Paulas Bankovskis. Grįžtant prie klausimo apie kaukolę

Rašau jums dėl sujudimo ir pastaruoju metu kilusios ganėtinai plačios diskusijos, pakurstytos Latvijos interneto svetainėse, ir užsienio aukcionų puslapiuose pasirodžiusio skelbimo apie parduodamą kaukolę, kuri, galimas daiktas, yra mūsų poeto Rainio. Kaip žinoma, anoniminio skelbimo autorius tvirtina, kad neišaiškintais keliais jo dispozicijon pateko tikroji ir vienintelė Rainio, arba Janio Pliekšano, kaukolė. Tad suprantama, kad kapo duobėje po beveik 60 tonų sveriančiu suomiško granito paminklu poetas ilsisi arba visai be galvos, arba nežinia dėl kokių machinacijų vietoj savo galvos turėdamas svetimą.

Dar vienas postūmis rašyti šį laišką yra mano amžius. Prisipažįstu nebesąs jaunuolis, ir natūrali baigtis, sulaukus 86 metų, gali ištikti bet kurią dieną. Kadangi neturiu nei vaikų, nei kitų artimų giminaičių, jaučiu pareigą svarbios man prieinamos informacijos nenusinešti į kapus, o atlikti tikrai prasmingą, mūsų tautai ir valstybei reikalingą darbą.

Su Rainio biografija siejama daug neaiškių istorijų, ji apipinta gandais ir mįslėmis. Pavyzdžiui, kad ir kalbomis apie nesantuokinį jo sūnų, visiems gerai pažįstamą, tačiau jau irgi amžinybėn iškeliavusį aktorių N. Arba – apie Norvegijos radijo archyvuose be pėdsakų pradingusį vienintelį Rainio balso įrašą. Vis dėlto kaukolė, ką besakytum, yra gerokai svarbesnis dalykas: kokią pras­mę beturėtų kažkoks įrašas ar vaikai, jei nuo pečių esi pradanginęs nuosavą galvą.

Pirmiausia apie tai, kas gi iš tikrųjų galėtų ilsėtis po nuostabiuoju Karlio Zemdegos Rainiui sukurtu paminklu. Pradėsiu nuo nemalonių žinių. Net jeigu kokia nors kaukolė ten ir būtų atrasta, visiškai aišku, kad jos niekada nenešiojo gležni Rainio pečiai.

Tai nutiko 1983 ar 1984 metais, kai esą dėl planuotos Rygos metro statybos vienur kitur mieste pasirodė nedideli aptvarai ir prasidėjo žemės kasinėjimai. Oficialiai kalbėta, kad vyksta grunto tyrimas, bet niekam net nedingtelėjo mintis atkreipti dėmesį į faktą, jog tyrimai kažkodėl visą laiką organizuoti ne per toliausiai tai nuo vienų, tai nuo kitų miesto kapinių. Darbai tęsėsi gana ilgai, spėta net iškasti nedidelius požeminius tunelius, tačiau tai niekaip nesisiejo su metro statyba. Šiais tuneliais buvo įmanoma nepastebimai nusigauti iki žymių asmenybių palaidojimo vietų. Kiek žinau, panašūs darbai vyko visoje Sovietų Sąjungoje. Surinktos kaukolės slaptose siuntose keliavo į Maskvą ir iki pat šios dienos yra saugomos slaptosiose Mokslų akademijos Išminties tyrimų instituto (ИПИР) saugyklose. Nenustebkite, jeigu apie tokį institutą niekada nieko nesate girdėję, nes ir jis, žinoma, visiškai įslaptintas.

Panašiai kaip amerikiečiai, kurie genialaus proto paslaptį siekė išaiškinti tirdami Einsteino kaukolę ir plonai suraikytų jo smegenų pjūvius, sovietų mokslininkai šaltojo karo metais šioje srityje buvo itin uolūs – Maskvoje į vieno sandėlio lentynas pateko irgi jau tuščios Puškino, Čaikovskio, Čiurlionio ir daugelio kitų praeities genijų kaukolės. Karaliaučiuje savo galvą tiesiogine šio žodžio prasme prarado net pats Immanuelis Kantas. Kai kurie mirusieji, pavyzdžiui, Miklucho-Maklajus, it žinodami pasirūpino sovietų moks­lininkų patogumu, nes savo kaukoles dar gyvi būdami kaip palikimą paskyrė muziejams.
Iš istorijos žinome, kad išskirtinis dėmesys įžymybių palaikams visada buvo rizikingas reikalas. Šventųjų kankinių kaulų paklausa viduramžiais greitai sukūrė atitinkamą pasiūlą – įvairiausias jų klastotes. Netgi atsirado moteris su daugybe skirtingo amžiaus žmonėms charakteringų kaukolių, su begale rankų ir panašiai. Jokia išimtimi tikriausiai netapo ir minėtoji SSRS Mokslų akademijos kampanija. Taigi belieka vien spėlioti, kiek surinktų kaukolių iš tikrųjų priklausė kokioms nors įžymybėms, o kiek – atsirado „netyčia“ tokią garbę gavusių atsitiktinių kaukolių, kurių savininkai praeity neturėjo jokių talentų ir nuopelnų.

Liucija Jūratė Kryževičienė. „Kreivės“, 2013

Štai dabar pats metas apsistoti ties plačiai aptarinėjamuoju skelbimu. Galima numanyti, kad jame minima ir prie jo pridėtose fotografijose regima kaukolė yra atkeliavusi tiesiai iš slaptosios SSRS Mokslų akademijos kolekcijos. Tai patvirtina trečioje nuotraukoje matomas inventorinis numeris, kurį sudaro rusų abėcėlės raidės Г-ЛАР ir skaitmenys 19/20-1. Suprantama, tik spėju, tačiau, mano nuomone, raidės galėtų reikšti Гений (genijus) ir Латвийская Республика (Latvijos Respublika), o skaitmenys – konkretaus egzemplioriaus reprezentuojamą amžių ir atitinkamos kategorijos eilės numerį.

Vis dėlto prie skelbimo pridėtos nuotraukos leidžia padaryti ir kitokias išvadas. Pasak šaltinių, Rainis buvo apvalios (brachikraniškos) galvos formos, gana plačios (157 mm) ir ilgos (186 mm), turėjo vidutinio platumo (142 mm) neaukštą (157 mm) veidą su išraiškinga kakta ir platoka, ilga nosimi (žr.: Grāvere Rita, Lindberga Rūta, Vētra Jānis. „Atceroties Jāņa Raiņa nāves gadadienu“, Latvijas Arhīvi, 1999, Nr. 4)1. Sava kaukolė yra dominusi ir patį poetą. Dienoraštyje jis rašo: „Mano pakaušis nedidelis. Ties ausimis jis pradeda staiga ir stipriai kilti. Nuo apačios į viršų, vėlgi už ausų, galva ryškiai išplatėja – taip, kad viršutinė galvos dalis beveik išsikiša virš apatinės. Kaktos viduryje, virš abiejų antakių, gumbas. Apskritai mano galva smarkiai gumbuota. Per dvejus metus galvos apimtis padidėjo apytikriai nuo 54 iki 56 centimetrų. Tačiau matavimai labai neišsamūs – tiktai vieno matmens. Nėra išmatuotos ir nematuojamos įvairios kitos dalys ir gumbai.“

Skelbimuose siūloma kaukolė šių aprašymų absoliučiai neatitinka. Jos proporcijos ir charakteristikos visiškai prieš­tarauja faktinėms charakteristikoms, pateiktoms šaltiniuose! Tačiau tai nė kiek nestebina, nes 9 dešimtmetyje pavogta kaukolė jokiu būdu negali būti mūsų poeto.

Galiu tai drąsiai tvirtinti, nes laimingo atsitiktinumo dėka žinau, kas atsitiko tikrajai Rainio kaukolei. Kaip man sykį pasakojo vienas garbingas ponas (dabar jau velionis), dėl kurio reputacijos ir kilnumo niekada nekilo priežasčių abejoti, 4 dešimtmečio pradžioje, ministrų kabineto pirmininku tapus Karliui Ulmaniui, buvo sukurta vyriausybės globojama slapta mokslininkų komisija. Josios uždavinys buvęs išsiaiškinti pirmaprades latvių genijų šaknis ir atrasti būdą, kaip ateityje stimuliuoti tokių žmonių formavimąsi ir gausėjimą Latvijoje. Minėtasis ponas išsakė mintį, kad Ulmanis jau tada puoselėjo planus sutelkti valdžią savo rankose ir, galimas daiktas, šitaip ieškojo kelių, kaip pagrįsti savo išskirtinumą ir užsitikrinti valdžios perimamumą.

Rainio antkapinio paminklo konkursas ir vėlesni jo įrengimo darbai buvęs patogus momentas, kad, pasinaudojant nakties priedanga, būtų galima kapą atkasti, o kaukolę nugabenti į saugią ir slaptą vietą. Pats paminklas dėl savo masto ir svorio tapo itin parankia priedanga, nes trukdė kada nors ateityje prisigauti iki poeto palaikų, kad būtų ištirta jų būklė. Tai jau visai kita tema, tačiau niekada nepritariau idėjai „netrikdyti mirusiųjų ramybės“. Dar ir dabar tebemanau, jog reguliari kapų inventorizacija ir palaikų priežiūra yra ne tik pageidautina, bet ir naudinga tiek patiems velioniams, tiek jų palikuoniams. Gaila, kad senais laikais įprastą praktiką mirusiuosius po kurio laiko iškelti iš kapų, surūšiuoti jų kaulus, perkeliant juos į kaulų saugyklas, didžioji pasaulio dalis jau pamiršo; bet taip jau yra.

Nors kaukolės iškėlimas ypač slėptas, kažkokie gandai vis dėlto pasklido. Minėtasis ponas net išsakė prielaidą, jog būtent tuo metu atsirado vaikiška skaičiuotė: „Kibirs Rainiui – ant galvos, aplink skarda – viduj mėsos.“2

Tolimesni kaukolės keliai buvę labai painūs, kupini įvairiausių grėsmių ir netikėtumų. 1941 m. ji neva tik per klaidą neišgabenta į Rusiją, o 1944 m. vežta į Vokietiją, tačiau tikslo, kaip kariniu požiūriu nesvarbus krovinys, taip ir nepasiekusi. Vagonas su siuntiniais, tarp kurių be poeto kaukolės transportuota dar daug įvairiausių gamtamoks­linių eksponatų, esą įstrigęs kažkurioje Lenkijos geležinkelio stotyje, tačiau stebuklingu būdu išliko nesubombarduotas. Ten mano pažįstamas ponas ją ir užtikęs. Kaip ir sakiau, dabar jis jau miręs, visa ta istorija likusi praeity, prie kurios ilgiau apsistoti nėra prasmės.

Svarbiausia – Rainio kaukolė, nors ir be apatinio žandikaulio, vis dėlto nėra dingusi! Ir štai dabar priartėjame prie pagrindinio mano laiško tikslo.

Kad mūsų genijus būtų deramai pagerbtas, pačiame Rygos centre esu sumanęs ypatingą statinį. Geriausia vieta jam manau esant tuščią Zuikių salos3 galą šiauriau geležinkelio tilto. Būtent tame nedideliame sklype mano vaizduotė jau regi iškylančią aukštą stiklo ir metalo smailę – aukštesnę už Pėterio bažnyčios bokšto gaidį, aukštesnę už naujosios bibliotekos pastatą, galbūt aukštesnę net už televizijos bokštą. Smailės viršutiniame aukšte ir būtų įrengta speciali talpykla Rainio kaukolei. Tokiu būdu poetas pagaliau turėtų galimybę iškilti virš mūsų visų į jam priderantį aukštį.

Rainis kažkada norėjo tapti Latvijos prezidentu, bet dėl įvairių intrigantų, deja, netapo. Jis buvo nusipelnęs Nobelio premijos, tačiau, nužiūrėtas pavydžios akies, jos negavo. Be to, naujasis statinys būtų nepalyginamai panašesnis į Rainio Stiklo kalną4, kurį naujasis bibliotekos pastatas, akivaizdu, nedaug teprimena ir dėl ekonominių statybmečio sunkumų, ir dėl architekto Birkerto solidaus amžiaus. Saloje iškilsiantį statinį siūlyčiau pavadinti Amžiaus namais, kurių žemesniuosiuose aukštuose būtų galima įkurdinti kitų mūsų tautos įžymybių palaikus. Pačią salą galima pervadinti tinkamesniu pavadinimu –­ Amžiaus sala (manytina, joje esančius televizijos pastatą ir bokštą pamažu būtų prasminga demontuoti). Savo ruožtu kitapus geležinkelio tilto saloje būtų galima įrengti nuostabų žydintį Amžiaus parką. Jo centre iškiltų įspūdingas apžvalgos ratas, ne mažesnis už garsiąją „Londono akį“, ir vadintųsi „Amžiaus ratu“. Skirtingai nuo plačiai žinomo Lemties sodo projekto, kuris sumanytas kaip tarpusavio supratimo, pagarbos vienas kitam vieta, Amžiaus sala ir Amžiaus namai būtų pagarbos paminklas Latvių Genijui: ne vien tik Rainio asmeniui, bet visiems Latvių Genijaus pavidalams!

Pradžioje minėjau, jog man toli gražu nebe dvidešimt keleri. Tačiau esu kupinas ryžto realizuoti išdėstytą planą kiek tik beturėsiu jėgų ir tikiu, kad anksčiau ar vėliau atsiras mano darbų tęsėjas. Sutelkti visas jėgas mane ypač paragino nežinomų asmenų išplatinti skelbimai apie parduodamą neva Rainio kaukolę. Iš karto supratau, kad mano sumanymas ir veikla gali būti tinkamas atkirtis šiai apgailėtinai apgavystei, kurią skatina godumas.

Nėra nė mažiausios abejonės, jog nedidelių mano pastangų ir jūsų asmeniškai man išmokėtos kuklios finansinės paramos veikiausiai pakaktų, kad pati svarbiausioji mūsų didžiojo genijaus palaikų dalis būtų nesunkiai surasta. Nuolankiai prašoma finansinė pagalba reikalinga ne asmeninių materialinių poreikių užtikrinimui – man pakanka pensijos. Ji reikalinga, kad būtų galima tęsti kilnią veiklą, nes jau priartėjo lemiamas momentas, kai lakios vizijos, svajos ir neryškūs eskizai turi virsti detaliais brėžiniais ir planais!

Jeigu neatsiras resursų prašomą paramos sumą iš valstybės ar miesto biudžeto išmokėti vienu sykiu, galima ją pervesti dalimis. Kraštutiniu atveju neatmetu galimybės pradėti rinkti aukas. Pradžiai užtektų milijono latų arba pusantro milijono eurų (apytikriai suapvalinant, kaip dabar įprasta daryti). Pridedu savo banko sąskaitos numerį ir asmens duomenis. Laiško kopijas išsiunčiau valstybės Prezidentui, Minist­rui Pirmininkui, Rygos miesto tarybos pirmininkui, pagrindiniams spaudos leidiniams, Latvijos inteligentijos atstovams ir didžiausių religinių konfesijų vadovams.

Kaip kažkada rašė Rainis: „Vienas pats tris metus ariu, ariu, ariu, ariu –­ Vienas pats sau viską pasidaryt galiu, galiu, galiu, galiu.“5

Parašas neįskaitomas.

 

1 Nuoroda reali. Minimame straipsnyje yra pateikiami būtent tokie antropologiniai Rainio kaukolės ir veido matmenys. Toliau šioje pastraipoje cituojamas Rainio dienoraščio įrašas irgi realus, datuojamas 1912 m. gegužės 31 d., tik truputį kupiūruotas, praleistos vietos nepažymint. Šis įrašas, taip pat nepažymint kupiūros, cituojamas ir R. Graverės, R. Lindbergos, J. Vėtros straipsnyje (čia ir toliau vert. past.).

2 Populiari Latvijoje vaikiška skaičiuotė: Jānis Rainis, galvā spainis, apkārt bleķis, vidū speķis.

3 Originalas: Zaķusala.

4 Simbolinis Stiklo kalno paveikslas yra centrinė Rainio dramos-pasakos „Aukso žirgas“ (1909) veiksmo erdvė.

5 Citata iš Rainio poezijos rinkinio vaikams „Aukso sietelis“ (1920), iš eilėraščio-žaidimo „Vienas pats“. Autorius žaidžia intertekstinį žaidimą, nes minėtas Rainio eilėraštis užbaigiamas kaip tik priešinga mintimi, kad vienam pačiam visko pasidaryti neįmanoma.

 

Iš latvių kalbos vertė Vigmantas Butkus

Pauls Bankovskis. „Trakie veči“. – Rīga: „Dienas Grāmata“, 2016.