Goethe J. W. Iš mano gyvenimo. Poezija ir tiesa. Iš vokiečių k. vertė Giedrė Sodeikienė. – Vilnius: Baltos lankos, 2013.

Visada ne tik įdomu, bet ir netikėta regėti atgyjant didingą monumentą, išnyrant asmenybę – su jos individualumais, žaviais ne todėl, kad tobuli, bet ir priešingai... Įdomu ir netikėta išvysti ir nutolusį laikmetį, teglūdėjusį tavojoj pasąmonėj negyva istorine schema...

Kaip atradimas ištiko didžiojo vokiečių – ne, pasaulio, juk tai mūsų visų – literatūros klasiko autobiografinis kūrinys. Svarbus, įdomus ne tik kaip genialios asmenybės raiškos liudijimas, bet ir – konkretaus istorinio konteksto paveikslas. Šį – viršlaikį, virštautinį, viršistorinį – kūrėją pamatyti apgaubtą, panirusį, apipintą konkrečios vietos ir laiko realijų tikrai smagu. Tuo labiau kad tai istorinių pervartų laikas ir vieta: Frankfurtas prie Maino, XVIII amžiaus trečias ketvirtis (Goethe, atsiminimus pradedantis savo gimimu 1749 m. – žinoma, įterpiantis ir ekskursus į tiesiogiai nepatirtą šeimos istoriją – juos užbaigia dar jaunystei žydint – 1775-aisiais).

O juk tarp didžiųjų šiemečių jubiliejų galime prisiminti ir šį, ne visai apvalų – Goethe gimė prieš 265 metus. Taigi mūsų Donelaičiui tuomet buvo 35. Ši paralelė ne tokia jau iš piršto laužta – Tolminkiemio priklausyta Prūsijos kunigaikštystei (nuo jos įsikūrimo 1525 m.) ir Prūsijos karalystei (nuo Frydricho I vainikavimosi Karaliaučiuje karaliumi 1701 m.) Ko gero, šiemet kiekviena užuo­mina į XVIII amžių prišauks ir šį jo augintinį – Donelaitį! Suprantama, visų –­ o ypač protestantiškųjų – Vokietijos kraštų realijos turi nemažai paralelių su mūsų klasiką gaubusiu kontekstu (juk tai vokiečiakalbė liuteroniška Prūsija). Išties kažkaip gyvai ir naujai atsišaukė mažojo (Didžiojo) Goethe's paliudijimai augus jį liuteronybę išpažįstančiame krašte, buvus šios konfesijos dalyviu: ne tik sekmadieniais lankius bažnyčią, aktyviai bendravus su kai kuriais dvasininkais, bet ir – bent tam tikrais laikotarpiais –­ vaikiškai uoliai atsidėjus vienam ar kitam „teologinių studijų kursui". O „gilintis į šventuosius raštus ir mąstyti apie religinius jausmus neišvengiamai pastūmėdavo Lutherio gyvenimas ir darbai, taip gražiai išsiskiriantys šešiolikto amžiaus panoramoje" (p. 356–357). Taigi gal nelabai ir savivaliavo mano pasąmonė, kai iš jos, beskaitant Goe­the's autobiografiją, nuolat iššokdavo „komparatyvistinis" momentas: o tuo metu Donelaitis...

Nors Goethe's, vokiečio liuterono, santykis su religija nėra vienareikšmiškai adoruojantis, bet štai prisiminę jo vaikystės ir jaunystės metais Rytų Prūsijoje kunigaujantį Donelaitį, leiskim sau šyptelti:

„Protestantų kaimo pastorius turbūt yra gražiausias šiuolaikinės idilės objektas; kaip Melchizedekas, jis – ir kunigas, ir karalius. Su žemdirbio gyvenimu –­ pačiu nekalčiausiu, koks tik įmanomas šiame pasaulyje, jį labiausiai sieja ta pati veikla ir šeiminė padėtis: jis yra tėvas, mokytojas, valstietis, taigi tikras bendruomenės narys. Į tą tyrą, gražų žemišką pagrindą remiasi jo aukštoji veikla; jam patikėta vesti žmones į gyvenimą, rūpintis jų dvasiniu auklėjimu, laiminti svarbiausiomis jų žemiškosios kelionės epochomis, juos mokyti, tvirtinti, guosti, o jei paguoda nepadeda dabar, įkvėpti ir laiduoti laimingesnės ateities viltį. Įsivaizduokite vyrą, kurio žmogiškieji įsitikinimai tyri, kuris toks stiprus, kad jų nieku gyvu neišsižadės, ir vien tuo yra pranašesnis už minią (...). Dar pridėkite būtiną apsiribojimą, kad ne tik laikytųsi mažame rate, bet ir visada galėtų pereiti į dar mažesnį" (p. 298) – ir t. t. (o toliau – apie „giedrą nuolaidumą", apie kurį „Metai" mums nelabai liudija).

Iš šios storulės autobiografijos galime išvynioti dvi pasakojimo gijas; viena jų atspindėtų asmeninę Goe­the's biografiją, vaiko ir jaunuolio atradimus ir atsivėrimus, paklydimus ir pasiekimus, vėjavaikiškas šėliones ir pirmąją kūrėjo šlovę, draugų bei mentorių dėka plečiamą akiratį ir žaviųjų gretchen, friederikių išprovokuotas romantiškas svajas, svaigulius ir peršulius; antroji išvyniotų – nors ir fragmentiškai, su pertrūkiais – didįjį Istorijos naratyvą, tam tikrą jos atkarpą laike ir erdvėje: XVIII amžius, Vokietija (tuomet jau, regis, kone Šventosios Romos imperijos atitikmuo).

Frankfurte prie Maino ne tik verda miestelėnų – amatininkų, visokiausio rango valdininkų ir dvasininkų, diduomenės – gyvenimas, čia vyksta imperinio lygmens ceremonijos –­ miesto Katedroje nuo seno karūnuojami aukščiausieji. Mažasis Goethe –­ nors šeima lyg ir ne ant aukščiausio aristokratijos laiptelio (tėvas ryšius mezgančiam sūnui skeptiškai atsilieps apie didžiūnų gyvenseną) – bet yra privilegijuotas: mamos tėvas užima aukštą postą, tad jis nuo mažumės ne tik turi progos gėrėtis savo seneliu, sėdinčiu ant aukščiausios miesto tarybos pakylos, bet ir tapti tiesioginiu istorinių įvykių stebėtoju. (Paaiškinimuose mums pranešama, kad Johanas Wolfgangas Textorius „nuo 1747 iki 1770 m. kaip miesto tarybos seniūnas ir imperatoriaus vietininkas buvo aukščiausias Frankfurto pareigūnas"). Taip mažasis Johannas Wolfgangas, galima sakyti, dalyvauja karūnuojant Romos karalių Juozapą, į ceremoniją jį atlydėjus tėvui, imperatoriui Pranciškui I (po kurio mirties tapusį ir imperatoriumi Juozapu II). Goethe, suprantama, mums nedėsto istorijos paskaitos, tad šio mokslo diletantams galbūt teks kartkartėm pasitelkt ne tik gausius komentarus knygos gale, bet ir internetą; štai Šv. Romos imperijos (ribotas) galias taip aiškinausi aš... Pasirėmus ta informacine lazda – imperijoje klestėjo gana savarankiškos atskiros valstybėlės ir kunigaikštystės – tapo suprantamesnės šiame tome brėžiamos istorinės peripetijos. Autorius dažniausiai kalba tik apie konkrečius vokiškuosius kraštus ar tiesiog Vokietiją, į imperinę galybę – net neįvardindamas jos – nurodo ne taip dažnai. Bet štai, tarkim, skeptiškai įvertina: „Po teisybei, apie mūsų imperijos santvarką negalėjome pasakyti nieko pagirtino", o šiai (ypač „prancūzų valstybės santvarkai" Elzase) yra į ką lygiuotis: „Užtat kai pažvelgdavome į žiemus, pamatydavome ryškią žibančią Šiaurės žvaigždę – Frydrichą; rodos, apie jį sukosi visa Vokietija, visa Europa, net visas pasaulis" (p. 337). Taigi Prūsija jos karaliaus asmenyje yra, matyt, jaunatviško įkarščio suromantintas idealas. (Būtent studijų Štrasburge metais Goethe ir jo bičiuliai ima skeptiškai vertinti ir prancūzų gyvenimo būdą, ir jų poeziją, filosofiją: „Prancūzijos pasienyje staiga atsikratėme visko, kas prancūziška" (p. 343). Kaip čia neprisiminus būrų dainiaus ironiją varles ir rupuižes valgantiesiems...)

Goethe mums perteikia ne tik savo vaikišku (vėliau ir jaunatvišku) žvilgsniu užfiksuotas personas, ceremonijas ir pan., bet ir godžiai iš vyresniųjų siurbtas istorines žinias, neretai iš amžiaus aukštumų (kai rašyta autobiografija) į save žvelgia objektyvizuotai kaip į jį. „Berniukas godžiai klausydavosi, ką namiškiai bei vyresnieji giminės ir pažįstami jam pasakodavo apie du pastaruosius karūnavimus, su nedideliu pertrūkiu vykusius vienas po kito. (...) Nors Pranciškaus Pirmojo karūnavimas nebuvo toks akivaizdžiai prabangus kaip ankstesnis, jį nušvietė imperatorės Marijos Teresės dalyvavimas, o jos grožis bus padaręs vyrams lygiai tokį didelį įspūdį kaip moterims Karolio Septintojo rimta, ori povyza ir mėlynos akys" (p. 24). Paaiškinimuose rasime: pastarasis Šventosios Romos imperatoriumi karūnuotas 1742 m., Pranciškus Pirmasis – 1745 m.

XVIII amžių – ir kilmingųjų estezę bei prabangą, ir viduriniųjų sluoksnių kruopščius amatus, ir vargingųjų laimes nelaimes – perkerta Septynmetis karas. Prasidėjęs Prūsijai pasikėsinus į Saksoniją, apėmęs daugelį kraštų, emociškai, regis, įtraukęs ir nuošaly nuo karo suirutės likusius gyventojus – štai nedidelė dalis frankfurtiečių (Goethe's tėvas vienas iš jų) palaiko Prūsiją, įsikūnijusią Frydricho II figūroje. „Ir aš palaikiau prūsus, tiksliau, Frydrichą, nes argi mums rūpėjo Prūsija? Didžio karaliaus asmenybė pavergė visus protus" (p. 42) – tai, matyt, ne tik septynmečio nuostatos. Bet seneliai ir dauguma giminaičių –­ kitoje pusėje, tad griūva tradicinių sekmadienio pietų idilė...

Bet patirtoji gimtojo miesto okupacija, Frankfurtą užėmus ir čia įsikūrus prancūzų kariuomenei, regis, nedaug ką papiktino, tarp tų nedaugelių –­ tėvas Goethe. Jų namuose apsigyvenęs aukštakilmis ir aukštarangis prancūzas (dauguma turtingųjų frankfurtiečių priversti rodyti šį karo diktuojamą svetingumą), užsakinėjantis vietiniams tapytojams darbus, sukelia negatyvius jausmus šeimos galvai, bet namiškių gyvenimą, galima sakyti, labiau paįvairina nei apsunkina. Vis dėlto: „Nors 1757 metus nugyvenome viešpataujant civilinio gyvenimo taikai, tačiau buvome apimti didelio dvasinio sąmyšio. Turbūt jokiais kitais metais nebuvo tiek daug įvykių. Pilte pylėsi pergalės, žygdarbiai, nelaimingi atsitikimai, išgijimai (...)" (p. 58).

O juk žinome Tolminkiemio kunigą Donelaitį Septynmečio karo peripetijas patyrus jau brandžiame amžiuje – deja, be estetinių „kvarbatkėlių": Prūsiją užėmė Rusijos kariuomenė. Gal anekdotas, gal tikras nutikimas (aprašytas ir R. Černiausko novelėje „Aleksandro diena"): kažkas iš rusų karinės vadovybės įsakęs Tolminkiemio kunigui per pamaldas paminėti pravoslavų šventąjį Aleksandrą (Neviškį), o šis iš sakyklos, kone pagūžčiodamas pečiais, parapijonims paaiškino šito Aleksandro nepažįstąs, pažįstąs kitą tokiu vardu (iš gretimo kaimo ar pan.)...

Prancūzams iš Frankfurto išsikrausčius, Septynmečiui karui užsibaigus, Goethe'i į jaunystės metus įžengus, jis pagrįstai galės nekart džiugiai minėti taikingo meto privalumus. Tad atsitraukę nuo istorinių peripetijų, galime įdėmiau žvilgterti į šią asmenybę –­ dar pumpuro stadijoje, kraunant žiedą, pražystant ir galiausiai užmezgant pirmuosius vaisius, jau pritraukiančius būsimąją didžiąją šlovę.

Knyga sugriovė turėtąjį majestotiško, savimi besipuikuojančio herojaus vaizdinį. Goethe's autoportretavimas ir savianalizė gana kritiški, ironiški, tačiau daugybę knygoje pasirodančių veikėjų – bendraamžių, vyresniųjų, artimų bičiulių ar tik iš toliau žinomų –­ jis piešia išties pagarbiai, nors ir neužsimerkdamas prieš negatyviuosius charakterio bruožus.

Jaunąjį Goethe išaugsiant į didįjį pranašauja ir anksti pasireiškęs polinkis kuri istorijas (kartais pasakas, kartais a la tikrus nutikimus), ir aistringas žinių troškulys. Kaip minėta, jis į Vokietijos praeitį žvelgia ne kaip istorijos pamoką – nemalonią priedermę privaląs iškalti mokinys, bet asmeniškai sirgdamas už savo šalį. Tokios – pažinimo – aistros pagautas jis dar vaikystėje, pavyzdžiui, metasi į hebrajų kalbos studijas („...norėdamas įveikti hebrajų kalbą, nuodugniai studijavau Senąjį Testamentą, o problemines vietas nagrinėjau remdamasis nebe Lutherio vertimu, bet Sebastiano Schmido paraleliniu Senojo Testamento variantu, kurį man nedelsdamas parūpino tėvas", p. 96). Greta intelektinio pažinimo jaunystę ženklina dar vienas praktiškai tobulintas potraukis – dailė (ir išvykose jis bloknotėlyje fiksuoja gamtą, ir mokosi graviūrų meno); regime ir jos virtimo kolekcionavimo aistra užuomazgas. O juk laikmečio bei padėties tradicijos reikalauja ir tokių mokslų kaip fechtavimas, jojimas, šokiai.

Mums perteikiami ne tik vaikystės bei jaunystės faktai, įvykiai, emocijos, bet ir apibendrintos autocharakteristikos, kurių keletą čia galime paberti. Štai jis save laiko „gyvastingu, ūmiu ir visada judriu" (p. 191); „mano prigimtis blaškėsi tarp kraštutinumų – nuo išdykėliškos linksmybės iki melancholiško nepasitenkinimo" (p. 232). „Iš tėvo paveldėjau tam tikrą didaktinę iškalbą, iš motinos – gebėjimą pateikti giedriai ir sodriai viską, ką sukuria, sugriebia vaizduotė, žinomas pasakas atgaivinti, kitas – pramanyti ir pasakoti, net pasakojant kurti" (p. 312). (Kalbėdami apie šeimos įtaką negalime nepaminėti artimos jaunajam Goethe'i sielos – metais jaunesnės sesers Cornelios; jie tik dviese išaugs iš keleto gimusių vaikų.)

„Nuo mažumės jaučiau potraukį tyrinėti gamtą" (p. 89) – ir tai reiškėsi ne tik gėrėjimusi peizažais (pavyzdžiui, iškylaujant su bičiuliais Reinu) ir gyvosios gamtos tvariniais, bet ir moksliniais tyrimais: tai jaunuolis namuose cheminių bandymų „laboratoriją" įsirengia, tai greta teisės, uoliai lanko medicinos paskaitas...

Deja, teisės studijos, kaip pasirinktoji profesija, – tai pagarbos tėvui, ne vidinio poreikio padiktuotas sprendimas. Laimei, jau po mokymosi (su studentiškomis šėlionėmis) Leipcigo ir Štrasburgo universitetuose, po vienerių metų studijų kiekviename iš jų sėkmingai apgynus mokslines tezes (taigi, matyt, šių dienų vertinimu –­ įsigijus diplomą) ir grįžus į gimtuosius namus, bendradarbiaujant su tėvu (galima suprasti, tvarkomi kitų asmenų juridiniai reikalai – šios sferos autorius pernelyg nedetalizuoja), šis greit susivokia sūnaus poetinį talentą esant viršesnį, labiau brangintiną, tad suteikia jam pakankamai daug laisvės.

Jaunojo Goethe's prigimtyje, regis, būta ir liguistumo daigų, nekart komplikuotose (psichologiškai) ar sekinančiose (nuo darbų ar pramogų) situacijose suvešėjusių tikra fizine liga: taip užsibaigė pirmoji, dar paauglio, meilė žaviai žemesniojo sluoksnio atstovei Gretchen, grasinusi jį įtraukti į abejotinos kompanijos tinklus. Ir po studentiškų metų nesėkmingos meilės „įvairiais neprotingais būdais žalodamas savo fizinę prigimtį, idant bent kiek nuskausčiau dorovinę, nutiesiau kelią kūno ligoms, per kurias praradau keletą geriausių gyvenimo metų; ko gero, būčiau visai pražuvęs per tą netektį, jei ne itin pagalbios poetinio talento gydomosios galios" (p. 202).

Smagiau nei hipochondrinių jaunojo Goethe's nuotaikų vaizdeliai nuteikia išdaigininko nuotykiai. Štai, regis, vienas mėgstamiausių jo žaidimų – persirengimas (dažniausiai į suokalbį įtraukiant ir kokį bičiulį), paprastai – prastesniais rūbais, po demaskavimo suteikiant visai padoriai draugijai smagaus juoko.

Goethe, smagiai išdaigaudamas su bendraamžiais – tos išdaigos ne tik vynu aplaistytos, bet ir poezijos pos­mais apipintos – dažnusyk užmezga pagarbius, kone mokiniškus, santykius su vyresniais, visuomenėje jau savo darbais, veikalais žinomais žmonėmis; jis pats jaunystės prisirišimus pakomentuoja: „aš, nuo seno pratęs ir mėgstantis bendrauti su vyresniais asmenimis" (p. 211)... Kai kurie iš tų, nors ir pagarbiai tapomų, personažų gali sukelti šypsnį – štai įsijautęs į savo mokslą fiziognomikos kūrėjas Lavateris, bet dažniausiai net ir tų didžiųjų vyrų silpnybės, trūkumai tik sušildo mūsų turėtus bespalvius jų vaizdinius. Pagarbiai nusilenkiama tuometėms Vokietijos literatūros žvaigždėms Klopstockui ir Wielandui. Su kai kuriomis mokslo ir meno įžymybėmis užmezgami bičiuliški santykiai. Štai Herderis, su kuriuo Goethe susipažino studijuodamas Štrasburge, atvėrė platesnę poetinės kūrybos prigimtį: „Hebrajiškoji poezija, kurią (...) Herderis išmoningai nagrinėjo, liaudies poezija, kurios pavyzdžius Elzase ragino mus rinkti, senieji poezijos šaltiniai, – viskas aiškiai liudijo, kad poetinė kūryba yra prigimtinė pasaulio ir tautų dovana, bet ne privati keleto subtilių, išsilavinusių vyrų palikimo dalis" (p. 286).

Bepokštaudamas, bičiulystei ir jaunystei beatnašaudamas, jaunasis Goethe patiria ir kūrybinės vienatvės trauką –­ taip, susiliejus talentui, įgytai patirčiai ir darbui šis, jaunystės etapas užbaigiamas ne tuščiažiedžiu žydėjimu: sukuriami, išleidžiami, atgarsio sulaukia ir drama „Gecas fon Berlichingenas", ir romanas „Jaunojo Verterio kančios" (autorius pripažįsta pastarąsias turėjus ir negatyvios įtaigos).

„Tikros" memuaristikos (kurios ža­vesys – tarpasmeninių santykių pikantiškosios detalės) gerbėjams ši autobiografija gali pasirodyti nuobodoka, pernelyg apkrauta teoriniais svarstymais. Taip, Goethe leidžiasi ir į laikmečio poetinių tendencijų, ir į religinio gyvenimo, ir į kitų visuomeninių, estetinių ir pan. gyvenimo sferų aptarimus. Bet ir šiuose „filosofavimuose" turėsime progos pasibraukti kai kuriuos sakinius kaip maksimas ar tiesiog smagius posakius (kadais buvau įsigijus vokišką Goethe's maksimų knygelę, iš kurios įstrigo ir, matyt, tik apytikriai išliko tokia: liokajams neegzistuoja herojai, liokajai atpažįsta savus, o herojus – herojai).

Gal 40 puslapių knygos gale užima komentarai – čia glaustai pristatomi autobiografijoje minimi istoriniai įvykiai, didieji laikmečio veikėjai, o ir „mažieji", istorijon įėję galbūt tik dėl ryšio su Goethe... Būčiau pamaniusi, kad tie smulkūs, informatyvūs paaiškinimai „paveldėti" iš verstojo originalo (1981 m. leidinio), bet kopyraitas prie Giedrės Sodeikienės pavardės nurodo: „vertimas į lietuvių kalbą, paaiškinimai" – taigi jai priskirtinas šis kruopštus, enciklopedinis darbas... Visgi tarp smulkmeniškų paaiškinimų, kas buvo vienas ar kitas paminėtas asmuo, kai kurių komentarų pasigedau. Tarkim, vokiečių skaitytojams gal ir nėra reikalo pirštu baksnoti, kad Goethe's antrasis universitetinių studijų miestas Štrasburgas Elzase – tai dabartinis Prancūzijos Strasbūras, bet kodėl mūsų nesuorientavus tose istorinėse-geografinėse permainose? Tiesą sakant, dėl savo neišsilavinimo iškart priėmiau herojų vis dar esant Vokietijoje – Elzasą ir Lotaringiją žinojau po Pirmojo pasaulinio karo tekus (grįžus?) Prancūzijai. Laimei, autorius, aprašydamas to krašto vokiškų ir prancūziškų papročių sandūrą, netrukus primena: „Elzasas buvo nelabai seniai prijungtas prie Prancūzijos, ir tiek senimas, tiek jaunimas tebebuvo meilingai prisirišęs prie senosios tvarkos, papročių, kalbos, apdarų" (p. 336).

Prisiminimus apie jaunystę jau, regis, senyvas Goethe užbaigia nutrūkusiomis (pirmosiomis) sužadėtuvėmis ir išvykimu į Veimarą, kaip žinome, ne tik į tarnystę hercogo dvare, bet ir – į Poeto šlovę.