Rinkimai

Lešekas besirąžydamas įslinko į virtuvę ir iš karto žengė prie reikalo:
– Tai eisim pilietinės pareigos atlikti?
– Aš jau buvau. Vanda užsuko, buvom turguj, kartu ir pabalsavome, –­ atsakė pietus ruošianti Kšysė. – O tu eik, eik. Parduok savo balsą...
Lešekas nesuprato, ar Kšysė kalba rimtai.
– Aš rimtai, rimtai. Televizoriaus nežiūri? – nepakeldama galvos abejones sklaidė Kšysė.
Ir teko Lešekui vienam pėdinti.
Atėjęs prie rinkimų apylinkės apsidairė. Niekas į jį nekreipė dėmesio: vieni susikaupę ėjo balsuoti, kiti susimąstę – namo. Lešekas ilgai laukė, vaikštinėjo pirmyn atgal, bet nieko neįvyko. Tad giliai atsiduso ir patraukė prie mokyklos paradinio įėjimo.
Grįžo namo. Tik atidaręs duris susidūrė su Kšyse.
– Na, kiek uždirbai?
– Červoncą, – su plačia šypsena Lešekas iš kelnių kišenės išsitraukė dešimt litų.
– Tikrai? O piniginėje kiek turi?
– Nieko neturiu.
– Tikrai? – pokerio veidu paskutinį klausimą uždavė Kšysė.
– Tikrai.
Pliaukšt Kšysė Lešekui per žandą:
– Tai čia tie dešimt litų, kuriuos ryte tavo piniginėje mačiau, – pagriebė pinigus ir įsikišo į prijuostės kišenę.
Lešekui rinkimai nieko nedavė.

 

Kirpykla

Lešekas prie kirpyklos laukė Kšysės. Jis jau kelis kartus apėjo visus kioskus, apžiūrėjo visas parduotuvių vitrinas. Jau nepaprastai troško eiti namo, bet Kšysė dar sėdėjo kėdėje ir laiminga pliurpė su ją gražinančia kirpėja. Staiga jo ausį pasiekė moteriškas balsas, klausiantis, kur netoliese yra viešbutis. Atsisukęs Lešekas išvydo merginą su lagaminu ir parodė jai kryptį. Vėl atsigręžęs į kirpyklos langą, pamatė Kšysę – visai nedžiugi, bet jau rengėsi.
„Blogai nukirpo beplepėdama", –­ spėjo Lešekas.
Kšysei išėjus į lauką, paaiškėjo tiesa:
– Kas ten tokia buvo?
– Nežinau. Klausė, kur čia artimiausias viešbutis, – truktelėjo pečiais Lešekas.
– Nežinai, ir iš karto viešbutis, – Kšysė užsimojo...
– Gal ne prie žmonių? – užsidengdamas veidą, šįkart didvyriškai nutraukė žmonos užmojį Lešekas.
Kšysė apsidairė:
– Gerai, bet kai grįšim, tu man gausi.
Lešekas jau nelabai norėjo namo.

 

Vanda

Kšysė, prieš porą dienų didžiausiame šalies dienraštyje perskaičiusi Augustavo prekybcentrio reklamą, autobusu su užrašu „Zajezdnia Autobusowa Rejonu Wileńskiego" išvyko į Lenkiją apsipirkti. Lešekas ramiai sėdėjo priešais televizorių ir žiūrėjo laidą automobilininkams. Pasigirdo skambutis į duris. Lešekas nekreipė dėmesio, bet skambutis kartojosi –­ kuo toliau, tuo įkyriau. Tad Lešekui teko atsistot ir piktam eiti prie durų. Tarpdury stovėjo chalatuota kaimynė Vanda.
– Vienas? – paklausė Vanda ir ėmė dairytis pro Lešeką į buto vidų.
– Vienas, – atsakė Lešekas ir pats atsisuko į vidų, lyg būtų suabejojęs savo atsakymu.
– Tai gal įsileisi? – ėmė brautis Vanda.
Lešekas žiojosi kažką sakyti, bet Vanda jau buvo jo bute kaip pas save namie.
– Ką veiki? – Vanda žengė į kambarį.
– Žiūriu televizorių.
– Ką rodo? – Vanda atsisėdo ant sofos priešais televizorių.
– Nieko gero.
– Matau. Sėskis, – Vanda pulteliu ėmė junginėti kanalus.
Lešekas atsisėdo, Vanda iš karto pasislinko arčiau jo, gal netyčiom apnuogindama šlaunį. Lešekas, beveik neatitraukdamas akių nuo televizoriaus, bandė trauktis, bet Vanda judėjo sinchroniškai su juo.
– Nieko nerodo, tai ko čia žiūri tą televizorių? – išpyškino Vanda ir išjungė televizorių.
Lešekas nustebęs pasisuko į Vandą. Vanda jam plačiai šypsojosi. Lešekas nuleido akis ir staiga atsistojo:
– Gal nori?..
– Nenoriu, – nukirto Vanda ir jau stovėjo priešais Lešeką.
Lešekas pažvelgė į laikrodį:
– O, man jau reikia...
Vanda pliaukšt Lešekui per veidą.
– Nieko nereikia... Kšysė paprašė patikrinti. Sakė, jei darysi nesąmones, pliaukštelėti, kad atsipeikėtum.
Vanda išėjo trenkdama durimis. Lešekas negalėjo atsipeikėti.

 

Autobusas

Kšysė ir Lešekas važiavo į prekybos ir pramogų centrą. Autobusas buvo sausakimšas, taigi Lešekui teko stovėti suspaustam ir padėjusiam smakrą ant gerokai aukštesnės blondinės peties. Tokia padėtis nebuvo labai patogi, bet leido susipažinti su važiavimo visuomeniniu transportu taisyklėmis. Tiesiai prieš akis buvo VI skirsnis, tad Lešekas jau skaitė 31 punktą: „Keleivis turi teisę nemokamai vežti gyvūną taroje." Iš pradžių Lešekas pagalvojo apie tarą, paskui gaidį taroje, vėliau apie katę, šunį, asilą taroje, pagaliau apie save, kaip silkę autobuse, juk Kšysė kartais jį irgi gyvuliu pavadina.
„Nesąmonė, – mintyse filosofavo Lešekas. – O jeigu, pavyzdžiui, turi dvi auksines žuvytes, tai antrai reikia bilieto? – nusišypsojo. – Pasakyčiau, kad kitai dar septynerių nėra..."
Staiga Lešeko ausį pasiekė piktas Kšysės balsas:
– Lipam!
Lešekas kažkaip atkabino žandikaulį nuo merginos ir pasroviui išplaukė iš autobuso. Pagaliau lengviau atsiduso, bet iškart pajuto pliaukšt.
– Ko prie tos mergšės ten prilipęs buvai? Ir dar kaip išsišiepęs!..
– Apie auksines žuveles galvojau...
– Ne apie blondines undinėles?
Lešekas žiojosi sakyti apie gyvūnus taroje, bet Kšysė jį aplenkė:
– Tylėk, nes dar gausi.
Likusį kelią Lešekas tylėjo kaip silkė.