Sėdžiu ir rašau prie stalo Prahos bute, Vinohraduose, ir nostalgiškai dairausi po miestą, kurį jau tuoj tuoj apleisiu. Į Prahą atvykau 2004-aisiais, kai mano dabar jau velionis tėvas patyrė antrą siaubingą infarktą, tąsyk „kabėjau“ ant telefono linijos Kampo parke ir, siurbčiodamas „bavorako“ kokteilius, dūmijau „Camel“ vieną po kitos lyg koks neurotiškas turkų šoferis. Buvo pavasaris, tviskėjo Prahos aukso šydas iš gėlių ūkų, plevenančių ore lyg nuostabios pradžios pažadas. O gyvenimas nebuvo toks užtikrintas. Pūčiau bohemiškus dūmų debesis, ant kurių iškilo mano pilys.
Nuotraukos kavinės „Slavia“ archyvo
Ką gi, leidau sau tokią patetišką įžangą prieš kelionę po praeities ir dabarties Prahos menininkų kavines, šlovingas landynes ir pranykusias dvasias, besibasčiusias po šį paslaptingą miestą prie Vltavos ir kūrusias jame, kai 1895–1928 m. jis knibždėte knibždėjo europietiško meno avangardo, kai lyg „miestų motinos“ šiupinio puode maišėsi žydų, vokiečių ir čekų kultūros. Yra žmonių, patyrusių Prahą daugybe būdų, skirtingais šio ir praėjusio šimtmečio laikotarpiais. Be abejo, turizmas po aksominės revoliucijos ir auksinių devyniasdešimtinių pakeitė miesto vaizdą, vartotojiškumo teroras ėmė ardyti originalios Prahos mistikos žavesį ir autentiškumą, tad dabar tenka gerokai pasistengti, kad pakliūtum į bohemiškos magijos teritoriją.
Rašydamas bohemiškumą pabrėžiu kaip čekų žemių pavadinimą (Bohemija) ir, pirmiausia, kaip nykstantį gyvenimo stilių, nes nūnai bohema vadinami žmonės, kurių nelydi sėkmė; apsileidęs lūzeris, žmogus, kuriam pereinamuoju laikotarpiu nepavyko sukalti savo sėkmės. Bohema yra nykstanti rūšis. Būtent todėl jos atstovus garbinu kaip pirmuosius avangardo romantikus ir paskutinius maištininkus, kuriuos įkvėpė svarbiausias žmogui dalykas: laisvė.
Nuo Baudelaire’o ir prakeiktųjų poetų iki pat Camus ir „Maištaujančio žmogaus“ kavinės buvo tos įsčios, kuriose tarp dūmų, alkoholio ir mūzų gimdavo menas ir gražesnio pasaulio vizija.
Chaose, politiniuose klystkeliuose, karinėse dramose, bet kartu pakilus viršum šio laikino pasaulio kaip eroso ir etoso įkvėpimo atsirado gražiausi ir dvasiškai giliausi šiuolaikinės istorijos meno kūriniai.
Pradėkime nuo „Slavios“.
Tradicinė kavinė priešais Nacionalinį teatrą, ji buvo čekų kultūrinės aplinkos širdis, 7 dešimtmetį čia burdavosi ir Jugoslavijos filmų kūrėjai, o vėliau slovėnų Naujosios bangos filmų kūrėjai, juk pastatas šliejasi prie šlovingojo FAMU – Kino ir televizijos fakulteto.
1890 m. užeiti į kavinę viliodavęs ir telefonas, kuriuo galėdavę pasinaudoti lankytojai. Beje, vokiečiai mieliau užsukdavę į „Arco“ arba „Continental“, turiu omenyje Kafką, kuris išsisukinėdavęs nuo sužadėtinės Felicijos Bauer skambučių, nes per ragelį skambantis balsas jam atrodydavęs kaip siaubingiausias įsibrovimas į jo intymų jausmų pasaulį, tad verčiau kasdien rašydavo laiškus į Berlyną ir likdavo užstrigęs Prahoje.
Raineris Maria Rilke, gimęs prahietis, istoriją „König Bohusch“ patalpino į kavinę „Slavia“, o 1902 m. veikiausiai kaip tik joje Apollinaire’s gurkšnojo absentą, panūdęs nusiteikti legendiniams „Alkoholiams“ („Alcools“, 1913).
Vėliau čia lankydavosi Nobelio premijos laureatas Jaroslavas Seifertas, o rašytojas Ota Filipas ją įamžino novelėje „Kavinė „Slavia“.
Po aksominės revoliucijos kavinė trumpam uždaryta, kalbama, kad įsikišo Havelas ir nuo tada kavinė vėl smagiai sau dūzgia, kviečia prahiečius ir turistus prisėsti prie stalelio, virš kurio kabo garsusis Viktoro Olivos paveikslas „Geriantis absentą“ (1901), kuriame užsisvajojusį gėrovą supa žalios mūzos rūkelis.
Visai neseniai kavinėse tvyrojo kažkas pakylėto, entuziastingo, erotiško, bet ilgainiui iš jų išvėdinome dūmus, nustatėme taisykles, užsimovėme kaukes ir išpūtėm kainas taip, kad diskusijos apie meną ir politiką nuščiuvo, dabar sėdime namie priešais ekranus, iš kurių mums parduoda „puikų naują pasaulį“.
Sėdžiu ir rašau prie stalo mieste, kurį palieku, nors „ji“ (miestas kaip „moteris“) amžiams lieka mano viduje ir kur eičiau, nešuosi ją drauge.
Dar ne kartą grįšiu į Prahos kavines ir mėginsiu išgvildenti šį reiškinį, anuometinį ir dabartinį.
Tik, gaila, apie „Starbucks“ nėra ko rašyti.
Šiaip ar taip, „Slavia“ net ir dabar verta kavos gurkšnelio arba „žalios mūzos“, o Praha kviečia peržengti jos „slenkstį“*.
Iš slovėnų kalbos vertė Laima Masytė
www.ludliteratura.si
Andražas Poličius (g. 1972, Kranis, Slovėnija) – poetas, muzikantas, kompozitorius, aktorius. Nuo 1992 m. sukūrė muziką daugiau nei dešimčiai slovėnų ir užsienio spektaklių, keliems filmams. 2002 m. įkūrė elektroninę akustinę grupę „Hamlet Express“, kuriai rašo žodžius ir autorinę fusion chanson muziką.