Akvilina Cicėnaitė-Charles: „Neišskirtinės istorijos mus sujungia“

× Živilė Galdikienė

Rašytoja, vertėja, religijų studijų mokslų daktarė Akvilina Cicėnaitė-Charles daugiau nei 10 metų gyvena Australijoje. Autorės knygos paaug­liams įvertintos literatūrinėmis premijomis, palankiai skaitytojų bei kritikų sutikti ir romanai suaugusiesiems. Kalbamės apie neišverčiamas patirtis, Akvilinos gimtojo Vilniaus fragmentus ir taip šiandien reikalingą viltį.

 

Manto Golubevo nuotrauka
Manto Golubevo nuotrauka

 


Esate minėjusi, kad geografinė padėtis nėra labai svarbi ir tai suvokus paprasčiau konstruoti savo tapatybę. Kas jums yra namų jausmas?

Taip, tam tikra prasme geografinė padėtis nėra labai svarbi, ypač galvojant apie kūrybą. Kūryba man vis dar atrodo įmanoma visur, kur yra erdvės ir laiko rašyti, kur įmanoma susikurti rutiną, darbo struktūrą. Bet, kita vertus, taip maniau tais, iš dabartinės perspektyvos žiūrint, saugiais ir nekaltais laikais, kai dar nekalbėjome apie pandemiją, karantinus, karą, uždarytas valstybių ir žemynų sienas. Pastarieji 3 metai labai pakeitė tai, ką galvoju apie buvimą pasaulio piliečiais, apie visur esančius namus, apie priklausymą miestui, šaliai, žmogui.

Sidnėjus – mano pažįstamas, prisijaukintas pasaulis, irgi padovanojantis namų jausmą, ir tam tikra prasme jo gana. Bet ateina laikas, kai to „tam tikra prasme“ ima nebeužtekti, suabejoji, ar išties dveji namai yra įmanomi.


Esate 8 knygų autorė. Kas motyvuoja kurti?

Turbūt motyvuoja pats rašymas. Rašau nuo vaikystės, tiesiog save suvokiu per rašymą, rašydama suprantu, ką galvoju, kas esu. Literatūra man reiškia ir laisvę – susikurti naują praeitį, suklastoti asmens dokumentą, išvysti kitą atvaizdą veidrodyje.

Kai rašau, mane džiugina labai paprasti dalykai – geras, savo vietoje atsiradęs sakinys arba tekste lyg netyčia, o iš tikro dėsningai atsirandantys sąskambiai ir simboliai. Kaip sakė George’as Saundersas, tekstas nori būti gražus. Tekstas iš prigimties trokšta būti gražiausia, labiausiai išbaigta savo versija. Ir jeigu rašytojai pakankamai kantrūs, anksčiau ar vėliau tekstas atras tą savo prigimtinį grožį, užbaigtumą. Stebėti šį virsmą, pajusti, kad tekstas yra užbaigtas, kad jame daugiau nereikia keisti nė eilutės, ir yra didžiausias rašymo stimulas.

Šiemet teko skaityti ne vieną pradedančių autorių rankraštį. Juose daug aistros, troškimo pamatyti rezultatą, bet ne tiek daug, kiek norėtųsi matyti, meilės procesui. O juk procesas svarbiausias. Retsykiais pavartau Susan Sontag dienoraščius. Tais metais, kai gimiau, ji rašė: „Jei negaliu rašyti, nes bijau būti bloga rašytoja, vadinasi, turiu būti bloga rašytoja. Bent jau rašysiu. Tada nutiks kas nors kito. Visuomet nutinka.“ Ir tai yra atpažįstama ir nuostabu; tas jausenų atpažįstamumas leidžia pajusti bendrystę, nutiesia tiltą per skirtingas šalis ir dešimtmečius. Skaitau Virginios Woolf laiškus ir vėlgi pasineriu į atpažįstamas būsenas. Kaip rašiau „Anglų kalbos žodyne“, noriu būti išskirtinė, bet baigiu susitaikyti su mintimi, kad tokia nesu. Neišskirtinės mūsų istorijos mus sujungia, net kai kalbame skirtingomis kalbomis, net kai gyvename skirtinguose amžiuose.


Kalbant apie pradedančiuosius autorius ar apskritai kūrybinį lauką, galbūt šiandien daugoka ėjimo į išorę, mažoka – į vidų? Kaip manote, kas gimdo tą kūrybinį nekantrumą ir meilės stoką procesui?

Priežasčių gali būti daug ir tai nebūtinai būdinga tik nūdienai. Tik, regis, būtent dabar esame apsėsti sėk­mės, pripažinimo ir per mažai kalbame apie nesėkmes ir darbą. Norėti visko daug ir iš karto – žmogiška, tuos norus dar labiau kursto greitos šlovės, sėkmės istorijos. Būsiu nuobodi ir pasakysiu, kad kartais naudinga ir mokytis meno negauti. Taip pat leisti sau augti ir keistis, suprasti, kad mokytis rašyti galima visą gyvenimą, kad anksčiau ar vėliau išaugama beveik viskas – rašymo stilius, mėgstamos knygos, autoritetai, miestai, žmonės.

Šiuo metu kaip tik verčiu Abdulrazako Gurnah romaną, tad nemažai domėjausi jo biografija ir kūryba. Kai 2021 m. rašytojas pelnė Nobelio literatūros premiją, jo vardas staiga išgarsėjo, knygos pradėtos versti į daugybę pasaulio kalbų. Maga pasakyti, kad jo šlovė atėjo per dieną, bet ne pro šalį prisiminti, kad pirmasis A. Gurnah romanas pasirodė prieš 34 metus, o iki tol jis ne vienerius metus ieškojo leidėjo. Sukūrė 10 romanų, dvi knygos pateko į „Man Booker“ sąrašus, bet ap­skritai jis nebuvo komerciškai sėkmingas autorius, mažai žinomas už Didžiosios Britanijos ribų. Tad kalbame apie beveik 40 metų kūrybos ir ne tiek jau daug pripažinimo. Miniu šį autorių, nes man jo pavyzdys atspindi išties daug meilės procesui ir prasmės jausmo, empatijos, suvokimo, kad rašytojo misija – rašyti temomis, kurios jam pačiam atrodo svarbios ir opios, nebūtinai komerciškai dėkingos ir sėkmingos, temomis, kurios, anot A. Gurnah, kartais pačios pasirenka rašytojus.


Kaip suprantate riziką kūryboje?

Kūryba ir rizika yra neatsiejamos. Kūryba yra kelionė nepažįstamu žemynu be žemėlapio, be navigacijos. Jei rašant atrodo, kad nesugebėsi parašyti šio teksto, kad nežinai, ką čia veiki, – geras ženklas. Jei norisi ieškoti savo balso, rašyti autentiškai, gali tekti stoti akistaton su savo ribomis ir netobulumu, paaukoti saugius, pripažintus, prijaukintus pasakojimo būdus, atsisakyti troškimo patikti. Rašant gerą tekstą išties gali būti truputį baisu.


Esate sakiusi, kad rašant jaunam žmogui svarbu nemoralizuoti, vengti tiesioginės didaktikos. Su kokiomis mintimis ar nuostatomis rašote suaugusiųjų auditorijai?

Kaip sukurti ką nors nauja, kai, atrodo, viskas jau parašyta? Jeigu užduočiau sau tokį klausimą, galbūt apimtų bejėgiškumas ir neparašyčiau nė vieno sakinio. Rašydama negalvoju apie abstrakčią suaugusiųjų auditoriją, nes tai daugybė balsų, veidų, lūkesčių. Vieni bus pavargę nuo gyvenimo ir iš literatūros tikėsis pramogos, atpažįstamos realybės, neskausmingo paviršiaus. Kiti, perskaitę per daug tekstų, bus pavargę nuo literatūros, apsinuodiję nuo žodžių ir iš knygų tikėsis neįmanomo. Rašydama pirmiausiai klausausi vidinio balso, o tada galvoju apie kartais galbūt konkretų skaitytoją, kuriai ar kuriam rašau.


Neseniai išleistas jūsų romanas suaugusiesiems „Anglų kalbos žodynas“. Jame paliečiami kalbiniai aspektai, aptariamas kai kurių žodžių neišverčiamumas. Turbūt tai galima suprasti ir kaip kultūriškai neišverčiamas patirtis, unus mundus, kaip trapią iliuziją. Ką dar apima neišverčiamumas?

Taip, rašiau apie neišverčiamus žodžius, kultūriškai neišverčiamas patirtis, ribines buvimo svetur būsenas, bet ne tik. Neišverčiamumo gali pasitaikyti ir kalbant ta pačia kalba, bandant perteikti save kitam ir suvokiant, kad tai neįmanoma, kad esti riba, už kurios tampame vienas kitam nepasiekiami. Neišverčiamumas yra kalbos ir žodžių trūkumas. Jis apima daug liūdesio.


Kūrinyje liūdesys juntamas ir dėl ko kito: pasakojama apie kolonializmo padarinius Australijoje ir todėl prarastas „nesuskaičiuojamas kultūrines visatas“, apie klimato kaitos klausimus – „neatšaukiamą ateitį“...

Nežinau, ar begalime sau leisti apie tai nekalbėti. Rašydama šį tekstą bandžiau bent punktyriškai nužymėti neatšaukiamumo jausmą, užfiksuoti ir tą akimirką, kai nostalgija keičiasi į solastalgiją – jausmą, kad esi namie, bet tavo namai negrįžtamai keičiasi.


Kūryboje jums svarbi detalė, pojūtis, o iš kokių mažmožių, kvapų, vaizdų susideda neseniai lankytas jūsų gimtasis Vilnius?

Šiemet per ilgai buvau Vilniuje. Per ilgai, nes kuo ilgiau būnu Vilniuje, tuo sunkiau iš jo išvažiuoti. Lieka prisiminimų, bet jie per daug nepatikimi; kartais prisimename ne tai, kas buvo, bet tai, kas galėjo būti, ko norėjome. Kartais atmintis gailestingai perkuria nutikimus. Vilnius yra miestas, po kurio paviršiumi visuomet kas nors vyksta, kuriame užtenka išeiti į lauką ir kas nors būtinai nutinka. Man liko nuotrupos – mano kvepalų aromatas šaltą vasario rytą kertant Žvėryno tiltą; rytas, kai kažkas prie upės išvedė pasivaikščioti kiaulę, ją aplojo apylinkės šunys, o pasižiūrėti, kas vyksta, suskrido visos parko varnos; ta diena, kai prasidėjo karas, o mes bandėme kalbėti apie knygas. Man dar liko nutrupėjusios senamiesčio sienos, lietaus kvapas ant įkaitusio asfalto, vakarai, kurie galėjo trukti amžinai, žmonės, kuriuos atpažinau kaip savus nuo pirmo sakinio. Man visada lieka Vilnius, rudenį suskliaudžiantis sparnus, išberiantis raudonų lapų debesį, neišmatuojamo aukščio jo dangus kaip amžinas priekaištas, kad gyvenu po žemesniu dangumi.


Socialinėse medijose dalijatės skaitomų knygų frag­mentais, įžvalgomis. Kas jums, kaip skaitytojai, yra susitikimas su tekstu? Ko ieškote grožinėje literatūroje?

Skaitydama tekstą ieškau to susitikimo jausmo – susitikimo su kitu, kitų ilgesio, melancholijos, vienat­vės atpažinimo, bendrumo, priklausymo jausmo. Literatūra man yra susijusi ir su longing, ir belonging. Literatūra kartais tampa pabėgimu nuo realybės, kurios pasidaro per daug; ji gali tapti ir namais, kai namų sąvoką apsibrėžti pernelyg sudėtinga. Skaitydama vis dar ieškau ir neapčiuopiamo kažko, to, ko iki šiol nežinojau – nedažnai pasitaikančios transformacinės teksto, kalbos galios. Literatūra yra ir papildomų, alternatyvių gyvenimų galimybė – tiek skaitant, tiek ir rašant, ji tarsi empatijos projektas – siekis rašymu pagydyti pasaulį žinant, kad tai iš principo neįmanoma.

Geriausi literatūros kūriniai man yra tie, kurie parodo, kaip galima rašyti, suteikia leidimą eksperimentuoti, žaisti, ieškoti; tie, kurie atveria iki tol nematytas duris, tampa atsarginiais pasauliais; kurie su švelnia pagarba leidžia nesilaikyti taisyklių, nors tarp eilučių gali nuspėti, kad taisyklių esama; kurie atsiduria tarp žanrų, tarsi juokais paversdami pastangas skirstyti į apibrėžtas lentynas.

Imdama į rankas naują knygą vis dar jaučiu smalsumą, jaudulį, būsimo atradimo džiaugsmą. Nemažai krausčiausi ir ilgai stengiausi nekaupti knygų, bet dabar leidžiu sau patirti turėjimo džiaugsmą, tsundoku – meną pirkti knygas ir jų neskaityti; noriu savo dviejuose miestuose turimas knygas matyti vienoje vietoje, sudėtas į tas pačias lentynas.


Ar rašote apie dabartį? Galbūt fiksuojate momentus, kai žodis tampa bergždžias, o gal atvirkščiai?

Turbūt svarbiausia – neredukuoti dabarties į lengvai suvartojamus ir pamirštamus tekstus, nesistengti supaprastinti to, kas nėra paprasta. Rašymas apie dabartį gali būti savaip rizikingas – lengva nuslysti į dvimatį kopijavimą, ne jos permąstymą, įžodinimą savaip.


Kur šių laikų vyksme pavyksta užčiuopti viltį?

Vis prisimenu šiemetinėje „Santaros-Šviesos“ konferencijoje išgirstus pranešėjos Galinos Kutniakovos žodžius: „Žinoma, kad iš naujo atstatysime Mariupolį. Mūsų tėvai jį jau kartą atstatė.“ Gal tai yra atsakymas – išmokti tikėti šviesa ir galia kurti tarp griuvėsių?


Živilė Galdikienė – grožinės knygos ir įvairių tekstų autorė, knygų mylėtoja, kasdienybėje labiau mėgstanti prisistatyti kaip rašanti skaitytoja.