Šioje spaudai rengiamo Marko Zingerio romano „Kai pasaulis buvo gražus“ dalyje pasakojama apie Nojų ir Bitę – guvią, žvalią, bet jau pagyvenusią porą, žurnalistą tarptautininką ir dailės galerijos Vilniuje savininkę, keliaujančius per Madridą į Kanarus pas sūnų Harį. Bitė dar nežino to, kas jos vyrą spaudžia kaip akmuo ant krūtinės: jų namai Lietuvos pasienyje užimti svetimos kariuomenės. Nojus apie tai sužinojo įsijungęs kompiuterį skrydžio metu ir dabar atidėlioja akimirką, kai teks žmonai viską papasakoti. O kol kas juos supa taikus Madridas, siūlantis visus gyvenimo džiaugsmus.
„Kai pasaulis buvo gražus“ – tarptautinis detektyvas, šeimos ir turistinis romanas. Tai lietuvių, susiformavusių praėjusio amžiaus pabaigoje ir priblokštų XXI a. įvykių, komedija ir drama.
Jie gyveno priešais Puerta de Atočą, didžiulę gelžkelio stotį su botanikos sodu ir vėžliais jos dirbtiniame ežere, lėtai ir mąsliai besiirstančiais, – taip, kaip visuomet plaukioja vėžliai, kurie gyvena ilgiau už žmogų.
– Jie tikrai gyvena ilgiau negu tie šimtai keleivių ir turistų, – tarė Nojus Bitei, mostelėjęs į memorialą šalia stoties, – kurie čia buvo islamistų susprogdinti amžiaus pradžioje. Kaip ir tie dangoraižiai Niujorke. Tai pirmosios, Bite, šio amžiaus konvulsijos. Bet mes iš čia, mamyte, galime lėkti su vėjeliu į Granadą, Saragosą, Aragoną, Kordobą. Skamba kaip gitaros akordai!
– Tik nevadink manęs mamyte!.. O tu šiandien toks meilus. Išsimiegojai?
– O kas gi tu man, Bituk? Primeni, kad užsisegčiau antuką. Pataisai kaklaryšį.
– Ir skalbiu tavo triusikus, Nojau. Bet kodėl tu negali į mane kreiptis ledi?
– Lady šiais laikais – demokratiškas žodeliukas. Tai paprasčiausia moteris. Bet aš juk tave pažįstu, norėtum pabūti karaliene, Bituk. Eime į Prado?
Tądien jos vyrą galėjai tepti kaip džemą ant bandelės.
O Bitė godžiai alsuoja Ispanija, kuri jai, žinoma, nuspalvinta meilės sūnui Hariui spalvomis. Jie eis į Prado! Kaip tik ten pirmiausia norėtų patekti. Jau vien dėl to, kad toji mergytė Margarita iš „Los Meninas“ jai primena anūkę. Beje, kadaise šio didžiulio paveikslo tikrasis pavadinimas buvo „Šeima“.
Nojus, žvelgdamas į saulės apšviesto besijuokiančios Bitės veido, atviro ir plačiaskruosčio, raukšleles, suteikiančias tiek raiškos jai kuo nors besistebint ar besipiktinant – jokio pieštuko antakiams neprireikia, nors jau sulaukusi ir anūkės, – ir stebėdamas, kaip ji atvira širdimi atsiduoda įspūdžiams Madride, dvejoja, ar turi pranešti žinią, jį pribloškusią lėktuve. Bitė dar nežino, kad jie neturi kur sugrįžti. Nei namų, nei tėvynės. Tai jos paskutinės nerūpestingos akimirkos!
Prislėgtas šių minčių Nojus seniokiškai velka kojas, apautas naujais puikiais sportbačiais, įsigytais, kad pasipuikuotų prieš Harį salose. Kas bus, kai ištuštės piniginė? Savijauta tiesiog žlugdanti, maždaug tokia, kai seniai seniai, būdamas jaunas ir naivus, kaip jam vis prikišdavo velionis tėvukas, atsitrenkdavo į visokiausius valdžios draudimus, kurių anuomet netrūko, ir jautėsi antrarūšis pilietis dėl įrašo paso penktojoje eilutėje „žydas“. Tai buvo tautybė, nesutelpanti komunistinėje doktrinoje, neturinti aiškios vietos valdančiųjų galvose ir kelianti galvosopį biurokratams, ją lyginusiems su kitomis tautybėmis, kurių kiekviena guldavo į patogų stalčiuką – vieną iš imperijos „respublikų“. Valdžios įtarumas tapdavo gniaužtais Nojaus užmojams, ar norėtų stoti į jūreivių mokyklą, ar į užsienio kalbų institutą, ar išvykti į užsienį. Nulenk galvą. Žinok savo vietą. Varyk į laikrodžių taisyklą senamiestyje ir ten sau, žmogeli, kuiskis susigūžęs.
Jo namuose apsigyvenus kareivoms iš už upės, visas kelių dešimtmečių Lietuvos lėkimas į Vakarus Nojui tapo panašus į oro balioną su keleiviais, pripūstą šiltų dujų ir išpaišytą gėlėmis, skrajojantį per šventes padebesiais.
Išdegė dujos ir šventei šakės.
/ / /
Gerą valandą Bitė ir Nojus išsėdėjo priešais Diego de Velázquezo didžiulę drobę, kurios viduryje kaip saulės spindulių srautas švietė infantos Margaritos veidelis ir auksaspalviai plaukai. Kaip gaila, kad jie Kanaruose nebematys vaikaitės – jų Tenerifės princesės, – atsiduso Bitė. Pagyvenusi Kanaruose ir paviešėjusi Lietuvoje Viktė su mama jau Izraelyje. Kokie keisti, švelniai tariant, laikai, lyginant su jų pačių jaunystės metais!
Nojus įsistebeilijo į plačią drobę:
– Žiūrėk, Bituk, ir jie šunį turėjo. Ar tu matai, kad kambario veidrodyje ir pats Velázquezas prie molberto? Kaip šeimos narys. Be to, jis ir šios istorijos Pasakotojas. Tartum šių laikų režisierius imtų ir nusifilmuotų tarp personažų... Ar ne Woody Alenas šitaip darė?
– Quentinas Tarantino.
– Tapytojas tą mergaitę myli ir ja žavisi.
– Ačiū, – pasakė Bitė prisiglausdama.
– Už ką?
– Už tai, kad mes čia.
– Madride? Viešbutyje „Only You“? Prado?
– Apskritai Ispanijoje.
Nojus Bitę apkabino. Pabučiavo į lūpas, smilkinį. Nenusivalė atžagaria ranka, kaip visados darydavo, braukdamas jos „L’Oreal“ nuo savų lūpų tarsi sakydamas: „Ką jau čia darysi su tomis besijauninančiomis moterimis.“
Papietavo šalimais, plačioje avenidoje, restorane, kur padavėjas į juos ir vėl, kaip ir pirmąsyk apsilankius, kreipėsi rusiškai.
– Kas tam žmogui šovė į galvą? Degtinės neužsisakom, rusiškai nesišnekame, balalaikos nesinešiojame, – pajuokavo Nojus. – Tai dėl tavo suknelės su nėriniais, štai kas, ar nesakiau, kad su ja atrodai kaip operų mėgėja iš Sankt Peterburgo?
– Ne, tai dėl tavo pilvo! – atrėmė Bitė. – Mūsų kartos rusai dažniausia out of shape1.
Tą pačią dieną jie užkopė plačiais laiptais ir į moderniojo meno šventovę Reina Sofia – Karalienės Sofijos muziejų!
Uniformuota tarnautoja mostelėjo ranka į didžiulių salių anfiladas:
– Guernica? Si. Aqui!2
Čia lankytojų virtinės traukė į kubistų ir futuristų parodą, į pilietinio Ispanijos karo laikus, į falangistų3 filmą apie „tikrąsias ispanų moteris“, pasišventusias šeimai ir namams. Koridoriai leidosi į kitus koridorius ir kilo į ankštus pasažus, o šie išsiplėsdavo į kitus, šviesesnius perėjimus, iš kurių jau buvo matyti Madrido stogai, besitęsiantys iki saulėto dangaus pakraščių. Arkos tapdavo anfiladomis, o erdvios praėjusių epochų salės vedė į kažikokius pritemdytus kambarius, kuriuose švytėjo vieniša skulptūra arba kelios drobės, reikšmingos tam metui. Lyg jiems artėjant prie jūros ar vandenyno, salių salės būtų upių žiotys, sugėrusios šaltinius ir intakus.
Į Bitę ir Nojų nuo sienų žvelgė šimtai paveikslų, praėjusių amžių karališkoji didybė. Bet jie skubėjo į naujuosius laikus! „O šitie, – komentavo Nojus Bitei, stabtelėjusiai ties kažkuriuo iš Ispanijos markizų, – tai nelaimingi žmogeliai, pagraužti ligų ir intrigų. Manau, kad jiems iš burnų dvokteldavo panešiotomis kojinėmis. Buvo gniuždomi pavydo, apyaušriais lovoje pašokdavo išrasojusiais smilkiniais, ar neteks tądien už ką nors ir dėl ko nors guldyti galvos. Mokėjo pozuoti senjoros ir senjorai! Įsivaizduoji, kiek valandų išsėdėdavo prie veidrodžio, kad šitaip atrodytų?“
Bitė stabtelėjo ir pasisuko prieš Nojų viduryje tuščios salės su praėjusių amžių drobėmis ant sienų:
– O aš graži?
Ir vėl apsisukusi nukaukšėjo tolyn. Jai rūpi ne paveikslai, tiksliau, ne tai, kaip jis į paveikslus žiūri ir ką juose mato, o kaip žiūri į ją.
Žmonų siurprizai!
Nojus šią tunkančią egocentrikę visą gyvenimą regėjo per pirmakursio akinius. Štai kur visa paslaptis. Visą gyvenimėlį ant jos besikeičiančios išvaizdos tarsi uždeda aną, pirmąjį įspūdį, pražuvusio mirksnio įspaudą širdyje – tą akimirką jis ir yra įsimylėjęs. Kas buvo vėliau, tai tik anos meilės, šviesmečiais nutolusios nuo jų vystančių kūnų kaip nuo mirusios žvaigždės, postūmis.
O štai ir modernistai!
Bet Bitės ir čia nėra. Anksčiau ar vėliau Nojus jai turės pasakyti žinią, kuri ją palauš. Bus infarktas, insultas, velniaižinkas!..
Nojus kulniavo aukštomis salėmis nebežiūrėdamas į didžiulius paveikslus, o tik iš paskos Bitei – jo Gyvenimui. Tik nuo jos neslėpdavo akių, sudrėkusių nuo prasiveržusio jausmo, ir liejo jausmus be kreivoko skeptiško šypsnio, panašaus į Helovino moliūgo. Gal Bitės dėka jis net rašė geriau? Ji ištirpdė jo savimylos ledus ir susižavėjusi Nojaus jaunystės eilėraščiu, jam pačiam netikėtu, o ir negrabiai parašytu apie tokį Chaimą Soutine’ą, atrakino emocijas ir net atvėrė vartus į širdžių šviesotamsos žinovus, vadinamus tapytojais, į ekspozicijas ir galerijas.
Gal ji ir pati buvo į jo gyvenimą iš aukštai nužengęs paveikslas? O dabar ėmė ir grįžo į savąją vietą didingose Reina Sofia amfiladose.
Bitė stovėjo priešais Žako Lipšico, iš Lietuvos kilusio kubisto, skulptūrą.
– Taip. Si. Yes. Graži, – ištarė Nojus priėjęs.
Bitė į jį atsisuko:
– Kas graži? „Moteris su gitara“?
– Tu.
Visur aplink mirgėjo arlekinai ir akrobatai, o tarp jų švietė Paryžiaus mokyklos pozuotoja Kiki, velnių priėdusi.
Genijai mokė išdaigų.
Nojus Flygelis atsistojo į torero pozą, išrietęs dešinę virš galvos:
– Ar aš gražus?
Salėje nuaidėjo Bitės juokas.
Žaismingumas, netikėtai spingtelintis jos vyro rudose akyse, liūdnokose šioje kelionėje, jo nuovoka ir sąmojis, kuriuos Bitė kartais laikydavo žydiškais, o kartais būdingais tik Nojui vienam, buvo tai, kas siejo šį seną krieną su bičiuliais iš akademkės ir menų vertintojais, lankančiais jos galeriją. Kad ir kaip būtų užsiėmęs ar susirūpinęs, geba pažvelgti į gyvenimą atsitraukęs per žingsnį lyg tapytojas į molbertą, kaip dykynėtojai žvelgia į klajojančius debesis ir galop žvelgia į gyvenimą kaip į išdaigą, kurią tau iškrėtė Kažkas, prieš Kurį esi bejėgis – nori nenori, teks pripažinti, kad likimas turi kartoko humoro. Belieka skėstelėjus rankomis nusišypsoti ir pėdinti pirmyn. Jos Nojus! Don Kichotas ir Sančas Pansa viename asmenyje.
Per arką jie jau matė kitą drobę, didžiulę kaip ir Velázquezo paveikslas. Prie jos iš abiejų pusių stovėjo apsauginiai, žiūrintys, kad niekas neplyksėtų mobiliaisiais. Kad visi laikytųsi atstumo.
Negalėjo būti didesnės priešybės „Freilinoms“, dvelkiančioms taikiais, jaukiais šiokiadieniais.
Jie atsidūrė priešais „Guernicą“.
Ką tik Bitė juokėsi, o dabar pritilo ir ėmė kimiai kuždėti: – Ką ten tos reprodukcijos, Nojau! Jos viską nublizgina. Spalvų gama geniali! Rūsio plika lempa. Žemos lubos. Blanda. Žmonės ir gyvuliai rūsiuose, katakombose, bunkeriuose... Visa tai balta, pilka, melzgana... Nugaišęs arklys ir siautėjanti pabaisa jaučio galva... Žinai, man močiutė pasakojo, kaip per karą Nemunas nešė nusprogusį arklį. Virš vandens žvilgėjo tik jo išsipūtęs pilvas.
– Čia tai, kas vyksta Rytų Ukrainoje! – Bitei atšnibždėjo Nojus. – Kritę kareiviai ten lieka pamesti laukuose nenatūraliomis pozomis, persisukę ant šono arba atbloškę rankas ir kojas į šalis – taip, žinai, žūsta čiurliai, atsitrenkę į mašinos langą. Kitą rytą tie negyvėliai jau be batų – kažkas būtinai nutrauks. Šis diedukas labai valio, Picasso! Geriausias pasaulyje reportažas apie karą.
/ / /
Dieną prieš jiems išskrendant iš Madrido, viešbučio restorane Nojus aptiko, kad nukabinti visi šventiniai Naujųjų kaspinai. Pradingo ir patalpą puošusi Humphrey Bogarto nuotrauka. Jam būdavo taip jauku sėdėti priešais ją. Senų laikų aktoriaus portretas primindavo Antrojo pasaulinio karo pabėgėlius neužmirštamoje „Kasablankoje“, kurioje Bogartas atliko įsimintiną vaidmenį.
Filmo herojaus vietoje mirguliavo didžiulis ekranas, garsas buvo pritildytas. Tačiau ties TV pranešėjos staleliu plaikstėsi ryški raudona juostelė, kuria bėgo žodžiai: „Las Noticias Mundiales. The News of the World4. Pasienio susišaudyme prie Nemuno dvidešimt žuvusių. NATO kare. JT Saugumo Taryba netrukus svarstys padėtį Lietuvoje.“
Nojaus Flygelio net pažastys buvo šlapios nuo prakaito. Ir, kaip visada sukaitus, netikėtai užėjo nevaldomas čiaudulys.
– Atsiprašau! Kondicionieriai!
Laimei, jo Bitė sėdėjo nugara į ekraną.
Išsičiaudėjo vyrų WC, tada surinko Hario numerį. Kaip jis anksčiau nesusiprotėjo. Juk sūnus galėjo paskambinti mamai, viską išplepėti.
– Girdėjai?
– Tėti, aš manau, kad jie sustos. Jie jau ir taip įklimpę.
– O ar žinai, kad jie jau mūsų namuose, Hari?
– Negirdžiu, tėt, vėjas ūžia.
Mobilusis rodė sūnų važiuojant žemyn gatve link vandenyno, matomo per automobilio langą. Nojus girdėjo ir vėjo šuorus virš Tenerifės.
– Mes jau be namų, Hari! Mūsų pakrantę užėmė. Namuose apsistojo Rusijos kariškiai.
– Pameni, tėt, kaip mane vaikystėje mokei lėkti slidėmis nuo kalnelio?.. Opa – ir per užpustytą tvorą.
– Na, taip.
– Ir kaip yrėmės per marias naktį, kai užklupo audra, pameni?
– Prisimenu.
– Tu man šaukei: „Giliau kabink!“ Juoda naktis. O bangos man vis išmuša irklą iš lizdo.
– Prisimenu!
– Ir mes išplaukėme, tėt.
1 Angl. apsileidę, nesportiški.
2 Isp. „Gernika“ (Picasso paveikslas)? Taip. Eikite ta kryptimi.“
3 Ispanijos fašistai, rėmę diktatorių Franco.
4 Isp., angl. Pasaulio naujienos.