Alaa Alqaisi – vertėja, vertimo tyrėja, redaktorė, kritikė, eseistė, tekstų kūrėja. Jos autoriniai tekstai spausdinami literatūrinėse tinklavietėse „Literary Hub“, „Arab Lit Quarterly“, vertimo tyrėjos ir teoretikės Monos Baker tinklaraštyje. Gyvena Gazoje.

Dėkoju autorei už išskirtinį leidimą skelbti jos teksto vertimą.

Vertėja 

 

Skėrių nusiaubtas diemedis, Palestina, 1915. Kongreso bibliotekos rinkinių nuotr.

 

Dar gerokai prieš pasiglemždamas kūną, alkis išklibina kalbos pastolius: aptrina aiškumą, suardo ritmą, palikdamas vien gležnas minties nuotrupas. Iš pradžių, regis, rišlus paragrafas netrukus sueižėja į fragmentus, kol telieka nevalingas proto, per alkano, kad nulaikytų prasmę, virpulys. Todėl, kol kalba dar galutinai manęs neapleido, rašau šį tekstą – nesitikiu supratimo, tikiuosi įspausti žymę, išsaugoti minties kontūrus, kol ji neišsisklaidė tyloje.

Mėginu užsimiršti dirbdama, užmiršti nors akimirką šį skausmą, smaugiantį mūsų mažytį apsuptą miestą. Tai ne vien dvasinė kančia, ne vien gedulas, nors apstu ir vieno, ir kito, tai fizinis, nenumaldomas alkis, ėdantis iš vidaus, kylantis su nepaliaujamu dusliu kauksmu, nuaidinčiu per visą kūną su kiekvienu širdies dūžiu. Jis įsitveria man į šonkaulius kaip prakeiksmas, ištartas per daug sykių, kad galėtum jį atšaukti. Kad ir kaip mėginčiau prasiblaškyti – vis iš naujo lankstydama tuos pačius marškinius, versdama atminty iškilusią eilutę, berdama druskos į verdantį vandenį, tartum galėčiau jį šitaip paversti kuo nors kitu, – alkis ir vėl sukyla, užvaldydamas savo tylia galia it per nepastebimus grindų įtrūkius prasismelkiantys dūmai. Raidės liejasi ekrane. Žodžiai, kadaise laisvai paklusę mano valiai, dabar vangstosi išsprūsdami, tarsi ir jie mėgintų iš čia pabėgti. Keliuosi maldai, bet, vos atsistoju, tvirtais pirštais suspaudęs man gerklę pakerta svaigulys. Tirtančios kojos nebenulaiko, ir svarstau, ar netapau per kiaura, kad stočiausi priešais Dievą.

Alkis išvysto savo paties kalbą, tylią, ėdžią. Suspaudžia be dramos, be triukšmo, urbiasi į kūną ir protą, kol abiejų nesuminkština, nesuriečia, nesudėvi. Nukloja savimi kaip dulkėmis – mintis, prisiminimus, trapų odos kiautą. George’as Orwellas, kuris anuomet, rodės, kreipėsi į mus iš kito erdvėlaikio, dabar tiesiogiai liudija mano pačios akyse mirgantį vertigo: „Alkis įvaro žmogui visiškai bestuburę, besmegenę būseną... tarsi būtum paverstas medūza.“¹ Ši metafora, kadaise groteskiška ir abstrakti, šiandien atrodo itin tiksli. Štai kuo tapau: bestruktūre, plūduriuojančia pasroviui, negebančia išlaikyti nuo intencijos atkibusios minties. Bandau suformuluoti idėją, bet ji išskysta, nė nespėju jos sučiupti, ir iš to, kas kadaise spindėjo visu aiškumu, lieka tik blyškus pėdsakas.

Kartais Gaza nebeatrodo esanti miestas, veikiau primena kažkieno kito, kažkokio tolimo stebėtojo, kuris ją susapnavęs pamiršo nubusti, slogaus sapno nuosėdas. Regis, ji nebepriklauso šiam pasauliui – bent jau ne taip, kaip miestai būna susiję su upėmis ar tautomis, ar laiku. Tarsi kas būtų iš mūsų sudaigstęs kažkokį paralelinį scenarijų, tik stebėtojų akims skirtą be paliovos atkartojamą mitą, kuris jų niekaip neveikia. Bet, priešingai nei mituose, šiame reginyje neslypi joks moralas, jis nesukelia jokio katarsio. Siaubas niekada nesibaigia, niekada neišnyksta tamsoje. Vaikai čia vis taip pat susensta nespėję suaugti. Senoliai kalba apie duoną, kaip kalbama apie mylimųjų netektį. Ir visada kažkur esama žiūrovų, klausiančių, kaip ši istorija baigsis. Bet tiems iš mūsų, kurie ją išgyvena, ji neturi pabaigos, ir tikimybė, kad ji kada nors baigsis, mažėja sulig kiekviena tylos diena.

Pačią kalbą sunkiai slegia apgultis. Kenčia net mano sakiniai. Sintaksė palūžta nuo tuščių skrandžių naštos. Gramatika neatsveria nevilties. Sėdėdama priešais kompiuterio klaviatūrą mėginu išsikviesti tai, kas seniau ateidavę savaime, bet žodžiai pabyra pusiaukelėje kaip nubaidyti paukščiai, nebemokantys skristi. Tai ne užmarštis, tai – erozija, nenumaldomas visko, ką tikėjau man priklausant, irimas. Tačiau nepasiduodu. Kalbu. Rašau. Nes tyla reikštų dar didesnį pralaimėjimą. Vis dar galiu atnašauti savo liudijimą – vien jį, kad ir sueižėjusį, netvirtą. Jeigu neleisčiau savo žodžiams ištrūkti, atiduočiau alkiui suryti net balsą, kuris jį įvardija.

Kad šiuo metu gyventum Gazoje, turi būti įvaldęs nebūties choreografiją. Mes ne vaikštome, o klaidžiojame. Mes ne valgome, o ieškome. Mes ne miegame, o būdraujame, pastatę ausis gaudome, ar neišgirsime kokio garso, vejančio mus bėgti. Išgyvenimas – prisitaikymo prie nieko nebesiūlančio pasaulio ritualas. Nepaisant visko, šioje sumaitotoje kasdienybėje man vis dar primenama, koks atkaklus yra mūsų žmogiškumas. Moteris, perplėšusi paskutinį duonos paplotį, pusę ištiesia kaimynui. Vaikas ant suodinos, apdegusios sienos piešia vaiskias gėles. Močiutė kaisdama vandenį sukalba „Atveriančiąją“ surą², nors žino neturinti ko jame virti. Šie veiksmai – ne miražas. Tai atsisakymas pasiduoti. Čia, kur žlugo institucijos ir sistemos, šie žmogiški laisvos valios poelgiai išsaugo tai, kas šventa.

Alkis apnuogina tiesą, kurios niekas nenori žinoti. Jis nuplėšia visas guodžiančias iliuzijas ir parodo, kas lieka, kai nebėra ko prarasti. Išmokau, kad orumas yra ne savybė, o praktika, – jis matosi ne iš to, kas žmogui duota, o iš to, kaip jis tveria. Supratau, kad ir atmintis yra tam tikras pasipriešinimas. Įvardyti kieno nors skausmą, ištikimai jį fiksuoti – reiškia nesileisti ištrinamam. Neprašau gailesčio. Gailestis subanalina. Jis paverčia Gazą objektu, pamokoma istorija, antrašte, tiek visur mirgančia, kad nebesukelia jokio atsako. Primygtinai prašau prisiminti. Ne vien alkį, bet ir nuo alkio aptemusius protus, rankas, su drebuliu keliančias paskutinį puodelį arbatos, akis, ieškančias danguje ne žvaigždžių, o naikinančios ugnies ženklų.  

Čia metaforos šlubos. Net šią vietą lankantis grožis suluošintas. Tačiau vis tiek mūsų gatvėje žydi kiparisas nepaklusniai raudonais žiedais. Vis tiek mergaitė niūniuoja šokinėdama per pelenų duobes. Vis tiek teberašau. Nes vis tiek net viską nusiaubus prasmė išlieka. Ne kaip paaiškinimas, – nes tam, kas vyksta, nėra jokio pateisinimo, – o kaip įrašas, kaip esatis, kaip atsisakymas būti užmirštiems. Mes čia buvome. Mes mylėjome, gedėjome, mąstėme. Iš griuvėsių surentėme kalbą, iš pelenų sudėliojome istorijas ir laikėmės prisiminimų, net kai jie tekėjo mums pro pirštus kaip vanduo.

Ir kai pasaulis galiausiai pervers šį puslapį, – jeigu tai kada nors įvyks, – tenesako, kad Gaza tylėjo. Tenemano, kad išnykome netarę nė žodžio. Bylojome dulkių sausakimšomis burnomis. Dainavome net išmuštais dantimis. Meldėmės klūpodami ant sutraiškytų kẽlių. Ir net jeigu pasaulis nenori matyti, tenepamiršta – mes įvardijome alkį. Mes kentėjome alkį. Mes tvėrėme alkį. Teišlieka tai.

 

1      George Orwell, „Dienos Paryžiuje ir Londone“, iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis, V.: „Kitos knygos“, 2021, p. 43.

2      Pirmoji Korano sura, dar vadinama „Korano Motina“, kalbama meldžiant Dievo malonės, gailestingumo ir pagalbos (abi pastabos – vertėjos).

 

„Dazed MENA“, 2025 m. rugpjūčio 7 d.

Iš anglų kalbos vertė Ingrida Tatolytė