Paolo Milone psichiatrijos srityje dirba 40 metų. Daugelis knygoje „Menas surišti žmones“ („L’arte di legare le persone“) aprašomų psichiatrijos skyriaus realijų pakitę, įskaitant pokalbių kambarius, pacientų rišimą prie lovų, požiūrį į medikalizaciją, šiandien vis dažniau įvardijamą kaip perteklinę. „Nesu joks senosios psichiatrijos nostalgikas, – teigia autorius. – Esminis klausimas yra ne rišti ar nerišti, o taikyti ar netaikyti gerą psichiatriją. Svarbiausia – neapleisti paciento.“ Pandemijai nesitraukiant, regis, rimčiau kalbame apie psichinę ir emocinę visuomenės ir individų sveikatą, apie krizę kaip galimybę imtis iki šiol atidėliotų sisteminių permainų ir psichikos sveikatos demokratizavimo procesų. Tik ar pasinaudosime šia galimybe? Nacionalinės prevencijos institucijos darbuotojai (Seimo kontrolieriai), teikiantys rekomendacijas dėl žmogaus teisių pažeidimų šalinimo, į skiepijamųjų prioritetinį sąrašą neįtraukti, taip apleidžiami globos namuose, psichiatrijos ir pataisos įstaigose esantys žmonės. Apie prevencijos įstaigos svarbą primena pernykštis incidentas Skemų socia­linės globos namuose, kai per patikrinimą kontrolierius aptiko net 2 savaites už grotų neteisėtai kalintą vyriškį su psichine negalia (taip, mes vis dar rišame žmones). Atslūgus pirmajai bangai Italijoje neįgaliųjų terapija kontaktiniu būdu buvo atnaujinta pirmiausia privačiose įstaigose, valstybinėse įstaigose sugrįžimas buvo vilkinimas dar porą mėnesių. Privačių įstaigų pacientai ne dėl savo kaltės tapo privilegijuotais, laisvesniais piliečiais už valstybinėse įstaigose slaugomus asmenis. Nesinorėtų, kad panaši istorija pasikartotų ir dėl skiepų paso, užtikrinančio tik tam tikrų visuomenės grupių teisę laisvai judėti ir sveikti.

Vertėja

 

Parodos „Formuojant ateitį. Erdvinės Aleksandros Kasubos aplinkos“ (NDG) ekspozicijos fragmentas. Gyčio Norvilo nuotrauka.

 

77 skyrius

 

1.

Pirmąkart naujame psichiatrijos skyriuje: jie pamiršo pokalbių kambarius.

Tas pats, jei chirurginiame pamirštų įrengti operacines.

Klausiu: tai kur kalbėsim su pacientais?

Jie dėbteli į mane sutrikę – kas per klausimas: paciento palatoj, kur dar, rupūs miltai!

Na, žinot: chirurgas paciento palatoj daugių daugiausia ištraukia siūlus, pakeičia tvarstį, paminko pilvą, bet rimtesnei intervencijai jam būtina operacinė.

Aš, psichiatras, prie paciento lovos galiu pasilabinti, pakalbint apie orą, paplekšnoti per petį, išspausti vieną kitą kvailystę, pasivaipyti.

Gal aš ir jaunas, bet puikiai žinau: pokalbiams būtinas pokalbių kambarys, rupūs miltai!

 

2.

Ir toliau neduodu jiems ramybės dėl pokalbių kambario.

Teisinasi: prabangiems dalykams nėra lėšų.

Prabangiems? Pasikalbėti su žmogum užtenka vieno tuščio kambario.

 

3.

Išneša iš sandėliuko šluotas ir rodo: tiks tavo kambariui?

Per ankštas, sakau. Tai eik į valgyklos salę. Per didelė. Tu pats žinai, ko nori?

Pokalbių kambarys neturi būti per erdvus, bet ir ne per mažas.

Ne per ryškiai apšviestas, bet ir neskendėti tamsoje.

Ne per triukšmingas, bet ir ne per tylus.

Tada suprantu: pernelyg sudėtinga. Stebuklų kambarys.

Pokalbių kambarį matysiu kaip savo ausis.

 

4.

Vakar ligoninės vadovybė grupele apėjo naująjį psichiatrijos skyrių ir pasidžiaugė: oho, kokios erdvios palatos!

Tada šurmulingai ir euforiškai pasuko kitų krantų link. O aš susimąsčiau:

Euforikai – ambicingi, akiplėšiški ir nenuilstantys žmonės, euforija padeda siekti karjeros.

Bet vos pasiekę trokštamą postą ima nuobodžiaut ir, užuot vadovavę, jau dairosi neramūs: ir ką aš čia veikiu?

Svarsto, kur geriau ir kuo skubiau persikėlus.

Tokia jų yda – euforikams būtina spurdėti.

Štai kodėl vadovybė tiki nuoširdžiai ir neišmanėliškai, kad pacientai mėgsta erdvę. Erdvė jų akyse – absoliučiai pozityvi vertybė.

Anaiptol.

Euforija – tik vienas iš daugelio psichikos sutrikimų:

esant vienam sutrikimui pacientas visiškai abejingas erdvei,

dar kitam, nors sunkiai tai įsivaizduojam, erdvė pacientui varo klaikų nerimą.

Pasaulis kupinas sergančių depresija, kurie vakarais užmiega ant sofos nepasivarginę apsivilkti pižamos ar ant lovos kraštelio, neužsitraukę antklodės, daugelis užmiega tiesiog ant kėdės.

Net gavus dvigulę lovą, po mėnesio ši tebestovi nepaliesta. Taip jiems geriau. Šiems žmonėms stinga visai ne išorinės erdvės.

 

5.

Žengiu į dideles erdvias patalpas, tolimame kampe regiu lovoje tįsantį pacientą, mus skiria keli kubiniai metrai tuštumos, pritvinkę pamišimo, juose sugyvena neaprėpiami pasauliai, ir kai po užsitęsusios kelionės pro tylą galop pasiekiu nevilties salą, jos šeimininkas jau išbudinęs šunis ir išsitraukęs peilį. Salą pasiekiu bejėgis ir beginklis. Nebežinau, nė ką sakyti, nė kaip suktis. Verčiau keliais žingsneliais atsitraukti į saugią sausumą ir apleisti plaustą beribiuose vandenyse.

 

6.

Kiekvienas rytmetys – tai šiurpulys, trejos šarvuotos durys, kad patektum į darbo vietą.

Vaizduojuosi žengiąs į atominę jėgainę, jos reaktoriai skendi aušinančiame vandenyje.

Ar į Italijos banko saugyklą, užverstą aukso ir platinos luitais, ar į ciklotroną, tūkstantį metrų po Gran Saso kalnagūbriu, ar į „Spectre“ slaptavietę, po kurią sliūkina baltakailės katės, ar į laboratorijas, kuriose tiriami Ebolos virusai.

Visgi koks nusivylimas:

pravėręs pirmas, tada antras ir trečias duris išvystu įprastus Džovanio, Lidijos ir Antonijaus veidus.

 

7.

Kalbama, jog skyriuje mažins lovų skaičių, tvyro visuotinė pasitenkinimo atmosfera.

Vadovybė džiūgauja – sutaupys pinigų, slaugės džiūgauja – mažiau darbo.

O aš, gydytojas, kodėl turėčiau džiūgauti? Neva mažiau dirbsiu?

Tad slampinėju po tuščius koridorius, klausausi, kaip barbena lietus ir langus talžo medžių šakos.

Va jums naujoji psichiatrija. Jos nėra. Tai laimė.

 

8.

Kai buvau tepradedantis psichiatras ir įsidarbinau Psichinės sveikatos centre, aplinkiniai stebėdavosi, mat kalbėtis su pacientu užsidarydavau kambaryje. 

Anuomet beprotnamiuose tai buvo neįprasta ir visi galvojo, kad čia kokia nauja universitetų mada.

Kaskart pradėjus pokalbį, nepasibeldus durys prasiverdavo ir kas nors įkišdavo galvą, vien iš smalsumo. Arba įskuosdavo slaugė, imdavo trankyti spintelės durelėmis ieškodama kažko, ko niekaip nerasdavo, ir apsisukusi be žodžių išskuosdavo.

Jei būdavau su paciente, apsireikšdavo pats skyriaus vedėjas – tikrindavo, ar kartais neužsiiminėjam kitais reikalais.

Žmonės zuidavo be sustojimo: kad paklaustų, ar dar ilgai užimsim kambarį, kad užsisakytų jį popietei, kad paprašytų pasinaudoti telefonu, kad mesteltų pastabą, esą jau 10 minučių mes čia.

Keistas dalykas – du žmonės, užsidarantys kambaryje pokalbio. Trikdantis.

Net ir Psichinės sveikatos centre. 

 

9.

Naujo skyriaus lubas aplipdė dūmų detektoriais ir kita elektronine velniena, dabar šios spingsi ir mirkčioja baltomis, raudonomis ir žalsvomis švieselėmis, pertraukiančiomis nakties tamsą kaip jonvabaliai tomis paslaptingomis naktimis kaime.

Trečią dieną po inauguracijos vienas paranoikas man sako: pro jas mane šnipinėja.

Pacientų galvoje švieselės – tai vaizdo kameros, mikrofonai, nuodų purškikliai.

Vakar ligoninės vadovo paprašiau: gal galėtume dūmų detektorius perkelti kur nors kitur?

Dėbtelėjo į mane kaip į kokį pusprotį.

 

10.

Jau rengiuosi namo, kai tave atveža į priimamąjį: vardu Lukrecija, sako man, įsipjovė kaklą.

Mane pasitinki pašiepiančiu dvidešimtmetės šypsniu.

Parodyk rankas, paprašau. Atsitrauki.

Tenka nukreipti tavo dėmesį ir žaisti lyg su vaiku, kad apžiūrėčiau rankas, o tada, padedamas dviejų slaugų, ir jaunutį kūną, tu spardaisi ir spjaudai į šalis, įžeista.

Ant tavo kūno trisdešimt šviežutėlių žaizdų, vienos jų gilios.

Ką tu – visiška kvaiša? Rėkiu tau į veidą.

Rodai liežuvį, tada suleidi keturis nagus į mano mėsą ir nesiruoši paleisti.

 

11.

Kad ištraukčiau nagus sau iš rankos, privalau stipriai suspausti tavąją ir patraukti tinkamu kampu.

Guldom tave, sakau. Nenoriu. Privalomas medicininis gydymas.

Pakaks kreiptis į savivaldybę ir įspėti atsakingą teisėją: pusvalandis ir tu tinkle, žuvele.

Tarpdury išdygsta vienas iš priimamojo kolegų: ei, psichų daktare, guldyk ją į psichiatrinį. Savo priimamajam puspročių nenoriu!

Skambinu į savo skyrių, jie sako man: neturim vietos!

Pasirodo tavo išblyškusi motina: paguldykit ją, meldžiu jus!

Pasirodo tavo girtas tėvas: vežuosi ją namo!

Pasirodo budintis gydytojas: Milone, kad tavo tos merginos čia kuo greičiau neliktų!

Nesutrinku, juk taip kiekvieną mielą dieną.

Tik ieškau tavo akių, Lukrecija: akimirkai jos rodosi man kupinos giliausios išminties, o tu apsidairai pralinksmėjusi: ei, psichiatre, regis, turi problemėlę!

 

12.

Vakarais neklausinėk manęs, Ana, kodėl grįžtu tokiu pavargusiu veidu.

Ne pamišimas čia kaltas.

Pamišimas – lyg sodas, kuriame girdau savo nuilsusius žirgus, padedu į šalį batus ir įsitaisęs pavėsy leidžiu žvilgsniui klajoti toliausiomis kalvomis.

Vakarais neklausinėk, kodėl man pinasi žodžiai: ne pamišimas čia kaltas.

 

13.

Tik įžengiu į 77-ąjį skyrių, jėga tempdamas Lukreciją, o kelią iškart pastoja slaugas:

Kam ją guldai? Matai, kad nenori.

Aišku, kad nori.

Bet juk stumi per prievartą!

Ji man suleido į odą nagus ir nenorėjo paleisti, ar begali būti aiškiau?

Slaugas žiūri į mane išpūtęs akis, nepatikliai.

Skubiosios psichiatrinės pagalbos įstaigoj norėdamas suprasti pacientą privalai susiremti su juo kūnu.

Pacientą, su kuriuo susirėmiau kūnu, suprantu aš, ne tu.

 

14.

Vos patekusi į skyrių Lukrecija įsiremia koridoriuj nugara į sieną ir pratisai klykia: noriu namo!

Pusbalsiu sakau slaugams: reikia ją surišti, gali susižeisti.

Ne, prieštarauja Masimas, dviguba injekcija ir miegos.

Ne, priešinuosi, negalima, jos žemas spaudimas, gali nualpti.

Tada skambinam skyriaus vedėjui.

Kodėl jūs ją paguldėt? Jums nereikėjo jos guldyti!

Savo skyriuje nenoriu privalomo medicininio gydymo!

Nenoriu, kad rištumėt pacientus mano skyriuje!

Vaistų negalima? Tada budėkite prie jos, kol neužmigs.

Lukrecija kiaurą naktį klaidžioja po skyrių, klykauja ir neleidžia pasauliui miegoti, slaugas slenka iš paskos dūsaudamas, o trečią nakties – magiškas triukas: iš niekur išdygsta skutinosi peiliukas ir Lukrecija persirėžia juo blauzdas, vienintelę likusią sveiką kūno vietą.

 

15.

Jei niekad nepatyrei psichiatrijos skausmo, nesakyk, kad neegzistuoja.

Dėkok Aukščiausiam ir tylėk.

Esama galvojančių, neva guldyti į psichiatrijos skyrių – baisiausia, kas gali nutikti gyvenime. Kartais pats gyvenimas yra gerokai baisesnis.

Sužeisti žvėrys slepiasi urvuose ir laižosi juose žaizdas: psichiatrija yra toks urvas.

 

 

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė