Miłoszo BIEDRZYCKIO eilėraščiai

Miłoszas Biedrzyckis (MLB) (g. 1967 m. Koperyje, Slovėnijoje) –­ lenkų poetas, vertėjas, vienas svarbiausių su leidiniu brulion siejamos kartos autorių. Baigė Krokuvos kalnakasybos ir metalurgijos akademiją, dirba inžinieriumi geofiziku. Gyvena Krokuvoje. Devynių poezijos rinkinių autorius. Į lenkų kalbą verčia anglakalbių ir slovėnų poeziją. Poezijai būdingas žaidimas kasdienės kalbos paradoksais, individualios patirties universalumo paieškos, dėmesys ne tik regimam, bet ir apčiuopiamam, per kitas jusles bei per žmogiškos atminties asociacijas suvokiamam pasauliui. Šių metų Poezijos pavasario svečias.

Vertėjas Vytas Dekšnys ir Miłoszas Biedrzyckis.  Palmiros Mikėnaitės nuotrauka

Die Schapka

Šarlotenburge žvitrūs senukai
iš VDR nušvitusiais iš nostalgijos veidais
mandagiai šnekučiuojasi su mano tėvu: und die Schapka?
auch aus Polen? Dar truputį, ir galiu prisiekti,
kad tuojau pasigirs daina ir šauksmai:
draugystė, draugystė! Nežinojau, koks bus
kitas žingsnis ar kryptis. Funkturm.
Funkturm, bent jau dėl to, rodos,
vyrauja šioks toks sutarimas. Saldus medus,
jei kaip tik negelia bitės. Tai atrodo
nepakeliamai literatūriška. O vis dėlto bitė
serbentų uogienėje buvo visiškai čia ir dabar.
Ten ir tada. Maniau, kad prisirijau kokių nors dyglių.
Nuo kada serbentai dygliuoti? Saldžios racionalizacijos
paslaptys. Bičiulė patarė
pasikišti po gomuriu svogūno griežinėlį.
Pernelyg nesigilinau į smulkmenas, nebuvau alergiškas
ir neuždusau.

 

Laiško cecidijiečiams

Saulės dėmių metai, Charlesas Mingusas
išsitempia ir plėšia, mano plaučiai
šįsyk visiškai teisėti ir tušti,
atsiveria ir priglaudžia rezervatus
vienos genties po kitos.

Saulės dėmės, Michelis Foucault
raudonu apsiaustu eina ratu
lyg aktorius-vaikas, ryto žvaigždė.
Akių aukštyje laikau ištisą lygiagretę
labai mažų nadių komanečių

kai kurios iš jų seniai vyrų pavardėmis.
Pavardės – smulkmena. Vardai – štai kur
paparčių rezervatai. Ataugos apatinėje lapo pusėje,
jų vardų neprisimenu. Tarkim, kad rusvi,
šiek tiek sumišę saulės vėjo šašeliai.

 

Eukaliptas

Gerai užstoja? Negerai užstoja.
Lapai pasisukę kraštais į saulę. Kas dėl šešėlio –
tas pats, lyg jų nebūtų.

Tas antradienis, labiau lyg paukščiagaudis,
vis labiau primena sapnams paspęstas pinkles.
Viena kryptis: nuo alkaloido

į žemėlapių ir formatų daugybę? Iš kurio pasaulio?
Urzgia šunys prieš grožio kristalą, pavydėdami
rytdienos uosto kuo mažiausiai. Todėl taisyklingai.

Vietoje jambo iracionalios kelnės tiks.
Miegi, Franekai? Miegok.

 

...su nuoširdžiais

Ehei! gerai pavarom:
gretasienis urme prikimštas gėrybių
glamžo šaligatvį net lupasi žvynai

tik varvančios neonų kempinės,
mėlynos, žalios, rūgščiai geltonos,
šiek tiek pratrina pienišką rūką.

Net visai einasi, žiūriu sau po kojomis
ir švilpauju, tyliai. Net elektrinis lokomotyvas
toje drėgmėje švilptų lyg volungė.

Vis dėlto to nepakanka, sakai.
Dingstu iš akių, sakai. Jau nebekalbu,
ištirpstu lyg druska hektolitre sriubos.

 

Viskas pateisinama

Viskas pateisinama, kas padeda
priglusti, net akrobatika ant kopėčių
Gaisrininkų dieną? Dar laukiame gaisro,
kol kas dalyvaujančių komandų:
prašome išjungti vandens uždangą.

Vienuoliktą dieną vienuoliktą valandą
tai mano mėgstama šventė, nes visa tokia laisvės.
Burbuliukas atitrūksta, geltonas kūnelis
riebaluose. Ovalai ant duslintuvo,
sode ant apkloto. Krenta slyvos,
plumpt, plumpt, jau nebeišbėgsi nuo manęs.

 

Dėsnis

Žodžiai paukščiai iš suodžių, vėjas nuneša juos
į kopūstų ir krapų lysves.
Po daugelio metų pavyksta nustatyti paprastus faktus:
kaip kada valgėme šparagus, keptus trupiniuose
ir laižėme vienas kitam lūpų kraštelius.
Įsikūrėme po uolomis, net be palapinės,

ten, kur išsišakojo autostrados,
tarsi vėl kūnus įgijusios laivybinės upės.

Dar ilgai ją prisiminsi,
juokiasi Tomo greta ant sėdynės.
Sėdime priešakyje, pigių linijų privalumas,
visi linkę nulįsti į galą,
instinktyviai lenkdami verslo klasę,
bet čia nėra verslo klasės.

Pono Bousbio privalumas buvo tai, kad įdavė mums sūrelių.
Storo italo su kemperiu privalumas,
kad pamėtėjo mus beveik tris šimtus kilometrų.
Trūkumas: spėjo papasakoti tik iki pusės,
kaip popiežius, mafija ir CŽV sugriovė komunizmą,
nors be paliovos transliavo.
Keptų trupiniuose šparagų privalumas buvo tai,
kad laižėme vienas kitam lūpų kraštelius.

Kai baigiasi eilėraštis, užuodžiu manų kvapą,
sako Tomo. Manų košelės, retos medvilnės vystyklų,
virinamų cinkuotame katile, toli nuo čia.

 

laukinis aludaris

tokią dieną visos dainos yra dainos iš fuzelių,
nepasitarnauja maniškiam malonumo principui

manoma, kad jos atjaučios ir kuklios,
pučiasi gailiai lyg helio balionas

didi babelio nusižeminimo tuštybė
skrodžia varnalėšas, bruknienojus, laiko pyktį ir styro

 

Meditacija kelioms vielos žnyplelėms

ir Kazimiežas pilkai apšarmojęs.
Ištekėjusi tamsi blondinė myli
tave, sako čigonė, ir dar:

Negyvas vanduo tavo namo rūsyje.
Dviejų zlotų pakaks tik išaiškinti,
Kad atverčiau, padėk, padėk čia.

Turi pakakti gaidžio iš duonos tešlos.
Turi autobusas sutilpti į gatvelę.
Ištempęs akis tarsi kinas,

matau piltuvo sieneles, piltuvo briauną
ir kunkuliuojant ten, kur susikerta
piltuvas su dangumi vieliniais laikikliais.

 

Raitų rohimirų eitynės Mikalojaus gatvės komise

I

Ore žmonių apsisprendimų driekanos
Paukščių pajėgos aptupia paminklą
Išties šikdami ant apkasų-prarajų
Amžinas remontas ataidi kaukolėje
Dun-dun-dun deklamuoja kūjo anaforas
Net pakeltam iš miego prieš pusiaunaktį,
Kuris sveikiausias iš visų, juk žinom.

II

Išbėrė varžtais tarp dantenų ir skruosto
Nesu toks ambicingas, kad išrėžčiau argumentą,
Iš kur čia atsiradau ir iki kelintos būsiu
Surasta, išdrožta, tai kurie balandžiai,
Ar tie, kurių plazdenimas iš aštrios skardos,
Iš kurios dvasia, o iš kurios tvankybė,
Kurlink įsibėgėję, prasilenkę

 

Brolis

Teko persukti lovos galvugalį antraip,
kad įsitikinčiau, jog daug geriau buvo kaip anksčiau.
Vartytis patale lyg įmitusiam vėpliui.
Mano taikiklyje bebuvo tik tavo plaukai.
Ledų samteliu išgremžiau ertmę
Ten, kur normalių žmonių būna širdis.

Ar turiu mąstyti, trokšti, jausti,
ar tiesiog trokšti nustoti jausti,
jausti, kad metas susimąstyti: baigta troškimams?
Kai užmins tau arklys, nebūtina griebti jam už kojos
ir užminti sau darsyk, moko Drebesių knyga.

Skrydis į tolį nuo užšalusio Rysų ežero,
lyg stalo teniso kamuoliuko, iššauto iš haubicos. Hau, hau, au, au.
Kiti garsai supančioja kojas.
Riša ir tepa, taip. Jei duonoje būtų pribaltinta,
kliūtų nuo manęs kepalams. Jei lūgnėse – lūgnėms.

O gal lūgnims? Man neramu. Ir toliau:
ant Krysieko telefono pribirę pleiskanų. Šiaip ar taip, tokių
lyg sutrupintų mažyčių malksnų.
Stumdėsi New Age vienuoliai, norvegų psichologas
ir tos moterys, kur paskui šienpjovį grėbia pradalges.
Svarbiausia, kad galbūt visi jie teisūs. Pvz., mano brolis
suvalgo visą saldėsį iškart ir tikrai yra nekantrus.

 

Drum'n'Ass

Purvinos, ilgainiui ištampytos pėdos
ir švarios skardos – svarbiausia? Nežinau.
Nuo ryto buvau pasidažęs. Švino pigmentu.

Kada nors nustojama lavintis.
Vienąsyk nustojama repetuoti.
Repetuojama prieš setą, vėliau

repetuojama seto metu.
Užrišiu skarelę tau ant galvos.
Bytai ir lūpai vieną dieną

suskamba galvoje jau pakeliui į studiją.
Aš tavo ganytojas kelnaičių
šiandien neprireiks.

 

Iš lenkų kalbos vertė Vytas Dekšnys

Versta iš: MLB. „Sofostrofa i inne wiersze". – Wydawnictwo a. 5, Kraków, 2007.