ANDRIUS ŠIUŠA

Būtina rašyti kasdien. Reikėjo keltis ir eiti, kaip sakė Jėzus Kristus arba kino režisierius Vytautas Žalakevičius, nes už durų laukė mašina. Neatsimenu, iš kokio klasiko filmo citata, bet ji autentiška.

Balandis (toks šių metų ketvirtas mėnuo). Burkuoja balandžiai po langu... kam leidai, motule, kam leidai išeiti man vargo keliu?..

Balandžio 19 d. Nežinau su kuo ta data tampriai surišta. Gal bent jūs nutuokiat?

Pagaliau išganingas rytas. Kaip Tolstojus sėdu su žąsies plunksna ant virtuvinės taburetės: „Pasiilgau tavęs, mano mylimas, tolimas, nematomas, mielaširdingas skaitytojau. Aš, kaip ir ta Saliutės lakštingala, negaliu nerašyti.“ Virtuvėje ant stalo atsirado žemuoginio jogurto. Iš kur jis? Biesas žino. Matyt, žmona iš kaimo grįžus nupirko.

Mane nuolat trikdo žiaurus klaustukas: dienoraštyje rašyti viską ar ne; maždaug, kad aš turiu žmoną, vaikus, net anūkę Gabrielę? Ji tokia mažulytė, rankelėm, kojelėm makaluoja, kaip televizijos žurnalistė Malakauskaitė. Gyvas žaisliukas. Ne, geriau nerašysiu. Kai kurias mintis nuo skaitytojų reikia paslėpti giliai. Taip kils intriga.

Balandžio 22 d. Nuo šio momento prasideda „Jaučio“ zodiakas. Prieš palikdamas savo devynaukščio namo antrąją laiptinę, kažkodėl vogčiomis, iš šaldymo kameros ištraukiau suledėjusį, apšarmojusį neprirašytą Amundseno sąsiuvinį, pasiėmiau prožektorių ir išsėlinau laukan. Nutūpiau po lapuočiu medžiu ant sulaužyto suoliuko, kur vakar kažkas baliavojo ir paliko kultūrinį sluoksnį. Įsitaisiau kaip ta skulptūra: Antanas Vienuolis-Žukauskas prie Šventosios upės Anykščiuose. Su lazda.

Apie ką šiandien man parašyti? Prisiminiau skaitytą literatūros klasiko melodraminį romaną „Viešnia iš Šiaurės“. Ir tučtuojau apsižliumbiau. Pagal jį reikėtų sukurti kino scenarijų. Pamačiusį tokį kiną žliumbtų ir mano žmona. Raudotų ir kitos raganos. Ten pavaizduota tokia kelionė į Italiją, nelaiminga meilė etc. Būtų puikus serialas. Paskaitykit. Jei rasite, nes aplink vien permanentiškai kepami komerciniai sentimentalūs mergų romanai.

Balandžio 25 d. Jau šešiasdešimt metų mane persekioja įkyrus klausimas – rašyti ar nerašyti ant dūšios ranką padėjus? Ar slėpti? O jeigu paslėpsiu , tai vis tiek kas nors rytoj perskaitys? Tada man bus šakės. Moralinis, literatūrinis skaitytojų teismas.

Taigi, bet kokia problema visada sprendžiama apsibarščius galvą atgailos pelenais. „Ja stoju u restorana, zamuž pozdno, zdochnut’ rano.“ Yra tokia rusų dramaturgo Radzinskio pjesė. Kas pamiršo rusų kalbą ar jos niekada nesimokė – talentingai žargoniškai išversiu: „Aš stypsau prie restorano, vesti per vėlu, o nudvėsti per anksti.“

Tos pačios dienos pabaiga. „Spindintį veidą seniai vandenynan pamurdino saulė / Ir juodaskraistė naktis iškėlė galvą žvaigždėtą.“

Girdit, ponai, kokios gražios alkoholinės eilės. Bet čia ne mano. Ovidijaus, „Metamorfozės“. Beje, o kas toks buvo tas Ovidijus?

Kažkuri diena. 23 val. 15 min. Sėdžiu ant suoliuko su prožektoriumi. Jis neįsijungia, nešviečia. Matyt, batareikos baigėsi. Ką čia beparašysi? Teks mintinai atsiminti.

Su žėruojančia cigarete tarp lūpų per tamsėjančią pievą namo parčiuožė mano kaimynė. Ta, kuri dūmija koridoriuje prie neveikiančio lifto. Manęs nepastebėjo. Buvau jau pasiruošęs jai ką nors malonaus šūktelti, bet sustabdžiau arklius. Vėl man primins jai dukart dovanotą baltąją emaliuotą spjaudyklę.

Danguje Dievas užžiebė žvaigždes. Languose pradėjo tarškėti indai. Vakarienės metas Betliejuje. Nieko nepadarysi. Visuotinė pilietinė muzika, tuščio pilvo džiazas. Sulojo naktiniai, už virvių tampomi visokie juodai balti spalvoti šunsnukiai.

Nakties alkio klausimas: „Ar mano šaldytuve egzistuoja kas nors materialaus? Rankraštis pakištas po užpakaliu. Aš ant jo sėdžiu.

Balandžio 30 d. (?). O gal aš klystu? Neturiu sieninio kalendoriaus. Pastebėjau, kaskart darausi vis estetiškai literatūriškesnis. Net pačiam patinka vėl perskaityti tai, ką primaliau.

Gegužės 1 d. Gaivus rytas. Šventė ne tik Čikagoje. Plazda vėliavos. Ypač viso pasaulio proletariatui, varguomenės klasei. Aš jiems nepriklausau. Aš kilmingas ubagas.

Ne, reikia pasileisti nuo lenciūgo. Perkelti savo nemelžiamą proto karvę. Susimąsčiau. (...)

Gegužės 2 d. Švinta. Atrodo, kažką išdūsavęs aš meniškai nusišnekėjau. Pats nesuprantu, ką norėjau vakar parašyti... Tiek to. Kornelijaus Platelio šaldytuvas viską atlaikys. Va, įdomu, ką tas poetas virtuvėje vakare šlamščia, grįžęs iš PEN klubo susibūrimo? Prisiminiau savo likimą – ak, Dieve, kaip gaila manojo nesusiurbto jogurto. Gal bent katė jo neišlaižė?

P. S. Grįžtu prie neparašyto dienoraščio puslapio.

Tamsa. Prisliūkino kaimynas – ūsuotas dailidė Kazimieras. Ir paslaptingai sako:

– Nu, Andriuk, ką čia veiki? Ko čia sėdi? Nori kosmetinio spirito paragauti?

– O yes, kosmetinis spiritas! Natürlich! Ja, ja, – skubomis sumečiau vokiškai. O to lengvo / sunkaus gėrimo nebuvau kaštavojęs. Bet kartu paragautas kosmetinis spiritas suartina tautas. Ir kaina padori – 2 litai trisdešimt centų už 200 gramų bruto neto. Būkim sveiki!

Kaip isteriškai šūkalioja lenkai – „Už mūsų ir jūsų laisvę!“ Sto liat! Sriūbtelėkim. (Nuo šios vietos mažamečiams skaityti negalima.) Netikėta spiritinė degustacija įvyko. Kliūktelėjom. Šunys vis dar loja.

00.15 min. (pagal Grinvičą). Užplūdo sentimentai. Užplėšiau lietuvių liaudies klasiko, manding, parašytą giesmę:

– Oi, atkilokit vartelius, oi, ir paleiskit kurtelius!..

Matyt, tas kosmetinis spiritas teigiamai suveikė. Kaimynas dailidė Kazimieras staiga prie suoliuko pritūpė ir sušnypštė:

– Patylėk, va ten, antrame aukšte policininkas gyvena.

– Pasikvieskim ir policininką. Tegul pasėdi. Kartu už Lietuvą būsim!

Dailidė skubiai nušlubavo už krūmo ir sustingo, tarsi ko laukdamas.

Policininkas taip ir nepasirodė. Matyt, tarnyboje, naktinė pamaina. O gal liaudies išsigando?

Gegužės 5 d. Vidurmiegis. Televizorius birzgia, įvairias gėjų spalvas rodo. Iškilmingai atkako mano gimtadienis. Su kandžių svita. Taip, tai mano pasirodymo pasauliui diena. (...)

Po užpakaliu pradėjo tirpti atšilęs rankraštis, išrautas iš šaldytuvo. Šlapias skandalas. Reikia rankraštį grąžinti į vietą. Sentencija: „Jei neturi ko valgyti, graužk meną!“

Kaip teigia mūsų ir pasaulio genialusis kostiumų dizaineris Juozas Statkevičius – „kiekviena pasiūto drabužio siūlė turi būti juokinga“.