Olga Tokarczuk. Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus

„Mums reikėjo šitos feministės su dredais“, – prisipažįsta pasaulis, susivokęs, kad Olga Tokarczuk, ši nepaprasta lenkų rašytoja, ką tik pelnė 2018-ųjų Nobelio literatūros premiją. „Ar tai ta Olga, kuri rengiasi humanose? Ta, kuri nagus lakuojasi mėlynai, o į dredų lizdą įsipina spalvotus karolius? Ta, kuri savo kaime nori sodinti saulėgrąžas, gelbėti uždaromą vietinę mokyklą, o namuose rengti literatūros festivalius? Moteris, kuri ant pižamos užsimetusi paltą bėga į krautuvę bandelių? Kuri maitinasi pieno baruose, važinėja dviračiu ir plyšauja demonstracijose? Ir kuri, kuomet susirinkusieji įvairių kultūrinių įvykių proga pristinga small talk idėjų, išpyškina: „O dabar tegul kiekvienas iš mūsų pasako, kokiu instrumentu norėtų mokėti groti.“ Kas matė puikų Agnieszkos Holland filmą „Pokot“ („Pėdsakas“, nors tiksliau būtų versti „Patiestuvės“), tikriausiai pamena epizodą, filmuotą toskaniško grožio plenere, Lenkijos pietvakariuose, pačiame Čekijos pasienyje. Trejetas hipiuojančių senjorų, ant trobos palangės pasistatę didžiulę kolonėlę, iš kurios vakaro orą drebina čekų andergraundo grupės „Plastic People of the Universe“ gabalas „Francovka“, peša žolytę ir pasikikendami prisimena senus gerus laikus. Trijulės siela – „pagyvenusi ponia“ Dušejko, energinga pensininkė, netradiciškai mokanti provincijos vaikelius anglų kalbos, savotiška Don Kichotė, aukštyn kojomis verčianti užsistovėjusį vietinės bendruomenės gyvenimą...

Tai kino kalba atpasakotas O. Tokarczuk romanas „Varyk savo arklą per mirusiųjų kaulus“, kurio ištrauką spausdiname, parašytas prieš 10 metų (jį ketina išleisti Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla), šiandien veikia kaip išlaikytas vynas: aktualus, sodrus, subtiliai atskleidžiantis nūdienos pasaulio natas. Sakytum, klasikinis detektyvas su privalomais negyvėliais, policija ir trupučiu mistikos. Bet forma čia, regis, tėra jaukas skaitytojui, kriminalinio siužeto greit įviliosimam į hipsteriškos laisvamanybės, ekofeminizmo ir kitokio neohumanizmo atmosferos kupiną pasakojimą. O tada galbūt skaitytojui bus leista bent akimirkai tapti autorės trečiąja akimi, pamatyti tai, ko daugelis nemato, ir pajusti tai, ko galbūt niekada nejautė. Gal taip įpinkliotas ne vienas skaitytojas pagalvos: ragana, tikra ragana. Dušejko, žinoma...

Vyturys Jarutis

 

„Stirna, kur po mišką klydinėja,

Žmogaus Sieloj nerimą sėja.“

                          William Blake


Kovo pradžioje mane vėl ištiko priepuolis, labai sopus...

Keletą dienų gulėjau, priversta paklusti savo kūno maištui. Kantriai kenčiau kojų tirpimą ir tą iš proto varantį jausmą, kad jose dega ugnis. Šlapinausi raudonai ir galiu patikinti kiekvieną, kad raudonas skystis unitaze daro baisų įspūdį. Užtraukdavau langus, nes negalėdavau pakelti akinamos, nuo sniego atsispindinčios kovo šviesos. Skausmas sprogdinte sprogdino man smegenis.

Turime tą savo kūną, keblų bagažą, iš tikrųjų nieko apie jį neišmanome ir esame priversti telktis įvairius Instrumentus, jei norime ką sužinoti apie natūralių natūraliausius procesus. Argi tai ne skandalas, kad kai paskutinį kartą gydytojas norėjo patikrinti, kas dedasi mano skrandyje, liepė pasidaryti gastroskopiją? Turėjau ryti storą žarną, ir tik kamera leido pamatyti mano skrandžio interjerą. Vienintelis negrabus ir primityvus Instrumentas, kuriuo esame paguodai apdovanoti, yra skausmas. Angelai, jei išvis egzistuoja, kvatoja už pilvų susiėmę. Kad gavome kūną ir nieko apie jį nežinome. Be naudojimosi instrukcijos.

Snūduriuodama svajojau apie Čekiją. Mačiau sieną, o už jos – tą nuostabų, švelnų kraštą. Viskas ten nutvieksta Saulės, nuauksinta šviesos. Stūkso Stalo kalnai, turbūt iškilę tik tam, kad būtų gražu, o jų papėdėje – laukai lygiai alsuoja. Keliai tiesūs, upokšniai tyri, sodybų aptvaruose ganosi Danieliai ir Muflonai; maži Kiškiai valiūkauja javuose, o prie kombainų rišami varpeliai, kad atsargiai, per saugų atstumtą juos įspėtų. Žmonės neskuba ir dėl nieko nelenktyniauja tarpusavyje. Nesivaiko miražų. Jiems patinka, kas jie yra ir ką turi.

 

Ugnės Žilytės piešinys
Ugnės Žilytės piešinys

 

Dizius man neseniai pasakojo, kad mažame knygynėlyje, čekiškame Nachode, rado neblogą Blake’o leidimą, tad dabar įsivaizduojame, kad tie geri žmonės, kurie gyvena kitapus sienos, kurie kalba tarpusavyje minkšta ir vaikiška kalba, vakare po darbo sėdi prie spragsinčio židinio ir skaito sau Blake’ą. O gal pats Blake’as, jei būtų gyvas, regėdamas visa tai, pasakytų, kad esama tokių vietų Visatoje, kurių nepalietė Nuopuolis, kur pasaulis nėra pastatytas ant ausų ir liko Edenu. Čionai Žmogus vadovaujasi jau ne proto taisyklėmis, bukomis ir sustabarėjusiomis, o širdimi ir intuicija. Žmonės ne pilsto iš tuščio į kiaurą, puikuodamiesi tuo, ką žino, o pasitelkdami vaizduotę kuria neregėtus dalykus. Valstybė liaujasi buvusi apynasriu, kasdieniu apsunkinimu ir padeda žmonėms įgyvendinti jų svajones ir viltis. O Žmogus yra ne koks sraigtelis sistemoje, ne vaidmuo, o laisva Būtybė. Tokios svajos man sukosi galvoje ir nuo to netgi darėsi malonu gulėti.

Kartais galvoju, kad tik ligonis yra iš tikrųjų sveikas.

Policija tampė mus dar ilgai. Klusniai atvykdavome į apklausas ir naudodamiesi proga mieste tvarkydavome įvairius reikalus – pirkome sėklas, rūpinomės Europos Sąjungos išmokomis, o sykį net nuėjome į kiną. Mat važiuodavome visuomet kartu, net jei apklausiamas būdavo tik vienas katras. Maumas prisipažino Policijoje girdėjęs, kaip Komisaro automobilis riaumodamas prakriokė tą popietę pro mūsų namus. Sakė, kad Komisaras visuomet, kai išgerdavo, sukdavo nuošaliais keliais, todėl pernelyg nenustebo. Policininkai, kurie klausėsi jo parodymų, tikriausiai jautėsi kvailai.

Deja, negalėjau patvirtinti to, ką kalbėjo Maumas, nors labai norėjau.

– Buvau namie ir negirdėjau jokio automobilio, Komisaro irgi nemačiau. Tikriausiai buvau katilinėje, kūrenau, o ten nuo kelio garsų negirdėti.

Ir greitai lioviausi apie tai galvojusi, nors visi apylinkėje vien apie tai tekalbėjo ir kėlė vis išmoningesnes hipotezes. Stengiausi tiesiog nuvyti mintis apie tuos dalykus – ar mažai mirties aplinkui, kad būtum apsėstas tos vienos?

Kovo viduryje, kai pasijutau visiškai gerai, išsiruošiau patikrinti mano žinioje esančių namų, tačiau šįkart nutariau padaryti didesnį ratą nei paprastai – nueiti lig pat miško, paskui pievomis prie plento, prasukti pro skardį.

Šiuo metų laiku pasaulis yra itin nemalonus. Sniegas dar guli dideliais baltais skivytais, kietas it pluta, sunku patikėti, kad tai tas pats nuostabus, nekaltas pūkas, kuris krenta per Kūčias, teikdamas mums malonumą. Dabar jis lyg peilio ašmenys, lyg metalo paviršius. Eiti per jį sunku, klampina kojas. Jei ne aukšti sniegbačiai, supjaustytų blauzdas. Dangus žemas, pilkas, atrodo, pasiektum jį ranka, jei užkoptum ant kokios didesnės kalvelės.

Eidama galvojau, kad negalėsiu čia gyventi amžinai, šitame name Plynaukštėje, sergėdama kitus namus. Galų gale suges Samurajus ir nebebus kaip nuvažiuoti į miestą. Mediniai laiptai sutreš, sniegas nuplėš lietaus latakus, išeis iš rikiuotės katilas, sprogs vamzdžiai nuo šalčio kurį vasarį. O ir aš darausi silpnesnė. Mano Negalavimai ardo mano kūną, lėtai, nenumaldomai. Man skauda kelius metai iš metų vis labiau, streikuoja kepenys, aiškiai atitarnavusios savo laiką. Juk ilgai jau gyvenu. Tokios, gan apgalėtinos, mintys mane užplūdo. Tačiau kada nors reikėjo pradėti apie tai galvoti rimtai.

Tada pamačiau švitrų ir eiklų spiečių. Tai Strazdai, šie paukščiai visados stebimi tik būryje. Jie šaudo žvitriai, tarytum vienas didelis, ažūrinis oro organizmas. Kažkur skaičiau, kad jeigu juos užpultų Plėšrūnas, pavyzdžiui, vienas iš tų nuobodžiaujančių Vanagų, kurie sūpuojasi danguje lyg šventos dvasios, jie gintųsi. Mat būrys geba kovoti ir kaunasi gana specifiškai, klastingai, moka keršyti – greit šauna į orą ir lyg pagal komandą išsituština ant persekiotojo, dešimtys baltų išmatų uždrimba ant puikiųjų Vanago sparnų, apteršia juos, sulipdo, rūgštis ėda plunksnas. Tokioje situacijoje Plėšrūnas gauna susiprotėti, nutraukti persekiojimą ir pasibjaurėjęs nutūpti ant žolės. Taip šlykštu, kad galima numirti – taip nudergtos jo plunksnos. Valosi jas visą dieną ir paskui dar kitą dieną. Nemiega, negali užmigti su tokiomis nešvariomis plunksnomis. Viskas jam dvokia, jaučiasi siaubingai. Kaip kokia Pelė, kaip Varlė, kaip dvėseliena. Neįstengia snapu pašalinti sukietėjusių išmatų, šąla, o iki subtilios paukštiškos jo odos pro sulipusias plunksnas dabar lengvai prasiskverbia lietaus vanduo. Vengia jo ir saviškiai, kiti Vanagai. Jiems jis atrodo raupsuotas, užsikrėtęs baisia liga. Menka teliko iš jo didybės. Todėl dažnai Vanagai to neištveria, ir būna, kad paukštis žūsta.

Dabar Strazdai, suvokdami, kad būryje jie stiprūs, paikiojo prieš mane, išdarinėdami ore sudėtingas viražus.

Atkreipiau dėmesį ir į dvi šarkas, stebėdamasi, kad atklydo net ant Plynaukštės. Tačiau žinau, kad šie Paukščiai plinta greičiau nei kiti ir jau netrukus bus visur, kaip šiandien Balandžiai. Viena Šarka – nelaimė, dvi – laimė. Taip būdavo sakoma, kai buvau maža, bet tada Šarkų buvę mažiau. Šiandien galima pamatyti daugiau nei dvi. Pernai rudenį, pasibaigus perėjimo sezonui, matydavau jų šimtus, kai suskrisdavo į nakvynės vietą. Įdomu, ar tai reiškia, kad ir laimė tada keleriopa.

Žiūrėjau į Šarkas, kurios maudėsi ištirpusio sniego klane. Jos vis dėbčiojo skersomis į mane, bet, matyt, nesibaimino manęs, nes drąsiai taškė sparnais vandenį ir nardino į jį galvą. Stebint tą džiaugsmingą pliuškenimąsi, negalėjo kilti abejonių, koks begalinis malonumas yra šitaip turkštis.

Sakoma, kad Šarkos negali gyventi be maudynių. Be to, jos protingos ir įžūlios. Visi žino, kad jos vagia iš kitų Paukščių medžiagas lizdui sukti, o paskui neša į jį blizgančius daiktus. Girdėjau taip pat, kad kartais apsirinka ir į lizdą atneša smilkstančių nuorūkų; šitaip gali padegti pastatą, ant kurio turi susisukusios lizdą. Lotyniškai mūsų gerai pažįstama Šarka vadinama labai gražiai – Pica pica.

Koks didelis ir kupinas gyvybės yra pasaulis.


Iš lenkų kalbos vertė Vyturys Jarutis

 

Olga Tokarczuk. „Bėgūnai“ čia

„Plastic People of the Universe“. „Francovka“ (43:36) čia

 

Draugai