Esu filosofijos magistrantas. Filosofijoje mane domina refleksijos problema, galimybės ir ribos bei pagrindinės šiuolaikinės kontinentinės filosofijos mąstymo formos.

Literatūroje ir mene apskritai matau dvi problemas. Pirmoji yra kūryba, antroji – realizmas. Mane domina, ar realizmas turi ateitį. Apie kūrybą nemanau nieko „romantiško". Tai labai rimta teorinė problema, į kurią aštriausiai nagus pastaruoju metu buvo suleidęs mano pusiau mėgstamas Deleuze'as.

Nieko daugiau apie save pasakyti negaliu, esu gana nykus tipas. Kaip sakė Derrida: jis gimė, jis mąstė, jis mirė, o visa kita yra grynas anekdotas.

---

Buvo be penkiolikos minučių šešios valandos vakaro. Reikėjo eiti. Pagriebtas nubrizgęs šalikas greitai susirangė ant pagirių smaugiamo kaklo ir jaunuolis bemat išslinko pro duris. Koridorius buvo toks pat tamsus, kaip ir jo galvoje plevėsuojančios mintys. Atvažiavo liftas. Jaunuolis trumpam pabūgo to, ką gali sutikti lifto kabinoje, tačiau atsidariusios durys jį greitai nuramino: liftas buvo tuščias ir suodinas. Tarkšteli lauko durys: šalta, gaivu ir balta. Tylus daugiabučio kiemas, skaidrus dangus, etatiniai šunų vedžiotojai. Visa tai nuteikia labai smagiai. Bet ne visa smagu, kas jaunyste žiba. Nors L. dar tik dvidešimt septyneri, šis nevykėlis sugebėjo kaip reikiant susigadinti savo sveikatą. Be perstojo skaudanti koja, futbolo kamuolio dydžio pilvas, nuolat maudžiantis skrandis, kraujo spaudimas, trumparegystė ir dar velniai žino kas. Visų šių negalavimų fone išskirtinai jaunatviška išvaizda gali būti suprasta kaip kokios nors šlykštynės simptomas. Dabar jam rūpėjo troleibusas ir spaudos kioskas, kuriame už paskutinius skatikus jis nusipirks geriamojo vandens ir troleibuso bilietą. Troškulys – štai vienintelis dabar jam rūpėjęs simptomas. Troleibuse jis susimąstė apie tuos laikus, kai kažkur jo laukė ištikimi draugai. „Kažkur" čia reiškia kokio nors baro pavadinimą. Dabar dažniausiai jis bastosi visiškai vienas. Girtam prisidirbus nesąmonių, nebėra prieš ką gėdintis. Jis nepamena, kuomet tiksliai spjovė į visą šią galvijų, kumelių ir debilų bandą. Koks, po velnių, skirtumas, kas ir ką apie jį mano? Argi ne čia visa kontrkultūros esmė? Argi ne apie tai rašo visi tie autentiški idiotai, nuolat springstantys apie susvetimėjimą ir visą tą konsumerizmo nesąmonę? Ar veikiau tai yra itin akivaizdus degradacijos požymis? Pastarasis klausimas yra drąsus klausimas. Bet nebesvarbu. Stotelė E. pasiekta, į visa kita nusispjaut. Štai kaip aplinka veikia mūsų mąstymą. Sėdėdamas stotelėje ant suoliuko jis užsirūkė. Rami gatvė leido atsipūsti, atpalaiduoti dėmesio organus. Automobilių nedaug, žmonės, ko gero, vakaroja namie, medituoja prieš darbo savaitės pradžią. Sekmadienio vakaras – pats tas ramiai pasivaikštinėti, pakvėpuoti grynu oru, pailsinti ir atgaivinti per savaitgalį nukamuotą protą. Beje, jį prajuokino atsimintas Begrifenfieldas – veikėjas iš „Pero Giunto", kurį kadaise skaitė. Tuomet L. manė, kad iš literatūros galima šį tą pasiimti ar šio to išmokti. Taigi tas Begrifenfieldas sakė, kad mirė Pasaulinis Protas. Suprantama, čia eilinis pasityčiojimas iš vokiškos filosofijos, bet juokelis visai geras. Įdomu, kaip jaučiasi pagiriojantis Pasaulinis Protas? Kaip jaučiasi sulaužyta nematoma Rinkos Ranka? Begrifenfieldas buvo išprotėjęs, o Adamas Smithas buvo liberalas. Faktiškai tai yra tas pats. Beje, tai ženklas, kad reikia pajudėti, pasivaikščioti, palaipioti ant statybininkų paliktų smėlio kalvų. Nučiuoš protas, pajudam. Taip besilinksmindamas, L. tuščia galva pasiekė miesto centro prieigas. Šviesų ansambliai arba, kaip dabar populiaru sakyti, asambliažai. Kažkokie jie išbarstyti... Nes šiais laikais lengva barstyti, ypač kai nedaug turi. Pavyzdžiui, L. neturi nieko. Neturi jis draugų, neturi pastovių pajamų, neturi artimųjų, kuriems jis iš tiesų nors kiek rūpėtų. Jei sužinotų, kad apie jį kas nors rašo, ir šitai jam visiškai nerūpėtų. Jis tikrai nėra princesė, kuri žudosi feisbuke paskelbusi savo plikos subinės nuotrauką. Buvo laikas, kai jis buvo vadinamas žadančiuoju. Galbūt tuomet jis dar buvo princesė. Iki šiol neaišku, kas, kam ir ką toje situacijoje žadėjo. Baigęs universitetą, jis buvo priverstas pasiimti darbo biržos priimamojo talonėlį ir eiti velniop. Tada kažin kaip visi jam nustojo žadėti, o jis, matyt, taip pat nustojo visiems žadėti. Šiame iškrypusiame pasaulyje neįmanoma suvokti, kokioms sąlygoms esant gali būti kam nors reikalingas. Į tas sąlygas pagirios tikrai neįeina. Beje, melas, kad kiti yra laimingi. Jaunasis Goethe klausė, ar tai yra iliuzija, kad mes esame laimingi? L. jam atsakytų, kad jis nė šūdo nežino. Dabar jis žino tik tai, kad nori ko nors užkąsti. Maistas nėra chimera ir nėra dūmas. Maistas visuomet išlieka kažkuo tikru. Bet tų kvailų vietelių, kuriose už estetiškai patiektą šūdo gabaliuką reikia sumokėti aštuoniasdešimt litų, mes neįskaitome. Tegu tą šūdą valgo tie, kurie gyvi nuolat valgydami šūdą. Nes jie jį valgo nuolat. Pamatai kokį nors apsiėdusį, taukuotą valdininką, aiškinantį, kad gyvenime reikia kurti ir stengtis, ir lauki, kol jis dar mažumėlę prasižios ir kol ši paskutinė pastanga išstums iš jo gerklės porą šūdo gumulėlių. Štai tuomet būtų šis tas sukurta. Dabar tai, regis, vadinama performansu. Tiesa, galbūt L. taip negalvoja. Tai pasaulis, tai klasinė sąmonė galvoja už jį, tai Pasaulinis Protas, iš kurio tyčiojosi Begrifenfieldas. Chimera, kuri nėra maistas. Čia kalba socialiai objektyvus noras valgyti. Būtent dėl to L. neatsispiria ir eina į K. restoraniūkštį. Viskas jame padaryta iš medžio, net lėkštės. Stalo įrankiai vis dėlto metaliniai. Laukdamas sriubos geria kolą, svarsto apie žodį „restoranas"... atsimena, kad senose knygose yra žodis „traktierius", jam įdomu, kuo jis skiriasi nuo restorano ir ypač nuo šiuolaikinės, modernios maitinimo įstaigos. Štai, mintys apie pagirias visiškai nebekamuoja. Skirtumas tikriausiai toks, kad traktieriuje galėjai būti iškviestas į dvikovą, o dabar gali būti iškviestas įvesti savo banko kortelės kodo. Taigi, įvedęs tą prakeiktą kodą, į lauką L. išeina kaip naujai gimęs. Spaudžia dviejų laipsnių šaltukas, aplink zuja madingos žmogystos, žiba įvairių įstaigų iškabos. Nuostabus oras ir nuotaika visiškai pasitaisiusi. Dabar žiemos ne tokios, kokios būdavo, kai L. buvo vaikas. Tam tikra prasme jis ir dabar yra vaikas, bet omenyje turimas kalendorinis amžius. Tai štai, tuomet žiemą būdavo dvidešimt laipsnių šalčio, per šventes buvo šeimyniškai linksma ir visas gyvenimas buvo prieš akis. Dabar apatiškoje didmiesčio apsuptyje tu esi pasmerktas. Netgi liūdesys yra blefas. Taip, taip, būtent tokiu mastu niekas niekam neberūpi. Būtent dėl to reikia nustoti verkšlenti. L. užsirūkė. Atsisėdo ant švaraus suolelio ir traukė į save skanų pavakarių dūmą. Rodėsi, kad galvoje neliko visiškai nieko, smagus vakaro vėjelis pučia kiaurai. Varpinė muša aštuonias vakaro, o L. smagu kaip niekad. Sėdi jis ant suolelio kaip koks beprasmis mechanizmas ir šypsosi sau į ūsą. Štai realizmas, galvoja jis sau, imkit ir pasiimkit, jei sugebat. L. patinka Turgenevas. Turgenevas yra tikrasis realistas. Kai ateina momentas, kuriame reikia atskleisti kokį nors nevykusį vidinio pasaulio epizodą, Turgenevas sako, kad mes apie tai nieko nežinome ir žinoti negalime. Bet iš tiesų juk neilgai žmogus gali išlikti ramus, nieko bereikalingo neprisigalvoti, neprisispėlioti... Štai jums ir realaus gyvenimo menas: jei jau gimei, stenkis būti akmeniu. O tam, patikėkite, reikia daug pastangų (arba totalios degradacijos). Bet L. perkerta save: pajudam, nučiuoš protas. Statom viską į vietas, statom kojas išilgai sniegu padengto šaligatvio, statom, statom, statom, statom... Prieitas skveras pakvietė L. paslankioti siaura medžių alėja. Skaičiuoti regos lauko periferijoje pralekiančius medžių kamienus yra smagiau nei bandyti įminti gyvenimiško realizmo mįslę. Pastaroji L. persekioja per kiekvienas pagirias. Jis klausdavo savęs, kaip čia padarius, kad tiesiog buvus ir nesukus sau per daug galvos? Dalykas atrodo paprastas, bet yra labai sudėtingas. Tarkime, praeitą sekmadienį jis buvo sumanęs kažkokį aforizmą. Šio esmė maždaug tokia: žmonės gimsta aštrūs, juos reikia gludinti. Kas ir kaip tave gludins, – gyvenimas, draugai, šeima, tu pats, žmona, –­ čia jau atsitiktinumo ir sąmoningumo reikalas. Tačiau koks siaubas apima, kai suvoki, kad šios nesąmonės yra tik bandymas užkimšti faktą, jog nesi akmuo. Štai šioje vietoje padeda medžių kamienų skaičiavimas. Nors ne viskas taip paprasta ir čia. Jei apsiribosi medžių kamienų skaičiavimu, būsi beprotis. Būti visišku akmeniu, vadinasi, būti absoliučia padugne. Nagi, nagi... ne viskas taip paprasta, ar ne? Kur čia išeitis? Truputį medžių kamienų, truputį abejingumo, truputį egzistencinės bedugnės – štai jums ir gyvenimo, paties buvimo žmogumi receptas. Viską atsargiai sukratyti... Taip bekratydamas, L. pasiekia miesto centro prieigas. Laikas namo. Laukdamas troleibuso, L. dar kartą užsirūko. Tuomet apžvelgia būsimus bendrakeleivius. Už akių užkliūva keletas studentiškos išvaizdos berniokų ir graži mergina tarsi iš aliuminio nulietu paltuku. Dabar tokie madingi. Beje, galbūt ji važiuoja namo pas ką nors, ką pradžiugins jos grožis ir jaunystė ir t.t. Dieve, dieve, ar ne banali vienišo žmogaus fantazija? O gal ją užkalbinti? Apgailėtina. Ko galėtum tikėtis? Bet juk nuobodu gyventi vien savo mintyse... Velniop. Ką mes galime vieni kitiems pasakyti? Ogi nieko. Pastebėkime, kad jei mums pavyksta rasti bendrą kalbą ir jei ši kalba pagrindžia ilgametę, ištikimą draugystę, tai tokia situacija pradeda panašėti į kažkokį bedievišką stebuklą. Visa kita yra tik fantazija. Mano arba Tavo. Beje, tokiems kaip L. stebuklai neegzistuoja jau nuo dvylikos metų amžiaus. Taigi visas šis abstraktus galvosūkis kabo virš L. galvos. Galbūt ir pačioje galvoje, o gal tiesiog mėtosi po kojomis. Galbūt paradokso šaknis yra ta, kad mes niekuomet nesame tikri tuo, jog galvojame tai, ką galvojame, nes kai galvojame apie tai, apie ką dabar galvojame, mes vis peršokame į kitą vietą, iš kurios vėl iš naujo apie kažką galvojame. Taip mintis dažnai sutampa su tuo, ką patiriame kaip sniegą, kaip du laipsnius šalčio, kaip skanų patiekalą arba smagų cigaretės dūmelį. Štai Jums ir visa sekmadienio vakaro magija. Koks skirtumas, ar L. galvoja, ar stovi ant šaligatvio? Koks skirtumas, užkalbins jis ką nors, ar ne? Jis yra akmuo. Skirtumas tik toks, kad šis akmuo nori valgyti, kad šiam akmeniui reikia virš galvos turėti stogą. Šis akmuo norėtų turėti su kuo išlenkti bokalą, pakalbėti apie savo mėgstamą literatūros kūrinį ar problemas, kurios jį kamuoja per kiekvienas sunkias pagirias. Reikia gi, po velniais, pripažinti pagirias ribine egzistencine patirtimi... Troleibuse L. bloga, čia pasklidęs šlykštus šlapių rūbų ir šlapio apavo kvapas. Suvalgytas srėbalas su kola taip pat daro savo. Dar kelios stotelės ir L. bus namie. Jis nuleidžia akis, nebegali žiūrėti į žmones, nebegali žiūrėti į merginą aliuminio paltuku. Koks skirtumas, jei pažiūrėtų, jei prieitų, jei užkalbintų? Jis yra negražus, jis yra bedarbis, jo suknistas, dvokiantis, praskolintas butas pavyduliautų, jei jis grįžtų ne vienas. Štai kas yra realu. Štai kas yra socialu ir objektyvu. Štai realybė, kietesnė už patį kiečiausią deimantą. Buka, inertiška masė, slenkanti be jokio aiškaus tikslo, be iliuzijų, be intrigų, be draugų, be kaimynų, be darbo, be vaikų, be artimųjų, be maisto, be žodžio, be malonumo, be kančios, be tylos, be muzikos, be visų šventųjų ir piktųjų... Kartais šios dramatiškos patirties iš tiesų reikia. Juk ignoruoti kraštutinumus, vadinasi, būti radikaliai kraštutiniam pačių kraštutinumų atžvilgiu. L. nėra linkęs į kraštutinumus. Pasibaigus dramai galvoje, vėl išnyra pirmadienio išvakarės. Išnyra taip, lyg laikas turėtų svorį. Nors iš tiesų prieš akis įkyriai stovi apipeliję buto lubos. Pirmadienį bus antradienio išvakarės, pirmadienio vakaras. Ar skirsis jis kuo nors nuo šio? Sužinosiu kitą savaitę, paklausiu L., paskui vėl parašysiu. Arba parašysiu apie ką nors kitą. Tarkime, apie tą merginą arba apie tuos studenčiokus stotelėje. Parašysiu taip, kaip yra iš tiesų, realybėje.