko nepaaiškina, kad esi įsimylėjęs, kaip ir bendri draugai ar tos pačios politinės pažiūros. Viskas prasideda nuo to, kad niekas neturi paslapčių, kaupti naujienas taip paprasta: Mišelė Diuvernua, dvidešimt ketverių metų, kaštoniniais plaukais, pilkų akių, dirba raštinėje. Ji irgi žino, kad Pjeras Žolivė, dvidešimt trejų šviesiaplaukis... „Bet rytoj drauge važiuosim pas ją ir po pusvalandžio kelionės jau būsim Angjene", – mąsto Pjeras, gindamas šalin tą pavadinimą tarsi musę. Ištisas dvi savaites galės praleisti kartu, prie namo bus sodas, turbūt visiškai kitoks, negu įsivaizduoja, reikės Mišelės paklausti, koks gi tas sodas, bet Mišelė pakviečia Edmoną, jau po pusės dvylikos, ir viršininkas bus nepatenkintas, jeigu ji pavėluos į darbą.

– Pabūk dar truputį, – prašo Pjeras. –­ Tuoj ateis Rolanas su Babete. Sunku patikėti, kad šioje kavinėje niekada negalima pabūti dviese.

– Dviese? – nustebusi Mišelė. – Bet juk atėjome susitikti su jais.

– Žinau, nesvarbu.

Mišelė gūžteli pečiais, ir Pjeras žino, kad jį supranta ir širdies gilumoje irgi apgailestauja, kad draugai tokie punktualūs. Nuo Babetės su Rolanu siūbtelės įprasta rami laimė, kuri šįkart jį erzina ir veda iš kantrybės. Draugai apsaugoti – kitapus laiko tvirtovės; jų pykčiai ir nepasitenkinimas nukreipti į pasaulį, politiką arba meną, niekada į vienas kitą, į jų patį giliausią ryšį. Juos gelbsti įpročiai ir mašinalūs judesiai. Viskas suderinta, išlyginta, sudėliota ir sunumeruota. Patenkinti paršeliai, vargšai jaunuoliai, tokie geri draugai. Jis jau beveik pasirengęs nepaduoti Rolanui rankos, nuryja gerklėje įstrigusį kamuolį, pažiūri jam į akis, paskui suspaudžia pirštus taip, tarsi norėtų sutraiškyti. Rolanas nusijuokia ir atsisėda priešais juos; pažeria naujienų iš kino klubo, būtinai reikėsią ten eiti pirmadienį. „Patenkinti paršeliai", – mąsto Pjeras. Mulkis, tai neteisinga. Bet gal naujas Pudovkino filmas padės atrasti ką nors naujo.

– Ieškai ko nors naujo, – nusišaipo Babetė. – Pjerai, tu pasenai.

Nėra jokios priežasties nenorėti paspausti Rolanui rankos.

– Vilkėjo oranžinės spalvos palaidine, kuri jai neprastai tiko, – pasakojo Mišelė.

Rolanas pasiūlo gališkųjų ir užsisako kavos. Nėra jokios priežasties nenorėti paspausti Rolanui rankos.

– Taip, ji – labai protinga mergina, –­­ pareiškia Babetė.

Rolanas pasižiūri į Pjerą ir pamerkia akį. Toks ramus, nerūpestingas. Visiškai be rūpesčių. Pjerui tokia ramybė kelia pasišlykštėjimą, kad Mišelė gali kalbėti apie kažkokią oranžinę palaidinę, kaip visuomet tokia nutolusi nuo jo. Jis neturi su jais nieko bendra. Į grupę atėjo paskutinis, galbūt jį tik pakenčia.

Pokalbio metu (dabar aptariami batai) Mišelė persibraukia pirštu lūpos kraštelį. Jis net nesugeba jos pabučiuoti – sukėlė skausmą, ir Mišelė tai prisimena. Ir visi sukelia skausmą jam, merkia akį, šypsosi, jį labai myli. Tai tarsi akmuo po kaklu, būtinybė išeiti ir užsidaryti savo kambaryje, gilintis, kodėl neatėjo Mišelė ir kodėl Babetė su Rolanu pasiėmė plokštelę net neatsiklausę.

Mišelė žvilgteli į laikrodį ir išsigąsta. Paskubomis susitaria dėl kino klubo, Pjeras sumoka už kavą. Jaučiasi šiek tiek geriau, mielai dar paplepėtų su Rolanu ir Babete, nuoširdžiai su jais atsisveikina. Geri paršeliai tie Mišelės draugai.

Rolanas žiūri, kaip jie tolsta saulės užlieta gatve. Neskubėdamas gurkšnoja kavą.

– Pagalvojau, – sako Rolanas.

– Aš irgi, – pritaria Babetė.

– Pagaliau, kodėl gi ne?

– Žinoma, kodėl gi ne? Bus pirmasis kartas nuo tada.

– Jau pats metas Mišelei susitvarkyti gyvenimą, – sako Rolanas. – Ir jei įdomu, ką manau, tai ji – įsimylėjusi iki ausų.

– Jiedu abu įsimylėję.

Rolanas susimąstė.

Susitikti su Chavjeru susitarė Sen Mišelio aikštės kavinėje, bet atėjo per anksti. Užsisakė alaus ir pasklaidė laikraštį; gerai neprisimena, ką veikė paskui, kai prie biuro durų išsiskyrė su Mišele. Pastarieji mėnesiai tokie neapibrėžti: tarsi rytas dar nepasibaigė, bet jau užplūsta kaip netikrų prisiminimų ir klaidų painiava. Tame taip nutolusiame gyvenime svarbiausia ir tikra – tai būti kaip galima arčiau Mišelės, laukti suvokiant, kad to nepakanka, kad viskas yra neapibrėžtai keista, kad apie Mišelę, po teisybei, jis visiškai nieko nežino (jos akys pilkos, kiekvienoje rankoje po penkis pirštus, netekėjusi, šukuojasi kaip mergiotė). Vadinasi, jei nieko nežinai apie Mišelę, užtenka jos bent trumpam nematyti, ir ta tuštuma virsta tirštais, apmaudžiais brūzgynais; ji tavęs bijo, tavimi šlykštisi, kartais net atstumia svaigiausią bučinio akimirką, nenori pasimylėti, kažko bijo, dar šį rytą negailestingai atstūmė (o kokia atrodė žavinga, atsisveikindama glaustėsi ir kaip viską suderino, kad rytoj sykiu važiuotumėt į Angjeną), o tu palikai dantų žymę ant jos lūpos, tu ją bučiavai ir krimstelėjai, o ji sudejavo ir persibraukė pirštais per lūpas, bet sudejavo nepiktai, gal tik šiek tiek nustebusi, als alle Knospen sprangen8, giedojai Šumaną širdyje, žiaurus niekšeli, ir giedodamas krimstelėjai jos lūpą, dabar prisimeni, be to, pradėjai lipti laiptais, taip, ir palietei stiklinį turėklų bumbulą, bet paskui Mišelė pasakė, kad jos namuose jokių stiklo bumbulų nėra.

Pjeras atsilošia kėdėje, ieško cigarečių. Pagaliau ir Mišelė nedaug ką apie jį žino, ji visai nesmalsi, nors ir atrodo, kad įdėmiai ir rūsčiai klausosi atviravimų, kad turi sugebėjimą dalytis ta gyvenimo akimirka ir viskuo: ar tai būtų pro garažo vartus išėjęs šuva, audra mieste, dobilo lapas, ar Džerio Maligano plokštelė. Dėmesinga, džiugi ir tuo pačiu rūsti ir kai klausosi kitų, ir kai pati nori būti išklausyta. Taip kiekvieną susitikimą, kiekvienu pašnekesiu jie pamažu nukrypo į poros vienatvę minioje: šiek tiek politikos, skaitiniai, kino filmai, vis labiau svaiginantys bučiniai, ji nesipriešina, kai jo ranka nuslysta kaklu ir paliečia krūtis, kartoja vis tą patį begalinį klausimą, į kurį nėra atsakymo. Pradeda lyti, reikia slėptis po stogeliu; saulė smeigia į viršugalvį, užeikime į šį knygyną, rytoj tave supažindinsiu su savo drauge Babete, ji tau patiks. Vėliau paaiškės, kad Babetės vaikinas –­ geras Chavjero, kuris yra geriausias Pjero draugas, bičiulis, ir ratas pamažu užsidarys, kartais pas Babetę su Rolanu, kartais Chavjero biure arba vakarais lotynų kvartalo kavinėse. Pjeras jausis dėkingas, nors į dėkingumo priežastis nesigilins, Rolanas su Babete tokie geri Mišelės draugai, kad sukuria įspūdį, jog nepastebimai ją saugo, nors Mišelei ta jų apsauga visai nereikalinga. Niekas šioje grupelėje neužsimena apie kitus; verčiau renkasi svarbias temas, politiką arba procesus, o labiausia mėgsta su pasitenkinimu žvilgčioti vieni į kitus, dalytis cigaretėmis, leisti laiką kavinėse ir mėgautis draugų kompanija. Jam pasisekė, kad buvo pripažintas ir priimtas; su jais nėra lengva, puikiai įvaldę metodus atgrasyti naujokus. „Man jie patinka", – mąsto Pjeras ir susiverčia likusį alų. Galbūt jie mano, kad jis – jau Mišelės meilužis, Chavjeras tai tikrai; jam galvoje netilptų, kad Mišelė visą tą laiką išsisukinėjo, neaišku kodėl, išsisukinėjo ir tiek, bet jie susitikinėjo, ji leisdavo jam kalbėti ir kalbėdavo pati. Net ir su keistenybėmis galima susitaikyti, tikėtis, kad paslaptis išaiškės savaime, žmogus išmoksti su daug kuo apsiprasti, priimti tai, kas nepriimtina, atsisveikinti gatvių kampe arba kavinėse, kai viskas atrodo taip lengva ir paprasta, laiptai su stikliniu bumbulu ant turėklų, vedantys tikrojo susitikimo link. Bet Mišelė pasakė, kad jokio stiklinio bumbulo nėra.

Aukštaūgis lieknas Chavjeras ateina darbo dienos veido išraiška, pasakoja apie eksperimentus ir apie biologiją kaip skepticizmo kurstytoją. Įsižiūri į geltonai išteptą pirštą. Pjeras klausia:

– Ar tau būna, kad staiga ne iš šio, nei iš to pradedi mąstyti apie visai ką kita?

– Visai kas kita – tai tik darbinė hipotezė, nieko daugiau, – atsako Chavjeras.

– Šiomis dienomis jaučiuosi gana keistai. Turėtum pateikti ką nors objektyvizuojančio.

– Objektyvizuojančio? – nusistebi Chavjeras. – Seni, tai neegzistuoja.

– Per daug galvoju apie save, – sako Pjeras. – Tai kvaila.

– O Mišelė ar tavęs neobjektyvizuoja?

– Vakar nutiko taip, kad...

Girdi save kalbant, mato Chavjerą, kuris žiūri į jį, Chavjero atvaizdą veidrodyje, Chavjero pakaušį, mato save kalbantį su Chavjeru (bet kodėl atrodo, kad tie turėklai – su stikliniu bumbulu?), ir kartais sutartinai su Chavjeru linkčioja, toks juokingas profesinis įprotis, nors žmogus jau nebe kabinete, o gydytojas neužsivilkęs chalato, kuris nukelia į kitą planą ir suteikia kitų įgaliojimų.

– Angjenas, – linkteli Chavjeras. – Dėl to nesirūpink, aš visada painioju Le Mansą su Mentonu. Turbūt kalta kuri nors pradinės mokyklos mokytoja.

Im wundershonen Monat Mai... –­ niūniuoja mintyse Pjeras.

– Pasakyk, jei prastai miegosi, paskirsiu ko nors, – nuramina Chavjeras. – Bet tų dviejų savaičių rojuje pakaks, esu tikras. Niekas taip nepraskaidrina minčių, kaip bendras guolis; net kartais jų visai nebelieka, o tai –­ tikra ramybė.

Galbūt jei daugiau dirbtų, jeigu labiau pavargtų, jei perdažytų savo kambarį arba į fakultetą nueitų pėsčiomis, o ne važiuotų autobusu. Jeigu reikėtų pačiam užsidirbti septyniasdešimt tūkstančių frankų, kuriuos jam siunčia tėvai. Pasirėmęs į Naujojo Tilto atbrailą, stebi plaukiančias baržas, o kaklą ir pečius glosto vasaros saulė. Grupelė merginų žaidžia ir kvatojasi, pasigirsta arklio kanopų kaukšėjimas; raudonplaukis dviratininkas pratisai sušvilpia važiuodamas pro merginas, tos kvatojasi dar garsiau, ir atrodo, tarsi pakiltų sudžiūvę lapai ir vienu siaubingu ir tamsiu kąsniu prarytų jo veidą.

Pjeras pasitrina akis, iš lėto pasirąžo. Tai buvo ne žodžiai ir ne vizija: kažkas tarp jų dviejų, kažkoks vaizdinys, pažiręs į daugybę žodžių it sudžiūvę lapai ant žemės (kurie pakilo siūbtelėti jam tiesiai į veidą). Mato, kaip dreba dešinioji ranka ant tilto atbrailos. Sugniaužęs kumštį iš paskutiniųjų stengiasi suvaldyti drebulį. Chavjeras, matyt, jau toli, beprasmiška dabar jį vytis, kad paiką kolekciją papildytų nauja istorija. „Sudžiūvę lapai, – patrauks pečiais Chavjeras. – Bet ant Naujojo Tilto nebūna sudžiūvusių lapų." Tarsi jis pats nežinotų, kad ant Naujojo Tilto sudžiūvusių lapų nebūna, kad sudžiūvę lapai – Angjene.

Mieloji, dabar aš kiaurą naktį galvosiu apie tave. Vien apie tave, nes tai – vienintelis būdas jaustis savimi, saugoti širdies gilumoje tarsi medį, pamažu atsiskirti nuo kamieno, kuris mane palaiko ir rodo kelią, atsargiai plūduriuoti aplink tave liečiant orą kiekvienu lapu (žali, žali ir aš pats, ir tu pati, sula aptekęs kamienas ir žali lapai: žali, žali), nenutolstu nuo tavęs, neleidžiu niekam tarp mudviejų įsiterpti, nuo tavęs atitraukti, bent sekundei pavilioti suvokimu, kad ši naktis jau sukasi rytmečio link ir kad kitapus, tenai, kur gyveni ir miegi, vėlei bus naktis, kai atvažiuosime ir užeisime pas tave į namus, užlipsime į verandą, uždegsime šviesas, paglostysime tavo šunį, išgersime kavos, pirma įsižiūrėsime vienas į kitą, paskui paimsiu tave ant rankų (saugosiu širdies gilumoje tarsi medį) ir nunešiu prie laiptų (bet ten nėra jokio stiklinio bumbulo), pamažu lipsime aukštyn, durys uždarytos, bet kišenėje turiu jų raktą...

Pjeras pašoka iš lovos ir pakiša galvą po praustuvės čiaupu. Galvoti vien apie tave, bet kaip čia išeina, kad viskas, apie ką galvoja, tėra tik tamsus ir bukas geismas, kur Mišelė jau nebe Mišelė (saugo ją širdies gilumoje tarsi medį), kai lipdamas laiptais jau nebejaučia jos glėbyje, nes nuo pirmos pakopos pamato stiklinį bumbulą, ir kad laiptais jis lipa vienas, o Mišelė –­ viršuje, už tų durų ir net neįtaria, kad kišenėje jis turi kitą raktą ir jau lipa aukštyn.

Jis nusišluosto veidą, atlapoja langą į apyaušrio gaivą. Gatvėje kažką draugiškai murma girtuoklis, svirduliuoja it murkdomas lipnios srovės. Kažką niūniuoja, nučiuža ir grįžta lyg pasirengęs tęsti nutrauktą ceremoningą šokį monochrominėje pilkumoje, kuri palengva pasiglemžia grindinio akmenis ir laiptinių duris. „Als alle Knospen sprangen", – veržiasi žodžiai iš perdžiūvusių Pjero lūpų, bando derintis prie niūniavimo apačioje, tai nė iš tolo neprimena melodijos, bet ir žodžiai nieko neprimena, jie atsiranda kaip ir viskas, akimirkai įsiveržia į gyvenimą, paskui persimaino į piktą nerimą, tuštumą, kuri virsta skutais ir kabinasi už visko: dvivamzdžio šautuvo, sudžiūvusių lapų kilimo, negrabiai pavanos ritmu svirduliuojančio girtuoklio su reveransais, plaikstant skarmalų kraštus, klupčiojimais ir nerišliu murmesiu.

Motociklas burzgia Dalezjos plentu, Pjeras jaučia Mišelės pirštus, kurie tvirčiau suspaudžia jo juosmenį važiuojant per arti autobuso arba sukant į skersgatvį. Sustabdytas raudonos šviesoforo šviesos atlošęs galvą, laukia švelnaus prisilietimo, bučinio į plaukus.

– Man jau nebaisu, – sako Mišelė. –­ Tu puikiai vairuoji. Dabar reikės sukti į dešinę.

Fligelis užgožtas tuzino panašių namų ant kalvos, tolėliau už Klamaro. Pjerui žodžio „fligelis" skambesys žada prieglobstį, kad ten iš tikrųjų bus ramu ir atoku, sodas su pintais krėslais, o naktimis galbūt ir su šikšnosparniais.

– Ar tavo sode yra šikšnosparnių?

– Vargu, – atsako Mišelė. – Kokių keistenybių prisigalvoji.

Važiuojant motociklu sunku kalbėtis, kelyje reikia susikaupti, ir Pjeras jaučiasi pavargęs, vos kelias valandas paryčiais pavyko numigti. Kad tik nepamirštų išgerti Chavjero išrašytų vaistų, bet jis pamirš, savaime aišku, o ir nebereikės. Atlošęs galvą suurzgia, nes Mišelė delsia jį pabučiuoti, ir Mišelė juokdamasi paglosto jam plaukus. Žalia šviesa. „Neprisigalvok kvailysčių, – pasakė aiškiai suglumęs Chavjeras. – Aišku, kad viskas praeis, dvi tabletės prieš miegą užgeriant vandeniu." Kaži, kaip miegos Mišelė?

– Mišele, kaip tu miegi?

– Puikiai, – atsako Mišelė. – Kartais sapnuoju košmarus, kaip ir visi.

Žinoma, kaip ir visi, tik pabudusi supranta, kad sapnas baigėsi, nesusiliejo su gatvės garsais, draugų veidais ir viskuo, kuo persmelkti nekalčiausi užsiėmimai (bet Chavjeras patikino, kad dvi tabletės kasdien viską pataisys), turbūt miega įsikniaubusi veidu į pagalvę, šiek tiek suglaudusi kojas, kvėpuoja lėtai, ir tokią ją matys jau netrukus, miegančią ant savęs, klausysis jos kvėpavimo, kokia nuoga ir bejėgė, kai suims jos plaukus ranka, ir geltona šviesa, raudona šviesa, stop.

Stabdo taip staiga, kad Mišelė suklinka, paskui sėdi nekrustelėdama, tarsi susigėdusi to savo riksmo. Pjeras atsiremia koja į žemę ir atsigręžęs nusišypso kažkam, kas jau nebe Mišelė, ir jo šypsena tarsi ištirpsta. Žino, kad netrukus užsidegs žalia šviesa, už motociklo stovi sunkvežimis ir automobilis, kažkas spaudžia garso signalą, antrą ir trečią kartą.

– Kas tau yra? – klausia Mišelė.

Važiuodamas pro šalį žmogus iš automobilio jį apšaukia, ir Pjeras iš lėto užveda variklį. Sustojome ten, kad pamatyčiau ją tokią, kokia yra – nuogą ir bejėgę, kitaip tariant, nėra jokios priežasties bent akimirką dvejoti, kad gali prireikti... Taip, jau girdėjau, pirmiausia – į kairę, tada ir vėl į kairę. Antai ten, kur tas čerpių stogas? Kaip gražu, aplinkui pušys, o koks dailus fligelis, sodas pušų apsuptyje ir tavo tėvai mieli, kad išvažiavo į sodybą, beveik sunku tuo patikėti, Mišele, tokiais dalykais kartais tikrai sunku patikėti.
Nirtulingai skalydamas juos pasitinka Bobis, paskui mėgina prisigerinti uostinėdamas Pjero, stumiančio motociklą į prieangį, kelnes. Mišelė jau viduje, atitraukinėja žaliuzes ir pakviečia Pjerą į vidų, kuris žvalgosi aplinkui ir suvokia, kad viskas visai kitaip negu įsivaizdavo.

– Čia turėtų būti trys laipteliai –­ sako Pjeras. – O ši svetainė, na, žinoma... Nekreipk dėmesio, dažnai viską įsivaizduoju kitaip. Net ir baldus, kiekvieną smulkmeną. Ar tau taip nebūna?

– Kartais, – sutinka Mišelė. – Pjerai, aš alkana. Ne, Pjerai, paklausyk ir padėk man; reikia ko nors užkąsti.

– Mieloji, – ištaria Pjeras.

– Atidaryk tą langą, tegu vidun patenka saulės. Bobi, nutilk, dar pamanys, kad...

– Mišele, – ištaria Pjeras.

– Ne, leisk man užlipti viršun ir persirengti. Jei nori, nusivilk švarką, tenai, spintoje rasi gėrimų, aš apie juos nenusimanau.

Žiūri, kaip ji skubiai užlipa laiptais ir dingsta koridoriuje. Spintoje yra gėrimų, ji apie juos nenusimano. Svetainė erdvi ir apytamsė, Pjero ranka glosto turėklą. Mišelė jau sakė, bet vis tiek apima bukas nusivylimas, kad nėra stiklinio bumbulo.

Sugrįžta Mišelė, vilki senomis kelnėmis ir keista palaidine.

– Tu panaši į grybą, – sako Pjeras su vyrišku švelnumu moteriai, apsirengusiai per dideliais drabužiais. –­ Gal aprodysi namus?

– Jei tik nori, – sutinka Mišelė. –­ Ar neradai gėrimų? Palūkėk, koks tu netikęs.

Nešasi stiklus į svetainę ir įsitaiso ant sofos prie praviro lango. Bobis nesitraukia nuo jų, įsitaiso ant kilimo ir stebeilija į juodu.

– Jis iš karto tave priėmė, – sako Mišelė, lyžtelėjusi stiklo kraštą. – Ar patinka mano namai?

– Ne – atsako Pjeras. – Jie tamsūs, iki koktumo miesčioniški ir prigriozti pasibjaurėtinų baldų. Laimė, esi tu su tomis baisiomis kelnėmis.

Glamonėja jos kaklą, prisitraukia arčiau, bučiuoja į lūpas. Jiedu bučiuojasi, Pjeras jaučia karštą Mišelės ranką, jiedu bučiuojasi, palengva slysdami žemyn, bet Mišelė suaimanavusi mėgina ištrūkti, muistosi ir murma kažką nesuprantamo. Suglumęs galvoja, kad sunkiausia jai bus uždengti burną, nesinorėtų, kad ji nualptų. Šiurkščiai ją atstumia, įsižiūri į savo rankas, tarsi būtų svetimos, girdi padažnėjusį Mišelės kvėpavimą, kimų ant kilimo tysančio Bobio urzgimą.

– Tu išvesi mane iš proto, – ištaria Pjeras.

Ir tie komiški žodžiai neatrodo tokie apgailėtini, kaip tas nesusipratimas. Kaip įsakymas, nevaldomas troškimas uždengti jai burną, bet taip, kad nenualptų. Ištiesęs ranką paglosto Mišelės skruostą, su viskuo sutinka: reikia ko nors užkąsti, išsirinkti vyną, kad už lango siaubingai karšta.

Mišelė valgo savotiškai, sūrį kartu su ančiuviais aliejuje, salotomis ir krabo gabalėliais. Pjeras gurkšnoja baltąjį vyną, žiūri į ją ir šypsosi. Jeigu ją vestų, kiekvieną dieną jos namuose gertų baltąjį vyną, žiūrėtų į ją ir šypsotųsi.

– Kaip keista, – sako Pjeras. – Mes niekada nesikalbėjome apie karą.

– Kuo mažiau apie tai kalbėsim... –­ atšauna Mišelė grandydama lėkštę.

– Suprantu, bet prisiminimai kartais sugrįžta. Man nebuvo taip blogai, pagaliau, juk tuomet buvome tik vaikai. Lyg kokios nesibaigiančios atos­togos, visiškas, netgi juokingas absurdas.

– Aš atostogų neturėjau, – sako Mišelė. – Visą laiką lijo.

– Lijo?

– Čia, – sako ji, palietusi kaktą. – Prieš akis, už akių, visur buvo drėgna, viskas persismelkę prakaitu ir drėgme.

– Ar gyvenai šiame name?

– Iš pradžių čia. Vėliau, po okupacijos buvau išvežta pas gimines Angjene.

Pjeras nepastebi, kad degtukas svilina pirštus, ir nusikeikęs pakrato ranką. Mišelė šypsosi, patenkinta, kad galės kalbėtis apie ką nors kita. Kai ji atsistoja atnešti vaisių, Pjeras prisidega cigaretę ir užsikosi nuo dūmų lyg skęsdamas, bet jau praėjo, viskam surasi atsakymą, jei tik jo ieškosi. Kiek sykių Mišelė minėjo Angjeną per pokalbius kavinėse, tos nuotrupos, regis, tokios nereikšmingos ir lengvai pamirštamos, jog kartais tampa pagrindine kokio sapno ar fantazijos tema. Taip, persiką, bet nuluptą. Ak, labai gaila, bet moterys visada jam nulupdavo persikus, kodėl Mišelė turėtų būti išimtis?

– Jeigu moterys lupdavo tau persikus, vadinasi, jos tokios pat mulkės kaip aš. Verčiau sumaltum kavos.

– Tai tu, pasirodo, gyvenai Angjene, – sako Pjeras, sekdamas akimis Mišelės rankas su vos juntamu pasišlykštėjimu, kuris visuomet kyla žiūrint į lupamus vaisius. – Ką tavo senis veikė karo metu?

– Ai, ne kažinką. Tiesiog gyvenome laukdami, kada pagaliau tai baigsis.

– Ar vokiečiai jūsų niekada netrikdė?

– Ne, – atsakė Mišelė, sukiodama persiką tarp drėgnų pirštų.

– Pirmą kartą girdžiu, kad gyvenote Angjene.

– Nemėgtu kalbėtis apie tuos laikus, – sako Mišelė.

– Kažkada lyg ir minėjai, – prieš­taraudamas pats sau priduria Pjeras. –­ Net nežinau iš kur, bet žinojau, kad gyvenai Angjene.

Persikas žnekteli į lėkštę, ir vaisių vėl aplimpa odelės. Mišelė grando vaisių peiliu, o Pjeras vėl pajunta pasišlykštėjimą ir iš visų jėgų įninka sukti kavos malūnėlį. Kodėl ji nieko neatsako? Atrodo, kad susikaupusi lupa tą siaubingą sultimis aptekusį persiką, bet ji kenčia. Kodėl tyli? Viduje tiesiog kunkuliuoja žodžiai, pakanka pasižiūrėti į jos rankas, akių mirksėjimą, kartais pereinantį į nervinį tiką, ta veido pusė nė nekrusteli ir sugrįžta į savo vietą, vėl ant suoliuko Liuksemburge, jau tada spėjo pastebėti, kad nervinį tiką jai visada sukelia nepasitenkinimas arba tyla.

Mišelė ruošia kavą nusisukusi nuo Pjero, kuris prisidega cigaretes vieną nuo kitos. Jie grįžta į svetainę su porcelianiniais, mėlynai apkraštuotais puodeliais. Kavos aromatas pakelia ūpą, jiedu susižvalgo tarsi nustebę dėl šių paliaubų ir visko, kas nutiko prieš jas; pakeičia paskirus žodžius, šypsosi žiūrėdami vienas į kitą, smagiai gurkšnoja kavą, tarsi gertų amžiams sujungiantį meilės gėrimą. Mišelė atitraukė žaliuzes, ir iš sodo srūva žalzgana ir tvanki šviesa, gaubianti juos lyg cigarečių dūmai ir konjakas, kurį Pjeras siurbčioja nugrimzdęs į glebų bejėgiškumą. Bobis, snūduriuojantis ant kilimo, krūpčioja ir šnopuoja.

– Jis amžinai sapnuoja, – ištaria Mišelė. – Kartais suinkščia, staiga nubunda ir įsistebeilija į mus visus, lyg kęstų neapsakomą skausmą. O juk dar visai jauniklis...

Koks malonumas būti čia, maloniai jaustis šią akimirką, užsimerkti, atsidūsėti kaip Bobis ir kartą, kitą persibraukti ranka plaukus, jausti plaukais slenkančią ranką, tarsi ji būtų kažkieno kito, lengvas kutenimas ties pakaušiu, ramybė. Atsimerkęs pamato Mišelės veidą, jos pravertas lūpas, tokią išraišką, lyg staiga jos veide būtų nelikę nė lašelio kraujo. Žiūri į ją nesuprasdamas, konjako stiklas nusiridena kilimu. Pjeras stovi prieš veidrodį, jam beveik norisi juoktis, kad plaukai perskirti tiesiu sklastymu it kino pasaulio dabitų. Ko Mišelei verkti? Ji neverkia, tačiau verkiantis žmogus veidą visada užsidengia rankomis. Šiurkščiai jas atitraukia, bučiuoja ją į kaklą, ieško lūpų. Gimsta žodžiai ir jo paties, ir jos, nepatikliai tyrinėja vienas kitą tarsi glamonių laukiantys žvėriūkščiai, toks popiečio miego, tuščių namų, laiptų, lūkuriuojančių turėklų su stikliniu bumbulu kvapas. Pjeras norėtų pakelti Mišelę ant rankų, užnešti į viršų, kišenėje turi raktą, įeitų į miegamąjį, užgultų ją, negrabiai ieškotų raištelių ir sagų, bet ant laiptų turėklų nėra jokio stiklinio bumbulo, viskas taip tolima ir siaubinga. Mišelė čia pat, greta – tokia tolima, ji verkia, po drėgnais pirštais verkia jos veidas ir kūnas, kuris baimingai alsuoja ir atstumia Pjerą.
Suklupęs padeda galvą Mišelei ant kelių. Eina valandos, praeina minutė ar dvi, laikas pritvinkęs staigmenų ir seilių. Mišelės pirštai glosto Pjero plaukus, ir jis vėl pamato jos veidą, šypsenos šešėlį, Mišelė pirštais šukuoja Pjerą, jam skauda, kai ji kone per jėgą braukia plaukus atgal, ir tuomet pasilenkusi jį pabučiuoja ir nusišypso.

– Tu mane išgąsdinai, vieną akimirką pasirodė... Kokia aš kvaila, bet buvai lyg nesavas.

– Ką pamatei?

– Nieko, – išsisuka Mišelė.

Pjeras susigūžia laukdamas, dabar pasirodo lyg ir kažkokios durys, kurios virpa ir tuoj atsidarys. Mišelė sunkiai alsuoja, panėšėja į startinio šūvio laukiantį plaukiką.

– Aš išsigandau, nes... Net nežinau, tu man pasirodei, kad...

Virpa durys, virpa, plaukikė laukia startinio šūvio ir tuoj ners. Laikas išsitempia lyg guma, tada Pjeras ištiesia rankas ir suspaudžia Mišelę glėbyje, pasiekia ją ir aistringai bučiuoja, rankos po palaidine susiranda krūtis, girdi, kaip ji dejuoja, pats irgi dejuoja ją bučiuodamas, eik šen pas mane, eik šen, stengiasi paimti ją ant rankų (penkiolika laiptelių, paskui – durys į dešinę), girdi Mišelės aimaną, jos beprasmišką priešinimąsi, atsitiesia, ji vis dar ant rankų, daugiau nebegali valdytis, dabar, šią akimirką, veltui norės įsitverti turėklų su stikliniu bumbulu (ant turėklų jokio stiklinio bumbulo nėra), vis tiek reikės ją užnešti į viršų, o paskui –­ kaip kalę, pats virtęs raumenų kamuoliu, kalė, kokia vis dėlto kalė, tegu vienąkart žino, o, Mišele, o, mano meile, neverk, neliūdėk, mano meile, neleisk man ir vėl nugrimzti į tą juodą prarają, kaip galėjau taip pagalvoti, Mišele, neverk.

– Paleisk, – tyliai prabyla Mišelė, mėgina išsilaisvinti.

Atstūmusi vogčiomis žvilgteli į jį kaip į kažką svetimo ir sprunka iš svetainės, užsidaro virtuvėje, pasigirsta sukamo rakto garsas, sodelyje skalija Bobis.

Veidrodyje į jį žvelgia Pjeras glotniu, bereikšmiu veidu, nukarusiomis it skarmalai rankomis, vienas marškinių kraštas išsipešęs iš kelnių. Nenuleisdamas akių nuo atvaizdo mašinaliai susitvarko drabužius. Gerklė taip užveržta, kad konjakas nutvilko burną, tenka prisiversti jį nuryti, ir jis vėl trukteli iš butelio. Bobis nutyla, tvyro popiečio tyla, šviesa fligelyje darosi vis žalsvesnė. Su cigarete tarp sukepusių lūpų jis išeina į verandą, į sodą, aplenkia motociklą ir patraukia tolyn į gilumą. Padvelkia bičių dūzgimu, pušų spyglių kilimu, o Bobis dabar skalija tarp medžių, aploja jį, staiga pradeda loti ir urgzti, nesiartina, bet vis arčiau jo.

Akmuo užkliudo šuns nugarą. Bobis užkaukia ir sprunka, bet tolėliau vėl pradeda loti. Pjeras iš lėto nusitaiko ir pamuša jam užpakalinę koją. Bobis pasislepia krūmyne. „Turiu susirasti vietą, kur pamąstyti, – nusprendžia Pjeras. – Reikia nedelsiant susirasti vietą, kur pasislėpti ir pamąstyti." Nugara priglunda prie pušies kamieno ir iš lėto nuslysta žemyn. Mišelė stebi jį pro virtuvės langą. Turbūt matė laidomus į šunį akmenis, žiūri į mane, lyg nematydama, žiūri į mane ir nebeverkia, nieko nesako, tokia vieniša tame lange, reikia pas ją nueiti ir būti geram su ja, noriu būti geras, suimti jos ranką ir išbučiuoti pirštus, kiekvieną pirštą ir jos švelnutėlę odą.

– Mišele, ką mes čia žaidžiame?

– Tikiuosi, tu jo nesužeidei.

– Akmeniu norėjau pagąsdinti. Regis, jis manęs nepažino, kaip ir tu.

– Nepaistyk niekų.

– O tu neužsirakinėk durų.

Mišelė įsileidžia jį vidun, nesipriešina, kai jo ranka apsiveja liemenį. Svetainėje prieblanda dar tirštesnė, laiptų beveik nesimato.

– Atleisk man, – ištaria Pjeras. –­­ Negaliu paaiškinti, tai taip kvaila ir beprasmiška.

Mišelė pakelia numestą stiklą ir užkemša konjako butelį. Tvankuma stiprėja, tarsi namas sunkiai alsuotų visų angų burnomis. Samanomis atsiduodanti nosinaitė nušluosto prakaitą nuo Pjero kaktos. Ak, Mišele, ką mums daryti toliau, nesikalbame, nenorime suprasti to, kas mus žeidžia tą akimirką, kai... Gerai, brangioji, prisėsiu šalia, bučiuosiu, klajosiu tavo plaukuose, tavo kakle, ir tu suprasi, kad nėra priežasčių... Taip, tu suprasi, kad kai noriu tave paimti ant rankų ir nunešti į miegamąjį švelniai, be prievartos, kai tavo galva nusileis man ant peties...

– Ne, Pjerai, ne. Tik ne šiandien, brangusis, prašau.

– Mišele... Mišele...

– Maldauju.

– Bet kodėl? Pasakyk.

– Nežinau. Atleisk man... Nepriekaištauk, nieko nesakyk, tai – mano kaltė. Juk dar turėsime marias laiko.

– Mišele, neverta laukti. Dabar.

– Ne, Pjerai, ne šiandien.

– Bet juk pažadėjai, – paikai vapa Pjeras. – Atvažiavome... Po tiek laiko, taip ilgai laukiau, kad bent truputį mane mylėsi.... Nesuvokiu, ką kalbu, viskas lyg išsipurvina, kai tai sakau.

– Jei tik galėtum atleisti, jeigu aš...

– Ką galiu tau atleisti, jei nieko nekalbi, jei tavęs beveik nepažįstu. Ką turėčiau atleisti?

Verandoje suurzgia Bobis. Nuo karščio drabužiai limpa prie kūnų, limpa laikrodžio tiksėjimas, Mišelės, kuri susmukusi sofoje žiūri į Pjerą, plaukai ant kaktos.

– Aš irgi ne itin tave pažįstu, bet čia –­ ne tai... Manysi, kad aš pamišus.

Bobis vėl suurzgia.

– Prieš daug metų... – pagaliau ištaria Mišelė ir užsimerkia. – Gyvenome Angjene, jau tau sakiau. Regis, esu sakiusi, kad gyvenome Angjene. Nežiūrėk taip į mane.

– Aš nežiūriu, – išsigina Pjeras.

– Žiūri, mane tai skaudina.

Netiesa, kaip gali skaudinti, kai jis laukia jos žodžių, žiūrėdamas į virpančias lūpas, o dabar taip ir bus, ji sudėjusi rankas maldaus, skleisis palaimos gėlė, kai ji maldaus, blaškydamasi ir verkdama jo glėbyje, drėgna besiskleidžianti gėlė, kokia palaima jausti ją blaškantis veltui... Bobis kone šliaužte nusliūkina į atokesnį kampą. „Nežiūrėk taip į mane", – sakė Mišelė, ir Pjeras išsigynė: „Aš nežiūriu", bet ji tvirtino, kad taip žiūrėdamas ją skaudina, bet daugiau nieko negali sakyti, nes Pjeras atsitiesia, žiūri į Bobį, pažvelgia į veidrodį ir prisidengia ranka veidą, sudejavęs atsidūsėja tarsi pratisai švilptų ir staiga sukniumba ant sofos, slėpdamas veidą delnuose, drebėdamas krūpčioja, iš paskutiniųjų kovoja su vaizdiniais lyg prie veido limpančiais voratinkliais, lyg sudžiūvusiais lapais, kurie limpa prie jo ašaroto veido.

– O, Pjerai, – vos girdimai ištaria Mišelė.

Rauda pasrūva delnais ir pirštais, bejėgiais ją sustabdyti, užtvindo viską aplinkui buka, nešvankia materija, kuri atkakliai atsinaujina ir plečiasi.

– Pjerai, Pjerai – kužda Mišelė. –­ Kodėl, brangusis, kodėl?

Lėtai glosto jo plaukus, paduoda tą samanomis atsiduodančią nosinaitę.

– Atleisk, esu tik suknistas nevykėlis. Tu man... Tu man sa...

Jis pasikelia ir susmunka kitoje sofos pusėje. Nemato, kad Mišelė staiga vėl atšlyja, kad vėl žiūri į pasibaisėjusi, kaip prieš pabėgant. Su didžiausiomis pastangomis kartoja: „Tu man... man sakei", – gerklė užako, kas gi čia darosi, Bobis vėl urzgia, Mišelė atsistoja ir neatsigręždama atsargiai traukiasi, žvilgteli į jį ir tolsta, kas gi čia darosi, kodėl dabar ir vėl, kodėl ji išeina, kodėl? Abejingai klausosi durų trinktelėjimo. Šypsosi, mato savo šypseną veidrodyje, ir vėl šypsosi. Als alle Knospen sprangen, – niūniuoja pro suspaustas lūpas, tvyro tyla, klinkteli nukeliamas telefono ragelis, ratuko zirzimas renkant numerį, viena raidė, antra raidė, pirmasis skaičius, antrasis skaičius. Pjeras tirta, miglotai svarsto nueiti ir paaiškinti Mišelei, bet jis jau lauke, prie motociklo. Verandoje urzgia Bobis, drioksteli užvedamo motociklo blerbimas, pirmasis posūkis, gatve aukštyn, antrasis – po saule.

– Babete, tai tas pats balsas. Ir tada aš suvokiau, kad...

– Nesąmonės, – atkerta Babetė. –­ Jei būčiau ten turbūt skelčiau tau antausį.

– Pjeras išvažiavo, – sako Mišelė.

– Turbūt geriausia, ką galėjo padaryti.

– Babete, jei galėtum atvažiuoti.

– O kam? Žinoma, kad atvažiuosiu, koks silpnaprotis.

– Jis mikčiojo, Babete, prisiekiu... Tai ne haliucinacija, juk sakiau, kad anksčiau... Dabar lyg būtų vėl... Greičiau atvažiuok, telefonu negaliu pasakoti... Ką tik išgirdau motociklą, jis išvažiavo, o man taip siaubingai gaila, kaip jis, vargšelis, gali suprasti, kas man yra? Babete, bet jis irgi elgiasi lyg beprotis, toks keistas.

– Maniau, kad su tuo baigta, – susvetimėjusiu balsu ištaria Babetė. – Galų gale Pjeras nėra kvailas, supras. Maniau, kad jis jau seniai žino.

– Ketinau jam pasakyti, norėjau pasakyti ir tada... Babete, prisiekiu, jis kalbėdamas mikčiojo, o prieš tai, prieš tai...

– Jau sakei, bet tu sutirštini spalvas. Rolanas irgi kartais šukuojasi kaip užsimano, bet juk dėl to su niekuo jo nepainioji, velniava kažkokia.

– O dabar štai, išvažiavo, – monotoniškai kartoja Mišelė.

– Grįš, pamatysi – guodžia Babe­tė. – Na, gerai, paruošk Rolanui ko nors gardaus, nes jis kasdien vis labiau alkanas.

– Tu mane šmeiži, – Rolanas pasirodo tarpduryje. – Kas atsitiko Mišelei?

– Važiuojam, – sako Babetė. – Greičiau.

Pasaulis valdomas guminėmis vairo rankenomis, ir jos telpa delne; kai pakreipi į dešinę, medžiai tampa vienu šalikelėje pasvirusiu medžiu; kai vos krypteli į kairę, neaprėpiama žaluma pažyra šimtais į šalis sprunkančių tuopų, aukštos įtampos bokštai ritmingai juda nenutrūkstama laiminga grandine, kurią jau gali papildyti žodžiai, jau nebe pakelės vaizdinių skivytai, guminės vairo rankenos pakreipiamos dešinėn, garsas vis stiprėja, viena garso styga neišlaikiusi nutrūksta, bet daugiau neverta dėl to sukti galvos, yra tik mechanizmas, jį užgulęs kūnas, ir vėjas lyg užmarštis į veidą, Korbė, Arpažonas, Linas-Moleri, ir vėl tuopos, eismo pareigūno kabina, šviesa tampa vis ryškiau violetinė, gaivus oras plūsta į pravirą burną, lėčiau, dar lėčiau, šioje sankryžoje pasukti į dešinę, iki Paryžiaus aštuoniolika kilometrų, „Cinzano", iki Paryžiaus septyniolika kilometrų. „Neužsimušiau, –­ galvoja Pjeras iš lėto sukdamas į kairėje esantį kelią. – Neįtikėtina, kad neužsimušiau." Nuovargis slegia tarsi keleivis už nugaros, kažkas vis saldesnio ir sunkiau atsiejamo. „Manau, kad man atleis, –­ galvoja Pjeras. –­­ Mudu –­­ tokie prieštaringi, privalo tai suprasti, privalo suprasti, suprasti, niekas nesužino tiesos, kol nepamilsta, trokštu jausti rankomis jos plaukus, kūną, myliu ją visą, myliu..." Šalikelėje atsiranda miškas, plentą užplūsta sudžiūvę, vėjo genami lapai. Pjeras mato motociklo blaškomus į šalis ir gožiamus lapus; guminės rankenos vėl pradeda sukti vis labiau į dešinę. Ir staiga – stiklinis bumbulas vos pastebimai spindintis ant turėklų. Visai nebūtina palikti motociklą ato­kiai, bet Bobis pradės skalyti, todėl paslėpęs motociklą tarp medžių ryžtingai ateina pėsčiomis, įėjęs į svetainę žvalgosi Mišelės, ji turėtų čia būti, bet Mišelės ant sofos nėra, tik konjako butelis ir du panaudoti stiklai, durys į virtuvę praviros, ir pro jas smelkiasi rausva šviesa, sodo pakraštyje leidžiasi saulė, tyla aplinkui, tad geriausia eiti laiptų link, kur tvyksteli stiklinis bumbulas, o gal tai Bobio akys? Guli ant pirmosios pakopos pasišiaušusiais gaurais ir net neurzgia, nebus sunku Bobį perlipti, iš lėto, kad negirgždėtų ir Mišelė neišsigąstų, durys praviros, nesitiki, kad durys gali būti praviros, o jis neturėtų rakto kišenėje, bet durys praviros, ir rakto neprireiks, kokia palaima persibraukti rankomis plaukus artėjant prie durų, iš lėto dešine koja žengti vidun, neprireikia net stumtelėti durų, atsiveriančių be garso, ir Mišelė sėdinti ant lovos krašto pakelia akis ir, pamačiusi jį, užsidengia burną rankomis, tarsi norėtų surikti (bet kodėl jos plaukai nepalaidi, kodėl nevilki žydrais marškiniais, dabar su tomis kelnėmis atrodo vyresnė), bet Mišelė nusišypso, atsidūsta ir ištiesusi į jį rankas ištaria: „Pjerai, Pjerai", užuot sudėjusi rankas, maldavusi ir priešinusis, kartoja jo vardą ir laukia, žiūrėdama į jį virpa iš laimės ar gėdos, kaip kalė išdavikė, o juk ji tokia, tarsi matytų ją per tą šūsnį sudžiūvusių lapų, kurie vėl dengia jo veidą, ir jis abiem rankomis bloškia juos nuo savęs, o Mišelė traukiasi, užkliūva už lovos krašto, paklaikusi iš išgąsčio atsisuka atgal ir klykia, klykia, koks pakyla malonumas ir jį visą užlieja, klykia, štai taip, pirštai plaukuose, štai taip, net jei maldautų, dabar bus taip, kale, štai taip.

– Dėl Dievo, maniau, kad tas reikalas seniai pamirštas, – sako Rolanas visu greičiu darydamas posūkį.

– Ir aš taip maniau. Beveik septyneri metai. Staiga vėl prasiveržė. Kaip tik dabar...

– Čia tu klysti, – pataiso Rolanas. –­­ Jei kada ir turėjo prasiveržti – tai kaip tik dabar, viso to absurdo fone atrodo gana logiškai. Aš pats... Žinai, kartais sapnuoju tai. Kaip pribaigėme tą tipą, to taip lengvai nepamirši. Pagaliau tais laikais nieko geriau nebūtum sugalvojęs, – priduria Rolanas ir nuspaudžia akseleratorių iki galo.

– Ji nieko nežino, – sako Babetė. –­ Tik tai, kad po kurio laiko buvo nužudytas. Bent jau tai turėjome jai pasakyti.

– Žinoma. Bet jam tai neatrodė teisinga. Pamenu jo veidą, kai išvilkome jį iš automobilio vidury miško, išsyk suprato, kad viskas baigta. Drąsus buvo, to nenuneigsi.

– Būti drąsiam visada lengviau, negu būti žmogumi, – pareiškia Babetė. – Griebtis prievartos prieš būtybę, kuri... Prisimenu, kiek teko kovoti, kad Mišelė nepakeltų prieš save rankos. O tos pirmosios naktys... Nesistebiu, kad ji vėl išgyvena tą patį, tai beveik natūralu.

Automobilis visu greičiu įsuka į keliuką vedantį į fligelį.

– Buvo tikras kiaulė, – pritaria Rolanas. – Grynakraujis arijas, kaip anais laikais mėgdavo sakyti. Paprašė cigaretės, savaime suprantama, jokio nukrypimo nuo scenarijaus. Panūdo sužinoti, kodėl norime jį pribaigti, paaiškinome, dar ir kaip paaiškinome. Dažniausiai ir sapnuoju jį tokį, su paniekinamos nuostabos išraiška ir kone elegantiškai mikčiojantį. Pamenu, kaip ištaškytu snukiu žnektelėjo į sudžiūvusius lapus.

– Liaukis, prašau, – nutraukė Babetė.

– Jis to nusipelnė, be to, kitų gink­lų neturėjome. Ne sykį naudotas šovinys... Dabar į kairę, antai ten, pakraštyje?

– Taip, į kairę.

– Tikėkimės, kad bus konjako, –­ sako Rolanas ir pamažu stabdo automobilį.

 

¹ „Gauloises" – žinomiausias prancūziškų cigarečių prekinis ženklas.
² François Couperin (1668–1733) – prancūzų kompozitorius, vargonininkas ir klavesinistas.
³ Pierre Mac Orlan (Pierre Dumarchey, 1882–1970) – prancūzų rašytojas.
⁴ Henri Michaux (1899−1984) – prancūzų poetas ir dailininkas.
⁵ Henry Graham Greene (1904–1991) –­ аnglų rašytojas, 1940 m. bendradarbiavęs su britų žvalgyba.
⁶ Le Tour de France – prestižinės dviračių sporto varžybos, rengiamos Prancūzijoje daugiau nei 100 metų. Neoficialus pavadinimas „Didžioji kilpa".
⁷ „Nuostabų gegužės mėnesį, kai..." (vok.) –­­ eilutė iš Heinricho Heinės (1797–1856) eilėraščio.
⁸ „Kai visi pumpurai išsprogsta" (vok).

Iš ispanų kalbos vertė Alma Naujokaitienė