Rimantas Vanagas. Siužetai paveikslams

Ričardo Šileikos nuotraukaI

Vidurvasaris. Dangaus skaidrumo vanduo, iš jo kyšo akmens kupra. Ant jos stovi berniukas ir ruošiasi nerti į vandenį. Krantai tamsiai žali, viliojantys, didingi, paslaptingi. Liauna berniuko figūra – kaip klaustukas: ar nuplauksiu? Ar į tą krantą? Kol kas jam regis, jog visas pasaulis – vienas didelis ir nesibaigiantis nuotykis. Tačiau, geriau įsižiūrėjus, kranto žalumoj šmėžuoja ir baugūs tarpekliai, ir skardžiai, ir žaibų zigzagai…

II

Pro praviras duris išskrido kanarėlė. Spalvota, grakšti, kaip iš pasakos. Ir dangus nekasdieniškas – ne dangus, o žydra šventė su baltomis vėliavėlėmis! Kanarėlės  skrydžio kryptis – ant kalvos laisvai siūruojantis, akinamai žalias baltakamienis beržas. Paukštis sklendžia į jį kaip užburtas, nė nenutuokdamas, jog tai –­ pražūtingas ir veikiausiai paskutinis jo plasnojimas: antai koks sutrikęs pro duris žvelgiančio žmogaus veidas…

III

Vakaras. Ant kranto stovi žmogus su meškere. Idiliškai ramus dangus. Tačiau kitapus – smėlėtas skardis su vandenin palengva slenkančiomis pušimis, jų šaknys kaip rankos, iš paskutiniųjų besitveriančios žemės. Iš vyro laikysenos aišku, kad jis ne tiek žvejys, kiek vienišas, gal nusiminęs, gal pavargęs, o gal ir šiaip užsisvajojęs žmogus. Ar jis mato tas labai fotogeniškas – ir jau pasmerktas pušis? Jų paskutinę kovą? Ar jaučia, kad nuo pamiškės, o ir nuo vandens pakraščių jau sėlina vis tirštėjantis rūkas, netrukus neišvengiamai apsemsiantis ir jį patį?..

IV

Naktis viršum Šventosios. Anam krante pro tamsiai mėlynus medžių siluetus prasimuša statmena šviesa. Kartais net atrodo, jog ten dunkso ne reti medžiai, o dangų iškėlusios auksaspalvės kolonos. Vandenyje – vos įžiūrimi besimaudančių žmonių kūnai, šešėliuoti ir nuauksinti tos pačios slėpiningos šviesos. Galima net supainioti juos su vandens žolėmis ir medžių šešėliais. Ir tik pats upės dugnas nutviekstas saulės ir grįstas ne akmenimis, o praėjusios dienos gyvenimu: štai kelias, vežimas, šieno kaugė, namo stogas su kaminu…
Pilnatvė?..

V

Po sena žydinčia obelim ant suoliuko sėdi senyvas žmogus su skrybėle, greta tupi didelis gauruotas šuo, ne ką mažesnis už žmogų. Kadaise šitaip sėdėdavo abu žilagalviai šito žmogaus tėvai… Iš vešlios šakų pynės dabar belikusios tik dvi didelės, storos šakos, bet ir tarp jų toks didelis tarpas, jog teko surišti virve. Ko jie čia sėdi, ko laukia –­ vyras ir šuo? Žmogus gal truputį pozuoja, bet jo veidas ir akys liūdnos, jos tarsi klausia: o kodėl taip atsitiko, kad po šitiek regėjusiu ir vis dar vaisingu genties medžiu likom tik mudu su šunimi?..   

VI

Vakaro prieblandoj kūpso palinkęs žilvitis, šakomis liesdamas ribuliuojantį vandenį. Gal jis nuilsęs po dienos kaitros ir tyliai mėgaujasi gaiva? O gal jis paprasčiausiai sapnuoja ir nė nejaučia, kaip jo palaidus plaukus glamonėja upės srovė? Bet kas gi čia? Didžiulėje juodoje drevėje, po galva pasikišęs delnus, mėnesienos nutviekstas miega vaikas. Taip, kaip tu kadaise. Ir kiek beaugai, kiek pasaulio beapžvelgei, kiek kančių ir džiaugsmo bepatyrei – taip ir likai gemalas motinos gamtos įsčiose…    

VII

Kodėl niekas netapo, nefotografuoja nakties? Gal mano, kad juoda spalva „užmuš“ bet kokią gyvybę? Betgi priešingai: juodame fone net menkiausia švieselė taip „žaidžia“, ji turi tiek atspalvių ir pustonių, kad virpi iš džiaugsmo, žiūrėdamas čia į paslaptingai ribuliuojantį vandenį, čia į fantastiškus medžių šešėlius jame (ant keisčiausių formų šakų – jos sulaužytos, iškraipytos lyg diskotekos blyksčių – žvaigždės ir net keli mėnuliai), čia į dangų, kuris nepalyginti gyvesnis, „turiningesnis“ už įprastą, regimą dienos šviesoje…
Man regis, jog ir mano gimtasis miestelis savo tikrąjį grožį –­ kaip nakties lelija – išskleidžia tik gilų, tykų vidurnaktį… Dairausi, klausausi, geriu man vienam priklausantį pasaulį. Ir jaučiu tokią palaimą, jog pagalvoju: jei žinočiau, kad, iškeliavęs į vėlių šalį Veliuoną, visą laiką regėsiu štai šitokią Šventąją, štai tokį dangų – sutikčiau išeiti tuoj pat…    

VIII

Po vešliu serbentų krūmu guli nebejaunas vyriškis. Saulėlydis dega raudonose uogų kekėse, kilniai nurausvina kelias neišrautas dilgėles, o jis – miega sau kaip kūdikis! Kodėl – taip anksti? Sugrįžo iš ilgos kelionės? Pavargo po alinančių dienos darbų? Buvo susitikęs seniai matytą vaikystės draugą? Tikriausiai ir viena, ir antra, ir trečia, o gal ir visai kas kita: prie galvos pūpso atsivežta knygų krūvelė, ir tik pats vyriškis sapnuodamas jaučia, kad tai JO iškentėtos knygos...   

IX

Jis ką tik atėjo į savo pamėgtą vietą Šventosios posūkyje. Pro pušies šakas kaip atviruke blizguliuoja Anykščių bažnyčios bokštai ir sidabrinio vandens juosta. Jis lėtai nusirengia, – rugsėjis, o kaip gaivu, lengva! Jo mėgstamiausias metų laikas. Raumenys priplūsta jėgos ir pasitikėjimo.
Patenkintas savimi, jis giliai įkvepia oro – tuoj ners. Tuoj tuoj pajus kvapą užimančius vandens gniaužtus, bet jis gi žino – dėl to ir atėjo! Dėl malonumo pajusti, kad esi stiprus, įveikti srovę,  nugalėti…
Lyg pajutęs kažkieno žvilgsnį, atsisuka atgal. Tikrai: ant aukšto skardžio, kur susirangius medinių namukų grandinėlė, sėdi žilaplaukis žmogus ir įdėmiai stebi vyrą paupyje. Stebisi, svajoja, prisimena, pavydi? Atstumas nemenkas, tačiau jųdviejų akys susitinka –­ abu vyrai tai pajunta – o ateivis išdidžiai išpučia krūtinę…
…ir vieną rytą supranta jau pats besėdįs pakriūtėj…