Vokiečių rašytojos Marianos Leky (g. 1973) romanas „Kas iš čia matyt“ („Was man von hier aus sehen kann“, 2017) savitai tęsia vokiškos literatūros tradicijas, įkūnytas W. G. Sebaldo ir Christos Wolf kūriniuose. M. Leky kūryboje pasitelkia neįprastą kalbėseną, ontologinį, į būties prasmę orientuotą, žiūros kampą ir vokiško folkloro motyvus. Romano centre – paprastame Vokietijos kaimelyje gyvenanti senutė Selma, kuri geba numatyti mirtį: kaskart, kai ji susapnuoja okapiją – retą gyvūną, panašų į zebrą ir žirafą, – per artimiausią parą kaimelyje kas nors numiršta.

 

 

 

Kaimo žmonės, išskyrus Selmos mošą Elsbetę, labai prietaringi nebuvo. Galvos nesukdami darė tai, ko pagal prietarus daryti nevalia: ramiausiai sėdėjo po sieniniais laikrodžiais, nors kai taip, yra toks prietaras, numirt gali; miegojo galvomis į durų pusę, nors, pasak prietaro, kai šitaip, pro tas duris netrukus būsi kojom priekin išneštas. Nuo Kalėdų iki Naujųjų skalbinius džiaustė, o tai, Elsbetė perspėjo, pasak prietaro, prišaukia savižudybę ar mirtį paskatina. Jų nebaugino pelėdikės ūbavimas naktį, troškus arklio šutas tvarte, prisigūžusio šuns kauksmas naktį.

Bet Selmos sapnas buvo faktas. Okapija sapne jai pasirodo – láuk ir mirtį tarp gyvųjų pasirodant; ir visi elgės, lyg mirtis tik dabar būtų pasirodžiusi, lyg būtų nejučia prisiplakusi, lyg nuo pat pradžių nebūtų greta – visad kiek atstu, tarsi mažų ir didelių dovanų per gyvenimą vis prisiunčianti krikštamotė.

Kaimo žmonės sunerimo, galėjai tai matyti, nors dauguma ir stengėsi nuslėpti. Tą rytą, kelioms valandoms po Selmos sapno praėjus, žmonės kaime vaikščiojo taip, lyg visus kelius plikledis būtų surakinęs, ne tik lauke, bet ir namie, virtuvėse ir kambariuose – vien plikledis. Judėjo taip, lyg savo kūno nebejaustų, lyg visi sąnariai nuo uždegimo kaistų ir visa, prie ko prisiliečia, svilintų. Visą dieną nuogąstavo dėl savo, o gal ir dėl kitų gyvenimų. Vis gręžiojos, ar tik neprišoks koks kraugerys, kas nors, kas protą prarado ir nieko verta jau prarast negali, tada pirmyn žvilgsnį mesdavo, ar tik iš ten be proto kas nesikėsina. Aukštyn akis kėlė, ar tik nevožtelės kokia atitrūkusi čerpė, šaka arba sunkus šviestuvo gaubtas. Gyvūnų lenkės, anie, taip manė, greitesni nei žmonės pulti. Romias karves lankstu apeidavo – šiandieną jos gal ir sutryps, šunų, net ir labai senų, vos pastovinčių, vengė – šiandieną gal ir jie į gerklę kibs. Tokiomis dienomis visko gali būti, net ir nukaršęs taksas gerklę gali perkąst, šiaip ar taip, neįtikimiau nei okapija tai nėra.

Visi buvo sunerimę, bet taip, kaip Frydhelmas, krautuvininko brolis, niekas nebuvo išklaikęs, nes klaikui būtinas koks įsitikinimas. Frydhelmas taip paklaiko, tarsi okapija Selmai sapne būtų jo vardą šnibždėjusi. Klykdamas, tirtėdamas, klupinėdamas bėgo mišku, iki Optikas pastvėrė ir pas tėvą nuvedė. Mano tėvas, gydytojas, suleido Frydhelmui tokių vaistų, kurie tiek laimės suteikia, kad Frydhelmas iki dienos galo po kaimą strakaliojo ir „O žavusai Vestervalde“ dainavo, visus nervindamas.

Kaimo žmonės įtarė: tai vis širdis – ji nepratusi, kad šitiek dėmesio jai skirtum, tad gąsčiodama baladojasi. Prisiminė: prieš širdies infarktą vienoj rankoj kirba, o katroj – neatminė, tad žmonėms kaime abiejose rankose kirbėjo. Įtarė: tai dėl dvasinės būsenos, ji nepratusi tiek dėmesio gauti, tad ta gąsčiodama ir baladojasi. Automobilin sėsdami, mėšlašakes imdami ar verdančio vandens katilą nuo ugnies keldami, vis klausė savęs, ar tik nepraranda proto, ar neapims neįveikiama neviltis ir ar nepanūs automobiliu visu greičiu medin rėžtis, mėšlašakėmis nusismeigti ar verdantį puodą ant galvos užsiverst. O gal kils noras ne save, o ką kitą šalia – kaimyną, svainį, žmoną – verdančiu vandeniu perlieti ar pervažiuoti, mėšlašakėm nusmeigti.

Kaime tas ar kitas pasijudint vengė, kiaurą dieną; kai kas ir ilgiau. Elsbetė mudviem su Martinu pasakojo, kad prieš keletą metų, tuoj po Selmos sapno, pensininkas paštininkas net krustelėt bijojo. Sujudėsi, buvo tikras, ir numirsi; šitaip jau ir daug dienų, mėnesiams po Selmos sapno praėjus, kai, kaip sapnas pranašavo, seniai jau buvo kas pasimiręs – tąkart batsiuvio motina. Paštininkas taip ir užstingo sėdomis, amžiams. Nelankstomus sąnarius uždegimas apėmė, kraujas sutirštėjo ir kūno pusiaukelėj sustingo, kaip ir įtari ano širdis; pensininkas paštininkas gyvastį prarado iš baimės prarast gyvastį.

Kai kas kaime pamanė: pats laikas išsakyti slėptą tiesą. Rašė laiškus, nepaprastai ilgus, minėjo „visada“ ir „niekad“. Prieš mirtį, manė, bent jau paskutiniu spūdžiu tiesą į gyvenimą sugrąžins. O nuslėptos tiesos, manė žmonės, yra teisingiausios: o kad to savo teisingumo niekad nė nekrutino, tasai sustingo, ir kad jau tylomis pasmerkė jį nejudrai, tos tiesos metams einant tarpo vis labiau. Tą nuslėptą ir apsčią tiesą žmonės vis nešiojosi, to negana – pati tiesa tikėjosi paskutinio spūdžio teisingumo. Trūks plyš ištrūkt norėjo ir baugino, kad nutylėtą tiesą viduj slepiant mirti bus kankinamai skaudu, tada tad pernelyg užtruks tas virvės traukiojimas – vienam gale mirtis, kitame įkūni tiesa, nes slepiama numirti ji nelinkusi, taigi visą gyvenimą buvo palaidota, tad bent dabar išlįst panūdo – ar baisią smarvę skleisdama ir visus šiurpindama, ar dienos šviesoje patvirtindama, kad ne tokia ji klaiki, šiurpi, kaip vaizdavosi. Nuslėptai tiesai prieš spėjamą galą žūtbūt reikėjo antros apžiūros.

Vienintelis žmogus, kurį pradžiugino Selmos sap­nas, buvo ūkininkas Hoibelis. Šis jau taip ilgai gyveno, kad tapo kone perregimas. Provaikaitis nupasakojo jam Selmos sapną, ūkininkas Hoibelis tuoj pakilo nuo pusryčių stalo, linktelėjo ir užkopė laiptais į savo kambarį palėpėj. Atsigulė į lovą ir žvelgė į duris tarsi gimtuvininkas vaikas – iš jaudulio labai anksti pabudęs, vis nekantraujantis, kada gi tėvai su pyragu įžengs.

Ūkininkas Hoibelis tvirtai tikėjo, kad mirtis bus pagarbi, tokia, kaip ūkininkas Hoibelis per visą gyvenimą. Buvo tikras: mirtis gyvenimo iš jo neplėš, tik švelniai pasiims iš jo rankų. Vaizdavosi: mirtis nedrąsiai pasibels, pravers duris ir paklaus „Galiu?“, o ūkininkas Hoibelis, be abejo, jai linktelės. „Žinoma, – pritars ūkininkas Hoibelis, – įeikite“, ir mirtis įžengs. Atsistos prie ūkininko Hoibelio lovos: „Ar tinka jums dabar? Galėčiau ir vėliau ateiti.“ Ūkininkas Hoibelis kiek pasikels. „Ne, ne, labai man tinka, – patikins, – verčiau nebeatidėliokim, kas žino, kada išsiruošit vėl“, ir mirtis atsisės ant kėdės ties galvūgaliu. Prieš pat atsiprašys dėl šaltų rankų, nors tai, ūkininkas Hoibelis žino, jam nė motais, o tada užspaus plaštaka ūkininkui Hoibeliui akis.

Taip jis ir vaizdavosi. Tada pakilo iš lovos – stoglangį buvo užmiršęs atidaryti, kad siela po to netrikdoma išlėktų.

/ / /

Optikas žingsniavo gatve Selmos namų link, dešinėn kairėn, į tuos kelis ten stovinčius namus nė nežvelgė – juose visi veikiausiai savo širdis, protus, savo artimuosius narsto, tiesas atskleidžia ar klausosi jų. Tiesų, kurios dienos švieson iškilusios gal ir ne tokios baisios pasirodo, tiesų, kurios, gal kaip tikėtasi, šiurpios bus ir jas patyrusįjį apopleksija parties, ir Selmos sapnas bus atlikęs savo darbą.

Optikui dingtelėjo: o kokios tiesos žmogų priveikia? Sumojo: tokios, kaip pavakario amerikiečių serialo – Selma visad jį žiūri – posakiai. Optikas, kitaip nei Selma, dėl to serialo nesijausmina, betgi jos profilis jį įjautrina; pavakario serialas – gera dingstis keturiasdešimt minučių, kol Selma žiūri savo serialą, pašnairuoti į jos profilį. Tos tiesos, nuo kurių apopleksija trenkia, yra tokios, kaip serijos gale – prieš suskambant filmo melodijai, po kurios Selmai savaitę teks laukti tęsinio, – ištariami žodžiai, štai tokie žodžiai: „Nemylėjau tavęs“ arba „Metju – ne tavo sūnus“, arba „Mums galas“.

Bet mintyt Optikas nebeįstengė, nes galvoj zurkė pavakario serialo melodija – meilėj prisipažinti visiškai netinkama melodija, ir Optiką tame kely tuoj ėmėsi vainot vidiniai jo balsai.
Optiką tie vidiniai balsai lyg kokį namą buvo apgyvenę. Baisesnio bendrabūvio nė įsivaizduoti negalėtum. Jie buvo pernelyg triukšmingi, ypač po dvidešimt antros valandos, jie siaubė Optiko vidų, jų buvo daug, nuomos nemokėjo, nesiskubino.

Vidiniai balsai jau daug metų mygia jį slėpt meilę Selmai. Štai ir dabar, pas ją einant, tie balsai primygtinai, žinoma, spiria meilės tiesą užgniaužti, dabar, juk per tiek dešimtmečių taip įgudo ją užgniaužti. Nors neišpažinus meilės, sako balsai, nieko labai gražaus neįvyks, betgi ir nieko labai bloga, o kaip tik tai ir svarbu.

Optikas, tas apdairiai žodžius besirenkantis žmogus, sustoja, atkragina galvą ir balsiai tarsteli: „Užsikiškit!“ – žino, kad su vidiniais balsais į ginčus veltis neverta, žino, kad balsai, jei tik jų neužčiaupsi, pliaukš toliau.

O jei tiesa iškiltų, tie blandūs balsai ir toliau pliaukštų, tad gal tik dar blogiau. O jei, šnypštė balsai, Selmai ta tiesa, ta įmitusi, metų metus varžyta Optiko meilė, pasirodys grėsli, atgrasi? Ir jei Optikas šiandien mirtų, taip jis manos pagal Selmos sapną, tada paskiausia, ką Selma iš jo patirtų, būtų ta prėskybė – metų metus dienos švieson neišleista jo meilė.

Optikas susverdėjęs dešinėn žingteli. Kartais taip nutinka, tada kelis mirksnius atrodo lyg apgirtęs. Pernai Selma prikalbino jį dėl to staigaus apdujimo išsitirti. Optikas nuvažiavo su ja į apskrities centrą, Optiką neurologas apžiūrėjo – nieko neaptiko, aparatai vidinių balsų juk nemato. Pas neurologą jis važiavo tam, kad Selma tik nurimtų, žinojo, tasai nieko neaptiks; žinojo, svyrinėja jis vidinių balsų peikiamas.

„Užsikiškit, – šįsyk garsiau paliepė Optikas ir paspartino žingsnį, – labai retai nutinka, kad Selmai kas grėslu ar atgrasu atrodytų.“

Jis buvo visiškai teisus, deja, pasakė daugiau, nei tiems balsams reikėtų žinoti.

„Bet gal ta meilė, šitaip nutinka, jai pasirodys atgrasi, – šnypštė balsai, – kaip tik dėl to, – kalbėjo jie, – reikėjo tiesą šitaip ilgai slėpti.“

„Tai dėl bailumo“, – paaiškino Optikas ir persistūmė odinį krepšį į kitą šoną, nes krepšio ir balsų pliaukšėjimas ėmė skaudint.

„Apdairumas tai buvo, – teisinosi balsai, – baimė retsykiais pagelbsti.“ Tai ištarę pavakario filmo melodiją ėmė niūniuot.

Optikas sudvejojo. Kelionė iki Selmos namų, vos dešimt minučių trunkanti, dabar prilygo dienos žygiui – dienos žygiui su sunkia nešmene.

Jis ėjo pro namus, pro namus, pritvinkusius nutylėtų, panūdusių švieson iškilt tiesų, ir traukė iš atminties kadai apie drąsą skaitytas ištarmes. O jų buvo galybė. Kiekvienąkart, kai su Selma nuvažiuodavo į apskrities centrą – savaitgalį ji apsipirkdavo, – Optikas laukdavo jos atkampioje dovanų krautuvėlėje, ten slapčia parūkydavo, ten Selma jo tikrai neužtiktų, dovanų krautuvėle jis labiau nei Selma kliovėsi.

Selmai apsiperkant Optikas dovanų krautuvėlėje skaitinėjo 96-ių skirsnių stove sudėtus atvirukus ir dūmydavo. Atvirukuose vaizduoti su apskrities cent­ru niekaip nesusiję kraštovaizdžiai – jūra, krioklys ar dykuma, ir kiekviename jų sentencija, su Optiku nėmaž nesietina. Dabar, kai suprato, kad balsai vis pajėgesni, o jis vis labiau bejėgis, tas ištarmes pats sau kartojo – balsiai, prie Selmos namų artindamasis.

„Drąsa – tiktai į gera“, – sakė.

„Taigi žinom“, – antrino balsai.

„Drąsa – sėkmės laidas“, – kalbėjo Optikas.

„Drąsa, drąsa, smaksa“, – atitarė balsai.

„Verčiau naujam kely suklupti, nei sename vis stoviniuoti“, – pridūrė Optikas.

„Senus kelius verčiau vis mink, užuot naujam suklupęs stuburą palaužtum“, – antrino balsai.

„Tai pirma mano gyvenimo pabaigos diena“, – kartojo Optikas.

„Kiek trumpesnės pabaigos, – kalbėjo balsai, – neatlygintinos.“

„Saldaus vaisiaus nori – lipk į medį“, – sakė Optikas.

Balsai atliepė: „Ir medis tuoj išvirs, vos tik sutrešęs Optikas viršūnėn įsikars.“

Optikas sulėtino žingsnį. Krepšys į klubą nebesiplakė, širdis krūtinėj – irgi ne. Balsai niūniavo pavakario filmo melodiją, šnibždėjo: „Mums galas“, „Met­ju – ne tavo sūnus“.

„Užsikiškit, – nebeiškentė Optikas, – prašau.“

Selma sėdėjo prie namo, žvelgė į nuokalniui žengiantį Optiką. Pakilo, žengė priešpriešais. Ir šuo, prie Selmos kojų tūnojęs, pakilo, greta žengė – jaunas šuo, jau ir dabar matyti, bus galingas, toks didelis, kad Optikas jau svarsto, ar tai tik šuo, o gal didžiulis, dar šaly neaptiktas žinduolis.

– Ką burbi? – paklausė Selma.

– Šiaip, dainuoju, – paaiškino Optikas.

– Išbalęs, – tarė Selma, – nesisielok. Nieko tau nenutiks, – nors ji, be abejo, nė nenutuokė, kurį tatai ištiks.

– Puikus kostiumas, – pagyrė Selma. – Bet ir jis nenaujas. Ką dainavai?

Optikas, perstūmęs krepšį į kitą šoną, tarė: – Mums galas.

Selma pakreipė galvą, prisimerkusi pažvelgė Optikui į akis lyg keistą apgamą tyrinėjantis dermatologas.

Ir Optiko viduj viskas nutyko. Vidiniai balsai nutyko, nutyko suvokę, kad dabar jau negalės nevykti.

Optiko vidus nutyko – nė žodžio. Vienas sakinys lyg palieti dažai viduj išsklido, vienas sakinys, kuris tokia jėga taip baisiai bejėgiškai sklido, kad Optikui regėjosi, kad visos kūno skaidulos apmirė, visi galvaplaukiai, dar nenužilę, tuoj nubals lyg lapai ant medžių apie Selmą ir jį tuojau nukeips ir medžius prie žemės prilenks tas sakinys, kurs Optiko viduje sklinda, lyg paukščiams iš dangaus krintant, nes sakinys tasai sparnus surakina, lyg karvėms pievoje apsunktų kojos, ir šunį, tą, kurs prie Selmos stovi ir yra šuo, kas gi dar galėtų būti, tie trys Optike glūdintys žodžiai tuoj būtų sustingdę, viskas nyksta, pamanė Optikas, viskas garankštėjasi ir krinta, nubyra ir nukeipsta per tą sakinį: „Verčiau jau ne.“

 

Iš vokiečių kalbos vertė Zita Baranauskaitė-Danielienė