Monika Baltrušaitytė. Paryžius

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

*

Rugilė ir Gerda buvo prancūzės, per klaidą atsidūrusios Lietuvoje. Be to, ir seserys, kurias tik gimusias Pary­žiuje prižiūrėjo jų auklė Šelė. Nesvarbu, kad mergaičių pavardės skyrėsi ir kad jos buvo lietuviškos – retas klasėje drįsdavo pasiginčyti, kad jos – ne seserys ir kad kilusios ne iš Paryžiaus.

Vieną dieną Rugilė į mokyklą atnešė įrodymų – porą nuotraukų, kuriose matyti Eifelio bokštas ir šalia pozuojantis mergaitės tėtis. Matot, su pasimėgavimu nuotraukas rodė akis iš nuostabos išsprogdinusiems bendraklasiams, Pa-ry-žius. Tada ji iš kišenės ištraukė ir keletą užsienietiškų monetų – iš Paryžiaus parsivežtų ir nuo senų laikų užsilikusių pinigų. Po šio nokautinio įrodymo niekas nebandė net puse lūpų paprieštarauti ar per dantį patraukti, jog mergaitės neva meluoja ir fantazuoja. Išskyrus mokytoją Jūratę.

Ir kvailiui aišku: kai gimsti Paryžiuje ir turi auklę Šelę, tačiau ankstyvos gyvenimo negandos nubloškia į pasaulio užmirštą Europos pakraštį, kur esi priverstas baigti pirmąją klasę, tave ima persekioti gimtojo krašto ilgesys, toks stiprus, kad negali ištempti nė vienos pertraukos, neparašęs bent trijų laiškų Paryžiuje likusiems artimiesiems.

Rugilė ir Gerda nuolat palaikė ryšį su Šele – kurpdavo ilgiausius laiškus, iškvėpindavo juos kvepalais ir išmesdavo pro pirmojo aukšto langą. Vėjas nuneš juos į Paryžių, užtikrintai sakydavo Rugilė. Gerda pakeldavo antakį lyg norėdama pasitikslinti, ar tikrai bus tiek vėjo, kad net iki Paryžiaus nupūs, tačiau Rugilė atšaudavo, jog kvepalai tam ir skirti, kad vėjas užuostų ir jų laiškus pačius pirmus į romantiškąjį Paryžių nuskraidintų. Taigi kaip kirviu nukirsta –­ nuneš, vadinasi, nuneš. Gėda ginčytis.

Rašydavo mergaitės, žinoma, prancūziškai, o laiškus pagyvindavo flomasteriais išpieštomis gėlytėmis ir širdutėmis, kartais lipdukais. Sykį mokytoja Jūratė neapsikentė. Ar baigsit šiukšlinti vieną dieną, pakeltu tonu teiravosi, vis mėto ir mėto popiergalius kažkokius, kiemsargis skundžias, kad nespėja šluoti! Mes – prancūzės, auklei Šelei rašome, bando teisintis Rugilė, bet Jūratė piktai pareiškia, kad ši nedraskytų jai akių.

Mergaitė nuraudo ir sutriko. Ko jau ko, bet akių ji tikrai niekam nėra draskiusi. Kodėl mokytoja Jūratė, ta gera ir miela mokytoja, taip baisiai apie ją pagalvojo? Juk jos akių ji net nepasiektų, be to, norėdamas kažkam sudraskyti akis turi būti ne tik labai žiaurus, bet dar ir turėti ilgus nagus. Rugilė nei tuo, nei tuo nepasižymėjo.

 

*

Kai žaisdavo namus, Rugilė gyvendavo vonioje, o Gerda – ankštame tualete, kuriame vos galėjai apsisukti. Kendi, ar matai, sako Rugilė ir rodo draugei iš spintelės po kriaukle ištrauktą skaidrią dėžutę su baltais milteliais, Šelė iš Paryžiaus mums atsiuntė lauktuvių.

Kendi buvo prancūziškasis Gerdos vardas, kuriuo klasėje į mergaitę niekas nesikreipdavo. Na, išskyrus, Rugilę, kurios tikrasis vardas buvo Sendi. O kas čia per daiktas, dėžutę kratyti bando Gerda ir nustebusi žiūri į Rugilę, dar tokio niekad nemačiau. Kur jau čia pamatysi, gudriai atkerta draugė, taigi tikrų prancūziškų kvepalų pas mus niekur nerasi. Gerda dar bando žiotis, kad anokie čia kvepalai, o tik milteliai, bet buvo aiškiai pasakyta – kvepalai, vadinasi, kvepalai. Gėda ginčytis.

Šie puikūs kvepalai, aukštai iškėlusi dėžutę aikštingu balsu dėsto Sendi, yra kietos konstinencijos. Kas ta konstinencija, nesupranta draugė, bet Sendi tuojau paaiškina: pavidalas, kvailute. Viskas turi konstinenciją: mokytoja Jūratė – kietą, tėčiai ir kvepalai – skystą, bezdūnas Motiejus – dujinę, Spurgis –­ švelnią. Lyg pradžiugintas savo pavidalo Spurgis ima pasiutėliškai vizginti uodegą ir laižyti Sendi rankas. Vienintelis vėjas neturi konstinencijos – jis nėra nei kietas, nei skystas, net ne dujinis ir ne minkštas. Todėl, būdamas bekonstinentiškas, jis mūsų laiškus greičiausiai nuskraidina į Paryžių. O dabar pasikvėpink.

Pabėrusi į savo minkštą ir mažą saujelę kruopelytę miltelių Rugilė sumaišo juos su vandeniu, išgauna baltą, gipsą primenančią košę ir tepa ja draugės kaklą. Ajajai, koks aromatas, tyliai murma, tikra klasika, prancūziškas lygis, ajajai.

 

*
„Rugilė ir Gerda per pertraukas bėga į miškelį. Įdomu, ką jos ten veikia?“ –­ tokią mįslingą pastabą į mergaičių pažymių knygeles suraitė mokytoja Jūratė. Pikti liežuviai plaka, kad per susirinkimą ji kartojusi Rugilės mamai, jog mergaitė išgalvoja nebūtus dalykus, trukdo draugei mokytis ir susikaupti per pamokas, o per pertraukas tempiasi į miškelį. Galiu dantį duoti, kad jos ten prisigalvoja visokių nesąmonių, piktinosi mokytoja.

Išgirdusi šias kalbas Rugilė ir vėl nusiminė. Pirmiausia, ji niekaip neįstengė suprasti, kaip galima taip lyg niekur nieko imti ir atiduoti kažkam nuosavą dantį. Juk baisiai skauda! Ji puikiai pamena, kaip kartą ir pati dantį davė – tąsyk aprišo jį siūlu, o jo galą pritvirtino prie durų rankenos. Šios bjaurios procedūros už jokius paryžius ji gyvenime daugiau nekartotų, o mokytoja Jūratė dalija dantis į kairę ir į dešinę. Lyg turėtų milijoną.

Praėjus kelioms dienoms po tėvų susirinkimo, Rugilė susistabdė mokytoją koridoriuje, čiupo už rankos ir reikšmingai pažiūrėjo tiesiai jai į akis. Buvo pasiryžusi atskleisti visą teisybę ir prisipažinti, ką gi jos veikia tame miškelyje. Na, na, labai įdomu, smailų smakrą aukštyn kilstelėjo Jūratė ir laukė paaiškinimo.

Taigi miškelin jos traukdavo ne be reikalo – ten mergaičių laukdavo jų prancūzai vyrai Albertai, su kuriais būtinai reikėdavo susitikti, pasišnekėti, pasiguosti, papasakoti apie pamokas ir nuotykius mokykloje. Lyg dviejų Albertų būtų mažai, tankmėje tykodavo ir mergaičių priešai Andriai. Tiek vieno, tiek kito Andriaus tikslas buvo tas pats – užkirsti kelią susitikimams su Albertais, pričiupti mergaites ir įkalinti jas rūsyje, kad šios niekada daugiau neišvyktų į Paryžių. Ir niekada negrįžtų namo. Miškelyje per kiekvieną pertrauką vyko amžina Gėrio ir Blogio kova, ten tvyrojo įtampa, galinti baigtis pražūtimi, virė aistros ir nuotykiai, todėl kaipgi galima pykti, kad mergaitės ten eina, kaipgi galima drausti?

Po šio nuoširdaus paaiškinimo mokytoja Jūratė jau nieko nebesakė. Nei apie akis, nei apie dantis. Tik tylėdama kažką užsirašė į savo knygutę ir atsidususi nuėjo direktorės kabineto link.

 

*

Dabar, Kendi, paklausyk: kai Vytas paliks rūbinėlėje batus, tu nueisi ir pripilsi į juos sulčių, supratai? Kendi išpūtė dideles savo akis ir nustebusi paklausė, kuo tas Vytas taip prasikalto, kad jam į batus sultis reikėtų pilti.

Kvailut, negi tau neaišku, demonst­ratyviai nusižiovavusi porina draugė, juk sakiau jau tūkstantį kartų – tas svolačius susimokė su Andriais, kad šie mus pričiuptų, rūsy uždarytų ir raganai atiduotų. Pameni, tai, kuri miške gyvena ir kurios apatinė lūpa, kaip sakiau, iki pat kelių atvipusi? Bandydama įtikinti, kokia atvipusi gali būti piktosios raganos lūpa Rugilė ėmė žemyn tempti savąją. Vytas dirba jiems, supranti? Jis –­ išdavikas ir Andrių pasamdytas seklys, tad su niekšu būtina atitinkamai susidoroti. Kendi linktelėjo kaip kareivėlis ir mažuose savo kumšteliuose ryžtingai suspaudė sulčių pakelį – seklys, vadinasi seklys. Gėda ginčytis.

Sąmokslas baigėsi dideliu skandalu. Kibti Vytui į atlapus buvo per daug drąsus žingsnis, o Rugilė šio manevro tinkamai neįvertino. Vytas – didžiausias mokyklos chuliganas, nevengdavęs apspjauti pro šalį einančių mergaičių, o ir plaukus dažydavo kone kiekvieną dieną, kas tokio amžiaus buvo tiesiog akiplėšiška. Be to, jo tėvas buvo mafiozas, na, bent jau visi taip šnekėjo: vilkėjo plačiai atlapotą odinį paltą, ant juosmens – masyvus diržas su metalinėmis sagomis ir, tai baisiausia, turėjo ilgus juodus plaukus, kurie plaikstydavosi bekonstinentiškame vėjyje išryškindami niūrius ir griežtus jo veido bruožus. Buvo aukštas ir tvirtas, vienu smūgiu galėjo ir dvivietį suolą perpus perskelti, o vienu spyriu – duris su visais vyriais išversti.

Taigi skandalas kilo dėl to, kad apie sultis Vytas žliumbdamas pasiskundė tėvui, ir šis tuoj pat pasirodė mokykloje. Piktas, nuožmus, atraitotomis rankovėmis ir nusiteikęs pamokyti skriaudiką. Apie nuodėmę niekas neprisipažino, klasėje visi drebėjo ir tylėjo kaip vandens į burnas prisisėmę, o mafiozas stovėjo prie lentos sunėręs rankas ir skrodė visus lediniu žvilgsniu. Vaikai bijojo mafiozo.

Rugilė, kuri taip pat bijojo mafiozo, pajuto į ją įbestą ir kaip žarijos svilinantį mokytojos Jūratės žvilgsnį. Viską žinau, tarsi sakė jis, turėk gėdos prisipažinti ir atsiprašyti. Mergaitė nuraudo ir nuleido akis. Rankos pradėjo drebėti ir apėmė toks siaubas, kad ji greitai pakilo nuo kėdės ir nuskuodė į rūbinę. Ten pasislėpė po kažkieno kailiniais.

Aha, išgirdo klasėje žemą ir grėsmingą mafiozo balsą, viskas aišku. Supratusi, kad dabar jau – galas, Rugilė spruko pro atviras duris ir leidosi bėgti kiek kojos neša. Kone trimis šuoliais įveikusi visus laiptus, ji įpuolė į rūsį, kuriame turėjo būti išėjimas į kiemą. Ištrūkusi laukan, bėgte pasileido į miškelį –­­ skuodė kaip įmanydama, tada užkliuvo už šaknies ir suklupo, atsikėlusi vėl bėgo tikėdamasi, kad pasieks ryškiomis šviesomis tviskantį Paryžių, kur lauks Šelė ir nebus jokių mafiozų.

Tačiau iš tikrųjų, sunkiems žingsniams artėjant, Rugilė buvo čia pat, slėpėsi po kailiniais ir negalėjo pajudėti –­ ji tik įsivaizdavo, kad bėga, kad lekia tolyn pro šakas, kad visa suplukusi tolsta nuo šios nesaugios vietos. Mergaitė norėjo pasprukti, bet kojos buvo sunkios tarsi sapne, todėl iš baimės ji tik įsikniaubė veidu į kailinius, tikėdamasi, kad niekas jos nepamatys, kad šiltas kailis apsaugos, kad, susigėrusi su jo konstinencija, pati virs kailiu ir taps nematoma.

Tada į rūbinę sugūži visa klasė, jos priešaky – mafiozas ir nosimi teatrališkai šnarpščiantis, neva praverktas akis trinantis Vytas. Mergaitę, kurios kojos pastebimai kyšo iš kailinių, užgula skaudi ir gelianti gėda. Tokia kaip balionas, kuris pučiasi ir jau tuoj sprogs, tuoj nebeišsiteks kambaryje. Ne dėl sulčių, ne dėl Vyto, net ne dėl kraugeriško mafiozo, o todėl, kad Kendi, jos ištikimoji Kendi pažvelgia į ją kaip...

 

*

Kendi, ar matai, pabeldusi į tualeto duris sako Rugilė ir rodo draugei iš spintelės po kriaukle ištrauktą skaidrią dėžutę su baltais milteliais, Šelė iš Pa­ryžiaus mums atsiuntė lauktuvių. Gerda teiraujasi, ar čia – kvepalai, kaip ir anąsyk. Ne, brangute, aiškina Rugilė, dabar – kai kas rimčiau. Tikra prancūziška kava – tereikia užpilti vandeniu ir išgerti. Aš jau porą gurkšnių siurbtelėjau, vai, koks gardumėlis, še, imk ir paragauk, tiesia puodelį su baltu skysčiu.

Skysta konstinencija, protinga pastaba pasidalija Gerda ir godžiai gurkšteli. Ko tiek mažai, išgerk viską, ragina Rugilė, kitaip Šelė supyks. Gerda bando spyriotis, kad nenori, kad jau gana, tačiau draugė piktai pareiškia, kad neišgertą kavą palikti negražu. Toks jau tas prancūziškas etiketas. Etiketas, vadinasi etiketas. Gėda ginčytis, pagalvoja Gerda ir išsiurbia baltąjį skystį iki dugno.

Po pusvalandžio ji pati pasidaro balta kaip tie milteliai. Panašaus baltumo kaip sniegas miškelyje, kuriame slapstėsi nuo Andrių. Vonios kambaryje pasidaro aklinai balta, visur aplink tiek sniego, kad ir pats gali juo pavirsti ir ištirpti. Išsigandusi Rugilė pravirksta.

Nijolė Šaltenytė. „Dvidešimt pirmas amžius“, akvatinta, 2012

 

*

„Tai mergiotei visai susisuko – galvoja, kad yra prancūzė, turi įsivaizduojamų draugų ir gąsdina visus aplink.“

„Dantų pastos milteliai, užsilikę dar nuo tarybinių laikų. Kas tokį brudą namuose laiko, vaikams ranka pasiekiamoje vietoje?“

„Ir ko tas Paryžius užkliuvo? Taigi džiunglės ten, juočkių pilna, o gatvėse tik stipriausi išlieka.“

„Į miškelį kartu tįsiasi. Nenustebčiau, kad ir rūko ten pasislėpusi su kokiais bomžais iš vaikų namų.“

„Vargšę mergaitę daktarai vos atkočiojo. Apsinuodijo ne juokais.“

„Svaičioja visokias nesąmones ir, rublių atsinešusi, aiškina vaikams, kad čia – prancūziški pinigai.

Paskui kažkokius kringelius keverzoja ir sako, kad atseit prancūziškai rašo.“

„Skriaudžia berniukus, draugę iš kelio veda, susikaupti per pamokas trukdo, nuolat plepa, kliedesius svaičioja, savam pasauly gyvena.“

„Gal ji galėtų pakeisti mokyklą?“

„Bet ir mokykla – džiunglės.“

Balsai tirpsta, tolsta, tada susilieja į minkštą masę ir nebelieka kontūrų, dingsta viskas, kas apčiuopiama – girdėti tik dūzgiantis, kaip širšių lizdas zvimbiantis fonas. Net mokytoja Jūratė, geroji mokytoja Jūratė, per tėvų susirinkimą pasiūlo parodyti Rugilę psichologui, nes šita fantazija ne tik nerimą, bet ir tiesioginį pavojų aplinkiniams kelia.

*

Rugilė įžengia į klasę ir vaikų klegesys nutyla. Net bezdūnas Motiejus, kurį kartu su Gerda ne kartą smagiai erzino, kai šis ruošdavo pamokas, žiūri į mergaitę begėdiškai išsivėpęs ir lėtai kraipo savo puodynės dydžio makaulę. Šypsosi taip, tarsi dienų, kai jos kaip maitvanagiai sukdavo ratus aplink jo stalą ir Rugilė erzindama teiraudavosi, ar Motiejukas pamokytes ruošia, o Gerda tuo metu energingai šokinėdavo ant jo penalo, nė nebūtų buvę. Tarsi mamytei nebūtų skundęsis ir žliumbęs, kad mergaitės jį skriaudžia, tarsi jis, o ne Rugilė, būtų padėties šeimininkas.

Prancūzė atvarė, kandžiai leptelėjo bezdūnas. Salut, madame, bedantę burną iššiepė ir Vytas, linkėjimai nuo Alberto. Paštas šiandien nedirba – vėjo nėra.

Rugilė stovi prie durų lyg norėdama sėstis, bet dvejoja, o tada visi ima garsiai kvatoti. Juoko choras užpildo klasę, juokas ištirpsta erdvėje, jis toks stiprus ir skaudus, kad norisi pabėgti, išnykti ir nieko negirdėti, – net ausyse ima spengti. Manęs čia nėra, bando įtikėti Rugilė, jie juokiasi ne iš manęs, čia – tik juokas už kadro, aplink – sniegas ir nieko kito. Sapnuoju, kad vaidinu seriale ir mane dabar rodo per televizorių.

Juokas už kadro nutyla, skrodžiantys žvilgsniai vėl nukrypsta į Rugilę ir laukia naujo judesio ar mimikos, iš kurios tuoj pat bus galima pakvatoti. Mergaitės žvilgsnis lyg pasimetęs kačiukas blaškosi po klasę, perskrodžia visus suo­lus, palanges, apdulkėjusį gaublį knygų lentynoje, šlykščią, nelaistytą gėlę storais, dygliuotais lapais, aklosios žarnos spalvos linoleumą, kreiduotą mokytojos stalą, žalią dienyną, lentą, ant kurios didelėm raidėm užrašyta „Rugilė-debilė“, tada sustoja ties Kendi, sėdinčia jau nebe savo vietoje, jau ne Rugilės suole, o šalia išstypėlės Agnės.

Dabar ji beviltiška kaip arbatoje skęstanti širšė, o kojos pradeda nevalingai tirtėti, vėl apima gėda. Tokia kaip balionas, kuris pučiasi ir jau tuoj sprogs, tuoj nebeišsiteks kambaryje. Ne dėl juoko, ne dėl pažeminimo, net ne dėl debilės ant lentos, o todėl, kad Kendi, jos ištikimoji Kendi pažvelgia į ją kaip į pričiuptą melagį, iššvaisčiusį visas paskutines progas sulaukti atleidimo. Dabar jau niekada nebus gerai, viskas bus tik šiaip sau.

Tądien kažkuris siūlas plyšo ir audinys trūko – Rugilė nutėškė kuprinę ant grindų ir atsisėdo į savo tuščią suolą. Nors giliai gerklėje buvo įstrigę kažkas aštraus, ką žūtbūt norėjosi išspjauti, ji nurijo skaudulį ir priėmė vieną svarbų sprendimą. Būsiu kaip visi vaikai, tyliai, bet užtikrintai sau pasakė.

Ir laikėsi duoto žodžio – nuo tos dienos kaip užprogramuotas kompiuteris vertindavo kiekvieną situaciją, retušuodavo mintis ir perkraudavo programą, jeigu šios pasirodydavo per daug išsišokėliškos, keistos ar avantiūristiškos. Ekrane įsižiebdavusi lentelė „Fatal error“ grūmojo kumščiu, griežtai pamokslavo ir neleido nukrypti nuo standartų. Ji galvodavo, žaisdavo ir kalbėdavo tik taip, kaip reikia, ir ne kitaip. Kaip visi vaikai.

Bet visai kaip vienišas vabzdys, palaidotas karameliniame, skaidriame gintare, vienintele nužudytojo pasaulio nuotrupa paliko keistas įprotis – kai kas paskambinęs mandagiai paklausdavo, ką veikia, ji atsakydavo, kad būna. Ne mokosi, ne skaito, ne valgo, bet būna. Koks filosofiškas vaikas, juokėsi žmonės.

Būna kaip vieniša ir palydovų neatrasta planeta, kybanti beformėje ir beprasmėje konstinencijoje, kažkur už šviesmečių, kažkuriame matmeny, laike ir erdvėje, bet kur kitur, tik ne Pary­žiuje.