Nijolė Vailionytė. Vanduo

Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Nuotrauka iš asmeninio archyvo

 

– Aš tada buvau dar maža, o broliai – dideli, jau labai dideli – į naktigones jodavo, – pradėdavo visada tais pačiais žodžiais ir kalba liedavosi upeliu, – tik rytais grįždavo. Raiti lėkdavo į vandenį ir juokdavosi. Jauni ir laimingi. Tokie jau jie buvo – pašėlę.

– Ar labai? Ar labai pašėlę buvo? – Laura žinodavo, kad turi paklausti.

Toks ritualas. Kiekvieną vakarą prieš miegą.

– Labai. Kaip tu kartais, kai bėgi neatsigręždama. Tėvas net pykdavo. Iki tada. Iki tos dienos, kai vienas neiškilo.

– Arklys?

– Brolis. Brolis tada neiškilo... Arklys parplaukė, o brolio nebuvo. Tik putos raudonos. Vyrai puolė į vandenį, ištraukė, į tinklą ir supti. Supa ir supa, supa ir supa. Aš pribėgau – o brolio veidas vis labiau ir labiau pučiasi. Putos iš burnos eina ir eina. Ir žaizda galvoj didelė, didelė. Žiūriu ir negaliu atsitraukti. O brolį vis supa ir supa. Sulėkė moterys iš kaimo. Melstis pradėjo. Raudoti pradėjo. O brolį vis supa ir supa. Veidas didėja ir didėja. Bet supa ir supa. Supa ir supa.

– Gana, močiute, užteks, – Laura stipriai užsimerkusi pradeda šnabždėti.

Užspaudžia ausis rankomis, bet vis tiek girdi tarsi ritmišką dainą, tarsi lopšinę, tarsi raudą su vienodais taktais.

– Supa ir supa. Supa ir supa. O tada tėvas botagu tas moteris pliekti. Per nugaras, galvas duoda ir rėkia: „Vaikas dar gyvas, o jūs jau verkiat! Jau laidojat, gedit!“ Po trijų dienų taip ir palaidojom be kaimo moterų ir vyrų, be kaimynų ir giminių, kuriuos tėvas nuplakė. O aš tik užsimerkdavau ir matydavau brolį.

– Kai buvo dar gyvas, taip? Ar taip, močiute?

– Iš burnos virstančiom putom. Ir akys... akys tokios stiklinės, į niekur. Užmiegu – matau. Ir klykiu per miegus, net į lovą pridarau. Tada mama mane mušti, kad tokia didelė, o paklodė šlapia. Ir taip diena po dienos, savaitė po savaitės. Užmiegu – sap­nuoju. Mane rykšte plaka ir plaka, kad tokia didelė, o šitaip nutinka.

– Gana, močiute, gana, – Laurai ir vėl rieda ašaros.

– Muša ir muša, plaka ir plaka, – kartoja vis tyliau ir tyliau, kol užmiega.

– Ten kraujas, ar matot?! Kraujo puta, – žvelgdama į vandenį rėkė Laura, kai vasarą giminės nusivežė į kaimą.

– Per daug skaitai pasakų, – juokėsi suaugę ir vaikai iš miesto mergaitės.

Nes kūdroje girdydavo karves. Nes ten pūkštelėdavo atsigaivinti. Nes ten...

– Tik varlių kurkulai, – sakydavo ir nusisukę nueidavo.

– Tada dar buvo pavasaris, ir Nemunu plaukė ledo lytys. Ilgai laviravom, plaukėm tarp jų – mano mama, tavo močiutė, aš ir valtininkas. Ir visas mūsų turtas – patalai ir puodai, siuvimo mašina, cukrus. Daug visko plaukė per Nemuną. O aš vis bijojau lyčių. Visada bijojau upės, – kalbėdavo mama, kai Laura prašydavo papasakoti apie senovę.

– Palaidotas jūroj. Laukiau grįžtant ant kranto, o man sako – jūroj. Tavo vyras pasiliko gelmėj, – murma teta.

– Žuvo per audrą? – Laurai reikia tikslumo. – O gal buvo piratas? Užpuolė plėšikai ir jis žuvo gindamas laivą?

– Lipo stiebu, nukrito ir mirė. Ant denio liko smegenys ir daug kraujo. Krantas toli – palaidojo jūroj, – prunkštelėdavo ir pasaka baigdavosi be piratų, be lobių.

Tik su daug, daug vandens.

– Ten nebuvo ryklių? – tais laikais niekada neprarasdavo vilties sulaukti gražios pabaigos.

– Visko buvo laivuose. Pijokų ir kapitonų, silkės, degtinės... Tai gal ir ryklių buvo, – teta žvelgia į sieną.

– Bet aš nepažįstu nė vieno žvejo. Visai, visai, – niurzgėdavo Laura, kai jai drausdavo kalbinti ant Nemuno kranto sėdinčius vyrus.

– Ir nereikia. Įkrisi. – Už rankos tempdavo tolyn.

 

Eglės Mikulskaitės nuotrauka
Eglės Mikulskaitės nuotrauka

 

Tylią ir bijančią prasmegti tamsiam vandeny.

– Nemune nuskendo ir visi lengviau atsiduso. Vaikų namai perpildyti, neužteko lovų, niekas nežinojo, ką toliau daryti, o vieną dieną jie patys pavogė valtį, susėdo ir išplaukė, – tik susipažino ir pasakoja.

Vyras trupinių pilna barzda.

– Nebuvo. Nieko nebuvo. Jie tiesiog dingo iš mūsų miestelio – kūnai buvo, bet laidotuvių neatsimenu. Po metų buvo kitos laidotuvės – didelės, gražios, su daug gėlių, kai keturi vyrai nuskendo ir tapo didvyriais.

– Geri buvo vyrai?

– Geri. Tik girti buvo ir plaukė per Nemuną. Gal degtinės. Gedėjom.

– Bet vaikai. Juk pražuvo?

– O Nemunas liko. To mums užteko. Mes jį mylėjom, supratom, su juo ir gyvenom. Niekada nebijojom vandens.

– Net tada, kai nuskendo... Gal aš bijau ne vandens, o išnykti, – sako Laura ir išsigąsta, ir žino – šitas vyras dings, nes gyvena prie upės.

Niekada neis per tiltą. Niekada neis į svečius pas jokį prie upės gyvenantį vyrą.

– Kada nors, kai išmoksiu plaukti, – sakydavo, kai ją kviesdavo prie ežero.

– Kai srovė nebus tokia srauni, – atšaudavo tiems, kurie viliodavo keliauti baidarėmis.

O kai vienos vasaros meilė nusivedė pažiūrėti į jūroj besileidžiančią saulę, be gailesčio tarė:

– Kraujas. Tai tik žuvusiųjų kraujas vandens paviršiuje.

– Tu bijai gyventi. Tik tiek. Ne vandens, – sako barzdyla.

– Neatiduosiu! Neatiduosiu savo vandens! – rėkia Laura ir palieka nustebusį vyrą ir svetimą vandenį.