Tedas Hughesas (1930 08 17–1998 10 28) – vienas didžiausių ang­liškai rašiusių XX a. poetų, sulaukęs vienbalsio pripažinimo savo šalyje, Didžiojoje Britanijoje. Gaila, kad jo taip ir neįvertino Nobelio premijos teikimo komitetas. Jo poezija atšiauri, kupina negailestingos ir nekaltos pirmapradės gamtos žavesio. Jis tarsi ieško toteminės žvėrių ir paukščių, ypač plėšriųjų, jėgos ir kuria savitus mitus. Jo eilėraščių forma rupi, nenudailinta, trykštanti pirmykšte gaivališka jėga, kartu liudijanti puikią poetinę techniką.

Šiuos eilėraščius esu išvertęs seniai. Tuos senus vertimus peržiūrėjęs ir kai kur patikslinęs, siūlau skaitytojų dėmesiui. Vertėjas

 

 

Mintis-Lapė

Vaizduojuos vidurnakčio mišką:
Dar kažkas gyvas virpa
Šalia laikrodžio vienumos
Ir tuščio lapo po judančiais mano pirštais.

Lange nesimato žvaigždžių:
Kažkas iš arčiau,
Iš pačios tamsos glūdumos
Įsliuogia į mano vienatvę:

Švelniai it juodas sniegas šalta
Lapės nosis baksteli lapą, šakelę;
Dvi akys judėti padeda – čia,
Paskui čia ir čia, ir dar čia

Pėdas tvarkingai įspaudžia sniege
Tarp medžių, o raišas šešėlis ją seka
Žingsniu atsilikęs atsargiai, staiga
Sugrįžta į ertmę kūno, kuris įsidrąsino

Perbėgti proskynas, o akis,
Plečiasi ir gilėja, jos žaluma,
Susikaupusi ir puiki,
Reikalų savo paisydama,

Kol šiltas, dvokiantis lapės kailis suviksi
Ir į tamsią galvos olą įvilnija,
Lange vis nėra žvaigždžių; laikrodis tiksi,
Ir puslapis pilnas.

 

Jaguaras

Beždžionės žiovauja ir blusom įsauly mėgaujas,
Papūgos klykia it svilinamos ar išdidžiai
Staipos it pigios kekšės prieš žioplį su riešutais,
Pailsę nuo tinginiavimo liūtas ir tigras miega

Saulėkaitoj ramūs. Smauglys it kreidinė iškasena
Kėpso kampe. Narvas už narvo, visi atrodo tuštoki,
Tik po šiaudais kažkas alsuoja ir dvokia.
Žodžiu – paveikslėliai vaiko kambario sienai.

Bet bėgantis paskui kitus neišvengiamai atsiranda
Prie narvo, kur stovi minia ir spokso nustėrus,
Kaip vaikas sapne, į įnirtusį jaguarą.
Jo žvilgsnis, gręžiantis tirštą kalėjimo tamsą,

Blyksteli vos prisilietus. Nenuobodžiaudamas –
Sužavėta akis nuo liepsnos apanka,
Klausa nuo kraujo dūžių galvoj atbunka –
Jis atšoka nuo grotų, bet narvo jam ir nėra

Labiau nei kad mistikui celės, nėra to garduko:
Jo žingsniai laisvės tyrlaukiais dvelkia:
Pasaulį galingi jo letenų smūgiai suka,
Po narvo grindim horizontai slenka.

 

Šmėkliški krabai

Temstant, kai jūra pajuosta,
Gelmių tamsa sutirštėja, kyla iš duburių
ir povandeninių dykviečių
Į jūros paviršių. Iš pradžių
Atrodo lyg augtų tamsėjančios uolos.
Pamažu nusidirbęs atoslūgis
Savo tvarinius atidengia,
Jo galybė nuslysta nuo žvilgančių kiaukutų, ir štai krabai.
Didžiuliai krabai iš po plokščių kaukolių žvelgiantys
žemės linkui
Lyg šalmai apkase susigrūdę.
Tai šmėklos, šmėkliški krabai.
Jie iškyla
Pūsdami nematomus jūros šalčio gūsius
Link žmogaus, žingsniuojančio per smėlynus.
Pasipila jie į sausumą, į padūmavusį
Mūsų miškų ir miestų purpurą – pasišiaušus banga
Aukštų svirduliuojančių šmėklų,
It kupetos slystančių vandeniu.
Mūsų sienos ir kūnai jų nesulaiko.
Jų troškimai gyvena kitur.
Mes nematome jų, bet negalim išmesti jų iš galvų.
Jų burbuliuojančios burnos, jų akys,
Žėrinčios sunkiu mineralų įtūžiu,
Braunas pro mūsų nebūtis, išsidrėbusias lovose
Ar sėdinčias kambariuos. Veikiausiai sapnai mūs neramūs.
Arba krūptelėję nubundam savo valdų pasauly
Aikteldami, išpilti šalto prakaito, aklinai užblokuotomis
smegenimis
Lemputės šviesoj. Kartais kelias minutes žvilgsnis
klaidžioja,
Stebi,
Kol sluoksnis tylos
Įsispraudžia tarp mūsų. Šis pasaulis priklauso krabams.
Naktimis aplink mus ar per mus.
Jie gainioja vienas kitą, kimba vienas į kitą,
Lipa vienas ant kito, plėšo kits kitą į gabalus.
Jie išsekina vienas kitą.
Jie – šio pasaulio galybės.
Mes – jų bakterijos,
Mirštančios jų gyvybėmis, gyvenančios jų mirtimis.
Auštant jie slepiasi vėl po jūros paviršiumi.
Jie – tai istorijos sumaištys, kraujo šaknų
Traukuliai kovos už būvį verpetuose.
Mūsų triukšmingos šalys jiems – tuščias kovos laukas.
Dienom jie kaupia jėgas gelmėse.
Jų daina – lyg tylus vėjo švilpavimas tarp iškyšulio uolų,
Jos krabai teklauso.

Jie vieninteliai Dievo žaislai.

 

Vanagas lietuje

Į papsinčią dirvą grimztu, klampoju
Traukdamas kojas iš ryjančios žemės burnos,
Iš molio, it išbadėjęs kapas įsiurbiančio pėdas
Iki pat kulkšnių su kiekvienu žingsniu, o vanagas

Aukštybėse laiko lengvai savo nejudrią akį,
Jo sparnai kūriniją globia besvorėje rimtyje,
Nepajudinamas it vizija plūstančio oro sraute,
Kol vėjas ošdamas ritas standžiom gyvatvorėm,

Akis užspaudžia, atima kvapą, užgula širdį,
Lietus nukapoja man galvą iki pat kaulo, o vanagas
Kybo lyg valios deimanto taškas, Šiaurinė
Žvaigždė, suteikianti jūros skenduoliui jėgų: o aš,

Sugriebtas, apsvaigęs, skaičiuojantis paskutines akimirkas,
Kąsnelis žemės burnoj, tiesiuosi į šeimininką –
Galios ašį, kur vanagas kybo sustingęs.
Ir gal pats pasirinkęs laiką sutinka viesulą,

Bloškiantį jį žemyn galva, jis vėjo vartomas krinta
Iš savo akies, sudūžta nerangios grafystės į jį,
Horizontas – jo spąstai, ištykšta akis,
apvali tartum angelo,
Kraujas širdies susimaišo su žemės purvu.

 

Spalio aušra

Spalis – tai medetka ir dar
Puspilnė vyno taurė, palikta

Dangui nakties juodam, prieš auštant
Per miegą ledo plėvelę pajunta,

Jos akį aptraukti bandančią, tartum
Ledynmetis būtų pradėjęs artintis.

Pievelė išmindžiota, apibarstyta žolė
Po nakties, dar čiulbėję krūmokšniai žali,

Bet jau pasmerkti. Nes ledas
Ieties smaigalį į šią vietovę įleido.

Pirmiausia plonutė odelė, čia
Sulaikanti oro virpėjimą; ir nejučia

Prikniedyta plokštė ant tvenkinio ir upokšnio;
Paskui – sunki spyna ir tonos grandinių pokši

Sukausčiusios upę. Ir štai kardadančiai
Bei sunkūs, didžiuliai mamutai švenčia

Prisikėlimą, kol kumščio ledinio kaulai
Gniaužia ugnį ir pačią šerdį pasaulio,

Gniaužia ugnį ir šerdį širdies,
Ir štai jau dabar prasidės.

Strazdai

Siaubingi tie glotnūs, akylūs strazdai pievelėje –
Įtemptos plieno spyruoklės, ne gyviai – iškėlę
Po juodą mirtiną akį, dvi grakščios kojelės,
Užtaisytos nesąmoningais postūmiais – staiga pašoka
ir smeigia,
Netikėtai užklumpa, ištraukia kažką besiraitantį.
Jokio tingaus delsimo, jokių nuobodžiaujančių
žvilgsnių,
Jokių atodūsių ir pakaušio krapštymų. Nieko, tik šuolis
Ir dūris, ir jau ryjamas kitas.

Jų tiesiaprotiški kiaušai ar išmiklinti kūnai,
Prigimtys jų ar pilnas lizdas jauniklių
Suteikia dienoms jų šį žaibišką automatizmą?
Mocarto smegenys jį turėjo, ryklio nasrai,
Kuriems net nuosavo kraujo kvapas sukelia bado
Ekstazę ir kūno rijimo geismą, gebėjimas smogti
Taip tiesiai, kad jokia abejonė prikibti negali
Ir smūgio nukreipti į šoną.

Žmogui kitaip. Jo narsa ant žirgo,
Pralenkianti jo dienoraščio raštą prie stalo,
Smulkiu ornamentu rėžiamą dramblio kaule
Metai iš metų: jo žygiai save pašlovina – kol jam,
Nors jis klaupiasi maldai dabar, šitaip garsiai ir virš
Kokių nirtulingų erdvių beprotybės demonai kelia
Orgijas, gieda osanas, ir po kokiais tylių bei juodų
Vandenų tyrais verkia?

 

Tupintis vanagas

Medžio viršūnėj miške tupiu sustingęs.
Akys užmerktos. Jokio blaškančio sapno
Tarp mano lenktos galvos ir lenktų nagų,
Tik smigimą sapne kartoju ir tobulą žudymą.

Patogumas aukštųjų medžių!
Kylantis oras ir saulės šviesa
Teikia man pranašumą;
O žemės veidas žvilgsniui mano atvertas.

Aštrūs nagai gniaužia grublėtą žievę.
Savo kojai, kiekvienai savo plunksnai sutverti
Kūriniją pasitelkiau visą
Ir dabar štai laikau ją nagus suleidęs,

Arba pakilęs aukštai suku visa tai iš lėto –
Žudau ką noriu, nes visko esu šeimininkas.
Manyje nėra abejonių nei svarstymų:
Mano darbas – traukyti galvas,

Skirstyti mirtį.
Nes mano vienintelis kelias veda tiesiai
Pro griaučius gyvųjų.
Savo teisei neieškau įrodymų:

Saulė šviečia į nugarą.
Kol esu, nepasikeitė niekas.
Keistis mano akis neleido.
Ir toliau viską taip laikysiu.

 

Lapkritis

Mėnuo prigėrusio šuns. Žemė po ilgo lietaus
Įmirkusi tartum seno ežero dugnas,
Priaugęs bepaukščių plieninių medžių. Pažliugusioj
Alėjoj griovys, be garso srovenęs vasarą,

Triukšmingai garma rudu srautu; mano batai
Šiurena nuplautą alėjos žvirgždą, geltonraibius lapus,
Tyloje, kuri laiko užgulusi kalvą;
Migla sidabruoja lašus ant belapių erškėtrožių

Lėčiau, nei kinta dienos šviesa.
Palei pat griovį valkata susirangęs miegojo:
Veidas it ežio, įkniaubtas į barzdą, įtrauktas
Į nuosavus plaukus. Maniau – jis miręs,

Bet jo ramumas skyrės nuo pūvančių lapų
Ir žemės mirties. Vėjas žvarbėjo,
Jauki šiluma gūžės gilyn į kūną,
Rankos lindo giliau viena į kitos rankovę.

Jo kulkšnys maišais ir pūkuotu raiščiu apvyniotos
Pakaitom viena kitą trynė. Vėjas stiprėjo,
Jo gūsiai nupurtė žvilgesį nuo erškėčių,
Ir atslenkančios pilkos lietaus kolonos

Užgriuvo sodybas vėl. Po akimirkos
Laukai padūmavę krūpčiojo, dygūs erškėčiai
Virpėjo stiklinių lietaus vertikalių varpomi.
Aš stovėjau kaustančiam šaltyje,

Stebėdamas žvilgantį elgetos veidą, lašus ant apsiausto,
Blyksinčius ir tamsėjančius. Galvojau, kokia viltis
Miega jame, kaip miega grioveliai sruvenantys
Ar šaknys erškėčių, giliai sugniaužusios tamsą,

Ar akmenys po žeme, žiemos užsivertę naštą;
Kalva, prie kurios priglunda kiškis, sukandęs dantis.
Lietus plakė žemę, kol ji pradėjo žvilgėti
It kalamas švinas, tada aš įbėgau į ošiantį mišką,

Užsitvėrusį juodu palinkusiu ąžuolu.
Eigulio kartuvės supo pakartas pelėdas ir vanagus,
Žebenkštis, gaują kačių bei varnų: sudžiūvę
Lengvi skeletai, lyg sausos tošys siūbuojantys

Merkiančiame lietuje. Kai kurie dar išlaikę pavidalus
Ir didybę kartu, nukorę snapus ant krūtinių,
Pasiryžę ištverti sunkias dienas, kurios nukapojo
Jų galvas plikai ir lašais nusirito nuo kojų.

 

Iš anglų kalbos vertė Kornelijus Platelis