Titas Laucius. Vismantės Ruzgaitės nuotr.

 

 

Tik nesupraskite manęs klaidingai – su Karolina sutarėme kuo puikiausiai: rytais pasisveikindavome, o savaitgaliais kartu tvarkydavome namus. Gyvendami kartu nė sykio dorai nesusipykome. O apie pakeltą balsą iš viso nebuvo nė kalbos. Mūsų problema buvo kitur. 

Kai dar buvome negailestingai jauni studentai (nors iš tiesų studijavo tik ji), turėjome susigalvoję unikalų žodyną ir tam tikrus daiktus ar reiškinius vadinome savaip. Pavyzdžiui, cukinija mums buvo marinato laikmena, sumuštinis – basanoškė arba sandalas, o virduliu užplikyta kava – radioaktivnyj blok. Ai, dar šalia esančioje cukrainėje gulėdavo tokie saldūs kepiniai su rausvu džemo ir geltonu vanilės kremo užpilu. Juos vadindavom žaizdom.  

– Paimk tris žaizdas prie kavos. Jei galima, labiau užpūliavusias, – sakydavo ji. 

Čia, suprask, su daugiau geltono kremo. 

Tuomet pasileisdavom mėgstamos muzikos ir prieš valgydami susisukdavom splifą. Tiksliau, sukdavo Karolina, nes, pasak jos, mano seilėse per daug pH, kuris suteiktavo splifukui nereikalingą poskonį. Nors šia teorija ir abejojau, garsiai jos niekuomet nekritikavau.  

Laikui bėgant mūsų santykiai pradėjo vėsti, ir net nepastebėjau, kaip ji po truputį, be jokio įspėjimo pradėjo tą mūsų žodyną keisti. Pavyzdžiui, marinato laikmena vėl virto tiesiog cukinija, kiti žodžiai išgyveno didesnes transformacijas: sumuštinis tapo briošė be gliuteno, radioaktivnyj blok pavirto į gremėzdišką frapačino, o žaizda – tiesiog skaniuku. Skaniuku! Dieve mano, kas per žodyno nykumas! Visa tai dar buvo pakenčiama, bet paklausykit, kokį dūrį į nugarą gavau, kai išgirdau naująjį splifo variantą. 

– Deividai, gal netingėtum nubėgti skaniukų paimt? Aš per tą laiką supinsiu žvairiuką, – kartą pasakė Karolina. 

– ŽVAIRIUKĄ? 

Iš kur ji tokį žodį ištraukė? Iš savo vienodai apsirengusių (balti džinsai, juodi marškinėliai ir akiniai geltonais rėmeliais) draugių? O gal nusiklausė tame molio lipdymo būrelyje, kurį lanko trečiadieniais? Nors gal jau nebelanko? 

– Ir tapetų paimk, nes mano baigėsi. 

– Ilgų popieriukų? 

– Nebent tu nenori. 

Aš noriu... parūkyti SPLIFĄ, o ne ŽVAIRIUKĄ! 

– Jeigu nenori, tai neik. Dar turiu kažkiek nuo praeitos savaitės. Užteks man vienai truputį... APSIGAUBTI. 

Pamenu, kaip nuėjau į kitapus gatvės esančią cukrainę, nupirkau tų sušiktų skaniukų, nepamiršau ir tapetų, iš kurių ji supynė tą savo žvairiuką, ir nuo jo mes taip apsigaubėm, kad ant tos pačios sofos ir užmigom. Tai buvo mūsų paskutinė naktis kartu, kadangi jau kitą dieną nusprendėme miegoti atskirose lovose. Nežinau, ar dėl šito įvykio, ar labiau dėl mano knarkimo, bet vis dėlto man atrodė, kad visi mūsų nesutarimai laikini: užteks tik pasipiršti, susižadėti, vėliau susiženyti, susilaukti vaikų, juos užauginti, išleisti į mokyklą, duoti šiek tiek laisvės, retkarčiais apkabinti, tada išleisti į gyvenimą, pažiūrėti, kaip jie susiženija, užaugina savo vaikus, ir kai patys juos išleis į mokyklas, o esant reikalui apkabins ir palydės į gyvenimą, tada pamatysi – visos mūsų problemos išsispręs savaime! 

Bet štai dabar jau geras penkias minutes spoksau į nedidelį bukletą su nuogu žmogumi ir raudonai apvestas jo kūno vietas. Iš viso jų buvo šešios: abi rankos, abi šlaunys, sėdmuo, arba šikna, ir galiausiai apatinė pilvo sritis. Man asmeniškai bukletas nepatiko, nes buvo per daug pasirinkimų. Ypač tokiam injekcijų naujokui kaip aš.  

Būtų normaliai pasakyta: durk aklai į užpakalį, ir nereiktų čia overthinkint be reikalo. O dabar jau pusvalandį sėdžiu ant vonios krašto, net mūsų tualeto kondicionierius pavargo ūžti. Šiaip reikėtų dažniau išeiti į lauką, pagalvojau. Šiomis dienomis per daug laiko praleidžiu įvairiausiuose tualetuose. 

– Viskas gerai? – už durų pasigirdo Karolinos balsas. 

– Jo! – pernelyg entuziastingai šūktelėjau.

Blemba, niekaip negaliu susikaupti. Juk ryte planavau su ja išsiskirti, bet pirmiausia reikia susitvarkyti su šituo. Todėl pakėliau švirkštą ir lėtai nuėmiau nuo adatos apsauginį plastmasiuką.  

Burbuliukas, pagalvojau. Švirkštas ir burbuliukas – čia kaip mentos su kola: kažkas nutinka, bet nežinai nei kas, nei kodėl. Pamenu filmą su Kurtu Russelu, kur jis apsimetė daktaru ir prieš suleisdamas švirkštą vos vos jį spustelėjo. Gerai, pagalvojau, ką jau ką, bet Kurtas Russelas klysti neturėtų, todėl spustelėjau švirkštą ir aš. Adata tuoj pat paleido didelio slėgio srovę, kuri aptaškė ne tik veidrodį, indelį kremo nuo raukšlių, bet ir mano bei Karolinos šepetukus.  

Tuomet žvilgsnis užkliuvo už adatos galiuko – regis, ji smailesnė nei tada, kai rodė gydytoja. Atrodė, jeigu įsmeigsiu į kūną, ji mane pervers kiaurai. Nusprendžiau nuo to kiek įmanoma geriau apsisaugoti ir išsirinkau vietą, kurioje daugiausia apsauginio sluoksnio. Pakėliau marškinėlius ir giliai įkvėpiau. Mano pilvukas staiga pradėjo man visai patikti. Gaila, kad tik laikinai jį turėsiu, pagalvojau. Jis susitraukinėjo pirmyn atgal, pirmyn ir atgal lyg į krantą išmesta lydeka. Niekada nemėgau žvejų. Prismaigsto savo metalų į gyvą organizmą! Ir dėl ko? Malonumo? Ne. To nebus. Mano ranka su švirkštu nusviro, bet žvilgsnis vėl nuklydo prie aptaškyto veidrodžio ir Karolinos šepetuko. „Deividai, esi suaugęs žmogus, savo antsvorį lyginti su žuvimi yra nebrandu. Čia juk tik adatėlė. Staigiai smeigiam ir atakuojam Karoliną. Daugiau pasitikėjimo savimi!“ 

Tokią štai žinutę pasiunčiau sau į smegenis, ir kūnas tuoj pat užsikūrė. Sukandęs dantis nutaikiau adatą į pilvą ir įjungiau atgalinį laikmatį: 

Trys. 

Ranka pati pradėjo švirkštą judinti pirmyn ir atgal, lyg ruoštųsi kontaktui. 

Du. 

Pirštai įsitempė, švirkšto amplitudė įgavo pagreitį, o dantys sugriežė liūdesingą norvegišką akordą. 

Vienas. 

Bedžiau. Bet, vos adatos galiukas įsmigo į pirmąjį lašinių milimetrą, klyktelėjau ir išmečiau švirkštą iš rankų. Blemba, negaliu! Skauda! 

– Viskas gerai? – už durų pasigirdo Karolinos balsas. 

– Jo! – bandžiau pasakyti kiek įmanoma natūraliau. 

Nė trupučio negerai, bet ką darysi. Pakėliau nuo žemės švirkštą ir, savo nelaimei, pamačiau, kad ant adatos smaigalio – lašelis kraujo. Iškart kūnas nusprendė eiti atbulomis ir vos ne vos apgraibomis surado vonios kraštą. O sėdantis ant jo nuo lentynėlės ėmė kristi šampūnai, balzamas, kūno losjonas, šalia dunkstelėjo magnio druskų maišas. 

Supratau, kad tiesiog negaliu. Galbūt leistis vaistus – ne man. Akyse pradėjo kauptis ašaros. Ką aš čia darau? Sėdžiu ant vonios krašto sunėręs kojas kaip koks dykaduonis. Tada pažiūrėjau į Karolinos elektroninį šepetėlį. Ji mėgo mėlyną spalvą. Tik vadindavo ją ocean blue ar electro blue, tiksliai nepamenu. Reikės būtinai jos paklausti. 

– Karolina! – galiausiai sušukau. – Galbūt galėtum šiek tiek padėti? 

Nedrąsiai prasivėrė tualeto durys ir į vidų įėjo mano mergina.  

– Vargšiukas! Kas nutiko? – mane pamačiusi paklausė ji. 

Aš net kiek sutrikau. Ji atrodė kuo nuoširdžiausiai susirūpinusi. Keista. Nors, aišku, su Karolina niekada nežinai. Čia laisvai galėjo būti ironija. Bet tuomet išvydau jos akis. Jos buvo įbestos tiesiai į mane. Taip, kaip anksčiau. Greitai išbėriau visus faktus apie pirmąją injekciją, kuri pavirto į šitą fiasko fiestą, o ji netikėtai mane apkabino ir pažadėjo padėti. Negi aš taip apgailėtinai atrodžiau? 

Ji pralupo naują oranžinę dėžutę, ir mes pradėjome viską nuo pradžių: dezinfekcine servetėle nusivalėme rankas, ištraukėme adatą, užmovėme ją ant švirkšto, nuėmėme apsauginį plastmasiuką. 

– Nepamiršk burbuliuko, – priminiau. 

– Nepamiršau. 

Pasirodo, tas filmas su Kurtu Russelu vadinosi „Avarija“, ir mes jį žiūrėjome kartu. Ant tos pačios sofos svetainėje. 

– Tikrai? – paklausiau. 

– Taip, ir dar abu valgėm basanoškes, – priminė ji. 

Tiksliai. Dabar prisimenu ir aš. Tada Karolina atsargiai spustelėjo švirkštą, ir srovė vėl aptaškė mūsų veidrodį ir abu šepetukus. 

– Ups. 

– Nieko baisaus, – pasakiau.  

Paskui padaręs pauzę dar pridėjau: 

– Jie jau buvo aptaškyti.  

Ji nusijuokė. Nebepamenu, kada girdėjau ją juokiantis iš mano pasakyto sąmojo. 

– Gerai, parodyk tą bukletą. Kur duriam? 

– Nežinau, bet tik ne į pilvą. 

– Tai aišku, kad ne į pilvą. Skauda gi. 

Blemba, Karolina, kur tu buvai anksčiau? 

– Duriam į ranką. Tinka? 

Neturėjau pasirinkimo, todėl tik pasiraitojau dešinę rankovę. 

– Gal geriau į kairę? – paklausė. 

– Kodėl? 

– Radioaktivnyj blok! Ar ne su dešine geri? 

Tiksliai! Puslitris kavos – ne juokas pakelti, todėl geriau nerizikuoti. Atsmaukiau kairę rankovę ir įkvėpiau.  

– Na ką, pradedu skaičiuoti.  

Trys. 

Užgniaužiau kvapą. 

– Nenustok kvėpuoti, – griežtai perspėjo. 

– Atsiprašau. 

Du. 

Elkis, kaip sakė Karolina. Kvėpuoji ir nieko kito daugiau nedarai. 

Trys! 

– Viskas, – tarė Karolina ir su gydytojos duotomis specialiomis žirklutėmis perkirpo adatą, o likusį jovalą sumetė į specialiai tam įteiktą geltonos spalvos konteineriuką. 

Nieko nesupratau. Žvilgtelėjau į ranką – vidury buvo nedidelis raudonas spuogiukas. Karolina greitai pastebėjo mano nuostabą. 

– Kadaise seneliui reikėjo kelias savaites leisti geležį į užpakalį. Regina pamokė. 

Žiūrėjau jai į akis ir supratau vieną dalyką: šiurpuliukai, jų nebeliko. 

Pabandžiau palenkti galvą – nėra. Gal čia vaistai? Negi jie taip žaibiškai veikia? 

– Žinai, ką tuoj per teliką rodys? – paklausė ji. – „Leidimą žudyti“. 

– Tu juokauji! Su Timothy Daltonu?! 

Tą vakarą užsitraukėm užuolaidas, sukritom ant sofos, užsimetėm pledą, Karolina susuko splifą ir kartu pratylėjom visas dvi valandas. Filmui pasibaigus skirstytis neskubėjome. Nors kažko labai ypatingo ir neveikėme. Tiesiog žiūrėjome į lubas – ji su savo mintimis, aš su savo. Pradėjau galvoti apie filmo veikėją Krisą ir jo pasakytus žodžius: tas nuolatinis skubėjimas ir kad mes turime didesnį IQ nei kiti. 1001 palata – kažkuo ji mane traukė. Ir raštelis su tais nieko nesakančiais skaičiais. Seifo kodas? – pagalvojau. Ar kažkokios koordinatės? Nemeluosiu, tas Karolinos susuktas splifas buvo ne juokas: mintys skraidė į visas puses ir vienu metu galvojau apie šešis dalykus iš karto. Nenuostabu, kad šiek tiek per daug atsipalaidavau ir... padariau, ką padariau. Net neturiu pasiteisinimo. Man tiesiog netyčia garsiai išsprūdo: 

– O gal vis dėlto atidėkim tą išsiskyrimą rytojui? 

Kambaryje prieš tai buvo tylu, bet tyla atrodė jauki ir raminanti. Po šio sakinio, prisiekiu, įstengiau vakuumą išgirsti.  

– Na ir debilas. 

O Dieve... Ir vėl?! Bijojau pasukti galvą į šoną. Kažkur ten, dešinėje sofos pusėje, turėjo gulėti Karolina. Pradėjau labai lėtai – iš pradžių saugiai pakreipiau galvą 30-čia laipsnių, o kai pajutau, kad ramu, – dar 15-a. Ji buvo užsimerkusi. Dar šiek palūkuriavau – tikrai miega. Nors akimirką sudvejojau. Trumpai pasirodė, kad ji stipriai sugniaužė kumščius. Taip stipriai, kad, regis, išgirdau kažką panašaus į krumplių traškesį. Nors nesu tikras. Kaip ir sakiau, tas jos susuktas splifas buvo ne juokas.