× Lina Laura Švedaitė

 

Iniciatyvos „Gatvės gyvos“ (www.gatvesgyvos.lt) pradininkas Albertas Kazlauskas, braidžiodamas po sostinės rajonus ir rinkdamas informaciją ekskursijoms, yra tapęs plačiojo miesto istorijos ir kismo liudininku. Tiek svečius, tiek vietinius jis kviečia ištrūkti iš senamiesčio burbulo ir pamatyti Vilniaus visumą. Atsisėdome Giedraičių gatvėje ant suoliuko. Įraše girdėti mašinų gaudesys, ispaniškai kalbanti praeivė, juokas.

 

Albertas Kazlauskas. Igno Nefo nuotrauka

 

Dabar esame Šnipiškėse. Kuo tau ši vieta ypatinga?

Šnipiškės yra senas, istorinis Vilniaus priemiestis, atsiradęs prie magistralinio kelio į Ukmergę, į Rygą. Tai vienintelis stambus priemiestis, buvęs dešiniajame Neries krante. Yra žinoma, kad Ukmergės gatvėje toks dvarininkas Povilas Šnipka turėjo dvarą, galbūt ten, kur šiandien stovi „Radisson Blu“ viešbutis. O vėliau Šnipiškės pradėjo garsėti kaip molio pramonės teritorija. Sakoma, nemažai senamiesčio pastatų, o ir pati Katedra pastatyti iš Šnipiškėse gamintų plytų. Pradėjo dygti darbininkų namukai. Dėl tautinės sudėties šis priemiestis buvo tarsi Vilniaus veidrodis.

Čia, mediniame namelyje, iki šiol gyvena mano močiutė, tad 10 dešimtmetyje Šnipiškėse leidau vaikystę. Prisimenu, ten, kur dabar stovi „Europa“, buvo duobės, į kurias čiuožinėdavome. Ši vieta buvo gana pavojinga, rodėsi atoki nuo miesto. Vaikai mušdavosi ir rėkaudavo.

 

 

Šnipiškių rajonas vienas pirmųjų buvo paliestas gentrifikacijos procesų. Galbūt vaikai nebesimuša, neberėkauja, o senoji rajono dvasia nyksta?

Šnipiškėse yra paveldo juosta, kuri neturėtų labai keistis. Kita vertus, kalbama, kad tik laiko klausimas, kada Giedraičių, Fino ar gretimose gatvėse atsiras kavinių.

Vilniuje yra vietų, kuriose gali patirti nuotykių, tačiau Šnipiškėse kol kas, man atrodo, saugumo klausimas daug svarbesnis. Kita vertus, mano močiutė pasakoja, kad jaučiasi labai spaudžiama – dangoraižiai ir statybiniai kranai ant jos namelio meta vis didesnį šešėlį. Ir tai nėra vien tik metafizinis suvokimas. Pavyzdžiui, prieš porą metų šalia pastatė naują dangoraižį, iš kurio pradėjo garsiai ūžti ventiliatoriai. Išėjęs į kiemą jautiesi, tarsi gyventum aktyvioje pramoninėje zonoje, nepaisant to, kad gyveni medinuke, apsuptame gėlių.

Gentrifikacinius procesus lyginčiau su upės tėkme. Tikiu, gentrifikacijos tėkmę galima koreguoti – šiek tiek prilėtinti politiniais svertais. Pavyzdžiui, Estijoje tokie medinukų rajonai atrodo fantastiškai. Jie buvo išsaugoti, nors pastatyti dangoraižį būtų buvę daug pelningiau. O vedžiodamas žmogų po medinį Vilnių nelabai turiu ką universaliai gražaus parodyti. Tarkim, Žvėryne nėra ansambliškumo, visi dailieji namai išsibarstę. Jovalynėlis. Negana to, medinukų gyventojai dažniausiai nesirūpina, kaip jų namas atrodo bendrame kontekste, todėl keisdami langus nebūtinai pagalvoja, kad gal geriau ir net ekonomiškiau juos keisti į medį, o ne plastiką.

 

 

Turbūt iš matytų filmų iškyla vaizdinys, kuriame žmogus prisirakina prie savo namo ir neleidžia buldozeriams jo nugriauti. Ar vilniečiai, miestui keičiantis, veiksmais išreiškia savo nuomonę?

Žmonės, pajutę, kad vieta keičiasi ir su ja trūkinėja ryšys, dažniausiai tiesiog ima ir išsikrausto. Man šitaip nutiko su Bernardinų sodu. Sereikiškių parkas buvo tik­rai apverktinos būklės, bet dėl to ir žavus – galėdavai krūmuose pasislėpęs alaus paragauti. O kai atsinaujino, labai aiškiai pajutau, kad ten – nebe mano vieta.

 

 

Ar Vilnius, žvelgiant iš paukščio skrydžio, yra pasitikintis savimi miestas?

Priklauso nuo panoramos. Žvelgiant į centrinę dalį, atrodo, Vilnius nėra apsisprendęs miestas. Pavyzdžiui, Savanoriuose „Helios City“ dangoraižis puikiai iliustruoja sostinės sutrikimą – stovi kaip pimpalas, nepabijokime šito žodžio. Jį pamačius iškart kyla klausimai, kodėl, kas čia nutiko. Visiška kakofonija.

Mėgstu lyginti Vilnių ir Kauną. Šiuo atveju kauniečiams savo viziją pasirinkti lengva – jie visąlaik gali remtis į tarpukarį, kai Kaunas buvo sostinė. Lietuviškasis periodas, modernizmas žydi. O Vilnius praktiškai neturi tokio laikotarpio, į kurį būtų galima vieningai gręžtis. Nebent LDK laikai. Bet jie labai abstraktūs, tolimi. Visa kita tarsi nėra istoriškai palanku. Tarkim, sovietmečio paveldas yra politiškai nepriimtinas. Ir čia išryškėja praeities kompleksai, traumos, baimės. O užsieniečiai Vilniuje labai dažnai ieško sovietinių objektų. Jiems atrodo, kad keliauti į Rusiją, Ukrainą ar Baltarusiją yra pavojinga, todėl renkasi Baltijos šalis.

 

 

Prisimenu, prieš 13 metų juokais įsėdau į raudoną bestogį autobusą ir kartu su turistais apvažiavau ratą klausydamasi audiogido. Prisipažinsiu, kaip vilnietė, neseniai išlaikiusi istorijos valstybinį egzaminą, likau šokiruota – Vilnius turistams buvo pristatomas išskirtinai kaip postsovietinis miestas, minimi tokie gatvių pavadinimai kaip Lenino prospektas ir panašiai.

Dėl viešos istorijos mes dažnai matome tik vieną naratyvą. Taip pat yra ir dėl Vilniaus. Tarkim, skaudžioji Žaliojo tilto skulptūrų istorija. Supranti, kad šiandien politikai gali arba tylėti, arba būti už jų nugriovimą. Pareiškęs kitą nuomonę tapsi politinis lavonas. Ir išties tai vyksta ne tik politiniame lygmenyje. Man rodos, pastaruoju metu apskritai daugėja temų, kuriomis išsilavinusiam žmogui priimtina turėti tik vieną visuotinai priimtiną nuomonę, kurią galima reikšti viešai. Jei ji kitokia – protingiau nutylėti arba susitaikyti, kad gali atsidurti užribyje.

 

 

Tai, ką Vilniuje turėjome panaikinti, panaikinome seniau. Šiandien, žiūrėdami į sovietmečio pėdsakus, jau įžvelgiame istorinę perspektyvą, bet greičiausiai reikia daugiau laiko. Galbūt ateityje būsime brandesni ir galėsime objektyviau įvertinti praeitį, ją priimti.

Seimo fontano pavyzdys taip pat yra labai simboliškas. Aplaužė ir uždengė. Mes dar daug ką esame linkę uždengti. Todėl gali susidaryti įspūdis, kad Vilniaus vizija – vientisa.

 

 

O kokia šiandien yra toji Vilniaus vizija?

Technologijos, inovacijos. Modernus miestas, orientuotas į ateitį. Artėjančio Vilniaus jubiliejaus proga vyksta daug įvairių iniciatyvų, pavyzdžiui, vaikai gamino maketus ir piešė ateities Vilnių. Ir visi, pamatę tuos piešinius, nustebo, kad mažieji gyventojai Vilnių įsivaizduoja kaip dangoraižių miestą, senamiestis – paliktas užkampyje. Bet turbūt ne veltui tokią viziją atspindi vaikai, jie – kaip lakmuso popierėlis. Kita vertus, tomis technologijomis ir inovatyviais sprendimais paprasčiausiai bandoma paslėpti trūkumus. Įsivaizduokite, kad norite nusipirkti stalą, tvirtą, pagamintą iš geros medienos, tačiau nerandate, nes visi stalai išmanūs, su mygtukais. Panašiai ir čia, institucijos šiandien remia projektus, orientuotus į inovatyvias technologijas, skaitmenizaciją, ir kartais susidaro įspūdis, kad turinys lieka antroje vietoje.

 

Sakai, esame linkę dar daug ką paslėpti. O ką turėtume daugiau artikuliuoti?

Mūsų burbule daug kas yra žinoma ir aišku, bet būkime realistai – daug Vilniaus gyventojų net nesilanko senamiestyje ir nesidomi jo istorija. Pavyzdžiui, neskiria Katedros nuo Rotušės arba nežino, kur yra Kudirkos aikštė. Todėl, mano nuomone, reikėtų artikuliuoti visus istorijos sluoksnius, jų visumą.

 

 

Viename sociologijos tyrime vilniečiai, paklausti apie Vilnių, kalbėjo apie jo senamiestį, o miegamuosius rajonus paliko už kadro. Kodėl taip yra?

Kodėl žmonės, paklausti apie Vilnių, kalba tik apie jo senamiestį, – nežinau. Bet tai nėra blogai – vis dėlto čia daug grožio, estetikos, žmogiškumo. O miegamiesiems rajonams dar reikėtų luktelėti, kol žmonės įvertins jų privalumus augančio, stiklėjančio, tankėjančio miesto kontekste.

 

 

Su kokiomis didžiausiomis problemomis susiduria ši miesto dalis?

Miegamieji rajonai vienas nuo kito skiriasi. Judėdami nuo pietų į šiaurę matome, kad reikalai prastėja. Jei važiuojame Laisvės prospektu šiaurės kryptimi, iš pradžių niekur nestojame, o ties Viršuliškėmis šviesoforų pradeda daugėti, Fabijoniškėse ir Pašilaičiuose jau stoji kas porą minučių. Tai liudija, kad ilgainiui urbanistikai buvo pradėta taupyti. Tankis ypač paveikia gyvenimo kokybę ir net mąstymą. Pavyzdžiui, Lazdynuose – nemažai žalumos, yra erdvės, o Justiniškėse – jau kitoks vaizdas. Kita problema – automobilių gausa, per mažos stovėjimo aikštelės – vaikams nebėra kur kamuolio paspardyti. Anuomet niekas negalvojo, kad šeima turės po dvi mašinas. Ši problema išties labai keičia erdvės suvokimą ir yra daug opesnė, nei gali pasirodyti iš pradžių.

 

 

Šiais metais Pritzkerio architektūros premiją laimėjo prancūzų duetas Anne Lacaton ir Jeanas-Philippe’as Vassalas. Vienas jų geriausių darbų yra Léono Aucoco aikštės rekonstrukcija Bordo mieste. 1996 m. savivaldybė užsakė šios mažos aikštės sutvarkymo projektą. Architektai ten praleido daug valandų, viską nuodugniai ištyrė, kalbėjosi su gyventojais ir atnešė į savivaldybę projektą – „aikštę reikia palikti tokią, kokia ji yra, tik pakeisti žvyrą šviežiu ir dažniau tvarkytis“. Jei būtų tavo valia, kokią Vilniaus vietą sutvarkyti kviestum šiuos architektus?

Visiškai pritariu nuomonei, jog kartais pats geriausias sprendimas yra tiesiog nesikišti. Panašiai kaip praleidžiama gera proga patylėti, taip ir nuo statybų ar rekonstrukcijų kartais galime susilaikyti. Arba bent jau palaukti, kol išties kils išmintingas sprendimas. Pavyzdžiui, Kalnų parkui, Šeškinės ozo žaliajam masyvui, tapybiškam ir kalvotam Užupio galui žmogaus įsikišimo reikia mažiausiai. Sakyčiau, bet kokią rimtesnę pertvarką turėtų laikyti šios dvi kolonos – pagarba ir kuklumas.

 

Šnipiškės. Alberto Kazlausko nuotraukos.

 

Be ko Vilnius tau nebūtų Vilnius?

Be kiemų.