Juoko šventė gali reikšti daugelį dalykų: gali būti, kad žmonės mažai juokiasi, todėl reikia specialios dienos, kad jie galų gale pradėtų juoktis – bent jau juoko šventės proga. Kad galų gale, jei jau niekas nesijuokia be progos, tai tegu atsiranda tokių proginių juokdarių ir juokautojų.

Juokas ir humoras visada yra tam tikros kultūros rodiklis. Pagal žmogaus humoro jausmą neapsirikdamas gali nuspręsti, ar tas žmogus tau artimas. Jeigu jums svetimas jo humoras, galimas dalykas, kad nesutaps ir kiti jūsų kultūrų laukai. Besijuokdami kartais nustembate, kad jums daug artimesni žmonės, kurie visai nėra nei blondinai, nei mėlynakiai, nei katalikai. Pasakyk, iš ko tas žmogus juokiasi, ir aš pasakysiu –­­ kas jis.

Juokdamasis žmogus atsipalaiduoja, užsimiršta, išsilaisvina iš susikurtų apribojimų ir varžtų, ir tuomet iš jo pradeda byrėti tokie nemalonūs, iki šiol slėpti dalykai: jis arba ji juokauja, o tu žiūri ir netiki savo akimis matydamas, kaip iš gražios burnos ritasi, vyniojasi homofobinės, rasistinės, seksistinės, antifeministinės ir visokios kitokios gyvatės. Žmogus pasidaro lėkštas, plokščias ir paprastas kaip laikraštis ir pasitikintis savimi kaip žinių portalas. Jis su tokiu užsidegimu pasakoja anekdotus apie antrą galą, apie visokiausias pareigas –­ viršininkus, žmonas, uošves arba politikus. Ir visur su apibendrinimais, su detalėmis, su paskaninimais. O, kad tik jam tai būtų juokinga, o, kad to pakaktų. Ne, jis nusprendęs padaryti viską, kad ir jums būtų kuo juokingiau, kad tik jūs pamatytumėte, kaip tai iš tikrųjų juokinga. Kad ne tik pats prisijuoktų, bet ir jus prijuokintų, jis pasiryžęs pasitelkti bet kurias temas: senatvės, moterų, pirmosios nakties, paskutinės vakarienės, visų rasių ir visų tautų atstovų. Jis nežinojo, kad juoktis yra pavojinga. Nes dabar, jam besijuokiant, nuo jo nukrito visi apsimestiniai padorumo, išsilavinimo, o gal net ir moralės drabužiai. Bejuokaudamas jis prisijuokavo, ir todėl stovi dabar toks nelabai apsirengęs ir nelabai gražiai nuogas, nes išlindo visi paslėpti, užmaskuoti, nežinia kokios kultūros dalykai.

O šiaip, žinoma, kad juokas – tai laisvė. Kaip gerai, kad juokdamasis žmogus išsilaisvina ir kad juoktis yra labai smagu. Laisvus žmones gali atpažinti iš to, kad jie daug juokiasi. Todėl taip daug juokiasi vaikai, kol jiems kas nors neliepia nutilti ir daryti dalykų, kurių jie nemėgsta. Kol neatima iš jų laisvės. Ir gerai, kad žmonės juokiasi, nes juokaudami jie siunčia mums signalus apie save. Liūdna, kad jie atsiskleidžia ne pačiomis gražiausiomis, o kartais net niekingiausiomis pusėmis. Bet gal geriau balandžio pirmąją išsiaiškinti, kad to žmogaus humoras tau nepriimtinas, nei pradėjus kartu gyventi –­ netikėtai suprasti, kad jūsų charakteriai visiškai nesutampa...

Pabaigoje pasitikrinimui, ar mūsų humoro jausmas sutampa, du anekdotai.

Anekdotas apie veidrodėlius. Vienas žmogus aiškina kitam: „Tu žinai, jei aš randu gatvėje veidrodėlį – pasižiūriu į jį ir matau, kad jis – mano." (Tai anekdotas, kurį pasakoju, kai aiškinu privačios nuosavybės kilmę.)

Anekdotas apie merginą. Mergina sako: „Visada, eidama miegoti, nešuosi ir pasidedu prie lovos dvi stiklines – vieną su vandeniu, o kitą – tuščią." Jos klausia: „Kodėl tu taip darai?" Mergina atsako: „Niekada nežinau, ar norėsiu gerti." (Anekdotas, kurį pasakoju, kai aiškinu determinizmo ir falsifikacijos principus.)