Geležinkelio stotis

Rašau iš Peremislio – seno Austrijos-Vengrijos imperijos miesto, svarbaus geležinkelio mazgo, esančio netoli (vos 12 km) Ukrainos sienos ir dar 80 km nuo sienos iki Lvivo. Esu čia nuo šeštadienio (vasario 26 d., – red. past.), jau keletą kartų važiavau traukiniu į Krokuvą ir iš jos. Tai irgi senoji, dar austrų tiesta geležinkelio linija, kadaise jungusi imperijos sostinę Vieną su didžiausiu Galicijos miestu Lembergu (Lvivu). Pro langą matau senas geležinkelio stotis, pastatytas dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą (visiškai sutinku su Hrabalu, be jokių abejonių, jos ženklina tą tikrų tikriausią Vidurio Europą), ir galvoju, kad kuo labiau artėju prie Peremislio, tuo labiau juntamas karas. Oras tarsi pamažu tirštėja – vis dažniau kalbama apie karą, daugėja keliautojų, vykstančių Vakarų kryptimi, Krokuvos link, mažėja keliaujančių priešinga kryptimi – į Rytus. Daugelio akyse lengva įžvelgti sumišimą ir baimę.

Peremislio pagrindinėje geležinkelio stoties laukiamojoje salėje, kurioje 1880 m. rugsėjį keliaudamas po Galiciją tikriausiai viešėjo ir pats imperatorius Pranciškus Juozapas, ta atmosfera dar intensyvesnė.

Šiandien stotyje minios žmonių. Vieni ką tik atvyko nuo netoliese esančios Ukrainos sienos, kiti nori vykti toliau, treti laukia galimybės grįžti į Ukrainą (daugiausia vyrai, bet yra ir moterų), dar kiti tiesiog apatiškai sėdi ir laukia. Paskutinė kategorija – tai daugiausia Afrikos ir Artimųjų Rytų studentai iš Ukrainos. Vis dažniau pasigirsta, kad tai „buvę“ pabėgėliai, kuriuos Lukašenka vasarą ir rudenį masiškai vežė į Baltarusiją, o iš ten šie bandydavo įveikti Lietuvos ir Lenkijos sienas. Manoma, kad dabar kai kurie jų naudojasi karo suteiktomis galimybėmis. Sunku pasakyti, kaip yra iš tikrųjų. Tiesa, pastarosiomis dienomis šios kategorijos pabėgėlių Peremislio geležinkelio stoties laukiamame gerokai sumažėjo.

 

Autoriaus nuotrauka

 

Karas

Vasario 24 d. kaimyninėje šalyje prasidėjo karas. Tai raktinis žodis. Apie karą Peremislyje kalba beveik visi: ne tik savanoriai geležinkelio stotyje, padedantys, kiek gali, įneša šiek tiek tvarkos į šį chaosą, kurį trečiąją savanoriavimo dieną jau pradedu perprasti ir prisijaukinti. Apie karą kalba geležinkeliečiai ir konduktoriai, kasininkai, kurie Ukrainos piliečiams išrašinėja nemokamus bilietus į visus Lenkijos miestus. Kalba taksistai, kurie beveik vienbalsiai kartoja, kad Putinas yra šūdžius, pizdžius ir chuilo, kaip jį vadina ukrainiečiai, ir parduotuvių tinklo „Żabka“ pardavėjos, kurios kabina ukrainietiškai užrašytus skelbimus apie nemokamas bandeles, jogurtus ir sriubas. Šalia stoties esančios mobiliųjų telefonų parduotuvės darbuotoja Gosia, kurios veide matyti nuovargis, ima pasakoti, kiek šimtų žmonių pastarosiomis dienomis pas juos atėjo prašyti nemokamų ukrainiečiams skirtų SIM kortelių. Ponia Agnieszka vienoje iš senamiesčio kavinių prasitarė, kad dabar negalinti pasiūlyti jokio maisto, nes virtuvė dirba tik pabėgėlių labui. „Viską atiduodame pasieniui“, – patikslina ji. Prezidento Volodymyro Zelenskio kreipimosi įrašo gali pasiklausyti tiesiog vaikščiodamas po miestą, kad ir eidamas nuo Franciszkanskos gatvės geležinkelio stoties link – Ukrainos prezidento žodžius girdi tiesiog iš praeivių mobiliųjų telefonų.

Klausydamasis visų šių istorijų nejučia pradedu galvoti apie kitą karą, kuris čia vyko daugiau nei prieš 100 metų, kai Peremislyje buvo dislokuota didelė Austrijos-Vengrijos įgula, o vieną didžiausių to meto Europos karinių tvirtovių (kurią būtų galima palyginti su Kaunu) atakavo rusų kariuomenė. Turiu omenyje Peremislio tvirtovės apgultį, trukusią 153 dienas. Ar 1915 m. pro tą pačią geležinkelio stoties salę irgi ėjo minios žmonių, bėgančių nuo karo. Dabar, praėjus daugiau nei šimt­mečiui, karas į Galiciją sugrįžo.

Žmonių istorijos panašios ir kartu skirtingos. Tarkime, istorija apie moterį ir jos dukrą, kurias sutikau perpildytame traukinyje iš Peremislio į Krokuvą. „Beveik 3 dienas keliavome iš gimtojo Smilos miesto Čerkasų srityje į Lvivą“, – pasakoja iš pažiūros trisdešimtmetė moteris. Su aštuonerių dukra važiuoja pas seserį į Lodzę. „Į traukinį kelis kartus šaudė, stovėjome tuščiame lauke ir ištisas valandas laukėme“, – priduria. O kelionė iš Lvivo į Peremislį užtruko beveik 16 valandų (90 km), ilgai teko laukti pasienyje ir patikrinimų. Motina ir dukra su savimi turėjo tik rankinį bagažą. Mergaitė apkabina pliušinį žaislą, rankose laiko mėgstamiausią knygą – apie Harį Poterį.

Tėvynės išdavystė teatre

Šeimos iš Smilos tragedija yra ir Europos tragedija, visos Europos, o ne tik mūsų, „mažosios“ jos dalies – Vidurio, Rytų Europos. Nors „geresnioji“ Europos dalis kartais vis dar nori manyti, kad tai Rytų problema. Rytai, t. y. šalys, esančios amžiname Rusijos šešėlyje, kurioms, anot Vakarų, būdingas liguistas požiūris į istoriją ir ydinga demokratija. Žvelgiant iš šios perspektyvos, ką gi Europai gali pasiūlyti tokia amžinai viskuo nepatenkinta Lenkija ar Lietuva. Tikrai ne tiek, kiek Rusija, kaip mano daugelis Vakaruose. Juk Rusija yra „didžioji kultūra“ – literatūra, baletas, Didysis teat­ras, humanizmas ir t. t.

Mąstydamas apie teatrą peržvelgiu neseniai pasirodžiusias naujienas: vasario 25 d. visų Rusijos teat­rų vadovai gavo oficialų Kultūros ministerijos elekt­roninį laišką, draudžiantį režisieriams ir aktoriams viešai kalbėti apie padėtį Ukrainoje. Jei draudimas bus pažeistas, tai bus traktuojama kaip „tėvynės išdavystė“. Puikus aukštosios rusų kultūros pavyzdys. Mąstydamas apie humanizmą prisimenu, kaip vasario 27 d. Kijevo ligoninėje, kuri buvo apšaudyta rusų raketomis, žuvo vaikai, įskaitant 6-erių berniuką ir 7-erių mergaitę. O 14-metė Polina buvo nužudyta viename iš rajonų Kijevo pakraštyje, kur siautėjo Rusijos specia­liosios pajėgos.

Melo carystė

Melas, kuris neturi nieko bendra nei su kultūra, nei su humanizmu, nei su kuo nors tikru. Melas, pagal kurį neegzistuoja jokia Ukraina, neegzistuoja jokia ukrainiečių kultūra ir kalba. Šiuo melu grįsta režimo ideologija teigia, kad Ukrainą daugiau nei prieš 100 metų Vienoje „sugalvojo“ Habsburgų intrigantai, siekdami vienintelio tikslo – „pakenkti amžiniesiems Rusijos interesams“. Rusai net nesivargina savęs klausti, kaip gali būti, kad, remiantis jų „logika“, rusai dabar kovoja ne su „neegzistuojančiais“ ukrainiečiais, o patys su savimi. Pasak Vladimiro Putino, jie juk „tie patys žmonės, ta pati tauta“. Kas tuomet dabar vyksta Ukrainoje? Rusijos pilietinis karas? Ar „specialioji karinė operacija“ Donecko ir Luhansko „liaudies respublikoms“ remti? Panašu į šizofreniją? Visai ne. Sveiki atvykę į fantazijų, iliuzijų ir melo pasaulį, kurį sukūrė šiuolaikinė melagienų Rusija, de facto pati tapusi valstybe melagiena. Ukrainą, V. Putino žodžiais tariant, po Pirmojo pasaulinio karo (t. y. po to, kai ją jau buvo sukūrę austrai) sukūrė Leninas. Šis karas – Rusijos siekis visam pasauliui ir sau įrodyti, kad fantazija nėra fantazija.

Tikrovė, kurią kuria laisvė

Kai prasidėjo karas, buvau Tamperėje, Suomijoje. Naktį temperatūra nukrito beveik iki –20 laipsnių. Tokiame šaltyje, šiaurietiško ryto prieblandoje, priešais viešbutį plevėsavo baltos Suomijos vėliavos su mėlynu Šiaurės kryžiumi. Snigo, sniegas klojo miesto gatves, jau pabudusias iš miego. Tuo metu buvo bombarduojamas Kijevas.

Kai 1939–1940 m. žiemą sovietai bombardavo Helsinkį, SSRS pasauliui patiekė savotišką melo, įžūlumo, jėgos demonstravimo ir agresijos kokteilį. Visa tai daryta siekiant įrodyti, kad fantazija, dėl kurios pradedamas karas ir užpuolama nepriklausoma kaimyninė šalis, nėra fantazija.

1939 m. lapkričio 30 d. Sovietų Sąjunga įsiveržė į Suomiją, pareikšdama teritorines pretenzijas. Sovietų teigimu, Suomijos siena „per arti Leningrado“, o tai esą „kėlė grėsmę“ Sovietų Sąjungos nacionaliniam saugumui, todėl suomiai turėjo sutikti sieną perkelti šiek tiek į vakarus, draugiškai atiduoti Karelijos sąsiaurį ir leisti įkurti sovietų bazes Suomijos įlankos salose. Pažįstamas scenarijus, ar ne?

Atstumą tarp Tamperės ir Peremislio įveikiau greitai: lėktuvu į Rygą, paskui į Vilnių, autobusu į Varšuvą, traukiniu į Krokuvą ir Peremislį – pakeliui visur sutikau ukrainiečių, vyrų, grįžtančių namo. Kovoti. Ne už fantaziją. Tikrovės vardan, tikrovės, kurią kuria laisvė.

Kurgi tas kelelis iš Peremislio į Lvivą...

Jau kelias dienas esu čia, Peremislyje, karas trunka jau beveik savaitę. Kasdien važiuoju į geležinkelio stotį, vykstu į pasienio perėjimo punktus, padedu susišnekėti, suvedu vos pažįstamus žmones, kurių anksčiau visai nepažinojau. Padedu, kiek galiu. À la guerre comme à la guerre. Kiekvienas turėtų būti savo vietoje ir daryti tai, ką mano esant teisinga ir ką moka geriausiai tikėdamasis, kad tai kitiems bus naudinga.

Kasdien galvoju apie netoliese esančią sieną, kuri dabar skiria pasaulį, vis dar „laisvą“ nuo karo, vykstančio dėl iliuzijų, nuo pasaulio, kuriame žmonių kančios. Galvoju apie esantį vos už 80 kilometrų nuo sienos Lvivą, apie kovas Kijeve, galvoju apie visus Ukrainos miestus, kuriuos gina paprasti vaikinai. Tokie kaip Vasylis, kuris kartu su manimi keliavo iš Vilniaus į Varšuvą, kuris viską metė, paliko darbą Norvegijoje ir traukiniais, lėktuvais, autobusais keliavo namo, kartkartėmis paskambindavo bičiuliams, turėjusiems jį pasitikti prie Lenkijos sienos netoli Liublino. „Vaikinai, man tik šautuvą parūpinkite, – sakė jiems telefonu, – visa kita aš jau turiu, net šalmą nusipirkau.“

Peremislio stotyje stebiu minią, laukiančią traukinio į Lvivą. Julija, liekna trisdešimtmetė blondinė, grįžta iš Ispanijos ir jau 3 paras kelyje. Kodėl ji grįžta? Išgirdusi klausimą primerkia akis. „Ten yra mano šeima, mano šalis, aš turiu ten būti. Jei reikės, užsirašysiu į teritorinę gynybą arba medicininę pagalbą“, – jos žodžiai, kaip ir daugelio kitų Ukrainos moterų ir vyrų, patvirtina, kad tikrovės ir fantazijų priešpriešoje neišvengiamai turėtų nugalėti tikrovė.

Nuo geležinkelio stoties Franciszkańskos gatve einu link centrinės senamiesčio aikštės, jos kampe stovi paminklas senam geram kareiviui Šveikui iš Jaroslavo Hašeko romano puslapių, kuriuose pasakojama apie jo viešnagę šiame mieste ir net pasisėdėjimą vietos kariniame kalėjime. Tiltu pereinu Sano upę į kitame krante esantį Zasanės rajoną. Galvoje skamba rusėnų dainos žodžiai, kuriuos man kažkada minėjo rusėnų rašytojas Nikola Šanta iš Voivodinos: „Dze že tota prosta draška, z Peremišlja ta do Lvova...“ Kur gi tas tiesus kelelis iš Peremislio į Lvovą... Viena iš ilgiausių miesto gatvių, vedanti Medykos pasienio perėjos link, vadinasi Lwowska.

Prie Sano

Nuo kito upės kranto stebiu senamiesčio panoramą: pilies kalną, Romos katalikų ir graikų katalikų kated­rų bokštus, Šv. Marijos Magdalietės bažnyčią, gyvenamųjų namų, pastatytų senųjų austrų prie upės, fasadus. Galvoju apie sudėtingą lenkų ir ukrainiečių santykių istoriją šiame mieste. 1939 m. rudenį, kai praėjus 2 savaitėms po Vokietijos puolimo SSRS įsiveržė į Lenkiją, Peremislis buvo vienintelis miestas, kurį kirto dviejų (tuomet dar viena kitos atžvilgiu draugiškų ir sąjungininkių) valstybių siena. Nacistinė Vokietija, remiama ir bendrininkaudama su SSRS, sukėlė pasaulinį karą – dėl didžiosios idėjos, kuri, kaip ir visos didžiosios idėjos, netrukus pasirodė esanti viso labo iliuzija. Galiausiai dėl šios iliuzijos žuvo milijonai žmonių.

Sovietinio ir vokiškojo sektorių siena tuo metu ėjo palei Sano upę. Iš Zasanės, buvusio Reicho kranto, žvelgiu į secesijos ir istoricizmo laikotarpio namus buvusioje sovietinėje pusėje. Kokia iliuzinė ir trumpalaikė pasirodė ši siena, sukurta dėl „amžinosios“ nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos draugystės, grįstos Molotovo-Ribbentropo paktu. Bet koks melu grįstas fantazijų karas, susidūręs su tikrove, galiausiai baigiasi taip pat. Anksčiau ar vėliau.

2022 03 02, Peremislis

Fotoreportažas iš Peremislio ČIA