Leonardo Sciascia (1921–1989) – italų rašytojas ir politikas, Lietuvos skaitytojui žinomas iš detektyvinio romano „Kiekvienam savo", kurį 1973 metais išleido leidykla „Vaga" (išvertė Vytautas Povilaitis). Savo kūriniuose L. Sciascia gilinosi į istorinius, politinius ir socialinius klausimus, ypač daug dėmesio skyrė Sicilijai ir „sicilietiškumui" – tam tikroms charakterio savybėms, kuriomis esą pasižymi šios salos gyventojai.
Rinkinys „Vyno spalvos jūra" jungia trylika apsakymų, parašytų nuo 1959 iki 1972 metų. Vienas jų pateikiamas „Literatūros ir meno" skaitytojams. Skirtingo ilgio pasakojimuose pinasi istorija su dabartim, poezija su proza. Apsakymų temos taip pat skirtingos – nuo istorijų apie mafiją („Mūsiškis vesternas", „Filologija") ir korumpuotus įstatymų prievaizdus („Grįžtamumas") iki pasakojimų apie netikėtai pasibaigusią kelionę į Ameriką („Ilga kelionė") ir legendinį kaimo kvailį („Džiufa"). Visoms šioms miniatiūroms būdinga nepaprasta įžvalga ir tiesos ieškojimas.

Vertėja

---

 

Kelionę traukiniu iš Romos į Magdą¹ – išvykęs iš sostinės aštuntą ryto, jis pasiekdavo Magdą septynios minutės po vidurnakčio – advokatas Vakanjinas išnaudodavo pagal planą: perskaitydavo laikraštį, tris žurnalus ir detektyvinį romaną. Vykti šiuo maršrutu jam tekdavo bent kartą per mėnesį: važiuodamas į priekį jis iš naujo peržiūrėdavo ir susidėliodavo kelionei skirtus popierius, o grįždamas atgal pasinerdavo į niekuo neįpareigojančią literatūrą.
Tačiau laikraštis, trys žurnalai ir romanas buvo paskaičiuoti kelionei, jei ji nenukrypdavo nuo grafiko, nuo aštuonių ryto iki vidurnakčio, su dviem pertraukomis pavalgyti: iš pradžių vagono restorane, paskui kelte. Bėda, jei traukinys vėluodavo: pasibaigus spausdintam žodžiui, kai net negalima paganyti akių į kaimo vietoves ar jūrą, jau bėgančias beformėje naktyje, advokatą apimdavo miegas; o tai buvo pavojinga, nes giliai įmigęs jis galėjo užbaigti kelionę galutinėje stotelėje, kaip kartą jau buvo nutikę. Todėl kai traukinys vėluodavo, advokatas jau beveik tuščiuose vagonuose imdavo ieškoti skaitytojų paliktų laikraščių ir jausdavosi išsigelbėjęs, jei kokį rasdavo – nesvarbu, ar fašistinį, apie madą ar su komiksais.
Taigi nutiko taip, kad vieną vasaros naktį, kai traukinys jau Katanijoje keturiasdešimt minučių vėlavo, tad galėjai nuspėti, jog Magdą jis pasieks dar šimtu dvidešimt minučių vėliau, advokatas įniko skaityti savaitinį žurnalą „Jūs": mados, namai, aktualijos. Visų pirma jis jį pervertė, mąsliai užgaišdamas ties nuotraukomis, kuriose mada, sprendžiant iš apnuogintų merginų kūnų, neabejotinai tryško jaunatviškumu ir gracija, tačiau aprengti šitaip žmonos, dukros ar sesers kūną būtų buvę nepadoru. Jau advokatas, dėl Dievo meilės, tikrai nebuvo siaurų pažiūrų žmogus, nesuprantąs, kad mada atkeliauja ir į Magdą: tiesa ta, kad ne visi Magdoje buvo tokie kaip jis – gebantys gėrėtis moteriškaisiais turtais vien iš estetinės pusės; praeinančią taip apsirengusią moterį (gili iškirptė ir trumputėlis sijonas) miestelėnų draugijos nariai apipiltų gašliais šūksniais ir nepadoriomis pastabomis, kurias moters vyras, tėvas ar brolis turėtų klapnodamas ausimis iškentėti arba spjovęs į viską aršiai užginčyti.
Visa laimė, kad žurnalas buvo storas. Pasiekęs paskutinį puslapį, advokatas ėmė sklaidyti leidinį nuo pradžių, ieškodamas, ką paskaityti. Daug reklamos, o paskui „Sąžinė, siela. Atsako Tėvas Lukezinis". Advokatas nusitraukė batus, ištiesė kojas ant priešakinės sėdynės, pradėjo skaityti. Ir kaipmat pašoko: „Labai sudėtinga ir paini mūsų skaitytojos iš Magdos problema. Prieš kelerius metus, apimta silpnumo akimirkos, išdaviau savo vyrą su mūsų namus lankiusiu vyriškiu, jis – mano giminaitis, kuriam jau nuo vaikystės jaučiau šiokią tokią simpatiją. Mūsų romanas truko maždaug šešis mėnesius, tačiau visu tuo laikotarpiu nenustojau mylėti savo vyro, o dabar jį myliu net labiau nei prieš tai, ir tas mano trumpas susižavėjimas giminaičiu – jau tolimoje praeityje. Tačiau nesiliauju kentėti dėl to, kad apgaudinėjau tokį gerą, tokį atsidavusį ir ištikimą vyrą, taip labai mane mylintį. Retkarčiais mane apima nesuvaldomas troškimas viską jam išsipasakoti, tačiau sulaiko baimė jį prarasti. Esu labai religinga, todėl jau ne vieną sykį išpažinau šią savo graužatį skirtingiems kunigams. Visi, išskyrus vieną (bet jis iš žemyno₂) mane tikino: jei mano atgaila nuoširdi, o meilė vyrui nepakito, privalau laikyti liežuvį už dantų. Tačiau kaip kentėjau, taip ir kenčiu. Tėve, o ką Jūs galėtumėte man patarti?"
Advokatą užplūdęs pasitenkinimas beveik prilygo euforijai. Apie šį laišką bus kalbama bent jau mėnesį: draugijoje, teismo rūmų koridoriuose, šeimų susibūrimuose. Laukia šimtai spėlionių, gyvenimų – žmonų, vyrų, giminaičių, –­­ kuriuos reikės ištyrinėti su pačia išmaningiausia smalsa: jojo bus nekalta, beveik literatūriška; tuo tarpu kiti smalsaus piktų kėslų vedami, jiems magės, kad tik iš to išeitų kas negera.
Jis primerkė akis, pakėlė galvą link lempos, lyg tam, kad būtų šviesiau jo tyrimui, ir šis pamažu rodės vis paprastesnis, kaip vieną po kito žiedlapius metanti rožė. „Ir kas ji? – klausė savęs vos krutindamas lūpas, su pasimėgavimu: – Ir kas ji tokia?" Tačiau gilintis į savo spėjimus jis nesiskubino, baimindamasis, kad ponios tapatybė iš laiško teikiamų detalių kaipmat susidėlios jo atmintyje.
O neskubinti reikalų buvo taip malonu, kad advokatą suėmė malonus mieguistumas; tačiau jis tuoj pat išblaškė visus miegus, nes dar turėjo perskaityti Tėvo Lukezinio atsakymą.
Buvo aišku kaip dieną, kad Tėvui pradėjus rašyti atsakymą jo akys paplūdo krauju: „Silpnumo akimirka? Nieko sau akimirka, trukusi šešis mėnesius! Kaip galite taip nuolaidžiauti sau, savo kaltei, ir vadinti silpnumo akimirka išdavystę, trukusią šešis mėnesius, ŠEŠIS MĖNESIUS kenkėte vyrui, kuris, Jūsų pačios žodžiais, yra geras, atsidavęs, ištikimas, Jus mylintis?" Paskiau prie „tačiau" prijungti keli švelnumo, atlaidumo žodžiai: „Tačiau jei Jūsų atgaila yra nuoširdi, Jūsų neapleidžia kaltės jausmas ir esate tvirtai pasiryžusi daugiau nepulti į nuodėmę..." Trumpai tariant: „Jus graužianti sąžinė atperka Jūsų kaltę; tačiau negalite ir neturite versti savęs išsipasakoti apie išdavystę tam geram ir nieko nenutuokiančiam vyrui, koks ir yra Jūsų sutuoktinis, –­ vyrui, kuris pasitiki jumis taip, kaip leidžia tikra meilė, – nes ši žinia jam pridarytų žalos, gal net neatitaisomos. Teoriškai galima tik pagirti tokį sąžinės pliūpsnį, kai norima papasakoti apie praeities išdavystę jos nuskriaustam žmogui; tačiau jei šis žmogus nieko nežino ir tiesa atneštų tik skausmo ir nerimo, Jūsų pareiga yra tylėti. Tylėti ir kentėti. Taigi buvo teisūs tie kunigai, kurie Jums patarė nepasakoti savo vyrui apie išdavystę. Kalbant apie priešingą elgseną rekomendavusį kunigą, tikiu, kad neapdairus jo patarimas buvo paveiktas menko žmogaus širdies vingrybių išmanymo, o ne to, kad jis buvo, kaip sakėte, iš žemyno. Tačiau melskitės, būtinai melskitės: ir linkiu, kad Jūsų tyla būtų verta didesnio pasiaukojimo nei kaltės išpažinimas vyrui, kurį išdavėte."
„Puikus atsakymas, – pagalvojo advokatas, – tikrai puikus. Papeikimas, atlaida, sveikas protas – netrūksta nieko. Tas Tėvas Lukezinis tikrai aukščiausios rūšies vyras." Jis kaip reikiant nusižiovavo ir prisidegdamas cigaretę persikėlė mintimis vos ne į ginekėją³, kur visos jaunos ir geidžiamos Magdos ponios droviai laukė, kol toks vyras kaip jis – griežtų pažiūrų ir aštraus proto – suras tarp jų nusikaltėlę, svetimautoją.

Atgavęs jėgas po aštuonių valandų miego ir didelio puodelio kavos, rengdamasis advokatas Vakanjinas perbėgo mintimis per ponios iš Magdos laišką. Jis jį išsikirpo ir įsidėjo į piniginę, nors žinojo, kad jo žmona prenumeruoja žurnalą „Jūs" ir kad bent penkiasdešimt šio savaitraščio kopijų galėjai gauti pačiame miestelyje. Taip, tikriausiai paiešką reikėjo pradėti šitaip: sudaryti vietos moterų, prenumeruojančių šį leidinį arba reguliariai perkančių jį kioske, sąrašą. Užduotis nesudėtinga: kioskininkas buvo jo klientas; tuo tarpu pašto skyriaus direktoriui papasakojus apie šį reikalą, jis ir naktį bėgs atidarinėti pašto maišų. O kad negaištų laiko, dabar advokatas galėjo sužinoti ką nors kad ir iš savo žmonos. Todėl ir pasišaukė ją pas save.
Tačiau moteriai prisistačius su savo nepakančiu „ko nori?", pilna galva plaukų suktukų ir nuo kremų blizgančiu veidu, advokatui neliko nieko kito, kaip prabilti skvarbiu, nepagarbiu tonu:
– Ar skaitai tuos žurnalus, kuriuos perki? – rūsčiai paklausė.
– Kokius žurnalus?
– Tuos apie madą.
– Prenumeruoju tik „Jūs".
– O kitus perki kioske.
– Netiesa, aš juos skolinuosi iš draugių, –­ ponia jautė, kad viskas vėl išvirs į įprastinius ginčus dėl pinigų švaistymo, išlaidavimo, kvailų pirkinių, kurie, jos vyro manymu, vieną mielą dieną prives juos prie liepto galo.
Tačiau advokatas nenorėjo veltis į pokalbį apie šeimos biudžetą:
– „Jūs", – tarė jis, – klausiu būtent apie žurnalą „Jūs": skaitai jį?
– Aišku, kad skaitau.
– Taip pat ir Tėvo Lukezinio skiltį?
– Retkarčiais.
– O tą naujausiame numeryje skaitei?
– Ne, neskaičiau. Kodėl klausi?
– Perskaityk.
– Kodėl?
– Perskaityk, sakau tau – pamatysi...
Ponia minutėlę suglumo, neapsispręsdama, ar čia reikalauti papasakoti, kas ten tokio įdomaus, ar pasišalinti, o nepagarbų vyro toną priimti taip pat nepagarbiai ir išvis neskaityti tos skilties, ar, netveriant iš smalsumo, kuo greičiau ją perskaityti. Nugalėjo, savaime suprantama, smalsumas; tačiau ji nenorėjo pamaloninti savo vyro, išreikšdama nuostabą ir susidomėjimą perskaitytu dalyku. Todėl advokatas, troškęs pamatyti jos reakciją ir iš jos išpešti šiek tiek informacijos, rasti ką nors įtartino, palaukęs ketvirtį valandos pasikvietė ją vėl.
Tačiau ponios balsas atsklido nuo tualetinio staliuko pilnas įtūžio:
– Ko?
Iš už uždarų durų advokatas paklausė:
– Perskaitei?
– Ne, – kaip kirviu nukirto ponia.
– Tu tikra ožka, – pasakė advokatas: be abejonės ji viską perskaitė, bet dėl vieno tų kaprizų, kurie mainydavo jų vedybinių santykių laimę, nenorėjo jam suteikti malonumo apie tai pasikalbėti.

Tačiau teismo rūmų koridoriuose jam sekėsi daug geriau; o dar audringesnis pasisekimas jo laukė vėliau, draugijoje. Tai, kad teismo rūmuose advokatas Lancarota –­ gerai išsilaikęs penkiasdešimtmetis, turintis dvidešimt penkerių metų žmoną – nusivilko togą dešimt minučių po to, kai perskaitė laišką, ir, skųsdamasis netikėtai pasireiškusiu bloguliu, pasiprašė pirmininko nukelti turėtos bylos nagrinėjimą, visi suprato kaip ir turėjo suprasti; kaip ir tam tikrą rigor mortis⁴, kuri palaipsniui užvaldė laišką beskaitantį teisėją Riverą: jis atidavė laišką neišspausdamas nė žodžio ir traukdamas savo kabineto link tarsi somnambulas.
Draugijoje aptartą advokato Lancarotos ir teisėjo Riveros elgseną visi sutiko su piktdžiugiška užuojauta: abu turėjo dėl ko jaudintis. Tačiau donas Luidžis Amaru, kuris buvo viengungis, negailestingai rėžė, kad Lancarotos ir Riveros aplinkybės, neišeinant iš draugų ir pažįstamų rato, galiojo dar bent dviem dešimtim kitų vyrų.
– Kas per aplinkybės? – sukruto paklausti ne vienas.
Ir donas Luidžis apibūdino jas taip: moters amžius nuo dvidešimt penkerių iki trisdešimt penkerių; ne baidyklė; išsilavinusi, o tai buvo matyti iš laiško; turinti maždaug keturiasdešimties metų giminaitį, išvaizdų, gana charizmatišką, kuris pas ją tebesilanko ar lankydavosi; jos vyras gero būdo, taikus, nepasižymintis protu.
Vienbalsiai priėmę pasiūlytą schemą, daugelis tuoj pat sunerimo: apie protinius sugebėjimus negalėjo būti nė kalbos –­ mat abejoti savaisiais nebuvo linkęs nė vienas, bet nurodytosios aplinkybės tarp susirinkusiųjų galiojo (kažkas jau buvo juos suskaičiavęs) devyniems.
Pirmasis susiprato geometras Favara.
– Leiskit man perskaityti tą laišką dar kartą, – pareikalavo jis, niūriai, grėsmingai artindamasis prie advokato Vakanjino. Advokatas nesipriešino: ir Favara, žnektelėjęs ant fotelio, atsidėjo skaityti su tokiu susikaupimu, kokį paprastai skirdavo rebusams, kriptogramoms ir kryžiažodžiams spręsti; ir nė nepajautė aplink jį stojusios tylos ir jam skirto dėmesio – kam besismaginant, o kam nerimaujant. Nes viengungiai, našliai, seniai, laimingieji, kurių žmonos neturėjo jokių giminaičių, smagiai leido laiką; tačiau tikras ir neišgalvotas nerimas švietė tų akyse, kuriems galiojo dono Luidžio nurodytosios aplinkybės –­ tarsi Favaros elgesys prilygtų aukai, kurią atidavus, jiems turėjo būti grąžintas iš po kojų beslystantis saugumas.
Ir tikrai, Favara, pakėlęs nuo tos popieriaus skiautės skenduolio žvilgsnį, reagavo taip, kaip ne tik jo likimo broliai, bet ir besismaginantieji vylėsi:
– Ko čia žiūrit? Niekinis reikalas, nesąmonės... Niekada nepriimu žurnaluose spausdintų laiškų už gryną pinigą; jie patys visko prisikuria, tie žurnalistai.
Dauguma paantrino:
– Tiesa, teisybė jo pusėje, – nors ir su pašaipia užuojauta.
Tačiau daktaras Militelas, dievobaimingumu pasižymintis vyras ir bent jau trisdešimt metų našlys, stojo į kovą.
– Ir visgi ne, brangus drauge: galiu sutikti, kad žurnalai patys prirašo laiškų, taip sakant, provokuojančių; tačiau čia turime reikalą su kunigo skiltimi: o tai, kad kunigas galėtų kažko prisigalvoti, dargi sąžinės graužaties reikalų, turiu atmesti kaip visiškai nepagrįstą ir šmeižikišką įtarimą.
– Atmesti? – užsipuolė Favara su tokia ironija, kad ji vos belaikė jo viduje virusį įtūžį. – Kas jūs toks iš viso?
– Kaip tai – kas aš toks? – išmykė daktaras, šnopuodamas ir ieškodamas tapatybės, kuri duotų jam aiškią teisę Favaros įtarimams atmesti. – Klausiat, kas aš toks?... Na, kas aš toks? – ir jis nukreipė klausiamą žvilgsnį į kitus.
Mokytojas Nikasijus, katalikų mokytojų draugijos prezidentas, atskriejo daktarui į pagalbą:
– Jis katalikas, ir todėl šiuo atveju turi teisę...
– Šventeivų gauja! – sušuko Favara, pašokdamas nuo fotelio: įžeistiesiems nespėjus sureaguoti, jis suglamžė iškarpą, sviedė ją į fortepijoną su tokiu pykčiu ir jėga, kad rodėsi ji pasieks taikinį, pavirtusi vienu tų patrankos kamuolių, kuriuos gali pamatyti Šventojo Angelo pilyje⁵; ir nieko nelaukdamas išėjo.
Stojo mirtina tyla, tačiau nerūpestinga, purtoma juoko. Tuomet daktaras Militelas tarė:
– Nežinojau, kad Favaros žmona turi giminių, – taip duodamas pradžią labai maloniam pokalbiui, kurį galėjo nutraukti tik įsikišęs draugijos patarnautojas, pagarbiai privertęs atkreipti dėmesį į laiką: buvo dvi valandos po pietų.

Advokatas Vakanjinas rado pervirtus spagečius ir suirzusią žmoną. Tačiau valgė nesiskųsdamas, nes tai buvo jo kaltė, ir bandė pralinksminti sutuoktinę pasakojimu, deramai vaizdingu, apie scenas, kurių pagrindiniai herojai buvo Lancarota, Rivera ir – dulcis in fundo⁶ – Favara.
Tačiau ponia neatrodė susižavėjusi šiuo iš kojų verčiančiu pasakojimu.
– Na ir švari ta jūsų sąžinė. O jei nutiks kokia tragedija?
– Kokia dar tragedija! – nuleido juokais advokatas. – O jei kas ir nutiks, mano sąžinė čia nieko dėta. Visų pirma todėl, kad buvo kalbama eina apie laišką, publikuotą žmogelių skaitomame žurnaliūkštyje...
– Ir tu jį skaitei, – paprieštaravo ponia.
– Taip jau išėjo,– patikslino vyras.
– Tai, vadinasi, aš, kuri jį skaitau nuolat, priklausau žmogelių padermei, – ponia kažin kodėl norėjo, kad įsipliekstų ginčas.
Tačiau advokatas, to nenorėjęs, atsiprašė ir tęsė toliau:
– Antra, niekas, pabrėžiu, niekas nė žodžiu neužsiminė apie kurio nors iš trijų asmeninį gyvenimą: a) nes Lancarotos, Riveros ir Favaros žmonų, mano žiniomis, niekas nėra plakęs liežuviais; b) jei kas nors ir yra ką sakęs, visi mes džentelmenai, o apie save tai jau išvis nekalbu; c) jei kuris nori prisipažinti esąs raguotas, niekas jam to nedraudžia, kaip ir man niekas nedraudžia stebėti tai ir linksmintis...
– Va čia ir bėda, – tarė ponia, – kad tau norisi linksmybių.
Suerzintas, kad jį nutraukė darant tai, kas jam puikiai sekėsi, – smulkmeniškai bevardijant skirtumus, – advokatas pakėlė balsą:
– Taip, būtent, man norisi linksmybių... O jei manai, kad šiuo atveju neturiu teisės pasilinksminti, manyk sau ir toliau, –­ ir jis atrodė kaip reikiant įsiutęs.
– Kiaulė, – sušnypštė moteris ir išbėgusi užsirakino miegamajame.
Advokatas kaipmat pasigailėjo savo pas­kutinio sakinio, ir labiau dėl to, kad suardė savo ramybę, o ne dėl to, kad įžeidė savo žmoną; ir dargi dėl to, kad tas sakinys dabar išsišovė į seną, juokingą istoriją, o iš tos istorijos šakojosi ir lapais šlamino nuogąstavimai, dvejonės, įtarimai. Ta istorija buvo apie Vilhelmo iš Normandijos⁷ įsaką, kuriuo visi raguoti karalystės vyrai turėjo nešioti smailią kepurėlę, kad išsiskirtų iš ragų neturinčių vyrų, arba jiems grėsė šimto uncijų⁸ bauda; vienas, labai įstatymus gerbęs vyras paklausė savo žmonos, ar, ranką prie širdies pridėjus, jam reikia smailios kepurėlės, ar ne, dėl ko kilo aršiausi protestai – juk nebuvo jokios kitos moters, kuri taip gerbtų savo vyro garbę, kaip ji. Tačiau kai garbusis vyras pralinksmėjęs jau ruošėsi išeiti vienplaukis, žmona pasišaukė jį atgal ir patarė, kad ir kaip ten būtų, dėl visa ko tą kepurėlę užsidėti.
– Ir ką gi gali vyras žinoti? – toptelėjo advokatui, ir visa literatūra apie moterų suktybes, jų velniškų gudrybių pilnas išdavystes ėmė kurstyti jo viduje savigailą, kuriai jis atsidavė su visa aklo žmogaus (jam į galvą šovęs palyginimas), mąstančio apie savo nedalią, neviltimi. Ir advokatas iš tikrųjų pasijautė apimtas fiziško aklumo, užvaldytas tirštos tamsos, slepiančios metus, kuriuos jo žmona praleido, kai jis dar jos nepažinojo, laiką, kuomet jis palikdavo ją vieną, laisvę, kuria ji mėgavosi, jos tikruosius jausmus, jos tikrąsias mintis. „Reikia pažvelgti į tai filosofiškai", – tarė sau ir rado atsakymą Marko Aurelijaus atvaizde – taurus ir nepavaldus laikui prieš aptakų ir palaidą Mesalinos nuogumą; mat nežinia kodėl advokatas buvo įtikėjęs, jog Mesalina buvo Marko Aurelijaus žmona, o filosofu jis tapo tam, kad išlaikytų blaivų protą santuokinėje nešlovėje⁹.

Filosofiškas ramumas tvyrojo draugijoje visą vakarą. Atėjo ir teisėjas Rivera bei advokatas Lancarota, kurie aiškiausiai –­ buvo matyti iš jų veidų spalvos bei pasiklydusių ir nerimstančių akių – tik apsimetė esą atsipūtę; tuo tarpu dauguma slėpė nesmagumą, įtarumą, baimę. Net ir advokatas Vakanjinas, kurio situacija, kitų akimis, buvo laiminga, mat prie savo žmonos giminaičių jis galėjo priskaičiuoti tik Detroite gyvenantį pusbrolį, kurio kaimelyje niekas nė nebuvo matęs, ir tetą vienuolę.
Geometras Favara padarė viską, kad tik kiti neturėtų dėl ko rūpintis: vos palikęs draugiją, jis nudūmė namo tardyti žmonos, buvo šnabždama, kad nepagailėjęs ir kumščių; o kadangi ponia kaip galėdama neigė nusidėjusi ir parašiusi tą laišką, Favara nusprendė, kad išeitis tėra viena: nuvykti į Milaną, susirasti Tėvą Lukezinį ir įtikinti jį parodyti tą laišką. O tam atvejui, jei Tėvo Lukezinio gražūs žodžiai neįtikintų, jis įsimetė į kišenę pistoletą. Tad ponia, vos jos vyras išėjo pro duris, paskambino inžinieriui Baziko, kad jis išgelbėtų savo kolegą bei draugą nuo didelės nelaimės; ir inžinierius, kuris tikrai buvo draugas, nukūrė į Katanijos¹⁰ oro uostą, turėdamas galvoje tai, kad traukiniu, pasak stoties viršininko, išvykęs Favara, pasieks Milaną rytojaus dieną. Tačiau, kad ir koks draugas jis būtų, prieš išvykdamas dar norėjo informuoti daktarą Militelą, taigi ir visus draugijos narius, apie jo laukiančią slaptą ir sudėtingą misiją.
Todėl dabar visi pažvelgė filosofiškai į Favaros atvejį, vadindami jį užvaldžiusius įtarimus nepagrįstais, tačiau karštai vildamiesi, kad šieji visgi būtų patys pagrįsčiausi. Galiausiai visi net priėjo prie tos nuomonės, kad laišką bus nusiuntęs koks pokštininkas iš Magdos: būtent tam, kad nutiktų tai, kas nutiko; ir kad toks neapdairus elgesys iš ištekėjusios moters pusės būtų protu nepaaiškinamas.
– Jei rasiu, kas tai padarė, – pareiškė profesorius Kocas, – galvą jam nusuksiu, kaip Dievą myliu.
O kadangi Kocas buvo viengungis, visi tik išsižiojo iš nuostabos:
– O kuo tu čia dėtas?
– Man žinot, – atkirto Kocas, nervingai mušdamas dešiniu kumščiu į kairės delną. Ir tai iš tikrųjų buvo jam žinot: jis buvo susitaręs susitikti su ponia Nikasijus – tai turėjo būti jų pirmas kartas – regiono sostinės viešbutyje; tačiau ponia susitikimą atšaukė, sakydama, kad būtent tą dieną ji negalėjo pranešti vyrui viena vykstanti į miestą kaip visada apsipirkti, kadangi mokytojas prie stalo buvo nesukalbamas, labai blogos nuotaikos ir įtarus.
Koco elgesys sukėlė naują virtinę įtarimų, tačiau jie kaip buvo, taip ir liko užgniaužti, užslėpti; sunerimo ir tądien dalyvavęs mokytojas Nikasijus, kuriam visa tai priminė Užgavėnių pokylį, kuomet jo žmona beveik visą vakarą prašoko su Kocu (o paskui namuose jie susiriejo).
Kitaip sakant, vieniems vakaras buvo ilgas; kitiems – per trumpas.

Kaip ir kiekvieną vakarą, advokatas Zarbas atsigulė į lovą anksčiau už savo žmoną. Per tą laišką jis visą dieną jautėsi bjauriai: teismo rūmuose, draugijoje, ypač vienas su savimi, plėšomas nuoskaudos ir gailesčio, meilės ir pagiežos. Ne taip, kaip kiti. Nes žinojo – žinojo jau nuo pat pradžių.
Jis paėmė knygą, atsivertė ją pažymėtoje vietoje. Perskaitė nemažai puslapių, tačiau jam tarp akių ir proto – skausmingai pakrikusio proto – buvo nusėdusi vos ne katarakta. Kai pakėlė žvilgsnį nuo knygos, jam pasidarė kažkaip nepatogu, pamačius savo žmoną nuogą, į viršų iškeltomis rankomis, jos galva apgaubta naktinių marškinių, kuriuos ji kaip tik vilkosi. Ir jam pasirodė, kad akimirka buvo pati ta paklausti jos bespalviu balsu, ramiu tonu:
– Kodėl rašei Tėvui Lukeziniui?
Jos veidas išlindo tarsi patrauktas jėga, sustingęs iš pasimetimo ir išgąsčio. Ji riktelėjo:
– Kas tau pasakė?
– Niekas: iš karto supratau, kad tas laiškas tavo.
– Kodėl? Kaip?
– Nes žinojau.
Ji krito ant kelių, įbedė veidą į lovos kraštą, lyg norėtų užgniaužti raudą:
– Tai žinojai! Žinojai! – taip ir pasiliko, purtoma begarsių kūkčiojimų.
Jis ėmė kalbėti apie savo meilę bei skausmą; ir stebėjo ją šiek tiek pasidygėdamas, su gailesčiu, kuriame šakojosi geismas ir sarmata. Ir kai ji buvo bepravirkstanti, beapsipilanti ašaromis, jis priėjo jos pakelti, kad priglaustų prie savęs.
Bet vos paliesta, ji kaipmat atsitiesė. Jos akys ir burna buvo iškreipti piktdžiugiško, šalto, nenutrūkstamo juoko. Ji atkišo jam sugniaužtą kumštį, atlenkė rodomąjį pirštą ir mažylį, lyg norėtų išdurti jam akis; ir prapliupo isteriškai, širdį draskomai, it ožka bliauti:
– Beeeee... beeee...

¹ Fiktyvus miestelis Sicilijoje.
² T. y. Italijos.
³ Ginekėja senovės Graikijoje buvo vadinama namo dalis, skirta moterims, ar dirbtuvė, kur dirbdavo vergės.
⁴ Rigor mortis (lot.) – būsena, kai kūnas po mirties sustingsta; pomirtinis sąstingis.
⁵ Muziejus Romoje.
⁶ Dulcis in fundo (pseudolot.) – įdomiausia dar prieš akis.
⁷ Vilhelmas iš Normandijos buvo Sicilijos karalystės, gyvavusios XII-XIX a., karalius, paveldėjęs sostą iš savo tėvo Rodžerio II – šios karalystės įkūrėjo.
⁸ Senovės romėnų varinė moneta.
⁹ Valerija Mesalina – I a. Romos imperatoriaus Klaudijaus trečioji žmona, garsėjusi klastingumu ir ištvirkimu. Tuo tarpu Marko Aurelijaus žmona buvo jo pusseserė Faustina. Pasak istorinių šaltinių, Marko Aurelijaus meilė ir atsidavimas savo žmonai buvo begaliniai. Kaip ir josios jam, jų trylikai (mažiausia) vaikų, ir, pridėtų senieji romėnų istorikai, dar daugeliui kitų vyrų, su kuriais, jų teigimu, Faustina mėgdavo pasilinksminti.
¹⁰ Katanija – antras pagal dydį Sicilijos miestas.

Iš italų kalbos vertė Kamilė Vaupšaitė

Leonardo Sciascia, „Un caso di coscienza. Il mare colore del vino". – Milano: Adelphi Edizioni, 1996.