Kai kaukia nuobodulio sirenos – labai negerai. Tuomet imu popieriaus lapą ir aprašinėju jo baltumą. Kai baigiasi žodžiai, linijų voratinkliais aprengiu iš piršto laužtų personažų tuštybę. Kai baigiasi rašalas, fotografuoju nuo dangaus atkirptą žemę, vandenį, šešėlius, tiltus, jų atspindžius. Kai baigiasi fotoaparato baterija – vėl negerai. Tuomet spjaunu ant Kuršėnų molio ir lipdau švilpukus. Jei švilpia garsiai, vakare jaučiuosi gerai nusišvilpęs. Katinas užkasa turinį tam reikalui skirtoje dėžutėje ir tuomet mums abiem labai, labai gera.

Gatvėje po geltonu kalbasi dvi moterys. Viena žalia, kita balta. Kalbasi ir mojuoja rankomis. Vėjo nėra. Baltoji kalba ir vėl mojuoja ranka. Žalioji linguoja galva. Gyvenimas sudėtingas, ir abi linksi galvomis. O vyrai – kiaulės, abi pakelia rankas ir eina kuri sau.

Vanduo kalbina kriauklę. Žodžiai iš čiaupo bėga į upę.

Gyveno sunkiai. Ilgai, ilgai dirbo, kol prasigyveno. Tada gyveno pasiturimai. Valgė sočiai, daug ilsėjosi, bet laimingas ligi mirties nesijautė. Kai pasimirė, visi jį labai gyrė. Jo vėlė klausėsi, klausėsi, nieko nesuprato, apkurto ir nuskrido laimės ieškoti.

Po talkos surengtose išgertuvėse buvo daug išgerta. Kai alus nebetilpo į skrandį, pylė į iškastą griovį. Vienas, tamsoje pasiklydęs, įkrito į talkos kūrinį ir nusilaužė koją. Atvažiavę medikai koją įdėjo į gipsą. Nukentėjusysis ilgai pažįstamiems pasakojo apie gipsą, koją, alų, griovį, talką. Net kai gipsą nuėmė, neužsičiaupė, kol baigėsi biuletenis. Tada išėjo į darbą šlubuodamas ir dirbo atsargiai. Tamsoje vaikščioti vengė.

Lange į kiemą atsispindi langas su žydinčia trešne už nugaros. Lange su žydinčia trešne atsispindi langas į kiemą, pusiau padalytas stebėtojo nugaros.

Vėjas glosto žydintį sodą. Medžių šniokštimą smulkiai karpo šakų sūpuok­lėse čirškiantys žvirbliai.

Ant elektros laido, pusiau padalijusio dangų, tupi kielė, apšneka vyšnias vagiančius varnėnus, per kiemą pilve pelę nešantį katiną ir surūgusius dangaus patalus plakantį vėją. Lango stiklo kalėjime kielę, vyšnias, varnėnus, katiną, pelę, vėją ir debesis spardo nelaisvės ramybe nepatenkinta musė.

Nauji akiniai labai paryškino išblukusius nagus, raukšles ant rankų, parkerį, jo barstomas raides, o žiūrėjimas pro jų viršų į tolį pradžiugino, kad dar liko šviesi diena sąraše.

Ilgai, ilgai erkė lipo aukštyn, paskui leidosi žemyn, klaidžiojo tankmėje, kol rado šiltą properšą. Pasimeldusi sėkmei nusiprausė, atsargiai įsmeigė gertuvę į maloniai pulsuojančią dirvą ir pradėjo pasigardžiuodama gerti. Siurbė, siurbė, užsnūdo, siurbė sapnuodama, kol pabudo rojuje, kur ją pasiuntė kraujo saugyklos savininkas. Taip pasibaigė ilgas erkės gyvenimas.

Pavasaris eina, šuo bėga, mašina lekia, paukštis skrenda, debesys brenda į jūrą ir uždengia paskendusią saulę.

Šlapią, šaltą, žalią, ankstyvą, saulės vos pašviesintą, neišsirpintą, vėjuotą rytą pažadino katino miau, iššoko pro pravertą langą ir prikėlė paukščių orkestrą.

Didelių musių erzinti nereikia. Jei pirmu smūgiu neužmuši, prazys smegenyse skylę. Visai kaip įkyrėjusi žmona.

Ant suolo sėdi daili mergina. Pėdos nukirstos. Matosi tik batų užkulniai. Rankoje smilksta cigaretė. Kita pakelta už galvos, kurios nesimato, tik smak­ras ir apatinė lūpa. Suolas dar naujas, sveikas. Aplink medžiai be viršūnių. Namas už suolo nurėžtas ties antro aukšto palange drauge su daugiabučio gyventojais. Viename pirmo aukšto lange išsigandusi galva spokso į merginos likučius. Toks mat vaizdas ant stalo, šalia kavos puodelio atverstame žurnalo puslapyje, kuriame rašoma apie rūkymo žalą.

Juodas katinas turi 52 baltus ūsų ir antakių plaukelius. Prieš savaitę turėjo 50. Šaunuolis. Gerai maitinasi. Sparčiai auga.

Lange tarp daržinės ir lauko išvietės telpa du ištiestos rankos sprindžiai. Tą atstumą kaimyno karvė nueina paliesdama kojomis žemę 37 kartus. Kiemo plane nurodyta 20 metrų. Liniuotė rodo 3 centimetrus. Kas netiki, lai užsimerkia.

Musė juodą tašką padėjo baltu šviežiai nudažyto lango paveikslo kampe. Baltu ir juodu sulopytos karvės vorele eina iš dešinės į kairę, eina tarp krūmų apačios ir pievos viršaus pažymėtų geltona elektrinio piemens juostele.

Prisitraukė namą, pastūmė į kairę, paskui į dešinę, nukėlė nuo pamatų, stogo nelietė – pats prapuolė, medžius apgenėjo, lange įrėmino šeimininką, kuris piktai šaukia: „Ką čia fotografuoji?“ Visuomet taip su ta menine fotografija. Verčiau neatsakinėti ir skubiai pasitraukti.

Pirmas pagyrė savo drąsą ir nušoko nuo daržinės stogo. Antras pasigyrė, kad irgi taip moka, ir nušoko. Trečias apverkė abu ir nušoko. Ketvirtas kraipė, kraipė galvą, kol apsisuko ir nukrito. Penktas tupėjo, tylėjo, nejudėjo, bet nušoko ten, kur ir kiti. Šeštas norėjo kažką pasakyti, bet nespėjo, nes šoko. Nei septintas, nei visi kiti ant stogo nutūpę ilgai neužsibuvo. Šokinėjo, nes kiaušinius jau buvo padėję. Neramūs tie paukštukai vasarą.

Baltas angelas su kardu vejasi skydu prisidengusį kitą. Skydas nuo smūgio skyla, atplyšta ir sparnas. Puolantysis per plačiai išsižergia ir pameta koją. Koja kyla į numušto sparno vietą. Skydo bei sparno likučiai uždengia kovos vietą ir viskas dingsta už eglių. Vėjas švilpia ir toliau taršo iš vakarų į rytus virš daržinės stogo vejamus debesis.

Tarp namo ir viralinės ištemptą horizonto juostelę brazdina pomidorų lapeliai ir išgauna paukščių balsus. Tai labai produktyvus ir sielai pelningas verslas, kurio žalieji dar neužmatė ir neapmokestino. Brangioje ir vis brangstančioje tėviškėje žaliuojantys pomidorai teikia vilčių, kad paraudonavę duos naudos organizmui.

Piešinyje jį nuogą įkėliau į medį. Lapija menka, nuogumo neslepia, viskas gerai matosi, o ir kamienas trumpokas. Tupi ant šakos gėdą prispaudęs, kamieną apkabinęs ir žiūri į mane. Aš į jį. Jam gėda, man – ne. Toks žiūrėjimo kampas vadinasi „kaip ant delno“.

Kitame piešinyje jis rankomis susiėmė visiškai tuščią galvą. Plaštakos didžiulės, nors pirštai ne visi – kairei plaštakai trūksta nykščio, o dešinės matosi tik mažylis. Akys po pakeltais ant­akiais išsprogusios, pražiotą burną be dantų paslėpiau, net virpančių kojų nesimato – tik glaudžių juostelė tarp ausų, virš pakaušio. Toks žiūrėjimo į personažą kampas vadinasi rakursu.

Vėjas medžių viršūnėmis maišo debesų tešlą. Vakare saulė blynų prikeps. Ajai, ajajai, vištos kieme apdainuoja birželio dešimtos vakarienę.

Balta skraiste pasipuošusi eglė sirpina viršūnėje tupinčio strazdo giesmę. Alyva debesiui siūlo violetinę taurę. Tas pauosto, išgeria ir apsvaigęs nubraukia ašarą. Graudus rytas.

Nupjovė, atskyrė nuo likusio, trenkė kirviu į kaktą. Krikštijo vardu Kaladė, pasveikino, taurelę išgėrė, daužė, kapojo, trankė, kol perskėlė, susmulkino ir sukūreno. Nieko neliko. Niekas neliūdėjo.

Sėdžiu ant kėdės ketvirtame dau­gia­bučio aukšte, minkau kosmosu skrendantį molio gabalą. Lipdau jo kelionę iš kažkur į kažkur. Duomenys apie maršrutą įslaptinti. Minkau paslaptį. Nežinia, kas išeis. Negali neišeiti niekas, kas palieka molyje pėdsakus. Lieka bent tik, tak. Pasitaiko ir kvapnių, melodingų, beskonių, nematomų pėdsakų. Pagal juos katinas randa pelę, katę, išvengia kontaktų su šunimis. Į molio gabalą įklimpusi vaizduotė virsta katės atvaizdu, lipa ant palangės ir dzingt į jį įmestas pinigėlis kosmosu skrendančiam molio gabalui suteikia vertę.