Mano gyvenimas nėra lengvas, bet toks niekada ir neturėjo būti. Jis neturėjo būti joks, tad gal taip ir yra.

Sakydamas, kad mano gyvenimas nelengvas, nenoriu skųstis, nes, kad ir koks sunkus būtų, jis vis tiek yra tūkstantį kartu lengvesnis arba sunkesnis nei daugelio kitų. Tačiau taip lyginti yra visiškai nesąžininga, nes man kitų nėra, niekam kitų nėra, o net jei yra, tai jie vis tiek yra kiti, todėl nieko tu ten nepalyginsi.

Apie nebuvimą turbūt galėčiau kalbėti visą dieną, o bent jau keletą minučių – tai tikrai. Galbūt todėl, kad apie buvimą šiek tiek galvojau, o dar tiksliau sakant, dėl jo dvejojau. Šią akimirką atrodo, kad geriausiai mane apibūdintų šešėlis, nes jis toks tikras ir netikras, bet jis vis tiek išlaiko savo grynumą, todėl šešėliu jaustis nenoriu. Kažkada anksčiau jaučiausi esąs pilnavertis. Na, aš taip nesijaučiau, aš tiesiog buvau, bet dabar galėčiau ranką atiduoti (tikrai negalėčiau), kad šitaip jaučiausi. Aš tikrai norėjau kuo nors būti ir daryti, turbūt norėjau būti daug daugiau nei šešėliu. Kad ir kaip ten būtų, laikui bėgant ir man gan sėkmingai besistengiant siekti savųjų užmojų, jie man darėsi vis tolimesni ir vis mažiau reikalingi. Kaip jau sakiau, niekuomet nesijaučiau labai svarbia asmenybe, bet vis tiek asmenybe! (Net keista kiek galios suteikia varganas šauktukas.) Tuomet kažkokių kvailų atsitiktinumų dėka pradėjau suprasti, kad buvimas asmenybe nėra toks ypatingas dalykas, koks galvojau esąs. Tuomet mažėjant tikėjimui, kad mano gyvenimas yra nors kiek šaunesnis nei milijono kitų, pamažu pasidaviau šiai minčiai ir kažkokiu būdu pradėjau darytis tipišku mūsų rūšies atstovu. Paradoksalu, bet žmonės man darėsi vis svetimesni, o iš daugybės draugų liko tik keletas pažįstamų, tačiau dėl to visai nesistebėjau, nes ir pats sau likau visiškai pažįstamas ir nelabai įdomus.

Dažnai pagalvodavau apie mirtį. Ją laikiau įprastu dalyku, o prisirišimą –­ silpnybe. Abu šie dalykai man atrodė vienas kitam nesąžiningi, todėl visų pažįstamų ir nepažįstamų mirtis laikiau vienodai nesvarbiomis, o jei būčiau pradėjęs merdėti –­ tikiuosi, kad būčiau elgęsis lygiai taip pat (skambėtų daug geriau, jei sakyčiau, kad mirtis man nė motais). Tačiau kol kas likimas tarsi juokėsi iš visų merdinčiųjų, ligotųjų ir kitokių nelaimėlių, o aš savo laiką leidau šiame, ganėtinai sveikame, nors ir ne kaip atrodančiame, kūne. Būtent aš –­ niekas! (Šis tikrai skambus.) Tiesa, būna, kad kas nors sako, jog negalima mirti, jei nesi gyvas? Galbūt tai tiesa, bet gyvų šiame pasaulyje ir taip beveik nebūna, pasitaiko tik tų, kurie įsivaizduoja tokie esantys.

Pripažinus sau, kad niekuo nebūti yra taip pat teisinga, kaip ir vaidinti ypatingą gyvenimą, aš greičiausiai nepajutau nieko, bet dabar norėtųsi sakyti, kad širdyje kažkas palengvėjo. Iš tiesų aš nejaučiau nieko, tik žinojau, kad neturiu ko nors daryti, tačiau tai vis tiek nereiškė, kad neturiu daryti nieko. Visa bėda, kad vis dar reikia gyventi. Turbūt tai ir yra didžiausia problema. Esu skaitęs, kad savižudybė –­ labai logiškas ir racionalus pasirinkimas gyvenime ir kad apsvarstyti turėtų bent jau kas trečias žmogus pasaulyje. Todėl ne kartą ir aš apie tai mąsčiau, tačiau rimtesnių veiksmų niekada nesiėmiau. Nežinau, galbūt nenorėjau taip išsiskirti iš minios, nes numirėlis viduryje miesto sulaukia daugybės gyvųjų dėmesio. Aš turbūt suprantu, kad man tai rūpi tik iki pačios mirties akimirkos, ir šiaip jau niekam tie mirusieji taip labai nerūpi ar bent jau neilgam. Kad ir kaip ten būtų, mirtis man vis tiek buvo pernelyg drastiškas ir dramatiškas ėjimas (daug smagiau su šauktukais). Galų gale, kam ką nors daryti, jeigu galima nedaryti?

Blogiausia tai, kad kartais norint nieko nedaryti, vis tiek reikia daryti. Taip buvo ir man, net ir vargiai norėdamas gyventi, turėjau išlaikyti save gyvą. Šitokia būsena labai nepatogi. Vien norėdamas pavalgyti turėjau įdėti gerokai daugiau pastangų, nei būčiau norėjęs. Dirbti ar ieškoti maisto atrodė tiesiog kvaila, nes tai buvo laiko švaistymas, tačiau vis tiek turėjau tai daryti. Bandydamas atsikratyti tokio vargo arba tiesiog darydamas taip, kaip paprasčiau, savaime pasiekiau tam tikrą kompromisą – maisto ieškodavau, užsidirbdavau ir kitaip jo gaudavau, tačiau niekuomet tiek, kad būčiau pasisotinęs, ir dažniausiai ne taip mažai, kad kaip nors nusilpčiau.

Dienomis neveikdavau beveik nieko, daug vaikščiodavau, kartais niekam nematant skaitydavau knygas. Beveik visuomet stengdavausi būti vietose, kur nėra žmonių arba jų yra kiek galima mažiau. Galbūt jie man pernelyg rūpėjo, tačiau tik nebūdamas jų aplinkoje, galėjau niekuo nebūti nei sau, nei kam nors kitam. Nepaisant to, gatvėse vis tiek išgirsdavau save vis kaip nors vadinamą, tačiau pavadinimų įvairovė mane guodė. Taip gyvenau ganėtinai daug metų, buvau apspjautas 12 kartų, dar 4 kartus apsispjoviau pats, buvau apšepęs, turėjau ilgą barzdą, bet prausdavausi reguliariai, nes jei į save žiūrėti nereikdavo, tai užuosti tekdavo nuolat. Turbūt atrodžiau kaip eilinis miesto benamis, valkata, tačiau galbūt kaip tik toks ir buvau, ir nebuvau. Taip praleidau didžiąją dalį savo nuostabaus gyvenimo, per kurį nepatyriau jokių nuotykių, neišbandžiau beveik jokių narkotikų, nepamilau ir nemylėjau daugybės moterų, o dabar spėdamas, kad galų gale artėja mano pabaiga, turiu mažyti įtarimą, jog niekam netikęs manasis likimas buvo toks pat reikšmingas kaip ir buhalterės Janinos, premjero Antano ir tūkstančių kitų Janinų ar Antanų.

– Laba diena, galbūt norėtumėte išgirsti apie mūsų siūlomus pensijų fondus?

– Ne, pone, nenorėčiau.