Antanas Terleckas. Netikiu (istorijos) kultūros karais

Praėjusių metų pabaigoje istorikas Valdemaras Klumbys „Naujajame Židinyje-Aiduose“ skausmingai klausė: ar Lietuvai reikia istorikų? Praplečiant – ar reikia žmonių, kurie keltų esminius klausimus apie mūsų praeitį, o ne kurtų ideologija persmelktus pasakojimus? Ar reikia žmonių, tiriančių istorinę tikrovę, ar visgi reikalingi tik propagandistai, iš selektyviai parinktų praeities artefaktų statantys vis naujus paminklus?

 

V. Klumbiui rašant dar nebuvo aišku, kad netrukus aplink vieną svarbiausių su istorine atmintimi dirbančių institucijų – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą (LGGRTC) – įsiplieks konfliktas, kai už nuomonės išsakymą imti persekioti darbuotojai viešai atsisakys taikytis su esama padėtimi. Istorikė Mingailė Jurkutė bus atleista iš centro, o grėsmė netekti darbo pakibs ir virš kitų viešai nepasitenkinimą reiškusių darbuotojų.

Tam tikra prasme V. Klumbiui buvo atsakyta šių metų balandžio 1 d., kai Seimas balsavo dėl tuometinio LGGRTC direktoriaus Ado Jakubausko atleidimo iš pareigų. Valstybė (tiksliau – 79 iš 141 Seimo nario) nubalsavo, kad labiau pasitiki profesionalių istorikų nuomone – tiek dirbančių centre, tiek ir kitose akademinėse institucijose, kurių didžioji dalis vieningai reiškė palaikymą LGGRTC istorikams. Laimei, proto, sąžinės ir įsiklausymo šiuo atveju užteko, bet tos daugumos trapumas vis dėlto burnoje paliko keistą poskonį.

Sunku pasakyti, kiek centre vykusius procesus galima vertinti kaip visuomenės būklės diagnozę. Sunku suprasti, kodėl centras, ir seniau susilaukęs kritikos (dažniausiai dėl prastų istorinių pažymų rengimo), staiga Lietuvoje tapo bene svarbiausia problema po kovido. Ar taip atspindima, kad gyvename kultūrinių karų fronte, o visuomenėje vis labiau gilėja priešpriešos? Istorinė atmintis tapo kultūrinių karų įkaite ar įrankiu? Pagunda daryti apibendrinimus didžiulė, bet pasižiūrėjus iš perspektyvos galbūt (beveik) nieko reikšmingo nevyksta?

Socialiniai tinklai kuria iliuziją, jog yra visuomenės atspindys, todėl kai feisbuke kyla didesnė audra, kurią pasigauna ir žiniasklaida (ypač per pandemiją – nes nieko daugiau nevyksta, o turinį kurti juk reikia), iškart norisi skalambyti, kad visuomenė susiskaldžiusi, kad vyksta kažkokie didžiuliai procesai. Bet juk žmonės, turintys nuomonę apie viską – apie skiepus (ne tik kovidinius), gėjus, krikščioniškas vertybes, šeimą, apie istorinę atmintį, – visad egzistavo ir egzistuos. Tik jei anksčiau nuomonę išreikšdavo virtuvėje ar pastūgaudavo aikštėse (o tai reikalauja kur kas daugiau drąsos nei drabstytis feisbuke), dabar jie tiesiog labiau matomi.

Mokyklos laikais tokius žmones vadindavome laido riteriais. Feisbuko kultūra laido riteriams suteikė išskirtinę terpę reikštis. Kodėl anksčiau „delfi komentatorius“ buvo bene labiausiai ironizuojamas interneto fenomenas, o dabar, kai feisbuko patvoriai menkai kuo skiriasi nuo delfinių komentatorių, juos priimame rimtai?

Gana akylai stebėjau, kas vyko socialinių tinklų „viešojoje erdvėje“ kilus skandalui dėl LGGRTC. Turbūt reikia deklaruoti ir stebėjimo tašką bei suinteresuotumą – buvau vienas iš keliolikos Vilniaus universiteto istorikų, pasirašiusių viešą laišką A. Jakubauskui (www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1352161/vu-istorikai-laisku-kreipesi-i-jakubauska-problemos-nera-vien-akademinio-ar-juolab-vadybinio-pobudzio; nepainioti su 17 LGGRTC istorikų kreipimusi į valdžios institucijas – centre niekad nedirbau). Šlykščiausia buvo stebėti, kaip bandyta diskredituoti vardą istorikų, dirbusių LGGRTC ir pasirašiusių kreipimąsi į valdžios institucijas dėl padėties centre. Pačiais įvairiausiais būdais – nuo nuolatinio akcentavimo, jog 17 istorikų – tik nedidelė dalis centro darbuotojų, iki kažkokio anoniminio, bet neva labai skaitlingo kitų LGGRTC darbuotojų kontrakreipimosi; ar viešų paistalų, bandant suabejoti pasirašiusiųjų moksline kompetencija bei profesionalumu. Feisbuke galėjai rasti visą klasikinių epitetų puokštę – nuo seksistinių Jurkutės redukcijų į „mergaitę“ iki visų apskelbimo kagėbistų palikuonimis, Kremliaus agentais.

Nuslūgus emocijoms ir aistroms, o Seime patvirtinus naują LGGRTC direktorių Arūną Bubnį, į tai galima pažvelgti kiek neutraliau. Ir pagrindinė mano tezė būtų tokia – netikiu, kad vykę procesai yra ypatingas precedentas, visuomenės (ne)brandos pavojaus sig­nalas.

 

Antanas Terleckas. Netikiu (istorijos) kultūros  karais
Vilmantas Marcinkevičius. „VIII. Nekalbėk netiesos“, 1993. Iš ciklo „X Dievo įsakymų“ (Austės ir Kristijono Marcinkevičių nuosavybė)

 

Stebėdamas situaciją mačiau ne tiek visuomenės susiskaldymą, kiek cinišką manipuliavimą žmonėmis. Politinius interesus Seime (ginti A. Jakubausko viešai daugiausiai stojo dabartinės opozicijos atstovai, išskyrus socialdemokratus), o ne esminę idėjinę ir kultūrinę koliziją. Už didžiųjų visuomenę neva audrinančių istorinių ir paminklinių batalijų slypi ne visuomenės būklės diagnozė, o tik žmonės, gebantys kitais manipuliuoti.

Nors bene kas antras praeivis gatvėje sakytų, kad istorija – mūsų didžiausias turtas ir pasididžiavimas, greitai paaiškėtų, kad šis tiesiog atkartoja net jei teisingas, bet tuščias tezes, vaikams brukamas nuo mokyklos suolo. Tokio ugdymo turinys ir istorijos vieta jame miglota – istorija dažniausiai susiejama su pat­riotizmu, patriotizmas – su pilietiškumu; o pilietiškas žmogus ir yra viskas, ko valstybei reikia.

Šis požiūris visiškai ignoruoja esminį istorikams (ir šiaip sąmoningiems piliečiams) rūpintį klausimą – tiesos klausimą. Viešumoje daugiausiai apie istoriją kalbantys politikai beveik niekada neužsimena apie tiesą – tik svarbą: kaip svarbu įvertinti, įamžinti, prisiminti ir pan. Pasakyti tiesą – net jeigu ji nemaloni – juk neturėtų būti tik istorikų prerogatyva.

Nežinau, ar todėl, bet visuomenės istorinėje sąmonėje vyrauja eklektika, kurioje iškyla tik stabai ir demonai. Vytautas Didysis ir tamsieji viduramžiai, Antanas Smetona ir šaunusis tarpukaris, Stalinas (ar Antanas Sniečkus) ir gūdusis sovietmetis. Ir apie tai dažniausiai žinoma labai mažai, nesidomima, kol neatsiduria žiniasklaidos dėmesio centre. Dar prieš dešimtmetį be saujelės specialistų ir interesantų niekas pernelyg nežinojo nei Kazio Škirpos, nei Jono Noreikos. Dabar, jeigu kas nors (pavyzdžiui, Prezidentūra) atliktų apklausą, ko gero, paaiškėtų, kad K. Škirpa ir J. Noreika – vienos žinomiausių istorinių asmenybių. Bet kiek žmonių galėtų papasakoti ką nors daugiau nei viešumoje nuolat zulinamus problemiškus biografijų aspektus? Kai su svarbiu dalyku nesieja mąstymas, jo svarbą pagrindžia tik emocijos.

O rezultatas maždaug toks, kokį ir stebime pastaruosius keletą metų. Emocijos – apsižodžiavimai socialiniuose tinkluose, drabstymasis purvais ir epitetais – yra žanro klasika. Po bet kurio portalo straipsniu apie politines naujienas gali rasti ką nors panašaus. Šiai kakofonijai išnaudoti visad reikia žmonių, kurie ją it dirigentas suvaldytų ir nukreiptų trokštama linkme. Pažvelgus į centro skandalą lydėjusį foną būtent tokių dirigentų veikimas labiausiai ir matėsi. Kartais tai daroma iš visiškai nuoširdžių ir idėjinių paskatų – žmonės tiesiog tiki tuo, ką daro, gina tai, kas jiems svarbu. Bet dažniau akivaizdžios dirigentų politinės (ar kitokios) ambicijos. Dažniausiai „triukšmo valdytojai“ prisistato atstovaujantys patriotinėms ir visuomeninėms organizacijoms ar sąjūdžiams, tarsi legitimuodami savo rūpestį, o kartu stiprindami savo balsą. Kuo daugiau „organizacijų“ jie priklauso, tuo geriau. Diriguodami paprastai apeliuoja į eklektiškas ir jokio turinio ne(be)turinčias ideologemas – „Sąjūdžio laikų vienybė“, „krikščioniškos vertybės“, „šeima“, „tauta“. Diriguoti sekasi, nes visas šias sąvokas žmonės atpažįsta kaip kadaise ar lig šiol svarbias, tačiau iš jų išplautas tikrovės pagrindą turintis turinys.

Dirigentai intelektualiai pajėgesni nei eilinis feisbuko rėksnys, todėl dažnai juos norisi laikyti tiesiog cinikais ar oportunistais. Išnaudodami intelektinius gebėjimus, jie geba sukurti konstruktą, sąmokslą, kuris paaiškintų aptariamo proceso ar konflikto tariamą esmę. Pristatydami šį konstruktą žmonėms dirigentai juos mobilizuoja ir įtikina, kviečia į mitingus ir protestus.

Netrukus po 17 centro istorikų pareiškimo valdžios institucijoms, dirigentai, peržengdami šios istorijos ir sveiko proto teritoriją, pasišovė paaiškinti, kas vyksta išties – ėmė teigti, jog vykstantis „puolimas“ prieš centro vadovybę yra tik smulkmena. Dalis grandiozinio plano pakeisti Lietuvos valstybės atminties politiką, kaip to reikalauja Kremliaus propagandistai ir antivalstybiniai veikėjai. Plano sumenkinti ir paniekinti 1941 m. birželio sukilimą ir pokario rezistenciją, kurių personifikacijomis laikomi K. Škirpa ir J. Noreika-Generolas Vėtra. Bet ne tiek jie! Mintis maždaug tokia – užsipuolė K. Škirpą, užsipuolė Vėtrą, toliau puls ir kitus – Adolfą Ramanauską-Vanagą, Juozą Luk­šą-Daumantą ir t. t. Kas juos apgins, jei ne A. Jakubauskas?

Buvo susieti nesusiejami dalykai ir tarp jų padėtas lygybės ženklas, jie baugina, demonstruodami, kas vyks toliau, jei nebus pasipriešinta. Šįkart argumentacija ir racionalizacija buvo susiūta baltais siūlais, ją nesunku paneigti – užtektų atsiversti bet kurio cent­ro istoriko tekstus.

Sąmokslo teorija tokia ir turi būti – ji turi paaiškinti ne įvykį, o viską, visumą. Kuo daugiau ji apims, tuo bus įtikinamesnė. Plokščiažemininkus turbūt intriguoja ne pats planetos plokštumas, o tai, kiek daug pastangų ir pinigų įdeda sistema, mėgindama mus įtikinti priešingai. Bet, įtariu, kol Žemės apvalumo nebus galima susieti su KGB arba Kremliumi, tol ši teorija Lietuvoje populiari netaps.

Tad kur tie su istorine atmintimi susiję kultūriniai karai – tik dirigentai, mojuojantys sofistiniais išvedžiojimais, kuriais žmonės kartais patiki. Čia, deja, vėl tenka atsigręžti į K. Škirpą ir J. Noreiką – net ne į juos pačius, o į situaciją, kai jie tampa milžiniškų istorinių procesų personifikacijomis ir pabūklais dirigentų rankose.

Jokia istorinė asmenybė, ypač naujųjų laikų istorijoje, negali būti prilyginta visam judėjimui ar fenomenui. Nors A. Smetona ar Jonas Basanavičius, ko gero, yra du didžiausi tarpukario Lietuvos simboliai-asmenybės, nė vieno jų negalima prilyginti pačiai tarpukario Lietuvai. Tarpukario Lietuva buvo gerokai didesnė ir už A. Smetoną, ir už J. Basanavičių. Kad J. Basanavičius svaičiojo rašydamas traktatus apie trakus-prygus, niekaip nekeičia tarpukario Lietuvos valstybės statuso ir reikšmės – anei pačios J. Basanavičiaus reikšmės.

Lygiai taip pat nė vienas iš lygybės ženklų formulėse Škirpa=LAF=Sukilimas=Holokaustas arba Noreika=Rezistencija; Noreika=Holokaustas negalioja. Jei K. Škirpa ir J. Noreika nebūtų egzistavę, ir Holokaustas, ir pasipriešinimas Lietuvoje vis tiek būtų įvykę. Turbūt net taip pat, kaip ir vyko – tiesiog jų vaidmenis būtų atlikę kiti. Todėl kritiškas K. Škirpos ar J. Noreikos atsakomybės įvertinimas jokiu būdu negali būti laikomas viso 1941 m. birželio sukilimo ar rezistencijos puolimu. Tai viso labo konkrečios asmenybės biografijos ir atminties permąstymas.

Lygiai taip pat J. Noreika negali būti lyginamas su A. Ramanausku vien dėl to, kad abu jie buvo pasipriešinimo dalyviai. Purvas prie J. Noreikos ir K. Škirpos limpa, nes jų gyvenimuose buvo purvinų faktų. Prie A. Ramanausko ar J. Lukšos purvas nelimpa, nors tokių bandymų būta, ir ne vienas, – nes to nepatvirtina faktai. Nuo to, kad vieną ar kitą partizaną laikau didesniu ar mažesniu, švaresniu ar purvinesniu, mano požiūris nesikeičia – pasipriešinimas buvo vienas reikšmingiausių įvykių Lietuvos istorijoje.

Šiandien (o tiksliau – jau vakar) tiek K. Škirpa, tiek J. Noreika patys tampa nuvalkiotomis ideologemomis. Net ne simboliais, o būtent ideologemomis. Tai geros, patogios ideologemos, bet visiškai atsietos nuo istorijos ir istoriškumo, jų turinys – grynai politinis bei ideologinis.

Tad 17 istorikų, pasirašiusių pirmąjį kreipimą, kalbėjo apie centro vadovybės bandymą įvelti juos į „istorijos gynybą“, profesinių kompetencijų devalvavimą, įtemptą emocinį klimatą bei patiriamą spaudimą. Kad centro konflikte svarbiausia buvo ne pati istorija, o kažkas kita, rodo ir daugiau aspektų. Pavyzdžiui, tuometinės centro vadovybės atstovai kaip užsukti kartojo: esame pajėgūs problemas spręsti patys institucijos viduje, venkime viešumo. Kai žūtbūt stengiamasi vengti viešumo, aišku viena – kažkas prisidirbo ir bijo. Tas pats A. Jakubauskas, viešai prabilęs apie atsklendžiančius iš Vakarų leftizmo baubus, dar iki atleidimo iš pareigų dirigentų buvo paverstas idėjiniu kankiniu ir dar viena kultūrinių karų patranka. Kalibras jos menkas, tad A. Jakubauskas natūraliai smenga užmarštin, o kartu ir kankinystė.

Būtent todėl ir nenoriu pripažinti, kad Lietuvoje vyksta su istorine atmintimi susiję kultūriniai karai. Kai „Grindos“ vyrukai paryčiais nulupa atminimo lentą J. Noreikai, šioje situacijoje matau tik prastą komunikaciją ir nevykusį Vilniaus mero bandymą vaikytis populiarumo. Kai po kurio laiko prie sienos prikalama nauja lenta, čia regiu ne istorinio teisingumo atstatymą, o politinę ir ideologinę mobilizaciją. Kai manęs klausia, ką daryti su paminklu Petrui Cvirkai, į šį klausimą kaip istorikas atsakyti negaliu, nes klausimas nėra istorinis. Karas, jei ir vyksta, tai ne istorinis ir ne atminties. Kiekvienas istorikas, žengęs į šį frontą ir pripažindamas jo egzistavimą, iškart pralaimi – nes iškart atsiduria politinės propagandos, o ne tiesos ieškojimo, ne praeities tyrimo lauke. Čia kur kas sėk­mingiau veikia būtent politiniu instrumentu istoriją norintys paversti žmonės ar judėjimai – Vytautas Sinica ir „Pro Patria“, tas pats A. Jakubauskas. Seime tokių žmonių, deja, irgi netrūksta – šioje kadencijoje apie tai daugiausiai kalba Laurynas Kasčiūnas ir Valdas Rakutis, praėjusioje – Arūnas Gumuliauskas; netrūksta ir tyliai pritariančių.

Žinoma, kiek šaržuoju, slepiuosi ir kai kurių savo baimių tiesiog neįvardiju. Pavyzdžiui, kad vis dažniau viešumoje nuskamba, jog Lenkija ir jos Tautos atminties institutas yra pavyzdys Lietuvai, kaip reikia tvarkytis su istorija. Kad valdžios institucijose vis atsiranda žmonių, norinčių istoriją redukuoti į propagandinį pabūklą. Kad, jeigu ne A. Jakubausko atleidimas iš pareigų, centras ir būtų pavirtęs tokia artilerijos sviedinius spjaudančia bei ideologiniuose žaidimėliuose dalyvaujančia institucija. Kad susipriešinimo ženklų visuomenėje vis dėlto yra.

Nuojauta sako: būtent to kultūrinių karų dirigentai labiausiai ir norėtų – kad ir pats varpais skambinčiau ir įspėčiau apie priešą už vartų. Pripažinimo, kad kažkas vyksta, kad frontai egzistuoja. To daryti nenoriu. Kol kas karas tik kėsinasi išplisti už smėlio dėžės ribų. Neketinu prisidėti prie jo eskalavimo. Jei ko mums ir trūksta, tai visų pirma – ramybės. O ramybė kultūrinių karų dirigentus bene labiausiai ir siutina.

Draugai