Skrydis per visą Turkiją – geros dvi valandos, kaina – tik koks ketvirtis šimto eurų. Vienas šalies pakraštys keičia kitą, tad skirtumai – taip pat akivaizdūs. Vietoj patrauklaus, bet gigantiško, miniom įdaryto Stambulo dar per iliuminatorių ima šieptis tuščios erdvės, akina spinduliai, pirma atšokantys nuo sūraus ežero paviršiaus, vėliau – nuo oro uostą supančių baltų viršukalnių. Leidžiantis trapu į parankę įsikimba vėjas: gaiva ir, kiek leidžia nediduko oro uosto gaudesys, tyla. Gražus sutapimas, kad čion skraidinančios avialinijos pasivadinusios „Pegasu“.

Bendravardžio ežero nuo likusios šalies pridengtas Vano miestas turi daug ryšių su kitomis kultūromis. Buvęs ne tik Osmanų, bet ir Aleksandro Makedoniečio imperijos dalimi, dar priklausęs Armėnijai, persams bei arabams, neilgam užimtas rusų, kartu su turkais gausiai apgyvendintas armėnų, o dabar – kurdų, šis lopinėlis net neturi tiesioginio susisiekimo geležinkeliu su sostine. Norėdamas į ją, specialiu keltu turi plaukti į kitą ežero pusę – Tatvaną. Užtat čia baigiasi Irano geležinkelių atšaka ir, jei įsėdi Vane, jau nebegalėsi traukiny vartoti alkoholinių gėrimų. Turkija, regis, stengiasi kaip tik gali pabrėžti, kad vis dėlto čia jos, ne kieno kito miestas: pakeliui į miesto centrą plevėsuoja daugybė valstybinių vėliavų ir vėliavėlių, jokių kitų, o centrinėse gatvėse vakarop matysi tai šen, tai ten tykiai stovint policijos šarvuočius. Neseniai Sirijos teritorijoje prasidėjusi Turkijos operacija prieš kurdus verčia apsidrausti ir čia.

 

Nusileidus Vane

 

Taksi visai netyčia paliekam piniginę, dar su visai padoria grynųjų suma. Viešbuty susišnekėti sunku – angliškai kalbama labai menkai ir, tiesą sakant, daugiau nuveikiu su neseniai pradėtos mokytis persų kalbos žodžiais. Šitaip prisišaukiu netoliese buvusios iraniečių ekskursijos gidę, kuri pavertėjauja. „Ai, tai nesijaudinkit. Jei taksi, tai tikrai atsiras. Mūsų labai draugiškas miestas. Pamatysit“, – tikina darbuotojas ir siūlo saldainių, o visi aplink pritaria. Viskas vyksta negreitai, nes taksi firmos ar numerio, žinoma, nepamenam. Daugybė skambučių, tenka vėl nuvažiuoti į oro uostą, ten dispečeris iškviečia reikiamą taksistą. Piniginė yra, iš jos nedingęs nė centas. Nors sugaišta gera valanda, nuotaika jau kitokia ir lydimi šiokios tokios sėkmės bei genami įspūdžių alkio pažindinamės su vietiniais kelionių būdais.

Vanas anaiptol nepatenka į vieną gretą su turistiškosiomis Turkijos pakrantėmis, kurių pavadinimus žino ir ten nebuvę. Informacijos apie jį anglų kalba yra ne tiek ir daug, juo labiau apie tokius plebėjiškus dalykus kaip visuomeninis transportas. Tik iš pavienių nuotraukų spėju, kaip norima vieta turi atrodyti, o transporto mazgai irgi atrandami beveik apgraibomis. Iš čia važiuoja autobusai ir dolmos-mikriukai, pajudantys, kai prisirenka žmonių. Kainos čionai nedidelės, nebrangūs net ir taksi, tačiau atstumai nemenki, tad kažkur išlipus ir prireikus grįžti verčiau jau iš anksto žinoti – kaip.

Į Vaną atviliojo retoji turkų van kačių veislė: baltakailė skirtingų spalvų akimis buvo 2010-ųjų krepšinio čempionato Turkijoje (to paties, netikėtai sėkmingo Lietuvai) simbolis ir turkų ūkininkų dovana Obamai. Jutube armėnų komentatori ai tikina, kad tai jų, o ne turkų katė, kurdai turi savo nuomonę, o man, tiesą sakant, už jas visas svarbesnis vaikystėj perskaitytas sakinys: šios katės mėgsta plaukioti. Kačių valda, Van Kedisi Evi, įsikūrusi netoli centro, yra tiesiog pasala turistui, važiuojančiam pamatyti Vano tvirtovės. Lankytojai, dažniausiai su vaikais, čia įsimaišę tarp kačių, kurios pusiaugula drybso prie maisto dubenėlių aptvare temiškai išdabintom sienom it kokioj senojoj Nykštuko kavinėj, žvalgosi iš savo namelių-improvizuotų inkilėlių, laipioja kelmais, stvarsto specialiai nukartas virves. Šalia didžiulis suvenyrų namas, iš kurio kačių figūrėlės spigina jau metalinėmis ar stiklinėmis blizgančiomis akimis. Lankau šias kates, baltas, metalines, medines ir spalvotas, o namie manęs laukia juoda katė, galbūt dabar mieganti ir sapnuojanti Turkiją, mano kol kas draugiškiausią matytą šalį jos gentainėms, net gyvenančioms gatvėje.

 

Miestas dieną

 

Popietė, tad pakankamai laiko spėti į monumentalų Vano – gal labiau ežero, o ne miesto – simbolį, Akdamaro saloje esančią armėnišką, pastatytą X a., beveik šimtmečiu anksčiau, nei pasaulio tekstuose paminėta Lietuva. Ją pamatyti galima net iš lėktuvo, jei žinai, į kurią pusę žvelgti, o važiuoti iš miesto pietvakarių kryptimi tenka gana ilgai. Pataikius į kitą miestą vežantį autobusą prieš pat jam išvykstant, nutaikius tinkamą stotelę, o paskui paėjus plentu, brūzgynais ir radus krantinę, iš kurios išplauks keltas, kyla kone pasibaigusios darbo dienos jausmas – sėdi ištuštėjusioj pavėsinėj, gurkšnoji mineralinį ir klausaisi darbuotojo patikinimų: taip, taip, tikrai išplauksim trečią valandą.

Gal po trijų penkiolika netolimoje aikštelėje sustoja keli balti mikriukai ir iš jų išvirsta minia jaunimo, genama tos pačios gidės, kuri man padėjo viešbuty. Tarp iraniečių šis miestas itin populiarus: siena arti, vizų nereikia, laisvės švęsti čia palyginus marios, o dar ir apsipirkti patogu. Nugirdę, kad moku kelis žodžius persiškai, jaunuoliai manęs jau ir nebepaleidžia – rodo nuotraukas, kur lankėsi Vokietijoj, siūlo maistą, kalbina, nori kartu nusifotografuoti. Kelte skamba persiška ir turkiška muzika, juokas, čia gausu to, ko neleidžiama tėvynėj, – tuštėjančių alkoholio butelių, atsipalaidavusių šokančių merginų, nusirišusių net skaras. Posakis „pasileisti plaukus“ turi gerokai taik­lesnę reikšmę jų šalyje.

Šiek tiek daugiau erdvės gaunu tik Akdamaro saloje. Pavadinimas, sako, nuonelaimingos meilės istorijos, kurios pabaigoj pasigirdo „Ak, Damar“, ir jaunikis kažin kaip nuskendo šiame sūriame ežere. Grupelės pasklinda kas sau, bando apžiūrėti bažnytėlę iš arti ir toli, įvairiais rakursais. Dar ypatingiau viskas atrodytų pavasarį, sužydus abrikosmedžiams ir migdolams, tačiau net ir dabar, lapkričio mėnesį, tarp melsvo vakarėjančio dangaus, kalnų viršūnių ir vėl lygaus ežero paviršiaus kyšantis bažnytėlės kupolas įsimena ryškiai ir ilgam. Bandydamas nufotografuoti ją iš toli, sutinku daugybę triušių – ką tik atplaukusių, jie nuliuoksi šiek tiek toliau nuo manęs. Su gide susitariam, kad atgal iki miesto jie pamėtės vienu iš savo mikriukų, ir netrukus, tamsoj švytint pakelės pastatų dekoracijoms, jau leidžiamės į ilgą kelią atgal. Pradžioj kupini dainų ir juoko vėliau autobusiukai nurimsta: muzika prityla, galvos nusvyra ant pečių ir palangių, ir, matyt, tai neišvengiama – pasigirsta knarkimas.

Sutemus Vano centre žmonių nemenkai – grupelėmis apsiperka, plepa, derasi dėl gatvės maisto; šarvuočių per mažai, kad sugertų tą klegesį, nuo prekybos centrų iliuminacijų ir papuošimų gatvę šildančią šviesą. Apsipirkti, kaip ir daug kas Vane, gana pigu, prekės ženklai įvairūs, tokių nėra nei Lietuvoj, nei Irane, ir prekybos centruose taip pat neretai aptiksi užrašų persų kalba. Tai gana įprastas užsiėmimas čia vakarais ir apzujęs kelias parduotuves išsirenku šį tą nematyta ir sau. Viešbučio darbuotojai vėl pasitinka su šypsenom, ir, kiek leidžia kalbos, šnektelim – mes čia visi kurdai, sako jie. Štai, va anas, kur nuėjo, – iš Kobanės. Politikos neaptarinėjam, pagaliau neleidžia kalbos barjeras, tačiau žinau, kad ši vieta neseniai paliesta Turkijos karinių veiksmų Sirijoj, todėl vėliau atsisveikindamas įbruku šiek tiek arbatpinigių – neva už pagalbą atgaunant piniginę, paliktą taksi.

Dar ieškodamas nakvynės bandžiau rasti vietą, kuri nesiūlytų nemokamų pusryčių. Esama miestų, kurie, nors labiau žinomi kitkuo, turi ir mažiau žinomą, tačiau jų paveikslą žaviai papildančią detalę. Tarkime, Triestas turi stiprius boros vėjo šuorus, Naujasis Orleanas – vudu burtus, Vanas atvykėlio nei košia, nei bado, o kemša kviesdamas į nebrangius, bet visokių skanumynų kupinus pusryčių salonus. Nuo jų nenori atsilikti ir viešbučiai. Tad pusryčiai, žinant, kad iki vakaro valgyt neteks, tenka dvigubi: vieni – tik atsikėlus, o pasivaikščiojus turguj tarp kvapnių sūrių, daržovių ir prieskonių viską vainikuoja jau priešpiečio arbata su pačiu mažiausiu siūlomu rinkiniu viename iš antrojo aukšto salonų greta didžiulei vyrukų kompanijai šluojant košes, kiaušinius, alyvuoges, sūrius su žolelėm ir sezamo pastos užtepus, medų, uogienes ant dar karštos čionykštės, jiem kasdienės, o mum egzotiškos duonos. Prie viso to dar rūgštaus pieno kaimakai, džiovinti vaisiai iš begalės lėkščių it geldelių ežere, kurios neabejotinai imtų siūbuoti, jei vėl įvyktų žemės drebėjimas – itin stiprūs tokie čia įvyko 1941-aisiais ir 2011-aisiais. Miestą apgriovė ir Pirmasis pasaulinis karas.

 

Kačių baseinėlis Vano universiteto tyrimų centre. Autoriaus nuotraukos

 

Ir vėl sėkmingai pasitaiko autobusas – šįsyk šiaurės vakarų krypties, kur universiteto kompleksas. Vakarykštės nuotraukos iš kačių namo vis dėlto ne visai atitinka vaizdus internete, ir vakare išaiškėja, kad yra dar viena vieta, Van Kedi Villasi – universitete esantis tyrimų centras. Iki jo net nuo galinės stotelės tenka paėjėti, būriai studentų ir didžiulė mečetė lieka nuošaly, galiausiai vienišas namas, kitaip nei ankstesnis veislynas, – tuštokas, tik keli nuobodžiaujantys darbuotojai pamoja, kur galima eiti.

Čia katės gyvena didelio aptvaro viduje – mažiau žaislų, daugiau erdvės ir prieš kelerius metus įrengtas baseiniukas, kad galėtų lavinti plaukimo įgūdžius. Nors internete ir yra nuotraukų bei vaizdo įrašų, kaip katės plaukioja, tačiau aptikti, kaip katė įlipa plaukti pati, vis dar, deja, nėra tekę. Mano akivaizdoj tik viena pateškena vandenį letena, o visos kartu supuola prie atnešto maisto, lenda net į padėtą ant žemės krepšį. Panašu, jų gyvenimas nėra labai sotus, nors čia, kaip ir anksčiau matytame name, nėra sulysusių. Abipus namo įrengti grotuoti gardeliai lauke: viename gyvena patinai, kitame – patelės; jie visi irgi atbėga tikėdamiesi kąsnio iš lankytojo, sveikinasi miaukdami, tačiau tenkinasi ir glostomi ranka.

Prieš atsisveikinant su Vanu dar sykį pasikinkom taksi: pakeliui į oro uostą negaliu praleisti Vano tvirtovės. Prie įėjimo čia kažkokia painiava: oficialusis, arčiau ežero, lyg ir nemokamas, bet juo į vidų nepateksi, o prie to, kuris panašesnis į tarpą tvoroje, budintys apsauginiai neprieštarauja išvydę banknotą. Užtruksiu ne daugiau dvidešimties minučių, sakau iš dalies jiems, iš dalies – aukščio baimei, įkyriai krebždančiai pasąmonėje, ir siaurais takeliais lipu aukštyn. Tvirtovės sienos – ant kalnų, tad užlipus galima matyti viską aplink. Į vieną pusę – Tušpos, senovinio miesto griuvėsiai. Į kitą – popiečio saulės padegti Vano ežero vandenys, tarp viršukalnių Erekas, kurio šlaituose gyva dar viena legenda apie kates, kurios ten įprastai medžiodavusios, o baigiantis vasarai nusileisdavusios žemyn atsivėsinti ežere. Arčiau matyti didžiulis Vano miesto tinklas – akimirką stabteliu prisiminęs draugų rašytojų, čia keliavusių, tiesa, senokai, žodžius. Jiems Vanas pasirodė niūrokas įtvirtinimų miestas. Man – tai, ko tikėjausi, ir dar daugiau.

Prapliumpa telefonas – pasirodo, nuėjau į kitą kalvos pusę, kur manęs nesimato iš apačios ir visi – vairuotojas ir apsauginiai – baisiai susirūpinę mano gerove. Jie nesitikėję, kad aš lipsiąs taip aukštai. Nusikariu žemyn ir, prieš užgriūnant virusui, žudančiam žmones ir keliones, paskutinis aplankytas miestas po truputį tolsta: nuseka viena geltona ir viena mėlyna Vano katės akis skulptūroje, atsidūrusioje kartu su kačiuku, dingsta didelis arbatos gėrimo kultūrą simbolizuojantis samovaras ir sukryžiuotos perlinės kefalės, unikalios šio ežero žuvys. Jei čia lankyčiausi sniegingą žiemą, galbūt pamatyčiau vienos mokyklos mokinių nulipdytą įsivaizduojamą ežero pabaisą – taip pat skirtingų spalvų akimis. Dar tikiuosi grįžti į šį miestą, galbūt išsimaudyti sūriam, nepatogiam ežere ir jame skęsti, pamatyti vandenin įšokančią vietinę katę, o paskui su ja pasidalinti gausiais vietos papročiu tiekiamais pusryčiais.

 

Šį tekstą rašiau galvodamas apie savo katę, su kuria teko atsisveikinti vos prieš kelias dienas. Per savo ilgą 18 metų gyvenimą ji kantriai laukė manęs grįžtančio iš kelionių, rytais – iš sapnų, kad užkelčiau ant aukštos spintos, kur nepasiekdavo užšokti (trys metrai net ir šokliom katėm daug), o vėliau nukelčiau (aktyviai medžiojant paslaugią ranką). Sunkiausia turbūt jai būdavo laukti manęs sugrįžtančio iš interneto, dėl to kartais rasdavau pretenzingai užgulusią nešiojamojo kompiuterio klaviatūrą. Ji taip pat mėgdavo stebėti besimaudančius vonioj, o pati įsitaisydavo aukštai it Ereke, kad neužtikštų nė menkiausias purslas. Jei pomirtinis gyvenimas yra ir jei jo nusipelnysiu, būtų gerai, kad mudu galėtume susitikti vietoje, panašioje į Vaną.