Michail Šiškin. Apsiaustas su velke

EFrolkinos nuotrauka

Esama garsios Roberto Walserio nuotraukos, kurią policija padarė jo mirties vietoje: žiema, baltas šlaitas, pėdų žymės giliame sniege, aukštielninkas, atmestom rankom žmogus, šalin nušokusi seniokiška skrybėlė. Tokį jį rado vaikai, išėję kalėdinio pasivaikščiojimo.

Savo mirtį jis aprašė apsakyme, paskelbtame penkiasdešimt metų iki jo paskutiniųjų Kalėdų. Trumputės istorijos herojus – menkas, bevalis, niekam nereikalingas, tarsi to būtų maža, dar ir genijus, pasaulio valdovas. Jam įgrysta būti nereikalingam ir jis nusikrato visų rūpesčių taip: užverčia pasaulį sniegu ir atsigula į pusnį.

Vis dėlto savosios mirties žinojimas nėra išimtinė rašytojo teisė. Tiesiog jį nesunku sučiupti už rankos – tiesiogine šio žodžio prasme: ranka užrašo, kas kažkurį mirksnį jam atsiskleidžia. Bet panašių proveržių – materijos įtrūkių, bėgių perjungimo taškų – pasitaiko kiekvieno žmogaus gyvenime. Tokiais momentais kompozitorius pelno melodiją, poetas – eilutes, mylintis – meilę, pranašas –­ Dievą.

Tokią akimirką susitinka, kas kasdienybėje nepersidengia, gyvuoja skyrium – kas regima ir kas neregima, kas paviršutiniška ir kas gelmiška.

Imi kvėpuoti į taktą su erdve, kurioje viskas – ir kas praėję, ir kas dar neįvykę – plėtojasi tuo pat metu.

Ligi šiol esamybė žaidė su tavimi slėpynių, dangstėsi praeitimi ir ateitimi tarytum vaikas, kuris įsispraudė tarp prieškambaryje sukabintų kailinių, o dabar išpuolė, sukaitęs, laimingas, ir leipsta juokais, atseit, štai kur aš! Kaipgi tu taip – vaikščiojai palei nosį ir nematei! Vėl tavo eilė ieškoti!

Tokią minutę išvýsti savo mirtį – vieni niekai, nes atsiveria neapsakomai aiškus žinojimas, kad man niekada neteko gimti, aš buvau visada. Ūmai apninka supratimas: nereikia kabintis į gyvenimą, nes aš ir esu gyvenimas. Ir tai ne aš uodžiu trūnėsių kvapą, sklindantį miškui iš gerklės, –­ tai visata uostinėja save mano šnervėmis.

Matyt, tik taip ir tegali išmatuoti nugyventą gyvenimą –­ kiek panašių susitikimų tau buvo dovanota.

Puikiai prisimenu, kaip tai patyriau pirmąkart. Man vienuolika. Degančių pamaskvio durpynų kvapas. Ūkanoti 1972-ųjų rytai vasarnamyje. Svilėsio prieskonis, įsigėręs net į braškes, karštas nuo lysvės. Mama važiuoja atostogų į poilsio namus ties Volgos aukštupiu ir mane ima kartu. Viena pirmųjų mano kelionių.

Nesiliovė lietūs, gyvenome pridrėkusiame, uodų pilname namelyje ir iš pradžių buvo nuobodu, nepaisant to, kad kas vakarą suko filmus, bet vėliau oras pasitaisė, valgykloje gavome naują kaimyną, dėdę Vitią, ir mūsų gyvenimas susitvarkė. Eidavome su juo maudynių ir į mišką, motorine valtimi plaukiodavome Volga. Dėdė Vitia buvo liesas, auksadantis ir savo pasakojimais be perstojo linksmino mano mamą. Nesuprasdavau pusės jo juokų, bet pasakodavo jis taip, kad nesijuokti buvo neįmanoma. Naujasis mamos pažįstamas man labai patiko. Dar mane pribloškė, kad jis dirbo tonvagene. Ko gero, jau tuomet mane užburdavo žodžiai.

Na štai, neatsiklausęs vadinu tą paauglį manimi, nors anaiptol nesu tikras, ar jis sutiktų pripažinti save dabartiniame manyje – pražilusiame, gyvenimą nugyvenusiame, imliame ligoms niurgzlyje begėdiškai išdribusiu pilvu. Jis smarkiai nustebtų: koks gi tai aš? Nežinau, ar rasčiau, ką jam atsakyti. Vargu. Mudviejų vardai sutampa – na, ir kas?

Viešbutis Lesosibirske. Zigmo Pakštaičio nuotrauka

Iš dėdės Vitios istorijų kažkodėl įsiminė, kaip jis vaikystėje, čiužinėdamas su berniūkščiais upe, kartais rasdavo lede įšalusių varlių. Ant jų pasiusiojus, jos atgydavo ir imdavo krutėti. Ir dar apie karą. Jis pasakojo apie bausmės kuopos kareivius, kuriuos išgelbėti galėjo tik sužeidimas. Nuplovei kaltę krauju – atgauni laipsnį ir apdovanojimus. Ir štai jie rengdavo apsišaudymus – rankon arba kojon per duonos kepalą, kad neliktų nuodegų nuo parako.

Man nė į galvą neateidavo, kad mamai patinka šokti, o dabar ji kas vakarą eidavo su dėde Vitia į šokius.

Kartą mama kreipėsi į mane kažkokiu neįprastu balsu. Ji paprašė, jeigu dėdė Vitia manęs paklaustų apie tėtį, atsakyti, kad jis miręs.

Nustebau:

– Bet juk jis nemirė. Jis tik persikraustė.

Ji priglaudė mano galvą prie krūtinės:

– Betgi tu mano šaunuolis ir viską supranti.

Aš nieko nesupratau, bet linktelėjau.

Ir ėmiau laukti, kada dėdė Vitia paklaus manęs apie tėtį.

Keista buvo žiūrėti, kaip mama raudoninasi, pudruojasi, piešia akis, dažosi lūpas, purškia kvepalus ant kaklo, darosi manikiūrą – nosį dirgino aštrus lako kvapas. Anksčiau jos tokios nemačiau.

Mama buvo mokytoja, dėstė rusų kalbą ir literatūrą, tuo metu ji jau buvo tapusi mūsų 59-osios Arbato rajone direktore. Nuo pirmos klasės važinėjau su ja per visą miestą –­ pirma iš Presnios, kur gyvenome komunaliniame bute, paskui iš Matvejevskajos, kur gavome dviejų kambarių butą naujos statybos name.

Suprantama, ji norėjo, kad vaikas būtų pašonėje, jos mokykloje, tačiau man tai labai apsunkindavo gyvenimą. Jos idealas buvo kažkoks mokytojas, dėstęs matematiką ir jau išėjęs pensijon. Ano klasėje mokėsi ir jo sūnus, geriau už kitus išmanęs dėstomą dalyką, bet, kai tėvas iškviesdavo sūnų prie lentos, tai visuomet, netgi po teisingo uždavinio sprendimo, sakydavo: „Sėskis, trys." Man kažką panašaus teko patirti, pavyzdžiui, kai mūsų klasę skirstė į tuos, kurie mokysis anglų kalbos, ir tuos, kurie mokysis vokiečių. Norėjau pakliūti į anglų grupę – ir turėjau tam pagrindo, nes vokiečių kalba buvo tarsi bausmė prasčiau besimokantiems: suprask, prastai mokysies – eisi į vokiečių grupę. Aš mokiausi gerai, bet mama mane vis tiek užrašė būtent ten, kur nenorėjau. Kad niekas iš tėvų negalėtų jai nieko prikišti. Jai svarbiausia buvo mokykla, o visi asmeniniai reikalai, šeima – jau paskui.

Jos karta užaugo su plakatu „Motina tėvynė šaukia!"

Galbūt ji mane ir į Afganistaną būtų išsiuntusi ne vien skaudančia širdimi, bet ir su atliktos motinos pareigos tėvynei jausmu, jeigu nebūčiau po mokyklos įstojęs į institutą su karine katedra. Nežinau. Beje, akivaizdu, kad tebesu tos neegzistuojančios šalies nesamos armijos atsargos karininkas. Juk kadaise kariniuose lageriuose prie Kovrovo daviau priesaiką iki paskutinio kraujo lašo ginti netrukus išsilaksčiusią tėvynę. Pamenu, reikėjo pabučiuoti Raudonąją vėliavą – pakėliau prie lūpų, o nuo jos padvelkė rūkyta žuvimi. Turbūt mūsų viršininkai gėrė alų su žuvyte ir į aksominį audeklą valėsi rankas.

Viešbutis Lesosibirske. Zigmo Pakštaičio nuotrauka

Anuomet, mokykloje, žinoma, nesuvokiau, kaip sunku buvo mamai ir visiems mūsų mokytojams: jiems teko neišsprendžiamas uždavinys – mokyti vaikus sakyti tiesą, drauge įvedant juos į melo pasaulį. Rašytinis įstatymas reikalavo sakyti tiesą, o nerašytas bylojo: pasakysi tiesą – pas­kui neišsrėbsi.

Jie mokė mus melo, kuriuo patys netikėjo, nes mylėjo ir norėjo išgelbėti. Žinoma, bijodavo neteisingai ištartų žodžių, bet dar labiau nei dėl savęs jie bijojo dėl mūsų. Juk šalyje vyko mirtinas žodžių žaidimas. Reikia vartoti teisingus ir nevartoti neteisingų. Ribos niekas nebuvo nubrėžęs, tačiau vidujai kiekvienas šį slenkstį jautė. Mokytojai mėgindavo apsaugoti jaunuosius tiesos mylėtojus nuo kvailystės, įskiepyti jiems gydomąją baimės vakciną. Tegul dabar truputį skaudės, bet paskui – imunitetas visam gyvenimui.

Galbūt mums prastai dėstė chemiją ar anglų, užtat pavyzdingai mokė sunkaus išgyvenimo meno – sakyti viena, galvoti ir daryti kita.

Nors suaugusiųjų dievai seniai buvo mirę, apeigų metu turėjome toliau juos garbinti. Mokykla mokė vergų vaikus nuolankumo. Jeigu nori ką nors pasiekti, turi išmokti kalbėti negyvais žodžiais, negyva kalba, kurioje stovėjo ir gedo anas negyvas gyvenimas.

Ką apskritai reiškia būti geru mokytoju?

Akivaizdu, kad geras mokytojas bet kurio režimo sąlygomis turi lavinti tas vaikų savybes, kurios padės jiems tolesniame gyvenime, ir nemokys vaikų eiti prieš srovę, nes jiems prireiks visai kitų žinių – kelių eismo šiame konkrečiame gyvenime žinių. Išsukai į priešpriešinę juostą – pakliūsi į avariją. Reikia apsigręžti ir įsilieti į bendrą srautą. Nori ko nors pasiekti, gerai uždirbti, aprūpinti šeimą, vaikus – privalai įsilieti į bendrą srautą: tu viršininkas –­ aš kvailys, aš viršininkas – tu kvailys, gerais darbais mūro rūmų nepastatysi, su kuo sutapsi, tuo ir pats patapsi.

Prastas mokytojas savo ruožtu mokys gyventi pagal kitą, žmogiškojo orumo išsaugojimo, įstatymą. Geriausiu atveju tai tiesus kelias į marginalus, blogiausiu – į kalėjimą arba savižudybę. O gali ir tiesiog sušaudyti.

Vadinasi, prasti mokytojai buvo geri, o geri – prasti? Antra vertus, Rusijoje taip visuomet: dešinieji – kairėje, kairieji – dešinėje. Kiek amžių aiškintasi, taip ir neišsiaiškinta: jeigu myli Tėvynę, reikia jai linkėti pergalės ar pralaimėjimo? Po šiai dienai iki galo neaišku, kur baigiasi Tėvynė ir prasideda santvarka, – taip viskas susilieję.

Imkime kad ir ledo ritulį. Abipus spygliuotos vielos TSRS ir Kanados susitikimai buvo vertinami kaip simbolinė dviejų sistemų kova. Į tarybinės valdžios pabaigą sirgdavome už kanadiečius ir prieš sovietus. Tačiau 1972-aisiais, epochinės reikšmės superserijos metu, tasai paauglys, kurį atkakliai vadinu manimi, tebegyveno šviesiame pasaulyje iki pirmapradžio nuopuolio ir sirgo „už mūsiškius".

Vis dėlto tai buvo keista valstybė. Ledo ritulio pergalės prailgindavo režimo gyvenimą, o pralaimėjimai sutrumpindavo. Iš arti negalėjai įžiūrėti, kad tas Paulo Hendersono įvartis, įmuštas nuo vartų aikštelės, likus trisdešimt keturioms sekundėms iki paskutiniųjų varžybų pabaigos, ne tik aukštyn kojom apvertė anos serijos baigtį, bet ir tapo point of no return visai pasaulinei imperijai, kurią sukūrė ūsuotasis kunigaikštis. Jos iširimas nuo tos akimirkos tebuvo laiko klausimas.

Juokinga, kad žmogus, smogęs mano šaliai į pačią širdį, priėmė savo lemtį kažkaip itin rusiškai: pirma, metęs ritulį, užgėrė, vėliau tapo pamokslininku.

Ledo ritulys pateko į šiuos puslapius todėl, kad mūsų mokykla buvo kaip tik kitapus gatvės nuo Kanados ambasados. Priešais ją stovėdavo neregėti, nežemiški limuzinai, įsukę į mūsų Starokoniušeno skersgatvį tiesiai iš amerikiečių filmų. Galėdavai prisispausti prie stiklo ir apžiūrinėti prietaisų skydelį – ypač didelį įspūdį darė skaičius 220 spidometre – ir mes, berniukai pilkais peliškais kostiumiukais, audringai ginčydavomės apie mustango pranašumus prieš kadilaką arba ševrolė prieš fordą, kol iš būdelės prie ambasados vartų iššokdavo milicininkas ir mus nuvarydavo.

Gulago muziejus Maskvoje. Zigmo Pakštaičio nuotrauka

Kanados ledo ritulininkams ambasadoje buvo surengtas priėmimas. Žinia apie tai, kad pas mus atvyko kanadiečiai, pasklido akimirksniu, ir mes spietėmės ant šaligatvio kitoje gatvės pusėje, mėgindami gerai apžiūrėti savo numylėtinius. Tai buvo mūsų dievai, nužengę nuo ledinės televizoriaus aikštelės, ir buvo keista matyti juos, dėvinčius švarkais ir kaklaraiščiais. Pastato Arbate antrojo aukšto languose, plačiai atvertuose šiltą 1972-ųjų rugsėjį, šmėsčiojo Philas Esposito ir Mušeika Cashmanas, broliai Frankas ir Pete'as Mahovlichiai. Atsakydami į mūsų susižavėjimo kupinus šūksnius, jie žvilgčiojo pro langus, šypsojosi, mojavo, rodė viršun iškeltus nykščius, suprask, gyvenimas –­ šaunus dalykas, vyručiai!

Šitiek metų prabėgo, o akyse tebestovi bedantė Bobby'o Clarke'o šypsena, kai jis iškišo galvą pro langą ir mestelėjo mums ženkliuką. Kiti ritulininkai irgi ėmė mėtyti ženk­liukus ir kramtomosios gumos juosteles. Netgi kažkokius sausainius. Kas ten prasidėjo! Nors visaip bandžiau bent ką nors sugauti, mane vis nustumdavo laimingesnieji. Taip, ko gero, ir būčiau likęs nieko nepešęs. Bet staiga nutiko stebuklas. Bobby's Clarke'as, beveik gulėdamas ant palangės, ėmė badyti mano pusėn pirštu. Negalėjau patikėti tuo, ką matau. Jis žvelgė tiesiai į mane ir metė gumą būtent man. Aš sugavau ją! Jis nusijuokė ir dar kartą parodė man nykštį –­ šaunuolis! Netrukus mus išvaikė milicija. Gumą pasidalijome su draugais, o popierėlį nuo gumos dar ilgai saugojau. Ar bereikia sakyti, kad tai buvo skaniausia guma, kokią esu gyvenime valgęs?

Kitą dieną į mūsų klasę atėjo mama. Jos veidas buvo griežtas. Mama mokėjo būti griežta ir tuomet jos bijodavo visa mokykla.

Ji ėmė aiškinti, kad mūsų elgesys – tai gėda ir mokyklai, ir visai šaliai. Mus fotografavo užsienio korespondentai ir dabar visas pasaulis pamatys, kaip mes žeminomės, susimušėme dėl jų kramtomosios gumos.

Visi tylėjo. Aš jutau neteisybę šiuose kaltinimuose. Ir staiga netikėtai pačiam sau paklausiau:

– O kodėl mūsų šalyje nėra gumos?

Mama atsakė:

– Mūsų šalyje daug ko nėra. Bet tai nereiškia, kad turime prarasti žmogišką orumą.

Aš tai įsiminiau.

Kaip direktorė mama buvo anos kalinimo sistemos atstovė mokykloje ir jai nebuvo lengva. Žinau, kad ji daugelį gelbėdavo, pridengdavo. Stengdavosi daryti tai, kas įmanoma: kas ciesoriaus – ciesoriui, o vaikams – Puškinas. Kelioms kartoms Puškinas virto slaptu kodu, raktu į žmogiškumo išsaugojimą numaitotoje šalyje. Tuomet jau daugeliui atrodė, kad juo blogyn, tuo geryn, tuo greičiau viskas pagaliau subyrės, tačiau tokie kaip ji stengėsi suteikti žmogiškumo nežmoniškam gyvenimui. Jai pačiai išsigelbėti nepavyko – kliuvo kaip reikiant.

Kai man sukako septyniolika, mudu pasiekėme tokį bendravimo lygį, kad nustojau su ja kalbėti. Visai. Gyvenome viename bute, bet su ja net nesisveikindavau. Negalėjau atleisti už tai, kad ji priklausė partijai, kad mokykloje gaudavome rašyti rašinius iš „Mažosios žemės" ir „Plėšinių". Man atrodė, kad kovoti su nekenčiama sistema reikia be kompromisų ir pradedant nuo savęs, šeimos, artimiausiųjų. Man norėjosi gyvenimo, kuris nebūtų grįstas melu, tačiau tuomet nesupratau, kad esu ne didvyris, o snarglius. Manau, kad tas mano tylėjimas taip pat sutrumpino jai gyvenimą.

Štai parašiau, kad nustojau tada su mama kalbėti, ir iškart pajutau, kad parašiau ne visą tiesą, tad išėjo melas.

Aš tikrai su ja net nesisveikindavau, bet ne vien todėl, kad perskaičiau „Kolymos pasakojimus" ir „Archipelagą", kurie vingriais keliais pateko anuomet man į rankas ir nemaža pakeitė jauno žmogaus pasaulėvaizdyje. Žinoma, ne. Konfliktas kilo dėl mano pirmosios meilės. Mamai nepatiko ta mergina. Visai nepatiko.

Mokykloje ji buvo visagalė direktorė, vienu žvilgsniu galėjo sutramdyti nepatyrusio mokytojo akivaizdoje įsismarkavusią klasę, tačiau namie, savo pačios sūnaus atžvilgiu pasirodė esanti visiškai bejėgė. Suprantama, motina norėjo sūnui gero. Bet nežinojo kaip. Ir, suprantama, dėl tos merginos mama buvo visiškai teisi. Tik aš tai suvokiau vėliau.

Katastrofa mokykloje ištiko mamą, kai į valdžią atėjo Andropovas. Niekas nežinojo, kad jis jau mirtinai serga. Visi vėl išsigando savo baimės.

Vyresniųjų klasių moksleiviai norėjo surengti Vysockio atminimo vakarą. Kolegos mamą atkalbinėjo, bet ji leido. Vakaras įvyko. Vaikinai dainavo jo dainas, skaitė eiles, klausėsi įrašų. Direktorę įskundė.

Mokykla sulaukė parodomojo nuplakimo – kad kitiems neniežtėtų.

Tada jau gyvenau atskirai. Atsimenu, atvažiavau namo ir mama pasakojo, kaip ją iškvietė, grubiai šnekėjo, rėkė ant jos. Ji mėgino gintis, kažką paaiškinti. Niekas nesiruošė jos klausyti.

Ji norėjo nugyventi savo gyvenimą, neprarasdama žmogiškojo orumo. Už tai ją tiesiog sutrypė.

Mama pravirko, rodos, pirmąsyk mano akyse. Nežinojau, ką pasakyti, sėdėjau šalia ir glosčiau jos petį.

Staiga panorau paprašyti jos atleidimo už tai, kad tada beveik metus su ja nesikalbėjau, bet taip ir nepaprašiau.

Mamą išmetė iš darbo. Šio smūgio ji nebepakėlė. Mokykla buvo visas jos gyvenimas.

Ji sunkiai susirgo. Iš pradžių širdis. Paskui aptiko vėžį. Prasidėjo ligoninės, operacijos.

Tuo metu jau pats dirbau mokykloje, 444-ojoj Pervomaiskajos rajone, po pamokų atvažiuodavau pas ją, valandų valandas sėdėdavau ligoninės palatoje, tikrindamas sąsiuvinius ir padavinėdamas mamai tai vandens, tai naktipuodį, skaitydavau jai iš laikraščių, karpydavau nagus, tiesiog būdavau šalia. Jeigu kalbėdavomės apie ką nors, tai apie menkniekius. Tiksliau, apie tai, kas tada atrodė svarbu, o dabar, po tiek metų, atrodo nesvarbu. Vis norėdavau paprašyti jos atleidimo, bet niekaip nepavykdavo.

Paskui tai aprašiau „Izmailo paėmime": jos kaimynę ligoninėje, kuri buvo nuplikusi nuo chemoterapijos ir panešėjo į dailininką iš karikatūrų, nes nenusiimdavo beretės; kaip po palatą skraidžiodavo jos nagų nuoraižos, kai negrabiai mėgindavau juos, ataugusius ant sukumpusių kojų pirštų, apkarpyti; kaip atnešiau jai į lovą lentų, nes mama negalėdavo užmigti ant nugulėto ligoninės lovų metalinio tinklelio.

Romanas, parašytas keleri metai po mamos mirties, prasidėjo rusų literatūroje, jis buvo gausus citatų, sąsajų, sampynų, o į pabaigą ėmiau tiesiog aprašinėti tai, kas vyko mano gyvenime. Nuo sudėtingų dalykų prie paprastų. Nuo to, kas knygiška, išskaityta – prie mamos liemenėlės, prikimštos porolono, kurią ji užsidėdavo po to, kai jai amputavo krūtis. Nuo centonų senąja slavų kalba – prie jos tylios mirties, kurios ji taip laukė, kamuojama skausmų.

Jos laidotuvėse dalyvavo gausybė žmonių, susirinko mokytojai, su kuriais ji drauge dirbo, buvę mokiniai. Per visus tuos metus ji išugdė daug mokinių. Iš tiesų to, kas svarbiausia, išmokyti galima tik savo gyvenimu.

Mane pribloškė tai, kad karste ji gulėjo su stačiatikių juosta ant kaktos. Nežinau, iš kur ji atsirado, mama anaiptol nebuvo bažnyčios žmogus. Dievu mama netikėjo visiškai nuoširdžiai. Ji taip buvo auklėta. Ir manęs, kai gimiau, nenorėjo krikštyti. Ir ne todėl, kad bijojo nemalonumų: 1961-ųjų pradžioje, kai Stalinas dar ilsėjosi Mauzoliejuje, ji buvo mokyklos partinės organizacijos sekretorė. Tiesiog nuoširdžiai negalėjo suprasti: kam? Močiutė mane krikštijo paslapčia nuo jos, cerkvėj Udelnajos kaimelyje, kur turėjome vasarnamį.

O ir man vaikystėje buvo aišku, kad bažnyčią lanko tik neišsilavinusios močiutės, tokios kaip mano, baigusios tris parapinės mokyklos klases.

Paskui maniau, kad senoliai į bažnyčią eina todėl, kad labiau nei jauni žmonės bijo mirties. Tada dar nežinojau, kad, priešingai – jaunimas mirties bijo labiau.

Tik netekęs mamos ūmai pajutau: būtina, kad tarp artimųjų įvyktų vienas pokalbis, pats svarbiausias. Tas pokalbis nuolat atidėliojamas, nes ne taip jau paprasta prie pusryčių stalo ar kur nors metro prabilti apie tai, kas svarbiausia. Visuomet kažkas trukdo. Turėjau paprašyti mamos atleidimo, o per visus šiuos metus taip ir nespėjau. Kai pradėjau „Izmailo paėmimą", man atrodė, kad tai romanas apie istoriją, šalį, likimą, o paaiškėjo, kad tai ir yra anas pokalbis.

Žmogui esant gyvam, ko gero, toks pokalbis ir negali įvykti. Būtina, kad jis įvyktų, o prieš ar po – koks skirtumas? Svarbiausia, kad ji mane išgirdo ir atleido.

Kai tarp operacijų mama šiek tiek laiko praleisdavo ne ligoninėse, o namie, ji peržiūrinėdavo per gyvenimą sukauptas nuotraukas. Paprašė nupirkti albumų ir, klijuodama į juos fotografijas, kiekvieną aprašydavo, kas joje pavaizduotas, kartais plačiose paraštėse užrašydavo su tais žmonėmis susijusių istorijų. Išėjo šeimos archyvas – vaikaičiams.

Jai mirus, albumus persivežiau pas save. O kai ruošiausi išvykti į Šveicariją, palikau viską broliui.

Albumai gulėjo pas jį namie, pamaskvyje.

Namą padegė. Ugnis visas mūsų nuotraukas sunaikino.

Pas mane liko tik kelios nuotraukos iš vaikystės.

Vienoje jų aš nufotografuotas, matyt, tėvo, dar Presnioje, bet tais pat metais persikraustėme į Matvejevskają. Aš ketvirtokas. Dėviu apsiaustą su objektyvui nematoma velke. Puikiai pamenu tą apsiaustą, kurį nešiojau, kai jį išaugo brolis. Man viską tekdavo sudėvėti, ką jis išaugdavo. O apsiaustas įsiminė štai kodėl. Mama dažnai pasakodavo šią istoriją. Ji visai trumputė.

Iš Matvejevskajos į mokyklą važinėdavome 77-uoju autobusu iki Dorogomilovskajos, o ten persėsdavome į tramvajų iki Arbato, arba galima buvo tuo pačiu autobusu važiuoti į kitą pusę, iki geležinkelio stoties, ir nuo ten iki Kijevo stoties. Tą rytą važiavome į stotį. Naktį iškrito pirmasis sniegas. Tūkstančio kojų numindžiota platforma virto ledo čiuožykla. Atvykus traukiniui, visi metėsi prie durų. Perpildytus vagonus reikėjo šturmuoti, spraustis į grūste prigrūstus tambūrus. Tarp platformos krašto ir durų buvo didžiulis plyšys, į kurį paslydęs ir pasileidau. Mama, laimei, sugriebė mane už velkės.

Štai, tiesą sakant, ir visa istorija, nieko ypatingo. Tačiau mamai šis nutikimas buvo toks svarbus, kad jį prisimindavo ir prieš mirtį. Šypsodavosi ir vos girdimai šnabždėdavo –­ balsą jau buvo praradusi, galėjo tik šnabždėti:

– Traukiu už velkės ir viena mintis galvoje: o jeigu nutrūks?

Ir „Veneros plaukas", parašytas Ciuriche ir Romoje, iš tiesų prasidėjo nuo mamos, tiksliau, jos dienoraščio, kurį ji man įteikė prieš paskutinę savo operaciją. Storas sąsiuvinis klijuotais viršeliais. Pageltę lapai, prirašyti pieštuku, ir ne tuo „medicininiu" raštu, kuris buvo man pažįstamas, o kažkokiu jaukiu, mergaitišku. Mama pradėjo užrašus mokydamasi paskutinėje klasėje ir tęsė kelerius metus jau būdama studentė. Penktojo dešimtmečio pabaiga – pati šeštojo pradžia.

Pamenu, kad ji man pasakodavo apie „kosmopolitų" persekiojimą jų institute, kai pradingdavo geriausi profesoriai. Tačiau tame sąsiuvinyje nieko panašaus nėra. Eilinis merginos dienoraštis: noras ką nors mylėti, nerimastingas įsiklausymas į savo širdį, ar jau aplankė tas jausmas, ar tai tikra? Ir labai daug laimės. Dėl perskaitytų knygų, draugių, saulės už lango, lietaus. Puslapiai, persmelkti nerūpestingo jaunatviško įsitikinimo, kad gyvenimas duos daugiau, nei prašai.

Jokių baimės, sukausčiusios šalį, ženklų. Tarsi nebūtų buvę jokių įskundimų, lagerių, suėmimų, eilių, skurdo.

Skaičiau tada ir stebėjausi tos aklos, nematančios, kur ji atsidūrė, mergaitės naivumu.

Toji mergaitė gimė šalyje-kalėjime, aklinoje tamsoje ir vis tiek vertino savo gyvenimą kaip dovaną, kaip galimybę išsipildyti meilėje, duoti meilės, pasidalyti su pasauliu savo laime.

Kai sužinojau, kad per gaisrą pamaskvyje sudegė ir mamos dienoraštis, pajutau, kad jis manęs nepaleidžia. Ir vieną akimirką atėjo supratimas: ne, tai buvo ne jaunos kvailelės, nesuvokiančios, kas vyksta aplinkui, naivumas ir paikumas, tai buvo išmintis to, kuris siųsdavo, siunčia ir visuomet siųs mergaites į šį pasaulį, kokiu pragaru jį bepaverstume.

Pasaulis aplinkui šaltas ir tamsus, tačiau į jį pasiųsta mergaitė, kad savo poreikiu mylėti nušviestų tarsi žvakė ją supančią žmogiškąją tamsą.

Mama labai mėgo dainuoti, bet žinojo, kad neturi balso, ir gėdydavosi. Dainuodavo, kai likdavo viena. Daugiausia dainuodavo, ko klausėsi vaikystėje. Viena jos mėgstamiausių dainininkių buvo Izabela Jurjeva. Tėvas turėjo senų plokštelių su jos romansais ir dažnai jas leisdavo, kol dar gyvenome kartu rūsyje Starokoniušeno skersgatvyje ir Presnioje.

Anuomet buvau įsitikinęs, kad visi tie balsai iš senų plokštelių – seniai mirusių žmonių. Ar Stalinas, ar Ivanas Rūstusis – man viskas buvo vienodai gūdi senovė. Paskui staiga paaiškėjo, kad Izabela Jurjeva gyva, vėl imta leisti jos plokšteles, rodyti per televizorių. Norint netgi buvo galima patekti į susitikimą su ja Aktorių namuose. Man niekuomet jos gyvos taip ir neteko matyti.

Kai dainininkė mirė, mane apstulbino tai, kad ji nugyveno šimtą metų, gimė 1899-aisiais ir mirė 2000-aisiais – visas siaubingas ir prakeiktas dvidešimtasis rusų amžius.

Norėjau parašyti knygą apie tai, ką pajutau ir supratau, perskaitęs mamos dienoraštį. Ėmiau rašyti apie Belą. Išėjo romanas „Veneros plaukas".

Mažai kas liko iš dainininkės gyvenimo – nei dienoraščių, nei memuarų, žinoma tik bendra jos gyvenimo gija. Tais laikais žmonės bijojo savo praeities – nebuvo aišku, kas iš jos ateityje gali tapti mirtinai pavojinga. Pražūtį galėjo lemti bet kas: buvę susitikimai, žodžiai, laiškai. Stengtasi praeitį sunaikinti.

Norėjau jai sugrąžinti sunaikintą gyvenimą. Ėmiau rašyti jos prisiminimus ir dienoraščius.

Man buvo svarbu, esant galimybei, nieko neišgalvoti. Sakykime, paimti iš memuarų žmones, kurie gyveno tame ikirevoliuciniame Rostove, paimti tai, kas neprifantazuota, ir grąžinti mano Belai jos tikrus mokytojus iš Bilinskajos gimnazijos Taganrogo prospekte, Chachladževo namuose, Josifą Pokorną, raštinės prekių parduotuvės Sodų gatvėje, kurioje ji pirkdavo sąsiuvinius ir plunksnas, prievaizdą ir tą gimnazijos durininką, kuris, perskaitęs Tolstojaus „Arklio istoriją", užrašė savo skeletą anatomijos kabinetui.

Po gabalėlį grąžindavau jai tai, kas buvo nugyventa, išnykę.

Ji niekuomet nieko kito neveikdavo, vien dainuodavo, –­ lyg tas žiogas iš Krylovo pasakėčios. Tik tikrovėje skruzdėms, stačiusioms babilonišką skruzdėlyną ligi dangaus ir virsdavusioms lagerio dulkėmis, jos dainavimas padėdavo išgyventi ne mažiau nei žiemai sukauptos atsargos. Ji buvo toji žvakė, kuri bent truputį nušviesdavo jų tamsą. Ji dainavo vergams apie meilę. Ji padėdavo jiems išsaugoti žmogiškąjį orumą.

Man labai norėjosi grąžinti jai gyvybę, bent jau knygoje –­ o kito būdo ir nėra.

Žinoma, Izabelos Jurjevos gyvenimas daug kuo skyrėsi nuo mano Belos gyvenimo.

Bet žinau, kad, mudviem pagaliau susitikus, Izabela Danilovna atleis man ir pasakys:

– Nesijaudink! Viskas gerai. Ačiū tau!

Ir štai dabar grįžtu į poilsio namus prie Volgos, kur miškai kupini žemuogių ir visi dar gyvi.

Regiu tuos vaizdus.

Plytų takas valgyklon, išklotas eglutės forma.

Prišnerkštas artimesnysis miškas, visur popierėliai, buteliai, alyvuoti laikraščiai.

Volga per liūtį balta nuo burbuliuojančių putų, tarsi kas skalbtų.

Grybavome tolimesniajame miške ir grįžtame lauko keliuku, o akys negali sustoti – šmirinėja po šalikelę.

O štai su mama iš ryto buvome prie Volgos maudytis, grįžtame į mūsų namelį. Einame basomis per šlapias samanas ir pro pirštus sunkiasi rasa. Kylame laipteliais į prieangį, jau įkaitusį saulėje, ir mama atkreipia mano dėmesį į greitai nykstančius mūsų pėdsakus:

– Matai, mano pėda plokščia!

Mūsų kambarys karštą dieną: pelėsinė drėgmė, užuolaidos susegtos smeigtuku, tapetai lupasi, brinksta, mama užveria girgždančias spintelės dureles, įkišusi kartono skiautę į plyšį, kad neatsilapotų.

O dabar regiu aludę artimiausiame miestelyje, į kurią dėdė Vitia užsuko minutėlei, ir štai mudu su mama stovime kaitroje jau pusvalandį, o jis niekaip neišeina.

Vis laukiau, kada dėdė Vitia paklaus manęs apie tėtį, bet jis iki pat paskutinės dienos taip ir nepaklausė.

Paskutinę naktį, prieš mums išvykstant, pabudau nuo minties, kad mama kada nors mirs. Gulėjau tamsoje, klausiausi, kaip ji šnopuoja per miegus ir suknarkusi pabunda, paskui ilgai vartosi ir vėl ima šnopuoti. Atsimenu tą stiprų gailesčio jausmą, neleidusį man užmigti. Buvo keista taip galvoti – ji gulėjo gretimoje lovoje visiškai gyva ir tuo pat metu jau tarsi mirusi. Dar mane labai šaukė gamta. Tualetų nameliuose nebuvo. Dieną reikėjo bėgioti į ne itin malonią įstaigą, dvokiančią chlorkalkėmis, o naktį tiesiog susirasdavau vietelę kur nors netoli prieangio.

Tyliai atsikėliau, išeidamas atsargiai privėriau duris.

Drėgmė, rūkas, nakties vėsa. Tuoj švis.

Atsistojau prie artimiausio krūmo. Nuo čiurkšlės kilo garas.

Ir staiga man kažkas nutiko. Tarsi būčiau patekęs iš netikrovės į tikrovę. Tarsi kažkas būtų sufokusavęs, nelyginant objektyvą, visas jusles. Tarsi mano oda, pašiurpusi nuo rugpjūčio rytmečio šalnos, imtų priklausyti visam aplinkiniam pasauliui.

Žvalgiausi ir negalėjau suprasti, kas vyksta, juk tiek kartų pro čia ėjau – ir nepastebėdavau, o dabar, tarsi pirmąsyk, pamačiau ir šį sausmedžio krūmą, ir šermukšnį, ir rankšluostį, paliktą ant ištemptos virvės.

Tyloje buvo girdėti iš rūko ataidintys garsai: tolimas motorinės valties gaudesys nuo upės, šunų lojimas kaime aname krante, neramus naktinio paukščio šūksnis, traukinio švilpukas stotyje, kažkieno kimūs keiksmažodžiai ir girtas mergaitiškas juokas, atsklindantys nuo plento.

Dar išgirdau savo kvėpavimą, kaip mano plaučiai glemžėsi gyvybę.

Staiga pasijutau esąs ne prie krūmo, apsuptas rūko, o apsuptas visatos. Dar daugiau: tai aš ir buvau visata. Pirmą kartą tada patyriau šį nepaprastą jausmą. Ir tai buvo ne tik viso būsimo gyvenimo nuojauta. Tada pirmąsyk viskas užsivėrė, tapo vieniu. Dūmai nuo neregimo laužo ir šlapias šnaresys žolėje po mano kojomis. Nemiręs tėtis ir nieko nepaklausęs dėdė Vitia. Kas buvo ir kas bus.

Niekas dar neįvardyta, neįžodinta, nes tokių žodžių nebūna.

Ir Volga teka, pliuškenasi kažkur čia, rūke, bet į jokią Kaspijos jūrą neįteka.

Ir mama tuo pat metu mirusi ir gyva. Guli karste su popierine stačiatikių juosta ant kaktos ir šnopuoja per miegus anuose poilsio namuose.

Ir viskas susilieja į viena: ir apsiaustas su velke, ir bedantė Bobby'o Clarke'o šypsena, ir Roberto Walserio pusnis, ir tas atidaužytas 77-as autobusas, kuris kadaise nepasiekė Dorogomilovskajos, ir teko minti per balas. Ir aš, savo nešiojamuoju kompiuteriu dabar spausdinantis šiuos žodžius. Ir tasai arba toji aš, kuris arba kuri dabar skaito šią eilutę.

Ir vienintelis būdas numirti – tai užtrokšti iš laimės.

„Сноб", 2010 m. liepa–rugpjūtis

Iš rusų kalbos vertė Maksim Ivanov