Justinas Šorys. Radioaktyvus laikas. Žalieji vilkai

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Tarnavau sovietų kariuomenėje. Tai lyg geležinis grėblys, kurio užminti dar kartą nesinorėtų. Man sovietinė praeitis – radioaktyvus laikas... Tos tikrovės vaizdai neretai sugrįžta...


Nepailsėjęs, nors turėjo vilties, ir sugniuždytas, ko nesitikėjo, Tadas Urbonas atvyko į tarnybos vietą. Paskyrimas nei šildė, nei zulino. Abejingas žingsniavo pilkomis duobėtomis Tilžės gatvėmis. Ką tik praūžė galinga pavasario liūtis – vanduo sėmė šaligatvius. Tačiau audra nerimo: draskė drabužius, plėšė kepures nuo galvų, įžūliai kibo į gerklę, veidą.
Žemas tamsus dangus nežadėjo taikos.
Pilkų debesų kalnai ritosi plynais ir bekraščiais aukštybių laukais. Šiaurys tarsi protą pametęs budelis talžė juos ilgais bizūnais ir badė kruvinais žaibais. Debesys šiaušėsi, puolė prieš, suko ratus, bet nedrįso nepaklusti pamišusiam mirties pranašui...
Paširdžius gniaužė istorijos negailestingos žnyplės. Visada miestas vadinosi Tilžė. Nuo seno čia gyveno lietuviai, prūsai, vokiečiai. Dabar čia Rusijos miestas Soveckas su Leninu centrinėje aikštėje. Tokiu pat rūškanu kaip ir daugybėje kitų miestų miestelių, gyvenviečių. Susidarytų mi lijoninė armija gelžbetoninių Leninų... „Žengte marš!" –­ tyliai sukomandavo jaunasis jūreivis įsivaizduojamai kariuomenei. Susiūbavo, sujudėjo tik drėgnos oro masės, užpultos priekabaus škvalo.
Urbonas jau buvo išmokęs nesistebėti, nesipiktinti ir nesigilinti. Tilžė jam – istorinis miestas. Soveckas –­ tuščia vieta. Dabar neįpareigojanti tuštuma ir pilka spalva buvo mielesnės už arogantišką kasdienybės triukšmą, likusį raudonajame vaikystės uoste.
Svetimas miestas ir nepažįstami žmonės. Bet krūtinės neslėgė šlykšti ir išgalvota būsimo laiko šviesa. Ir viduje, ir išorėje pleveno laukinė laisvė. Širdyje pilka ir drėgna, tačiau niekas nekalė „šviesios ateities" vinių į galvą. Tiesa, politrukų plaktukai tukseno... Tačiau Urbonas jautėsi pasirašęs sutartį su kariuomene: sutarties puses, jo naiviu įsitikinimu, siejo vien paviršiniai santykiai. Kariuomenei reikia jo jaunystės dienų, naktų, raumenų –­ prašom. Sielos –­ nė kruopelytės.
Pasiklausdamas pasiekė uostą. Riebūs raudoni skaičiai ant kapitono tiltelio – 457 – švietė iš toli. Virš jų – įprasta žvaigždė geltonais apvadais su pjautuvu ir kūju viduryje. Stabtelėjo prie pirso. Tiesiog mechaniškai, kaip įprasta uosto klajūnui, išvydusiam užburiančius vandenis. Veidą kapojo šlapi nuožmaus vėjo botagai.
Rūdžių apgraužtas plieno kalnas, pažymėtas numeriu 457, bejėgiškai trynėsi prie betoninio kranto. Išlikusios linijų strėlės liudijo apie audringą jaunystę. Dabar gūžėsi it senas luošas piratas, daužomas klajoklių škvalų ir liūčių armadų.
„Potiomkiną" lyg pasiutusių vilkų ruja puolė įtūžusios bangos. Tolumoje išriestos pilkos, žalios, mėlynos kupros tai susiliedavo, susimaišydavo, tai vėl išsiskirdavo. Aukšti vandenų volai virto vieni ant kitų, kibo vieni kitiems į gūbrius, vertėsi ir daužėsi, nerimdami nė sekundei. Blizgančios aklų bangų nugaros smego į dugną ir tą pačią akimirką vėl kilo aukštyn. Nei žvilgsnis, nei protas neįstengė atskirti pradžios nuo pabaigos, pabaigos nuo pradžios.
Pamėlynavusi ir išsproginusi milžiniškas akis bekraštė vėtra plėšėsi pirma neklusnių bangų. Taikėsi sugriebti riaumojančias vilnis – nesulaikomus jūros padarus – už nasrų, išplėšti iš klampios rujos, šveisti į padanges ir išspjauti iš aukštybių. Bet vandenų žvėrys, surėmę galingus pečius, nesileido į flirtą su isteriška audra. Kaukianti ruja ryžtingai ir veržliai ritosi kranto link.
Pasiekusios prieplauką sužvėrėjusios bangos galinga jėga plėšė „Potiomkiną" nuo krantinės. Lyg gležną valtelę nesutramdoma stichija jį kėlė į viršų ir vilko į juodų gelmių vidurį. Nuo kraupios pabaigos daugiatonį gelbėjo vien storos virvės, jungiančios krantą ir laivą. Bangos budelės staugė – hooo, huuu, hoou... Virvės gelbėtojos žviegė – iestop, iestop, iestooop... Niršo, putojo, piestu stojosi Neptūno pasiųsti bekauliai vandenų žvėrys.
Vis dėlto akimirkai bangos žudikės traukėsi. Iš žalių nasrų dribo baltos nusivylimo putos.
Po sekundės kitos negailestingi vandenys kibo dar aršiau. Šįkart plačia krūtine nirtingai kėlė vertė laivą priešinga kryptimi, kranto link, pasišovę blokšti jį ant prieplaukos ir suknežinti kaip kiaušinį. Tačiau žmogaus žabangos vėl pastojo kelią. Guminės sunkvežimių padangos, pritvirtintos prie „Potiomkino" borto ir nuleistos palei krantinę, tiesiog žudė rūstaus Jūrų dievo karingus pasiuntinius.
Neptūnas, pajuodęs iš pykčio, ir mirtį šlovinančios bangos lyg pamišėliai kaukė staugė žiopsančiajam į veidą: „Ei, skystablauzdi, ko vėpsai? Šok į karštą mūsų glėbį! Kinkos dreba? Visas žemės protas tavęs neišsuktų, ho-ho-ho... Eikš, suremkim kaktas, hu-hu-hu..."
Tadas spoksojo lyg pakerėtas. Akys ir džiaugėsi, ir pavydėjo, ir šiurpo: tai bent mūšis! Amžina mažo žmogaus ir nenugalėtų vandenų kova...
Prie surūdijusio girgždančio trapo pasirodė tamsi žmogysta. Ant galvos –­ neperšlampamas brezento apsiaustas. Pro atvipusį kraštą vėpsojo dvi geltonos uniformos antpečio juostelės. Viršila, vadinasi.
– Naujokas?
– Taip!
– Pavardė?
– Tadas Urbonas.
– Kaip kaip? Na ir vardas. Nieko, rasim tau tinkamą... Šiandien iriamės į doką. Nesimaišyk po kojom! Duosiu tuščią kabiną. Numirk! Mane visi vadina viršila Nikita Aleksandrovičiumi –­ be reikalo netark. Aišku!? Dabar šok į viršų! – trumpai drūtai statė į rėmus atvykėlį rūstus viršila.
„Na, na, dar pažiūrėsim, kaip šauksim – ar viršila, ar Nikolajus Aleksandrovičius, ar tik Nikita. Nesipūsk, kapitone", – Tado galvoje lūžo lentynos nuo įvairių istorijų apie karo laivo įgulos gyvenimą ir santykius.
Naujoko kojos kliuvo. Vieną akimirką abejomis rankomis Urbonas griebė už šlapių turėklų, kitą – dėbt į pėdas, kad kuri nenuslystų šalia trapo. Kraujas užliejo skruostus – nors sprok iš gėdos... Šiaip taip užropojo į viršutinį denį.
Nespėjo Tadas apsidairyti, kai viršila šmurkštelėjo pro pravirą liuką. Siau­rame koridoriuje telkšojo vanduo. Elektra išjungta. Aplink –­ drėgna sūri tamsa. Gerklę graužė specifinė smarvė. Geležiniu minininko korpusu tarytum riebios vandenblakės zigzagais šliaužė tingūs lašai. Vėl prakeikti trapai: žemyn aukštyn, aukštyn žemyn. Ir žvilgsnis, ir kūnas nespėjo paskui staigius laivo manevrus. Galvoje vėrėsi tuštumos. Krūtinė dubo. Skruostai, rodės, griuvo vidun. Pynėsi galūnės. „Ramiai, Taduk, nepasiduok", – vis tramdė save vaikinas. Nepasikliovimas savimi smelkėsi į kiekvieną raumenį, nervą...
– Įkišo kaip į dramblio užpakalį, –­ gimtąja kalba suvapėjo Urbonas.
– Ką čia čiulbi? Iš kur?
– Iš Klaipėdos, Lietuva.
– A, Klaipieda. Zapad. Vokiečių ir buožių lizdas, fašistų irštva. Girdėjau, gerai, bjaurybės, gyvena?
– Nežinau, – numykė Tadas, pasijutęs nesmagiai ir lyg dėl kažko kaltas.
Neretai Klaipėdos krašto gyventojus svetimi pavadina vokiečiais. Iš tikrųjų vokietis tik vienas kitas liko po Antrojo pasaulinio. Nežinia kodėl Urbono vidų užliedavo šiltas pasididžiavimo jausmas išgirdus: jūs – vokiečiai. Ausiai buvo malonus toks lyginimas. Sąvokos Lietuva, lietuvis tarsi grimzdo į beviltišką pogrindį ar šaltą kapą. Jie ištrinti iš visų pasaulio žemėlapių. Giliai tūnojo pyktis, bejėgiškumas ir beformė mintis, kurios centre gūžėsi menka vilties žarija. Maža, tačiau į centrinį nervų štabą siuntė aiškių sig­nalų pliupsnius: „Mąstyk, Tadai, galvok. Privalai kirsti Rytų monstrui..." Vien ši idėja stūmė jį pirmyn, teikė pasitikėjimo savimi ir gyvenimo pras­mę...
– Armija, Klaipieda, ne zoologijos sodas. Pamiršk savo makalienę! Kalbėk rusiškai kaip visi, jei nori būti normalus! – užsipuolė viršila.
– Supratau. Netyčia iššoko...
– Lįsk vidun, paukšteli, ir nutilk! Prie technikos nė piršto! Žiūrėk, Klaipieda, kaulai ne geležiniai, saugok! –­ patenkintas kapitoniškais nurodymais viršila vikriai atidarė ovalią kabinos angą ir šiurkščiai timptelėjo naujoką už rankovės.
Geležinis liukas užsitrenkė. It tamsiame karste pasijuto Tadas. Priešiška erdvė ir jūreivis liko dviese. Dvokė šlapiomis rūdimis ir triumo dumblu (pagaliau vaikinas iššifravo smarvės cheminę sudėtį).
Urbonas neįsižeidė dėl grubaus senbuvio elgesio. Žalias vakarykštis kursantas ir viršila vėjų nugairintu veidu – nepalyginami vaidmenys. Senis turi teisę truktelėti naujoką.
Minininkas staiga šoko į viršų: laivas paliko krantą. Stiprėjo siūbavimas. Kaip karsto dangtis Tadą prislėgė klausimai, niūrios mintys: „Kur mane nuplukdys ši plieninė gelda? Kas manęs laukia kitame krante? Kaip nors, aišku, bus. Iškęsiu. Anglies krosnių nebėra – nesudegins." „Potiomkinas" kratėsi kaip neurologinis ligonis, tampomas beviltiškos nervų sistemos. Naujoko kūną kaustė šiurpas –­ bijojo žengti žingsnį. Įsispraudė į kampą. Dešine pėda įsirėmė į privirintą stalo koją. Kairė taip pat surado tvirtą atramą, kyšančią iš grindų. Aštriu žvilgsniu lyg užnuodyta adata jūreivis ėmė ardyti tamsos nėrinio gijas. Akis atkakliai slinko siūbuojančia siena. Juoduma aršiai priešinosi. Vos paliesta smogė atgal dar tirštesne tamsa. Sausos jaunuolio lūpos šnabždėjo: „Nesulaužysi manęs, užpakalio demone!" „Nepasiduok, Tadai!", – drąsino vidus. „Adata" tarsi chirurgo skalpelis po mikroną, po milimetrą sėlino juoda siena laisvindama tamsos užspęstą plotą. Akys pavargo, tačiau jūreivis nesitraukė. Lyg įgudęs daktaras jis atsargiai skrodė tamsą.
Žvilgsnis pagaliau prasimušė per tirštą juodumą ir apmirė ties apskrita balsva dėme. „Iliuminatorius!" – suvirpėjo širdis. Puolė it galvą pametęs. Vos galo negavo. Čiupt čiupt, griebė už šaltos geležies. Paskui ilgai glostė ir glostė. Taip liesdavo ašarotą mamos veidą vaikystėje... Iliuminatorius! Laivo akis! Tikrai! Nuostabiausias plaukiojančios transporto priemonės įrenginys! Urbonas pamažu atsuko metalinio gaubto tvirtinimo varžtus. Pliūptelėjo pilka vaiduokliška šviesa, akimirksniu išvaduodama radisto kabiną iš tamsos gniaužtų. Aukštos bangos, regis, pašaipiai mirktelėjo. Stiklą vilkiškai laižė baltos vilnys. Virš skubrių bangų it išpampę skenduoliai suposi keistai blyškūs debesys.
Dviprasmiški vaizdai už iliuminatoriaus kaitino vaizduotę. Tadas laisviau atsikvėpė. Kažkuriame galvos urve sušmėžavo žydra šviesa. Kartu suvokė –­ be galo ilgai teks šliaužti šlapiu tuneliu, kol pasieks šviesą jo gale. Gyvas pasaulis, atsivėręs už iliuminatoriaus, skaidrino kapinių nuotaiką. Rūdžių graužiamas kūnas troško susiremti su aštriu nesiderančiu vėju. Tačiau kaukolėje tiksėjo mina –­ „Numirk!" Neturėjo leidimo žengti į atvirą pasaulį... Tik mintys, stiprindamos viltį, neregimais sparnais veržėsi į laisvę.
Staiga Tadas prisiminė paslėptą nuorūką. Paskutinė paguodos tabletė. Oho, pusė cigaretės! Nuosavybės teisė –­ svarbus pradedančiojo vertės simbolis. Čiulpi nuosavą cigarą, vadinasi, – ne visai sutryptas. Nesvarbu, kad nuorūka. Svarbu, kad iš savos kišenės. Naujokas yra naujokas: greičiau iš jo atims, nei duos ar leis. Visas jūreivio be juostelių turtas po „draugiško" sutikimo prie karo laivų diviziono štabo –­ paslėpta nuorūka, rusišku žargonu „byčiokas", ir keletas laiškų.
Kita kojinė dar slėpė porą degtukų ir siaurą sieros juostelę. Nusigręžęs į sieną ir balansuodamas ant kelių gal penktu bandymu užsidegė. Karštligiškai truktelėjo dūmą. Krūtinę atleido geležinės sijos ir visą kūną užliejo abejingumo banga. Dūmas slinko plačiai. Sušilo vidus. „Velnias neims, nepražūsiu", – dingtelėjo.
Staiga balzganą iliuminatoriaus šviesą it nukirto kas –­ cunamio greičiu. Virpantis vilties daigelis iškart užtroško tamsos glėbyje. Į iliuminatoriaus stiklą įsirėžė keista dėmė. Urbonas atsistojo ir sustingo su degančia nuorūka tarp pirštų. Dėmė neįprastai sujudėjo. Įsižiūrėjęs atpažino – veidas. Taip, tai priešakinė žmogaus galvos dalis, sužalota radioaktyvaus laiko. Juodi platūs antakiai, rudos išsprogusios akys, susiplojusi nosis, storos lūpos tiesiog pavertė naujoką molio gabalu, prilipusiu prie geležies. Spigino įžūlios akys. Ne žvilgsnis, o švytintys peilių rinkiniai, įremti žaliam jūreiviui į gerklę. Po minutės dėmė atšoko. Išryškėję bruožai nedžiugino. Atrodė, kad šis nebe jaunas, tikrų tikriausias virštarnybininkas, geria sūrų jūros vandenį, ryja druskos kotletus ir kvėpuoja užpakaliu tarytum kai kurie vandenų gyviai. Nuožmumą pabrėžė plačios kraujosruvos palei nosį, lūpas, skersai smakro.
Dar po akimirkos į iliuminatoriaus apskritimą įšoko gyvas strypas –­ raumeningas pirštas, parudavęs nuo prasto tabako. Reikliai bakstelėjo kelis kartus į stiklą: atidaryk! Urbonas pripuolė ir skubriai atleido tvirtinimo „ausis". Galingas gaivus oro gūsis smogė į kaktą, skruostus, lūpas.
– Ką, galvijau, čia darai?! Rūkai?! –­ per audros ir bangų šėlsmą prasimušė laukinis maurojimas.
Tadas nesumojo, ką atsakyti.
– Laivas – šventa vieta, velnio išpera! Mesk! Aš tau įsakau – Baltijos laivyno mičmanas Arkadijus Petrovičius Svinckis! Ar nesupratai, išgama?! Duokš čia cigaretes, papirosus! Ką dar turi?!
– Nieko neturiu, – vebleno Urbonas, priblokštas netikėtos atakos.
„Atiduoti paskutinį dūmą – nesulauksi, radioaktyvi žuvie", – netikėta mintis lyg žaibas nusvilino jaunojo jūreivio smegenis.
Naujokas šeštuoju jausmu suvokė, kad prasidėjo „rimto veido" vaidinimas. Nereikėtų priimti už gryną pinigą. Dirbtinis manevras. Improvizacija.
Tačiau įtampa neslūgo. Situacija tik dar labiau kaito.
– O kas tarp pirštų, maita? Pimpalas rūksta?... Sakau –­ mesk! Negirdi? Gal ausis tau vinimi pakrapštyti?!
– Tik „byčiokas"! Paskutinis! Ar nematai? – išrėkė eilinis jūreivis.
„Spjauk jam į snukį", – kurstė užviręs pyktis.
Tai neliko mičmano Svinckio nepastebėta.
– Tuoj ateisiu, įstatysiu tavo smegenis į vietą.
Veidas bomba dingo lyg žaibas. Tadas neišsigando. Troško visa jėga susiremti su jo laukiančiu likimu. Sukandęs dantis ir sugniaužęs kumščius žvilgčiojo įėjimo liuko pusėn. Tyla. Kupinas drąsos laukė budelio sunkių žingsnių. „Dar pažiūrėsim!.." – galvoje kaip potvynis kilo, plėtėsi ši vienintelė mintis.
Nė garso. Nė cypt. Tik laivo geležinės sijos nepaliaujamai cypė dejavo.
Pagąsdino, vadinasi...
Suėmė begalinė neviltis. Atsirėmęs į sieną nugara čiuožė žemyn.
„Potiomkinas" vangiai yrėsi pirmyn, išleisdamas paskutinį kvapą. „Reikėjo spjauti, – samprotavo naujokas, – nusipelnė, po kelmų..."
„Vienas nulis „bombos" naudai", –­ nusprendė eilinis Tadas Urbonas.
Galvoje it slidus ungurys vartėsi ne kartą girdėta frazė: nesprogusi bomba –­ pavojinga...

Martynas Pavilonis. „Martwoodo vilkai“, mišri technika, 2012

Draugai