Tadeusz Różewicz

„Eilėraštis – dažnas reiškinys, poezija yra labai retas reiškinys“, –­ rašė Tadeuszas Różewiczius, pristatydamas vieną iš savo rinktinių. Visą gyvenimą jis bandė atskirti eilėraštį ir poeziją, tiksliau, ieškojo poezijos eilėraštyje, eilėraščiu, už eilėraščio, kėlė sau užduotį, sunkesnę negu Sizifui skirtą, nes Sizifo akmuo buvo konkretus, ko nepasakysi apie poeziją. Išleido daug knygų, buvo vienas iš produktyviausių lenkų poetų. Ar jam pavyko? Nėra abejonės, kad jis visą laiką buvo šalia poezijos, sekė jos pėdomis, matydamas bent jau jos šešėlį. To pakanka, kad paliktum pėdsaką literatūros istorijoje. O jo pėdsakas yra vienas ryškiausių XX amžiaus lenkų literatūroje.

Eilėraščiai skelbiami iš ruošiamos spaudai knygos.

 

Ugnės Žilytės piešinys

 

Namų darbai

 

namų darbai
jaunam poetui

neaprašinėk Paryžiaus
Lvovo ir Krokuvos

aprašyk savo veidą
iš atminties
ne iš veidrodžio

veidrodyje gali supainioti
tiesą su jos atspindžiu

neaprašinėk angelo
aprašyk žmogų
su kuriuo vakar prasilenkei

aprašyk savo veidą
ir pasidalinki su manimi
jo nuotaikų virsmu

lenkų poezijoje
nesu aptikęs
gero autoportreto

 

 

Mačiau Jį

 

miegojo ant suoliuko
po galva pasikišęs
plastikinį maišą

lietpaltis purpuro spalvos
priminė seną pašluostę

ant galvos ausinė kepurė
ant rankų violetinės pirštinės
iš kurių stirksojo pirštas
smilius ir tas kitas
(pamiršau kaip vadinas)

pamačiau jį parke

tarp pliko medelio
pririšto prie lazdos
tuščios alaus skardinės
ir diržo pakibusio
erškėtuogių krūme

vilkintis trimis megztiniais
juodu baltu ir žaliu
(visi jau praradę spalvą)
miegojo ramiai kaip vaikas

širdyje pajutau
(ne pagalvojau bet pajutau)
kad tai Jėzaus
vietininkas žemėje

o galbūt pats Žmogaus Sūnus

kilo noras paliesti jį
ir paklausti
tu Petras?

tačiau užplūdo mane
didžiulė nedrąsa
ir praradau amą

jo veidas skendo
rudos barzdos kuokštuos

norėjau pažadinti
ir darsyk paklausti
kas yra tiesa

pasilenkiau virš jo
ir pajutau iš burnos
sklindant
blogą kvapą

bet vis tiek kažkas bylojo man
kad tai Žmogaus Sūnus

atsimerkė
ir pažvelgė į mane

supratau kad jis viską žino

traukiausi sumišęs
tolau
bėgau

namuose nusiploviau rankas

 

 

Net šitaip

 

reikia turėti drąsos
kad parašytum net šitaip
grožis yra tiesa
tiesa yra grožis

juk tai garsioji Keatso
formulė
atlaidžiai šyptelėjo man
žinovas

tenka pripažinti
kad Keatsas turėjo drąsos
bet geriau šito
nebūtų sakęs

 

 

Vargšas Augustas fon Gėtė

 

tvarkė dėliojo
popierius sąskaitas
herbarus kristalus ir fosilijas
aprašinėjo monetas ir medalionus
inventorizavo
šluostė apdulkėjusias antikinių
statulų
gipsines atliejas

smulkmeniškai aprašinėjo
kiekvieną gyvenimo dieną
lakstė pas Tėvą
laukdamas pagyrimo
baltos aklos Junonos akys
sekė vaikį kiekvieną judesį juokus
ir nuodėmes
raudoni skruostai
garbanoti amūro plaukai
prakaituoti delnai

stengės labai
bijojo

Augustas išgėrė
dvylika taurių šampano
skųsdavo sunerimus pedantiškoji
ponia fon Štein
Augustui dvylika metų
parašė pirmą
nevykusį eilėraštį

linksma motinėlė
širdim pilna meilės
didžiuodamasi rodė tą kūrinį
Dievui Tėvui Jupiteriui
tas krenkšėjo tylėjo
šypsojos vėl tylėjo
tėvo akis spindulinga
kaip deimantas aiškiaregė
vėliau Augustas parašė dar
daug nevykusių eilėraščių
vėliau pasakė Tėvui
kad turi išvažiuoti į Italiją

Italija! Italija! Šūkavo Senis
tai tuščias nuobodus banalus kraštas
Schmutz! Ungeziefer! Unehrlichkeit!
Štai Italija!
jeigu ne jaunystės prisiminimai
norėčiau nieko nebegirdėti
apie tą šalį
pasilik namuose
esi man reikalingas

tačiau Augustas išvažiavo

esu Tėve užsiėmęs
ir daug nuveikiau
rašė iš Italijos
radau Tavo kolekcijai
retą mineralą
tyrinėju debesų formas

nežiūrėk į mane!

esu girtas
laurai laurai
aplinkui lauriški
nuobodūs laurai
o aš esu mirtingas
ir linksmas
o du lieber Augustin
Augustin
alles ist hin

Išvažiavau nuo Tavęs
taip toli
nusimečiau grandines
dabar palengva mirsiu
nieko nesakyk man
neverk
žinau kad nemėgsti laidotuvių

nežiūrėk į mane

ar Tu niekada
neužsimerki

 

 

Staiga

 

staiga aptikau laikraštyje
kažką panašaus į eilėraštį

raidės ir žodžiai
priminė
kažkokius kitus žodžius
panašius į anuos

kažkokios metaforos
popieriniais viduriais
vaizdai surankioti
iš istorijos sąvartyno
iš poezijos šiukšlynų

žodžių dėmės
kaip skruzdėlės
pasklido
popieriaus
paviršiumi
bėgdamos viena nuo kitos

buvo ten autoriaus vardas ir pavardė
tas pats vardas
ir pavardė
tai jis pagalvojau
jis ne jis

ėmiausi skaityti
dar sykį
nuo pradžios
vis tiek nieko nesupratau
nieko
tarsi buvau ne čia
toli nuo šios vietos
nuo šios kalbos
nuo savęs paties

 

 

Priminimas

 

pabandyk prisiminti
ką reiškia būti poetu
kaip būni poetu
pabandyk

kada paskutinį kartą buvau poetu

prieš įžengdamas
į vyrų išvietę
provincijos ligoninėje

o dabar kaip yra dabar
juk „dabar“
čiuopi paslaptį
ir staiga po tavo pirštais
gimsta eilėraštis

„dabar“ praeina
praėjo
o dabar žiūriu
matau (lange) nasturtos liepsneles
gęstančias lapkrity
tarp žalių lapelių

o žodžiai?

rašydamas
skubu žodžiams į pagalbą
(gal žodžiai skuba į pagalbą?
o aš tik esu)

gal dabar
ateina ta permaina
ir tampu poetu
kai braukau žodžius

būtent taip

ir dar taip:
tampu poetu
kai atidedu plunksną į šalį
žiūriu pro langą
užmerkiu akis

ten juodi medžiai
lietingi debesys
gelstantys lapai

praskrenda paukštis
išeina poetas
o aš lieku
ir pabaigiu rašyti šiuos žodžius

 

Iš lenkų kalbos vertė Eugenijus Ališanka