Ar drugeliai gali sukelti audras? Skaidros Trilupaitytės pokalbis su Julija Reklaite, Asta Visminaite ir Evelina Taunyte

Retrospektyvūs pamąstymai apie lietuviškuosius protestus

 Evelinos Taunytės nuotraukos

 Galvojant apie pokrizinės Lietuvos socialinio protesto kultūrą, mintyse visų pirma iškyla garsieji 2009 m. sausio 16-osios įvykiai – mitingas prie LR Seimo, netikėtai peraugęs į riaušes. Vėliau profsąjungos kasmet siekdavo atkreipti visuomenės dėmesį į sunkėjančią paprastų darbuotojų padėtį. O jau 2015 m. rugsėjo 10 d., LR Seime svarstant naujojo Darbo kodekso klausimą, Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija ir Lietuvos profesinė sąjunga „Solidarumas“ organizavo vieną didžiausių pastarųjų metų protesto renginių. Savo ruožtu populiarūs žinia­sklaidos skiltininkai, nuolat kalbantys apie visuomenės liberalėjimą, kone išsyk paniekinamai atsiliepė apie šį įvykį ir jo organizatorius, pavadindami juos slunkiais, atsilikėliais ir klounais. Nepaisant meinstryminės žiniasklaidos radikalėjimo bei politikų verdiktų (tariamiems) Rusijai „naudingiems idiotams“ arba „iš sovietmečio užsilikusiam kolektyvizmui“1, viešojoje erdvėje šiandien ryškiai juntamas būtent kolektyvinio arba bendruomeninio veikimo ilgesys, ypač tarp išsilavinusio jaunimo. Tai rodo kad ir tokios į tarptautines (ne „sovietines“!) socialines realijas orientuotos iniciatyvos kaip Kaune susiformavęs „Aukštojo Moxlo“ judėjimas (visai neseniai peraugęs į protestivalį „Gyvenimas per brangus“), siekiantis kontekstualizuoti po 2008-ųjų krizės kilusį nepasitenkinimą gerokai platesniame pilietinio veikimo lauke2.

Skirtingose Vakarų šalyse taupymo politikos išprovokuotos gausios nepasitenkinimo akcijos neatsitiktinai tampa dėmesio objektu socialiniuose moks­luose. Kalbama apie ligšiolinių teorijų trūkumus naujose situacijose, mat dominavę analitiniai įrankiai neleidžia suvokti socialinių judėjimų ir protestų dinamikos po 2008 metų. Piliečių nepasitenkinimas politinės ir ekonominės galios žaidėjų primetamais normalumo standartais, žinoma, kiekvienoje valstybėje plėtojasi priklausomai ne tik nuo struktūrinių globalios ekonomikos pokyčių, bet ir nuo istorinių tradicijų, (lokalių) atoveiksmių ir tarptautinės politikos aplinkybių. Pvz., XXI a. pirmojo dešimtmečio viduryje iš apačios kylantį pasipriešinimą status quo didžiuosiuose Lietuvos miestuose provokavo radikali privatizuojamų viešųjų miesto erdvių kaita. Pastaraisiais metais nuolat pasigirsta svarstymų apie neigiamas Darbo kodekso pataisų pasekmes darbuotojams, vyksta mokytojų ir kitų darbuotojų profsąjungų protestai, pilietines akcijas rengia aktyvesni studentai. Net ir nevardijant gausių pokrizinių metų įvykių, akivaizdu, jog vietinė protesto kultūra jau gali tapti atskira tema, kurios kontekstą ženklina taip pat ir auganti bei toli gražu ne tariama Rusijos grėsmė regione (lemianti ir vietinių žiniasklaidos autoritetų bei kai kurių politikų radikalėjimą).

Aptariant, kaip, esant užsitęsusiai „laikinumo būklei“, kristalizuojasi socialinis nepaklusnumas, verta prisiminti ir kai kurias lietuviškąsias priešistores bei aktyvesnius dalyvius. XXI a. pirmojo dešimtmečio viduryje piliečių sąmoningumą žadino „laukinės plėtros“ procesai, neigiamos reakcijos į posovietinį (ir sykiu neoliberalistinį) politikos posūkį buvo juntamos ne vieno intelektualo pasisakymuose apie neskaidrius prichvatizacijos procesus. Iniciatyvos, žinia, buvo trumpalaikės ir liko kultūros politikos paraštėse vien todėl, kad neatstovaudamos nei finansų, nei politinės galios institucijoms veikė neformalioje internetinėje erdvėje. Šiandien galima pagrįstai konstatuoti, jog bene labiausiai išgarsėjęs vilnietiškas protestas 2005 m. prie uždaryto kino teatro „Lietuva“ paskatino ne vieno Lietuvos teoretiko, žurnalisto ir netgi laisvos rinkos eksperto įžvalgas apie demokratinio veikimo formas. Organizavimasis iš apačios pradėtas vertinti bendresniame socialinių urbanistinių bei partizaninių judėjimų kontekste. Savo ruožtu vietos specifiką žymi jau ilgiau nei dešimtmetį matomas kone simbiotinis negatyvus socialinio nepasitenkinimo santykis su lietuviškąją oligarchiją simbolizuojančia „Maximos“ etikete.

Subjektyviai (ir tikrai ne visų vienodai) prisimenami daugiau nei prieš dešimtmetį vykę procesai reiškėsi kaip jaunų architektų, menininkų, intelektualų ir kt. susibūrimai. 2004–2005 m. Vilniuje (ir ne tik) ryškėjo iniciatyvos, turėjusios ne vieną užuomazgą ir ato­mazgą. Procesai „pynėsi“ tarpusavyje dėl tų pačių dalyvių ir analogiškus veiksmus sukėlusių priežasčių. Mikroprecedentus lėmė ryškesnių asmenybių, t. y. pavienių žmonių, entuziazmas, spontaniškos sueigos, ore sklandančios ir plakatuose užrašytos idėjos, rodančios naujų komunikacijos galimybių paieškas, užsienio kelionių įspūdžius, susidomėjimą, „kaip tai daroma svetur“. Nepasitenkinimą kai kuriomis miesto vadovų užmačiomis, beje, rodė ir tradicinės kūrybinės sąjungos. Pvz., 2004 m. pabaigoje daug diskusijų kėlė Vilniaus miesto administracijos paskelbtas sklypų aplink Vilniaus „Akropolį“ plėtros konkursas, kuriame rengtasi patvirtinti bendrovės „Vilniaus prekyba“ projektą. Jame buvo numatyta, jog sostinės Ozo–Ukmergės–Geležinio Vilko gatvių trikampyje turi atsirasti biurams skirtas daugiaaukštis pastatas ir stadionas. Aukštuminio statinio projektui pasipriešino Lietuvos architektų sąjunga, 2005 m. sausį atsisakiusi kartu su savivaldybe organizuoti architektūrinį konkursą ant Vilniaus Ozo kalno; organizacijos poziciją palaikė ir jaunimo akcija. 2005 m. kovo 11-ąją Nepriklausomybės dienos proga įvyko eisena nuo privatizuoto „Lietuvos“ kino teatro iki prekybos centro „Maxima“. Netrukus prie buvusio kino teatro įsikūrė pro-testo laboratorija, tų pačių metų balandžio 9 d. susikūrė judėjimas „Už Lietuvą be kabučių“ ir t. t. Natūralu, kad iniciatyvos buvo fragmentiškos ir trumpalaikės, taigi juo įdomiau apie kai kurias išgirsti iš anuomečių dalyvių. Ta proga kalbamės su architekte JULIJA REKLAITE, kultūros vadybininke ASTA VISMINAITE ir aktyviste EVELINA TAUNYTE (slapyvardžiu Candy Cactus).

Skaidra Trilupaitytė. Ar gali plačiau papasakoti apie architektų protesto nuotaikas?

Julija Reklaitė. Ginčai dėl administracinio aukštuminio pastato prie Vilniaus „Akropolio“ siejosi su gana drastiškais nekilnojamojo turto vystytojų žingsniais. O mums tada dar net nebuvo aišku, kaip reikėtų reaguoti. Juk meras Artūras Zuokas visuomenei buvo pasiūlęs pastatyti realaus dydžio maketą ir visiems mums pažiūrėti, ar tas naujas statinys trukdys miesto panoramai, ar ne. Architektų sąjunga gana ryžtingai pasipriešino sumanymui. Aktyvesni architektai pajuto pareigą tą pasipriešinimą kažkaip išreikšti, kai vyko projekto svarstymas miesto savivaldybės pirmame aukšte šalia būsimo statinio maketo. Mes, jauni studentai, irgi sumanėme prisijungti. Svarstymo išvakarėse sugalvojome akciją ir kitą dieną nuėjome prie savivaldybės (gal 20–30 žmonių) pasiėmę po lapą su atspausdintomis raidėmis – po vieną didelę raidę žmogui, –­ ir iš laikančiųjų lapus sudėliojom užrašą „Nematau Vilniaus pro pinigus“, dar po raištį ant akių užsirišom. Taip sustojom vykstant svarstymui priešais tuos vitrininius langus. Buvo vizualiai paveiku, gal net flešmobiška. Mums nesinorėjo šustauskiškai šūkauti, tačiau atkreipti dėmesį ir išreikšti savo nuomonę tikrai reikėjo. Man atrodo, jog vėliau pirmame savivaldybės aukšte nebevyko tokių svarstymų, nes svarstymo organizatorius savivaldybėje gerokai suerzino tas nebylus mūsų pasirodymas.

S. T. Kokios buvo visuomenės reakcijos?

J. R. Visa tai pasigavo žiniasklaida, prie mūsų pristojo ir policija – jie bandė aiškintis, kas yra akcijos organizatoriai (bet, man regis, dalyviai nelabai ir žinojo, kas organizavo tą susibūrimą). Tada paaiškėjo, kad viešoje vietoje darant tokią akciją reikia leidimo. O mes, žinoma, jo neturėjome. Dar paaiškėjo, kad negalima slėpti veidų, atrodo, policija tada mus fotografavo. Netgi mano vyras Mindaugas (architektas Mindaugas Reklaitis, – S. T.) po kurio laiko gavo šaukimą į teismą, žodžiu, buvo nemažai streso. Tačiau tie patys aktyvieji architektai, mums išdavę informaciją, kada ir kur ruošiamas minėtas svarstymas, susimetė finansiškai ir pasamdė mums teisininką pakonsultuoti, ką minėti ir ko neminėti, jei teisme kiltų problemų... Problemų anuomet nekilo, bet prisimenu, kaip teisėjas (o gal teisėja) Mindaugo paklausė: „Tai ką –­ prieš Zuoką protestuojat?“ O Mindaugas atsakė, kad „tik prieš aukštumines statybas“.

S. T. Kaip šis protestas siejosi su tavo vėlesniu įsitraukimu į veiksmus prie „Lietuvos“ kino teatro? Kaip susipažinote su aktyviausiai ten veikusiais menininkais Gediminu ir Nomeda Urbonais?

J. R. Taip sutapo, kad gan greit Candy Cactus VGTU Architektūros fakultete pakabino skelbimą, kviečiantį į uždarytame „Lietuvos“ kino teatre vyksiančią diskusiją apie viešas erdves. Jau buvom su šia problema susidūrę, tad nuėjom į diskusiją, nors tada dar net nežinojome, kad kino teatras jau privatizuotas. Tos diskusijos pabaigoje pasisakė G. Urbonas, paskelbęs, kad „čia tuoj atidarysim protestlabą“ (pro-testo laboratoriją, – S. T.). Priėjome prie jo pašnekėti, papasakojom apie savo akciją prie savivaldybės ir sutarėm, kad užsuksim į pro-testo laboratoriją. Vėliau tikrai užsukom ir „prisukom“ ten daug įdomių dalykų.

S. T. Tie veiksmai yra dokumentuoti (daugelis faktų iki šiol prieinami www.vilma.cc/LIETUVA/ internetiniame puslapyje). Politiniai ginčai ir gausios diskusijos dėl viešos erdvės, teisminiai procesai retrospektyviai buvo vertinami ir akademinėje literatūroje – apie juos kalbėjo filosofai, menotyrininkai, viešųjų ryšių ir komunikacijos specialistai. Ar pati dabar galėtum retrospektyviai vertinti jūsų, anuomečių studentų, sąmoningumą?

J. R. Man svarbu tai, jog mes iš tiesų idėjiškai itin sirgom už viešąją erdvę, gal net nelabai suvokdami, kur tos viešybės ribos ir ką tai reiškia. Nelabai suvokėm daugelį dalykų, bet gana intuityviai pajutom, kad reikia elgtis vizualiai, šmaikščiai kalbėti savotiška Ezopo kalba, nors apie tai nei diskusijų, nei informacijos nebuvo, nelabai suvokėm ir problemos mastą – tai priminė žaidimą, eksperimentą. Kita vertus, pats veiksmas buvo tikrai idėjiškai motyvuotas. Buvo apėmęs toks jausmas, kad vyksta kažkas svarbaus, ko negalima praleisti. Prisimenu ir tą ankstesnę akciją prie Mindaugo g. „Maximos“. Tiesiogiai joje nedalyvavom gal dėl to, kad su mokslais sutapo. Bet maždaug po keleto valandų nuėjom pažiūrėti – tikrai įspūdingai atrodė tos apklijuotos gėlytės.

S. T. Žygis nuo „Lietuvos“ iki „Maximos“ vyko todėl, kad prekybos centro savininkai atstovavo ir kino teatrą įsigijusiai bendrovei; 2005 m. kovo 11-osios akcija buvo paminėta žiniasklaidoje. Asta, gal egzistuoja ir kokia nors tokių protesto veiksmų priešistorė?

Asta Visminaitė. Tuometė akcija Vilniuje buvo spontaniška, tačiau turinti šiokią tokią priešistorę Kaune. Buvome pilietiški studentai ir panašaus pobūdžio akciją su draugais 2004 m. rengėme be­simokydami Vytauto Didžiojo universitete. Tąkart šalia privačiam savininkui atitekusio „Miestprojekto“ pastato (buvusio Miestų statybos projektavimo instituto rūmai, – S. T.) buvo panaikinta studentų ir miestiečių mėgstama pieva Vienybės aikštėje, vietoje pievos įrengta „laikina“ stovėjimo aikštelė (beje, ten esanti ir iki šiol). Buvome pasipiktinę, kad privatus kapitalas gali veržtis į viešas erdves be jokios atsakomybės, nesitardamas su visuomene. Tad skubiai surengėme akciją: sukvietėme bendraminčius ateiti ir „atsodinti žolę buvusioje pievoje“. Tiesiog nupirkome žemės, žolės sėklų, atėjusiems dalyviams išdalijome tokį rinkinuką ir paprašėme, kad, pasiskirstę po aikštelę, žemę su sėklomis įtrintų į tarpus tarp plytelių. Tarp organizatorių buvo ir kitų žinomų Kauno aktyvistų, iš viso susirinko maždaug 20 žmonių. Akcijos tikrai nevadinome menine (apie flešmobus dar iš viso nebuvome girdėję, bet savo pobūdžiu akcija priminė būtent juos). Gal po mėnesio vietomis ta žolė iš tiesų sudygo, bet didesnio atgarsio akcija nesulaukė. Kažkokių tolesnių veiksmų dėl to nesiėmėme, nes baigę bakalauro studijas VDU sutartinai persikraustėme į Vilnių studijuoti VDA.

S. T. Taigi protestas „sudygo“ ir prie uždaryto „Lietuvos“ kino teatro?

A. V. Besimokant pirmame magist­rantūros kurse 2005 m. pradžioje prasidėjo kalbos apie kino teatro privatizavimą ir komercinio pastato statybas jo vietoje. Matėme, kad kartojasi panaši istorija kaip ir Kaune dėl viešos pievos, virtusios automobilių aikštele. Tada užvirė kraujas. Buvo baisu, nes tokių pilietinių akcijų, pasisakančių prieš privataus kapitalo įsiveržimą į miesto erdves, lyg ir nebuvo, nežinojome, nei kuo tai baigsis, nei kiek žmonių sulauksime. Bet diskusijos apie tai, kad reikia kažką daryti, jau buvo prasidėjusios ne vienoje aktyvesnių vilniečių grupelėje. Atsimenu, kad Kasparas Pocius buvo surengęs porą neformalių diskusijų apie viešąsias erdves mieste, ten dalyvavo ir aktyvistė Candy Cactus, kažkada buvo atėjęs filosofas Nerijus Milerius (diskusijos vyko „Baltuose drambliuose“). Žodžiu, pribrendo reikalas atkreipti visuomenės dėmesį į susidariusią situaciją ir pasitarę su draugais kauniečiais nusprendėme, jog tai turi būti taiki akcija. Paskelbėme elektroniniu paštu ir iškabintuose skelbimuose, jog kovo 11-ąją reikia ateiti prie uždaryto „Lietuvos“ kino teatro ir pasiėmus organizatorių instrukcijas tylomis įvykdyti nurodymus. Reikėjo pasiimti popierinę gėlę (kurias su kambariokais tris naktis karpėm ir klijavom) su keliais šūkių variantais, nebuvo jie ten kažin kokie labai gudrūs, net sakyčiau banaloki, iš serijos „Norim kino teatro, o ne keliems žmonėms skirtų namų“ arba „Dabar k/t „Lietuva“, o paskui ir Lietuva?“ ir pan. Po signalo kartu su būriu žmonių reikėjo užkilti į kalną ir prilipdyti gėles ant „Maximos“ langų Mindaugo gatvėje. Sutartą dieną susirinko daugiau žmonių, nei tikėjomės – 100–150. Visi šypsodamiesi taip ir padarė, kaip jiems buvo liepta, taigi taikiomis priemonėmis išsakėme, kad mums ne vis vien. Drąsesni dar bandė protestuodami įeiti į parduotuvę, bet buvo išprašyti. Prilipdę gėles žmonės po kokių 20 min. išsiskirstė.

S. T. Kas buvo tie aktyvistai ir ar galima kalbėti apie jų veiklos tęstinumą?

A. V. Daugiausia minioje buvo mums nepažįstamų jaunų ir vos keletas vyresnio amžiaus žmonių. Tad būtų sunku pasakyti, ar šioje akcijoje dalyvavę jaunuoliai vėliau įsitraukė į kitas menines iniciatyvas. Labai greitai po mūsų akcijos atsirado G. ir N. Urbonai, kurie pasiūlė jau konstruktyvesnę protesto formą, suteikusią fizinę vietą bendruomenės veikloms ir atvirą erdvę diskusijoms. Bet mes patys su Urbonų projektu niekaip nebuvome susiję. Tiesiog taip įvyko, kad vienu metu pribrendo reikalas kalbėti apie viešąją erdvę ir išjudinti tam neabejingus žmones, juos kažkam paskatinti. Žinau, jog kai jau įsikūrė pro-testo laboratorija, K. Pocius, Candy Cactus ir dar keli prie „Maximos“ ėję pažįstami dalyvavo ir toje protesto veikloje. Aš pati išvykau studijuoti į užsienį. Akcija vyko VGTU pašonėje Trakų g. (ten irgi buvome pakabinę skelbimą), tad mačiau kelis žmones iš Architektūros fakulteto studentų atstovybės, jie vėliau įsitraukė į Urbonų projektą. Bet mūsų akcija buvo spontaniška ir iš anksto žinojome, kad po jos nieko daugiau nedarysime.

S. T. Evelina, kaip tu pati įsijungei į protesto judėjimą Lietuvoje?

Evelina Taunytė (Candy Cactus). Po ilgalaikių studijų Vokietijoje ir bastymosi Katalonijoje bei Kuboje 2004 m. atvykau porai metų į Lietuvą (iš čia išvykau būdama 15-kos metų 1991-ųjų sausį). Norėjau rasti bendraminčių. Pabandžiau apsilankyti keliose nevyriausybinėse organizacijose ir akivaizdžiai pasigedau idealizmo – ten apie veiklą buvo pradedama galvoti nuo stipendijų, o ne nuo minties apie visuomenei naudingus dalykus. Kas gali norėti rinktis pelėsiais smirdančiuose NVO rūsiuose po darbo? Sugalvojau, kad geriausias būdas „atrasti“ aktyvius ir įdomius žmones – organizuoti viešus pokalbius kavinėse. Studijavau socialinę edukaciją, grupių subūrimas yra mano profesija. Iš to iki šiol valgau duoną dirbdama neformalaus ugdymo mokymų vadove.

S. T. Taigi vieša diskusijų erdve Vilniuje tapo kavinės?

E. T. Pirmą pokalbį apie ekologiją „Kaip drugeliai gali sukelti audras?“ suorganizavau 2004 m. rudenį „Pary­žiaus“ kavinėje. Vienas pažįstamas padarė puikų plakatą, sėdėjome su alaus bokalais ir plakatais ant konferencinio stendo. Patirtis buvo neįtikėtinai pozityvi: susirinko vyresnių žmonių, pankų, „normalių“ vidurinės klasės atstovų ir pan. Dalyviai grupelėse diskutavo, pristatinėjo klausimus. Neįprastas vaizdas baro kontekste! Tai padrąsino, ir ėmiau organizuoti tokius pokalbius kitose kavinėse. Kartais pranešdavau apie pokalbius Audros Čepkauskaitės radijo laidoje „Žmonės ir idėjos“. Kiekvieną sykį ateidavo naujų žmonių, būrys ėmė gausėti (renginiuose dalyvių būdavo maždaug apie 15). Kavinės skundėsi, kad per mažai išgeriam alaus, nes žmonės įsijausdavo į diskusijas.

S. T. O kaip įsijungei į judėjimą už „Lietuvos“ kino teatro išsaugojimą?

E. T. Man pačiai jis buvo svarbus, nes užaugau buvusioje Muziejaus g. (dab. Vokiečių g.) ir esu praleidusi daug pamokų žiūrėdama šiame kino teatre visokius filmus. Sužinojusi apie planus uždaryti „Lietuvos“ kino teatrą pasikalbėjau su buvusia direktore ir suorganizavau pokalbį apie viešąsias erdves pačiame kino teatre. Atėjo daug žmonių, gal 80. Po neilgos įžangos paprašiau, kad žmonės išsiskirstytų į mažas grupeles ir diskutuotų pagal temas; grupės turėjo susitikti ir vėliau. Ten moderavau ne vieną pokalbį. Buvo akivaizdu, jog labai trūksta grupinių diskusijų kultūros, patirties. Vėliau stebėjau ryškią tendenciją, kai kažkas uzurpuoja erdvę, o kiti negali įsiterpti. Moderavimas buvo sunkiai paaiškinamas, todėl atrodė, jog viskas vyksta magišku būdu: Candy Cactus suvaldo grupę, visi išsivaikšto patenkinti, nes susitarta ir pasiekta rezultatų. Į pirmąjį renginį atėjo N. ir G. Urbonai, kurių tuo metu dar nepažinojau. Iškėliau klausimą, ar užtenka komunikacijos el. pašto grupėse, nes tai atskirtų vyresnius žmones, kurie nesinaudoja kompiuteriais. Bet Urbonai ėmėsi organizuoti el. pašto grupę (mailing list) per vilma.lt puslapį.

S. T. Gana spontaniškai susibūrusioje bendruomenėje kristalizavosi skirtingi interesai?

E. T. Grupių ten buvo įvairiausių –­ antiMaximos grupė, miesto erdvių grupė (architektai organizavo savo akcijas, viena buvo kaip filme „Dogvilis“ –­ žmonės apsimetė, kad gyvena aikštėje priešais kino teatrą, nusipaišė su kreidelėm). Dar buvo grupė, veikusi pačiame teatre, vėliau ji pavadinta pro-testo laboratorija. Tada nelabai supratau, kokia yra Urbonų ar jų grupės motyvacija. Jie bendrose diskusijose nelabai dalyvaudavo. Prisimenu keistų momentų: kažkas iš jų grupės ėmėsi koreguoti, kokios spalvos audinys turi kabėti laboratorijoje, ir tai pasirodė neadekvatu, nes mums buvo svarbus bendras procesas, kad viskas būtų taip, kaip visa grupė nori ir nusprendžia. Taigi pašaliniai estetiniai koregavimai pasirodė labai keisti ar bent jau man Urbonų grupės motyvacija pasirodė neaiški. Ši menininkų grupė filmavo renginius. O aš pasiūliau, kad žmonės turi turėti galimybę nebūti filmuojami. Mat filmavimai pradėjo vykti tarsi automatiškai, neva „taip reikia“. Tik vėliau supratau, kad pro-testo laboratorija yra kažkieno meno projektas ir tokie siūlymai jiems nepalankūs. Veiksmas pamažu įgavo meninio pasirodymo charakterį ir judėjimo dalyviai pasijuto to pasirodymo subjektais.

S. T. Jei ten buvo daugiau grupių, gal ir nenuostabu, jog interesai išsiskyrė? Tęstinėje bendruomeninėje veikloje dažniausiai atsiranda procesui vadovaujančių žmonių, o kitiems tenka prisitaikyti. Bet judėjimas be „lyderio“, ko gero, išsiskirsto dar greičiau?

E. T. Kartą moderuojant pokalbį mane užsipuolė viena moteris iš Urbonų grupės, esą siekiu savo interesų. Nelabai supratau, nes mano interesas buvo tiesiog dalyvauti puikiame pilietiniame procese. Čia, matyt, moderavimo vaidmuo buvo supainiotas su lyderiavimu. Nors, aišku, kažkiek buvau ir lyderė tuose reikaluose, bet vedama dalyvavimo ir konsensuso filosofijos. Taip pat vis tikėjausi, kad atsiras moderavimo pamaina, kažkas irgi imsis moderuoti panašiais principais. Bet panašu, jog nelabai atsirado. Taigi po to incidento supratau, kad pro-testo laboratorija ir Urbonų grupė turi skirtingas vizijas, pasitraukiau ir toliau veiklas tęsiau tiesiog iš savo namų. Daug neformalios veiklos vėliau vyko mano namuose Mindaugo gatvėje. Ten paišėm plakatus PARDUOTA (mano pusseserė Ignė Degutytė buvo pagrindinė šios akcijos iniciatorė), nuvargę žmonės nakvojo ant grindų... Darėm lankstinukus su batikos medžiagos gabaliukais, ten buvo iškepta ne viena tortilija. Taip pat kartu su Vita Petrušauskaite statėm menines šiukšlių dėžes prie Tymo turgelio. Beje, ji su reklamos agentūra „partizanas.lt“ organizavo šachmatų čempionatą Sereikiškių parke. Ten rengėm ir dadaistinį turnyrą: buvo lošiama tik vienos spalvos šachmatais, aš buvau DJ ir leidau muziką iš senų rusiškų filmų. Norėjome atgaivinti šachmatų žaidimą viešoj erdvėj kaip bendruomeninę veiklą.

S. T. Ar dar atsimeni ką nors iš tuomečių miesto gyvenimo aktyvistų?

E. T. Pasiekiau savo asmeninį tikslą ir tuo metu susipažinau su daug puikių žmonių, tokių kaip Justinas Dūdėnas (architektas), Elena Archipovaitė (architektė), Audrius Jokubauskas (breikeris ir sūrininkas), V. Petrušauskaitė (akademikė), K. Pocius (aktyvistas), Arnoldas Stramskas (aktyvistas ir akademikas), Verbaitis (pankas, IT specialistas), Šarūnas Bagdonas (aktyvus bendruomenės žmogus ir pilietis), Gediminas Baranauskas („Kitos knygos“). Dar buvo I. Degutytė, Miglė Bareikytė, Nastė Ganockaja, Šarūnas Andrikis, Tadas Šarūnas; taip pat dalyvavo žmogus pravarde Baltas Šuo (tiesiog labai geranoriškas žmogus). Daug vardų pamiršau. Buvo puiku susipažinti ir su Urbonais, tik gaila, kad jie neištrans­liavo savo intencijų proceso pradžioje ir, manau, būtent dėl to nepavyko rasti bendros kalbos. Apskritai tas veiklos periodas buvo neįtikėtinai įkvepiantis, nes kartu pradėjo veikti įvairios, viena su kita beveik nesuderinamos grupės –­ pankai, menininkai, architektai, pensininkai. Kodėl veikla nutrūko? Galbūt dėl to, jog atėjo vasara. O galbūt ir dėl to, jog Lietuvoje tuo metu trūko grupinės diskusijos kultūros bei daugiau moderuojančių žmonių, išmanančių partisipatyvinę ir konsensuso filosofiją.

 

1 S. Trilupaitytė. „Akcijos mieste ir išpuolių grėsmės retorika. Vilnius po 2009-ųjų“, Politologija, 2016, Nr. 1 (81).

2 Judėjimo internetiniame puslapyje teigiama: „2008-aisiais prasidėjusi krizė baigėsi bankams ir valdžiai, bet ne mums. Ji tapo mūsų kasdienybe. Pasipriešinimas jai vyksta visoje Europoje ir už jos ribų. Kova prieš liberalizuojamą Darbo kodeksą, už teisę į būstą, nemokamą ir visiems prieinamą mokslą, sveikatos apsaugą, už viešų erdvių išsaugojimą ir kūrimą iškyla skirtingose vietose ir įvairiomis formomis. Pradedant Occupy judėjimu JAV, Gegužės 15-osios judėjimu Ispanijoje, Solidarios ekonomikos tinklu Graikijoje, universitetų okupacijomis Kroatijoje, 2014-ųjų Bosnijos sukilimu ir baigiant jau kelis mėnesius besitęsiančiu ir vis augančiu sukilimu Prancūzijoje. Galbūt pavasaris galiausiai atėjo ir į Lietuvą?“ Žr.: www.aukstasismoxlas.lt/blog/g14protestaskaune.