Konstantin Bogomolov. Tai ne Aš, tai Jis

Nuotrauka iš VVMT archyvo

Konstantinas Bogomolovas (g. 1975) – rusų teatro režisierius. 2013 m. Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre pastatė spektaklį „Mano tėvas –­­ Agamemnonas" (scenos iš Euripido pjesių), 2012 m. Liepojos teatre – „Stavangerį (Pulp People)" pagal Marinos Krapivinos pjesę.

Tekstas „Tai ne Aš, tai Jis" – K. Bogomolovo skiltis žurnale „Russkij pioner" (ruspioner.ru).

Turiu rašyti apie svajones.
Pradėkim nuo pradžių.
Vaikystėje ne svajojau – planavau.
Tai yra svajonė buvo tikslas.
Tapti tuo, pasiekti tą, uždirbti tiek.
Viskas atrodė „š... reikalas".
Daugiau apie vaiko svajones nėra ko pasakyti.
Eikim toliau. Tai yra pereikim į dabar.
Dabar svajoju daug ir įvairiai.
Bet ne dvasingai.
Be fanatizmo. Ir be jokių vilčių, kad įsikūnytų.
Nes gyvenimas moko, kad nėra nieko blogiau už įsikūnijimą.
Svajoju vykti, eiti, lankytis, pabūti. Svajoju pasilikti.
Labai svajoju pailsėti.
Šita svajonė ypatinga ir nuolatinė.
Dar svajoju vėl žaisti tenisą.
Irgi niekaip nepavyksta.
Bet nepavyksta kaip tik todėl, kad svajoju.
Nesvajočiau – padaryčiau. Betgi ne.
Tai mano svajonė. Aš ją nešioju, kaip nešioja šalikėlį Nikita Michalkovas.
Pokalbiuose taip ir formuluoju: kadaise žaidžiau profesionaliai, paskui mečiau, bet svajoju vėl.
Ir nutaisau mielą veidą. Tai jaudina, truputį intriguoja. Ir t. t.
O išvada: kai kurios svajonės turi taikomąją reikšmę.
Jas galima demonstruoti. Jomis galima koketuoti.
Jos kaip kvepalai. Apsipurškei ir kvepi.
Ir pats gerai jautiesi, ir žmonėms smalsu.
Kas dar?
Svajoju kai kada apie daiktus. Tai labai aistringos svajonės.
Jos kaip alkis. Kaip tuščias skrandis.
Staiga baisiai ko nors užsimanai.
Ir kol nesuvalgysi – neturėsi ramybės.
Kai kada norisi suvalgyti „šmutkę", kai kada „gadžetą", kai kada automobilį, kai kada žmogų.
Bet tai ne svajonės. Tai norai. Palikim juos.
Tai lyg ir viskas, ką galiu šia tema pasakyti.
Negaliu pareikšti, kad svajoju apie taiką visame pasaulyje.
Apie gėrio pergalę prieš blogį irgi negalvoju. Man kažkodėl vis viena.
Nesvajoju ir apie tai, kad viso pasaulio vaikai būtų laimingi.
Galvoju tik apie savąją laimę, jei atvirai.
Nesvajoju ir apie amžinąjį gyvenimą sau ar kitam.
Baigtinumas kur kas prasmingesnis.
O neišsakymas iki galo – gelmė.
Todėl staigi mirtis ir geriau nei lauktoji.
Bet čia juk kita tema, ar ne?
Rimta.
O aš, pradėjęs rašyti skiltį, neketinau rašyti rimtai.
Bet mes visada darom kaip tik atvirkščiai, negu ketiname.
Todėl dabar – mirtinas triukas. Dabar rimtai.
Arba beveik rimtai.
Mėginimas atlikti išpažintį pateikta tema.
Taip, aš turiu svajonę. Tikrą. Didelę. Suaugusią svajonę.
Aš svajoju būti savimi.
Tai yra – rašyti tekstus.
Tiesiog rašyti tekstus-raides-žodžius.
Ir nieko kito nedaryti.
Turėti daug pinigų ir rašyti.
Arba gauti daug pinigų už tai, kad tiesiog rašau. Nesvarbu.
Būtų gerai – name prie jūros. Bet ir namas, ir pinigai –­ opcija.
Svarbiausia – rašyti tekstus.
Šitai man ir yra būti savimi.
Aiškinu.
Mano gyvenime buvo vaikystė. Toje vaikystėje aš rašiau eilėraščius.
Aš lankiau poezijos studiją.
Kiekvieną penktadienį aš eidavau į Pionierių rūmus Fadejevo gatvėje.
Ten 17.00 rinkdavosi vaikai.
Ir vieni kitiems skaitydavo savo eiles.
Tačiau svarbiausia – studijos vadovei Olgai Ivanovnai Tatarinovai. Šiam žmogui aš visada buvau, esu ir būsiu dėkingas.
Ji mylėjo tąjį mane – būtent tą.
Ne mano ateitį ji mylėjo ir vertino, bet dabartį.
Dabartį visais požiūriais.
Ji vertino tąjį mane taip, kaip aš pats nevertinau.
Tąjį, kurį aš, baigęs mokyklą ir įžengęs į didįjį pasaulį, paslėpiau kažkur giliai.
Arba ne. Šitaip pernelyg paprasta.
Šitą berniuką aš pamečiau, kaip pameta šunį.
Tiesiog išvežiau, išlaipinau iš automobilio ir nuvažiavau.
O jis žiūrėjo, kaip aš nuvažiuoju. Beveik nesipriešino.
O aš augau.
Lioviausi rašyti.
Gavau išsilavinimą.
Pažindinausi su žmonėmis.
Tapau filologu, paskui – teatro režisieriumi.
Gaudavau algą.
Vėl pažindinausi su žmonėmis.
Kaupiau gyvenimo kapitalą.
O dabar aš noriu viską susigrąžinti.
Svajoju viską grąžinti.
Nesupraskite primityviai.
Ne vaikystės laimę, ne.
Ne Picundą, kur poilsiaudavom su tėvais.
Ne Pamaskvio Bolševą.
Save.
Beje, apie Bolševą. Jį sapnuoju. Dažnai.
Kinematografininkų kūrybos namus, kur veždavosi mane tėvai per žiemos atostogas.
Ten dabar dievaižin kas... O tada ten buvo laimė.
Ten žiemą buvo suomiškos rogutės ir šliuoždavom nuo kalno.
Ir buvo šviežių saldžių bandelių kvapas artėjant penkioms –­ arbatos gėrimui.
Taip, ir Pati Arbata – stiklinėse su stiklindėtėmis.
Indiška – įsivaizdavome.
Ir iškildavo Indija. Ir kinas vakarais.
Ir dar buvo slidžių žygiai.
Ir didžiuliai mediniai šachmatai ir šaškės. Nors pasikabink.
Ne kaip paltas. Kitaip.
Ir nebebus nei kūno, ant kurio maudavo kojines, kad nežvarbtų.
Nei tos naktinio miško tamsos. Nei peršalimo.
Nei tankiašakės eglės, apsuktos tyliai mirgančių lempelių girlianda.
Nors verk. Bet nepavyksta.
Aš žinojau, kad taip baigsis, nėra ko apsimetinėti.
Bent jau teoriškai – gyvenimas dar ilgas.
O tai, kad Bolševas sapnuosis iki pabaigos, – reikia kentėti.
Gal čia ir bus esmė kokia nors.
Gal. Bet aš vis tiek svajoju.
Aš svajoju ten grįžti, kad susigrąžinčiau save.
Tąjį, kurs bijojo žmonių. Drovėjosi. Gėdijosi. Būgštavo.
Tąjį, kurs mąstė apie visatą ir skaitė knygas.
Tąjį, kurs nemokėjo bendrauti ir manipuliuoti.
Tąjį, kurs nežinojo. Ko? Nežinau. Tiesiog. Nežinojo.
Kuriam visas gyvenimas ir visas pasaulis tilpo sąsiuvinio lape.
Žodžiuose, vedžiojamuose jame.
Kurs eidamas gatvėmis, į svečius, į mokyklą ne galvojo apie praeinančias moteris, o dėliojo žodžius į eilutes...
Ir dėl to jautė džiaugsmą ir prasmę, ir malonumą.
Aš buvau aš.
Ir staiga ėmiau ir palikau save ten, kažkur toli, šalikelėj.
Kodėl? Dėl ko?
Atsakymo nėra. Dingsta praeities migloje. Ir nesvarbu jau.
Svarbu, kad dabar tai ne Aš. Tai Jis.
Aš jį palikau. Taip tiksliau.
Aš jį mečiau. O pats nuėjau-nuvažiavau-nubėgau-nuskubėjau pirmyn.
Ir nesigręžiojau.
Ir štai einu per gyvenimą – tvirtas, linksmas.
O jis žiūri į mane. Iš ten. Akimis.
Žiūri į tąjį, kuo aš tapau.
Ir nemanau, kad džiaugiasi.
Arba ne. Džiaugiasi.
Kad aš gyvas. Kad mylimas. Kad sveikas. Kad tėvai su manimi.
Bet.
Man sunku žvelgti jam į akis.
– Jis buvo jaunesnis?
– Niekai.
– Jis buvo protingesnis?
– Ne.
– Sąžiningesnis?
– Taip. Tikriausiai.
– Talentingesnis?
– Neabejoju.
– Padoresnis?
– Jis buvo nuoširdus.
Na, štai ir viskas.
Pasakiau, ko, regis, niekam niekada nesu sakęs.
Nė sau neprisipažindavau.
Kas nors pasakys: tai ne svajonė, tai ilgesys.
Ne, tai svajonė.
Ir aš tikiu, kad įstengsiu ją išpirkti. Kaip tik taip. Išpirkti.
Kas nors pasakys: tai gyvenimas.
Žinau. Aš žinau, kad tai gyvenimas ir kas vyksta, yra neišvengiama.
O trumpumas, glaustumas – juk ir gyvenime talento brolis.
Jo trukmės požiūriu.
O jei gyveni ir gyveni, ir gyveni, neišvengiamai netenki, netenki, netenki... Artimųjų, tolimųjų, laiko, jausmų, bet svarbiausia – savęs.
– Mama, kaip tu laikaisi?
– Laikausi kažkaip.
– Gerai atrodai.
– Todėl, kad anksti numiriau.
– Kodėl? Kodėl išėjai taip anksti? Aš taip liūdėjau.
– Todėl, kad aš moteris. Todėl, kad nenoriu senti. Todėl aš pasislėpiau.
– Pasislėpei? Tu tiesiog pasislėpei?
– Žinoma. Bet pasislėpiau taip, kad niekas niekada manęs nerastų. Tu esi žaidęs slėpynių?
– Taip.
– Vadinasi, žinai, kas yra mirtis.
– Kas?
– Mirtis – pasislėpti taip, kad tavęs niekada nesurastų. Nori pamėginti?
– Taip.
– Viens du trys ir keturi, pasislėpti tu turi. Kas nepasislėpė –­ aš nekalta.
– Man ilgu, mama.
– Tu nelaimingas?
– Ne.
– Kodėl?
– Aš nežinau, kam gyvenu.
– Kaip tu vis dėlto pasenai. Tu labai pasenai.
– Todėl, kad aš gyvenu, mama.
Viskas.
Ne, ne viskas.
Juk kas nors svajoja apie mirtį.
Ne koketiškai. O iš tiesų.
Ne „kad pagailėtų".
Kai kas iš tikrųjų nuoširdžiai svajoja apie mirtį.
Galbūt iš skausmo.
Galbūt dar dėl ko nors.
Kai kas nuoširdžiai svajoja apie mirtį.
Bet tas žmogus tikriausiai niekada apie savo svajonę neparašys nė žodžio.
Todėl, kad žodis – gyvybė.
Jis buvo pradžioje.
O mirtis – tai mirtis.
Ji pabaigoje.
Ji netgi po ilgesio.
Šios svajonės nereikia aprašinėti.
Ji įgyvendinama.
Ji sugrąžina tau save.

Iš rusų kalbos vertė Audrius Musteikis