Kol E. K. neturi savo skilties jokiam sumautam internetiniam (ar kitokiam) dienrašty, rašo tik giliai susijaudinęs ir kartkartėmis nusiunčia savo paaugliško vyro brandos gairėmis pakvėpintus tekstus šen bei ten. Vaipaisi? Vaipykis, bet nesistebėk, kai beskaitant ant palangės ims žiedais sproginėti gėlės, ištįs alijošius, nukris musių lavonėliai nuo sovietinio šviestuvo, kad eidamas basas suprastum, kiek kainuoja elektra. Ne, E. K. čia niekuo dėtas, na, beveik niekuo, čia Rowlandas S. Howardas gitara tonizuoja patalpas garsu, ausis. Ši trumpa istorija būtent apie misterį Rowlandą S. Howardą. Na, ir apie jo draugelius... Užgink tasai, kuris aukštybėse, kad aš, t. y. E. K., visai nepamesčiau proto ir mėnuliui laižant balkono baliustradas nepradėčiau porinti apie knygų muges, Saukos parodas, ar spektaklius. Aš gal rūsy augau, o dabar nueinu į tokias vietas, turiu kompiuterį, galiu rašyti giliai įjausmintus tekstus ir siųsti brandžiai nuobodiems laikraščiams, visi gali – gali ir E. K.

Atsikėliau puikios emocinės ir psichologinės būsenos, maždaug kaip višta su išlindusiom žarnom. Sapnavau, kad greta lovoje guli sesė. Manau, kad tai buvo sapnas, nes sesė Anglijoj, o aš ne Anglijoj. Kėliausi į tualetą, gėriau vandens, nurijau valerijono tabletę ir t. t. – nieko, t. y. jokio miego, na, gal kelios minutės sesei pasapnuoti. Girdėjau, jaunatis pareina su savo užtemimais, tai gal tikrai šie dalykai tiesiogiai susiję kaip kokybiško užtrauktuko sąkandis. Kaip ten rašė Georgijus Lobžanidzė? (Kas, kas?)

Mėnuo – jataganas danguje
ir mėnuo – jataganas
paslėpsnyje.
(Vertė Jonas Liniauskas ir Irina Jermakova.)

Šiaip jau ieškojau S. Gedos panašaus palyginimo, bet internetui, matyt, tuo klausimu tiesiog nestovėjo. Užtat knygą „Freskos“ internetas pavadino pomirtine. Dar vadina erotiška provokacija, o „Šiaurės Atėnuose“ mirga nuobodi diplomatiška antraštė „Nekorektiškas Sigitas...“. Skaičiau ir aš. Beveik visą. Nieko sau dalykas. Tik stebėjausi, kodėl didžiojoj bibliotekoj lentynoje tų freskų dūsauja bent dvylika.

Ak, prašiau juk pasergėti mano kuklų, naktinį klaviatūros fingerinimą... Gal stipriai nenukrypau. Visi žino, kas yra jataganas, taip? Toks aštrus, duriantis, pjaustantis ir kapojantis. Tokius veiksmus atlikdavo ir Rowlandas S. Howardas skleidžiamomis gitaros mutacijomis, naujas garso lygis, gryna energija – jeigu paklausite manęs – taip, ponios ir ponai, taip. Skeletinis požemių grafas, įkritusiais skruostais, pažemiui ant kaklo kabančia gitara ir tiksliai ranka drožiantis nepamirštamus rifus. Nuolankusis roko dievas atlėpusiom ausim ir flaneliniais marškiniais be rankovių, įkvėptas Davido Bowie bei kitų progresyvaus roko ir glamroko atlikėjų, o gal ir šeimyninių muzikos vakarų namuose. Gimė 1959 m. Bičas iš Australijos, kur daug saulės.

E. K., kita vertus, ėjo negyvos gamtos plantacijomis, tiesė rankas į šalis, ieškojo energijos, turėjo jos būti kažkur, po lapais. Gal ir buvo, bet E. K. jautė tik šaltą prakaitą ir kūną kaustančią įtampą. Protas lyg ir teisingai fiksavo visai nepavojingus kūdikių vežimėlių sąstatus. Lyg ir. Šalikas veržė ir varžė.

Yra dar (vis dar) toks kitas bičas iš Australijos – Nickas Caveʼas. 1978 m. du ir dar keli nariai iškilmingai vadinosi: „The Birthday Party“ – tai, anot filmų pavadinimų vertimo tradicijos Lietuvoje, būtų galima iš anglų kalbos išversti: „Tolimųjų Kraštų Pankai“ ar kaip nors panašiai. Ką jie išdarinėjo scenoje, net visko matęs E. K. išsprogdina akis prie kompiuterio! Apie Nicką reiktų atskiro straipsnio, tad net nepradėsiu. Kaip žinia, Australija yra netoli Azijos, tad heroinas ten pigesnis nei Anglijoj, bent jau tais laikais, ir daug didesnis procentas žmonių kaifuodavo šiaip sau, rekreaciniais tikslais. Jaunuoliai buvo pratę „linksmintis“. Australija nebuvo pasiruošusi tokiai muzikai, o Londonas ir t. t. buvo nepratęs prie tokių intensyvių atlikėjų intraveninių linksmybių. Grupei buvo sunku. Bet kažkas sakė, kad komfortas nėra patogi terpė kūrybai. Suprantama, tokių teiginių vartojimas tikrai nepadeda tokių teiginių paneigti. Žodžiu, grupė patraukė į Vakarų Vokietiją, ten buvo kur kas linksmesnė terpė, mažai kas rūpinosi ateitimi. 1983 m. grupė išsiskyrė paskleisdama skoningą triukšmingą skambesį plačiau, dar plačiau.

Tamsos princas Rowlandas daug ir godžiai skaitė, jau būdamas šešiolikos metų parašė dainą „Shivers“, paskui dar daug, daug gabalų. Paklausykit: „Silver Chain“, „Dead Radio“, „Pop Crimes“ ir kitų. Iškarpa iš dainos „Pop Crimes“:

The Catholic church cannot verify
That there’s a single soul in hell
It’s just a wasteland of adversity
Devoid of all but the sound of wedding bells
From this vast expanse of nothing
Nothing good will come of this
But the hole in the zero
And an open-heart-surgery kiss
(niekas nevertė)

Duokit ir savo vaikams paklausyti, ar ką. Ne, heroino niekam nesiūlau.

Kaip jau spėjote suprasti, E. K. savo muzikinį neišmanymą bandė užmaskuoti visokiais literatūriniais šnarpštalais, kuriuose irgi, beje, prastokai nardo. Bet juk sakiau – augau rūsy. O kaip sakė Rowlandas S. Howardas: „Outta The Black & Into The Ether“ („Iš juodumos ir į eterį“).

Panašios savijautos ir sėdėjau kavinėje, ir žmonės vis dar atrodė keisti, ir keikiau savo nerimą, kosminį jautrumą ir kitą poetinį šlamštą. Valgiau tortiliją su falafeliais, kiosko su prastu tualetu šefei-padavėjai-valytojai melavau, kad skanu. Tada ilgokai mąsčiau, kokios spalvos čia buvo melas. Turbūt baltas, kaip Rowlando pirštai, kaip Sigito kakta, kaip jatagano ašmenys... Sutikau pažįstamą gatvės muzikantą, pasėdėjau valandėlę, buvo gera, žmonės nebeatrodė baisūs, tada mane išvijo, ne visai, bet sakė, kad sugeriu visą energiją, tad mandagiai įsižeidęs pasišalinau. E. K. pasišalina. E. K. „Eilėraštis karste“:

kvėpuoji metalu
šaltu anglies dvideginiu
kol šitas sunkis
neatsagsto sagų
neužpila sąstingiu krūtinės
nuostabi gatvė
muzikos konservatorija
angelas nyksta
jo ledo kirtiklis
alkanas; nori tave apkabinti

Linkiu visiems tarp vardo ir pavardės įsitaisyti kokią raidę, kuri reikštų ką nors gražaus.

 

Eilėraštis karste

Kaunas. „Jazz palėpė“. Solo ansamblis. Solo gyvenimas. E. K. eina susitikti su R., eis į koncertą. E. K. – analfabetas, R. serga depresija. E. K. gal irgi serga, tik per daug pasipūtęs, kad darytų kaip dauguma. Nustoja lyti, balose nieko nesimato. Imame eurus iš skirtingų bankomatų. E. K. – bedarbis, R. metė studijas. Abu turi eurų. Gyvenimas būtų gal ir nieko.

Raudona šviesa – sustoti, žalia – eiti, mėlyna – išgerti tabletę (abu juokiasi). Stalelis Nr. 10. Ne mano skaičius, – burba E. K. Šįvakar kavos dieta. R. turi alaus, laukia koncerto.

– Tikiuosi bus geriau nei internete, – toliau burba E. K.

Jis tikras melomanas.

– Pamatysim, vis noriu nueiti į jų koncą, bet nenueinu, o šiandien nuėjau! – džiaugiasi R.

Rūbai juodi, alus tamsus, dantys gaudo melsvą prožektorių, rausvą prožektorių.

Prasideda. Skamba. Netikėta. Tekstai geri, E. K. pavydi, džiaugiasi, vakarėlis labai smagus, beveik norisi šokti. Scena traukia mažus žmogelius artyn, jie juda. Hipnozė. Fotografas kaip periskopas penktadienio vandenyne. Kresteli galvą pirmyn, atmeta šviesius plaukus atgal, pyst – nuotrauka, jam patinka muzika, gal jis net ne fotografas. Sausas techno plakimas užgula smilkinius. Atlikėjo lūpose atsiranda kažin koks elektroninis pučiamasis, įsivaizduokit arabą su juodu hidžabu muzikuojantį dykumos dauboje. R. sako, kad abu solistai yra aktoriai. E. K. galvoja – „Kraftwerk“, kažkas mamontoviško, ijankurtiško. Buvo gitaros ir mušamieji. E. K. tai nelabai patinka, bet pagalvoja ir apie „Naktines personas“. Niekam nepatinka, kai lygina.

Užeina vienur, užeina kitur. Pož. perėja. Prie baro. Į tualetą. Gatvės muzika, cigaretė, muzikinis teatras, soboras. R. vakar buvo pasimatyme su vaikinu, jis apkabino kaip filmuose. E. K. patinka viena mergina. R. nori detalių. E. K. papasakoja. Kalbasi apie meilę. Jau nebe pirmą kartą.

Šviesoforai mirksi geltonai. Kelias pagrindinis ir maloniai tuščias. Danga nauja, asfalto porose lietaus liekanos. „Čia kažkas negražus gatvėm prabėgo ir birželio lapus bėrė ant sniego“, – galvoje skamba neaiškus ar tikslus tekstas. Publika klykė moteriškais balsais, bet jau nebeklykia.

 

 

Dalykiškai

Naktis. Jeigu tamsu – naktis. Labai protinga į barą atvykti 18–19 val., galima patogiai išsirinkti patrauklesnį kampą, arčiau, toliau lango į miestą, nuo savęs paties apsvaigusį ir t. t. Viskas turėjo prasidėti dalykiniu susitikimu, bet dalykiškas žmogus, anot jo balso ragelyje, visai pamiršo, nu, visai jam iš galvos išgaravo. Žmogaus profilyje pilna nesąmonių (ir šiuo sakiniu prasidėjo pasaulio pabaiga). Pasauliui kažkas negerai, menininkai padėję į šoną savo meną, skubriai palikę cechus ir reklamos agentūras, geria elektrolitų prisotintą vandenį, su greipfrutų ir ananasų skeveldromis, laukia dalykiško žmogaus. Pasaulis – deformatas. Vaikai kavinėse – protingi ir stilingi, obuolių desertas* kainuoja tris eurus, draugelis turi vaiką ir žmoną. Kam yra tekę tupdyti dvejų metų mergaitę sysia? Sysia. Taip, sysia. Sysių? Nežinau, kaip sakyti. Būkite atidūs, reikia numauti visas, ne tik viršutines kelnes. Edukacijos daugiau nebus. Piskite sistemą. Gerb. auklėtoja, gerb. prezidente – piskite sistemą, nes labai deformatas.

Gal rytoj susitiksime... kitą dieną. Išdėstysim raštu. Vis tiek niekas neateis į tuos skaitymus – menininkai juokiasi, vedęs draugelis juokiasi. Su juo ir patraukiam į „Katino priešpiečius“, o gal tai buvo „Plūduriuojančių ančių klubas“. Spragt, spragt pirštais – viskas įmanoma.

– O ką tu darytum mano vietoje? – klausia draugelis kažką apie vaikus, žmoną, intraversiją ar psichiatrinę ligoninę.

– Jeigu turėčiau tokių galių būti... būčiau Hemingway’aus ir senio Bukowskio mylimas sūnus, su dėdule Kunčinu plaukiočiau pripučiama valtimi, su Ivanauskaite gerčiau arbatą, o vakarais gročiau bliuzą ir džiazą Naujojo Orleano baruose. Moterys su baimingu jauduliu stebėtų kontraboso grifu čiuožinėjančius pirštus, – taip, šį vakarą E. K. mėto pėdas, fortūnos kišenėje šilta.

– Nu, jo, rimtai tu čia.

– Vis dar sekasi, broli. Vakar paėjau į šoną dvi sekundes prieš balai išsitaškant ant šaligatvio. O vėliau kažkoks bukaprotis neišlaikė plastikinio bokalo, alus tekėjo man iš kairės ir iš dešinės, ant rūbų nė lašelio.

– Gal tu Mozė? – krizena draugelis.

– Jeigu Mozė išdarinėjo nesąmones baruose – taip, – krizena E. K.

Kartais nėra motyvacijos, broli. Kartais ji labai menka. Nei tai karnavaliniai kostiumai, nei tai nuoga veidrodinė bjaurybė. Iš ko mokytis, o dar svarbesnis klausimas – ko mokytis? Žmona, vaikai, eilėraščiai, cigaretės, alus, seksas – užsakyk man šitą kokteilį. Kur sėdam? Fotografuoju žmones. Antrąsyk prisėsti šalia moja gėjus. Mergina mane prisimena, prieš metus ją lydėjau namo, apėjau pusę Kauno, trynė išangę. Vadina „poetu“, ogi tikrai: anąkart tam pačiam bare su tuo pačiu draugeliu šventėme pirmąją publikaciją kultūros žurnale. Gerai, kad nusipirkau tris, vieną kažkas nugvelbė. Bohema bl. Kuprinė pilna homeopatinių preparatų, prezervatyvas greičiau dėl vaizdo. Mergina šypsosi. Šypsena – labai gražu, bet jei veidas nekvailas. Veidas nekvailas, beveik vilkintis švelniu įsimylėjimu. E. K. kvailas, niekas jam nesako – darai gerai, tavo pasirinktas kelias tinka prie veido, o beretė suteikia individualaus žavesio. E. K. tinka prie baro. Statistas iš savo kišenės.

Draugelis sėdi atsirėmęs į koloną, rūko. Šiandien po darbo. Žiovauja. Išvažiuoja pas žmoną.

E. K. filosofuoja su gatvės muzikantu, jis vertas ilgų, nenuobodžių tekstų. Juose daug dulkinasi, geria, valgo ir patiria gyvenimą.

Šūkteli vardą. Ieškau savininko, nors gal mieliau pasislėpčiau. Išlendu į fluorescencinę šviesą, merginos akys šokinėja tarp dviejų vyriškų povyzų skirtingose šlifuoto granito kolonos pusėse. Žvilgsnis kaip nervingo katino uodegos galiuko šokis. Noriu priartėti, vietoje to paeinu į šoną, koja spiriu pus­pilnę alaus skardinę. Pasiglemžiu dėmesį, skėsteliu rankom, padarau dar velniaižin kokią mimiką, tipo aš kažko norėčiau, bet nežinau ko, ir šūdas, kad susitinkame taip, įlipau į alų, aš bailys ir netikša, stuobrys, kur eini, nieko nesakyk, aš susijaudinęs. Ji irgi buvo sutrikusi, taip rašė kitą dieną žinutėje. Buvo dvylikta nakties, o mergina nešėsi skudurus ir lėkštes, ji dailės studentė. Nešulys labai meniškas.

Netrukus su gatvės muzikantu palikome įvykio vietą, nes išbėgęs alus atrodė kaip šviežias myžalas ir niekas nebemetė eurų į smuiko dėklą.

* Sukrušta obuolių košė su saldžiais trupiniais. Mamos, močiutės verda tokią košę, o ją valgantys vaikai niekada negimsta.