Žygimanto Gedvilos nuotr.

 

Eižėjant senajai pasaulio tvarkai, ateitis atrodo kaip niekad miglota. Šią būseną lydi didžiulis nesaugumo jausmas. Nemažą vaidmenį čia vaidina ir priešiška propaganda, ir mūsų nelabai sėkmingi bandymai ją demaskuoti. Nelabai sėkmingi, nes įžūlaus akiplėšiško melo neįmanoma paneigti faktais. Vis dėlto situacija ne tokia ir prasta: Geopolitikos ir saugumo studijų centro rengiamo „Demokratijos tvarumo barometro“ šiemetinis atsparumo Rytų propagandai 58,6 balo indeksas rodo, kad lietuviai palyginti gerai suvokia šią grėsmę.

Ar reikia dar daugiau kontrpropagandos priemonių? Šituo, regis, neabejojama, bent jau valdžios koridoriuose. Vyriausybės programos kultūros nuostatų skyriuje įtvirtintas siekis „gynybos ir pilietinio sąmoningumo srityse plėtoti kultūros minkštąją galią“ bei didinti visuomenės informacinį raštingumą. Žadama vystyti kryptingą kovos su dezinformacija politiką, skleisti istorijos naratyvus, kovojančius su agresorių manipuliacijomis. Kultūros ministro Šarūno Biručio žvilgsnis krypsta ir į gynybai skirtas lėšas, pagal naują NATO šalių susitarimą sieksiančias 5 proc. BVP. Anot ministro, „sutarus, jog 1,5 proc. BVP skiriama kitoms su saugumu susijusioms išlaidoms, jos turėtų būti kreipiamos būtent į kultūros ir informacinio atsparumo sritį“.

Aktyvius veiksmus kuriant atsaką priešiškai propagandai rodo ir gilėjantis institucijų bendradarbiavimas. Jau kadai bendrus projektus rengia Vilniaus universitetas su Valstybės saugumo departamentu (!). Birželio 6 d. Krašto apsaugos ministerija su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija pasirašė bendradarbiavimo susitarimą dėl Lietuvos mokinių ir jaunimo pilietinio ir patriotinio ugdymo. Aktyvėja ir Krašto apsaugos ministerijos bei Kultūros ministerijos ryšiai. Numatoma, kad bendra strategija apims koordinuotą informacinę veiklą, pozityvios ir vienijančios žinios kūrimą, pilietiškumo ugdymo stiprinimą ir medijų raštingumą. „[...] turime dar daug padaryti, kad pripažintume tikrąją kultūros galią, o svarbiausia, kad ji taptų neatsiejama gynybos dalimi“, – tvirtina Š. Birutis („15min“, 2025 m. balandžio 14 d.).

Tenka pritarti ministrui. Kultūra gali, o ir nori (juk laikai, kai kultūra buvo laikoma apolitiška, seniai praėjo) aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime, taigi – ir prisidėti stiprinant šalies saugumą, skatinant pilietiškumą. Be to, čia galima įžvelgti ir pragmatinės naudos: kultūrai, visuomet priverstai tenkintis trupiniais, atlikusiais nuo neva svarbesnių sričių, atsiveria galimybių langas pirmai ištiesti ranką į gėrybių kupiną biudžeto maišą. Juolab kad, plačiai interpretuojant saugumo aspektą, gautomis lėšomis būtų galima finansuoti daug įvairių, su propaganda mažai susijusių sričių. Nepasinaudoti tuo, regis, būtų kvaila.

Vis dėlto kultūros instrumentalizavimas, įpropagandinimas yra pavojingas reiškinys, galintis turėti (nebūtinai prognozuojamą) poveikį tiek jos vartotojams, tiek ją skleidžiantiesiems. Kultūrą ir meną pasikinkyti siekė visi despotiški režimai, įskaitant tą, kurio grėsmei atremti dabar įsukame nuosavą propagandos mašiną. Be to, propagandos, net jei pripažinsime jos naudą, neįmanoma kontroliuoti: sunku atsekti ribą, kada ji dar motyvuoja, o kada – jau zombina pilietį; kur apsivalymas, o kur – naikinimas; ką dar galima laikyti gilinamomis medijų raštingumo žiniomis, o ką – raginimu saugumo krizės metu žudyti kitaminčius, kokį neseniai (laidoje „Kasčiūnas TV“) išsakė buvęs krašto apsaugos ministras.

Šiandien tikime, kad, investuodami į kontrpropagandines priemones, taip pat ir kultūroje, būsime saugesni. Būsime. Tačiau tai turės ir priešingą efektą – nepasitikėjimas, visuomenės radikalizacija, susiskaldymas, savicenzūra. Jau dabar propagandinės žinios, ypač kai prisidengus kilniais tikslais atvirai meluojama arba pasakoma tik dalis tiesos, sėja nepasitikėjimą, kiršina. Dar labiau indoktrinavus kultūrą gali sustiprėti jausmas, kad ji – nesavarankiška, neautentiška, tenkinanti kieno nors užgaidas. Ko tokia kultūra verta? Bet turbūt blogiausia, kas gali nutikti, – liovęsi tikėti vieša informacija, kultūros nepriklausomumu, nebetikėsime ir savo galimybėmis ką nors nuveikti. O tai naudinga tik priešui.

Veiksmingiausias (ir mažiausiai šalutinių poveikių turintis) būdas kovoti su Rusijos propaganda šiandien – remti kovojančią Ukrainą ir jos žmones. Remti pirmiausia ne beviltiškomis pastangomis demaskuojant eilinį melą, nuo ko anas kartais tik sustiprina savo pozicijas, bet pinigais – nuolat aukojant organizacijoms, kurios rūpinasi parama Ukrainai. Suprasdama tai, šio numerio pardavimo pajamas „Literatūros ir meno“ redakcija skirs Rašytojų sąjungos paramos fondui, po kurio vėliava svarbią veiklą su partneriais Ukrainoje vykdo rašytojai Marius Burokas, Laurynas Katkus, Donatas Petrošius ir Justinas Žilinskas. Jūs jau prisidėjote įsigydami šį numerį, bet paaukoti galite ir tiesiogiai.

 

Rekvizitai pavedimams:

Lietuvos rašytojų sąjungos literatūros fondas

Parama Ukrainai

LT567300010002448298

PayPal: buhalterija@rasytojai.lt

 

Slava Ukraini!