Diletantės įspūdžiai prisilietus prie istorinės monografijos

Imdama į rankas solidžią monografiją, dažniausiai būnu pagarbios nuostabos ištikta (turiu galvoje humanitariką – prie tiksliųjų mokslų veikalų net artintis nedrįstu). Juk jos paprastai įglaudžia kelerių metų, kartais ir dešimtmečių triūsą, neretai – sudėtingų rebusų sprendimui prilygstantį archyvinės medžiagos studijavimą ir t. t. Ir bent šiek tiek socialinės-kultūrinės neteisybės properšą žiojint regiu: apie menkutę (apimtimi, tik apimtimi) poezijos knygelę dažnusyk suraibuliuoja dėmesio ir kalbų ratilai, o svari (nekorektiška, bet keičiu kriterijų – turinio, būtent turinio požiūriu) monografija neretai lieka mūsų kultūros lauko, kritinių refleksijų užribyje, net ir potencialiems skaitytojams nespėjus užfiksuoti paties kūrinio egzistavimo fakto.
Taip, grožinę kūrybą – ir poeziją, ir prozą – suaktualina ne tik tradicinės recenzijos, bet ir jos nominavimai, o po to įvertinimai premijomis. Literatūrinių premijų premijėlių išties daug (apie tai pasisakyta ir 2013 03 01 LM Redakcijos skiltyje), bet ar pakankamai pagerbiami ne fantazija, o kruopščiu triūsu grįsti veikalai? Istorikų, literatūrologų, menotyrininkų monografijos, skirtos toli gražu ne tik savam cechui, bet, visai tikėtina, galinčios dominti kiekvieną, bent šiek tiek pretenduojantį į universitetinį (t. y. bend­rahumanitarinį) išsilavinimą.

*
Gailavimą, kad dažnas įdomus mokslininkų veikalas lieka net nesužinotas, pakirbino kone atsitiktinai aptikta Vytauto Žalio „Lietuvos diplomatijos istorija (1925-1940)", išleista jau 2007-aisiais^*. Bemąstant: štai būtų veikalas laimėjęs kokią premijėlę, negi būtume neatkreipę dėmesio ir į pačią knygą? – iššoko kareivio Šveiko išsakytasis paradoksas. Bent mano atmintis-vaizduotė piešia: kareivių pulko tikrinti ar šiaip aplankyti atvyksta aukštas svečias, pulko vadas savo pavaldinius idėjiškai parengia – nesiskųsti, ir kai tikrintojas maloningai eilinio Šveiko teiraujasi: ar užtenka maisto, išsirutulioja toks dialogas: „Užtenka ir dar lieka!"– „O kur dedate tai, kas lieka?" – „Suvalgome ir dar trūksta!"
Ne tik gausesnės premijos humanitariniams veikalams praverstų – galbūt ir kolegiško dėmesio vieni kitiems galėtų būti daugiau (t. y. recenzavimo kultūrinėje spaudoje)?
Žinia, ne man, diletantei, rašyti šio veikalo, skirto prieškario diplomatijai, recenziją – bet džiugesiu, patirtu skaitant, pasidalyti noriu.
Tai tik pirmoji veikalo dalis – analizuojami 1925–1932 metai (antroji, išleista pernai, manau, yra ne mažiau solidi). Taigi pagrindinis dėmesys tenka „poperversminiam", tautininkų valdymo laikotarpiui, kai Lietuvos užsienio politiką bei iš jos išplaukiančią (dažnai „nediplomatišką") diplomatiją formavo pirmiausia Augustinas Voldemaras (Ministras Pirmininkas ir užsienio reikalų ministras) – iki šio ambicingo, tiesmuko, gal ir pernelyg palaipsniui išpuikusio veikėjo nuvertimo ir buvusiojo URM generalinio sekretoriaus Dovo Zauniaus, be didelio entuziazmo perėmusio savo šefo postą, pradinių pastangų švelnesnėmis formomis tęsti voldemariškąją užsienio politikos liniją.
Suprantama, ne tik „užgriebiami" tie pora ikivoldemarinių Vyriausybių metų, bet ir kartkartėmis metamas retrospektyvus žvilgsnis į visą trumpą, bet nelengvą Lietuvos valstybės vidaus ir ypač užsienio politiką. Štai iškalbus jau vien lakoniškas konstatavimas, kad Vytauto Petrulio vadovaujamai Vyriausybei 1925 09 19 kritus, ją pakeitusi krikščionio demokrato „Leono Bistro sudaryta Vyriausybė buvo dvylikta per septynerius Nepriklausomybės metus" (p. 47). O po vos aštuonių mėnesių krikščionis demokratus pakeitusi valstiečių liaudininkų Vyriausybė, vadovaujama Mykolo Sleževičiaus, pati spėjo tik pusmetį formuoti savo užsienio politikos prioritetus.
Veikale diplomatija toli gražu nėra išpreparuota iš viso jaunos valstybės istorinio konteksto – iš bent škicinių brūkštelėjimų galime susidaryti pilnakraujį Lietuvos valstybinio gyvenimo paveikslą – žinia, ne rožinį, bet ir ne pilkai juodą. Autorius, man regis, yra gana objektyvus ir pateikdamas savo vertinimus – nors daugiausia orientuojamasi į faktografijos išdėstymą, bet nevengiama įterpti ir vertinamąjį žodelį (mano galva –­ išmintingą). Tarptautinį kontekstą pasirinktoji diplomatijos ašis savaime „prišaukia". Žinia, be tarptautinės panoramos, be šiame lauke veikiančių jėgų apžvalgos, kai kurie esminiai Lietuvos žingsniai tokiems naivuoliams, kaip aš, galėtų sukelti purkštavimą – tarkim, ryškia (nors tarpais silpnėjančia) gija brėžiamas Lietuvos įsiterpimas į Vokietijos–Sovietų Sąjungos tuo laikotarpiu daugiau ar mažiau vieningą diplomatinį frontą, taip suformuojant netgi „Trijų ašį"... Skaudu, man skaudu skaityt apie Lietuvos glaustymąsi prie šių dviejų milžinų kojų, bet –­ tarkim, nebuvau užfiksavusi lemtingo 1923 03 15 Ambasadorių konferencijos gesto: sienų tarp tuometės Lenkijos ir Lietuvos legitimavimo... Ko reikėjo griebtis mažai jaunai valstybei, netekusiai dalies savo teritorijos, ką ten teritorijos –­ sostinės?! „Per pirmuosius dešimt Nepriklausomybės metų lietuvių diplomatai jau buvo įsisavinę paprastą tiesą – Londone, ir ypač Paryžiuje, tikėtis paramos dėl Vilniaus neverta" (p. 429).
O juk ir Vokietijos–Sovietų Sąjungos ašies atrama nebuvo stabili. Štai reikalus su vakariniu užtarėju gerokai komplikavo Klaipėdos problema (šio krašto atstovai skundus dėl pažeidžiamos autonomijos Tautų Sąjungai dažnusyk teikė per Vokietiją)! Sovietų Sąjungos meistryste laviruoti sau naudinga linkme irgi netenka abejoti.
Veikalo pastudijavimas gali apsaugoti ir nuo kartkartėmis mus ištinkančio padūsavimo, jog prieškariu nebūta trijų Baltijos šalių vienybės. Juk mūsiškių galvų „į santykius su Ryga ir Talinu žiūrėta tik per Lietuvos ir Lenkijos santykių prizmę" (p. 467). Jei „Baltijos sesės" ir hipertrofuotai kaltintos prolenkiškomis nuostatomis, tai, šiaip ar taip, jos, siekdamos normalių santykių su Lenkija, negalėjo būti tas „bėdoje paremiąs petys"... Žinia, būta Lietuvoje balsų, pasisakančių už „baltiškąją vienybę", tačiau: „visi, raginę Lietuvą glaudžiau bendradarbiauti su Latvija ir Estija, taip pat nežinojo, kaip įveikti ar apeiti šią kone vienintelę, tačiau lemtingą Baltijos valstybių suartėjimo kliūtį – Vilniaus problemą" (p. 469).
Į reikšmingą (konfliktišką, kontroversišką) situaciją V. Žalys neretai stengiasi pažvelgti iš skirtingų taškų, pateikti įvairių vertintojų požiūrį, kartu nevengdamas išsakyti ir savo pozicijos, kuri dažnusyk taip pat nėra vienareikšmė („viena vertus... kita vertus"). Štai pritardamas, kad dėl A. Voldemaro ir A. Smetonos santykių susikomplikavimo dauguma visą kaltę „pagrįstai priskiria A. Voldemarui", jis tuoj pastebi: „įtampa jų santykiuose atsirado ne tik dėl nežaboto A. Voldemaro charakterio ir noro savo rankose turėti visas valstybės valdymo galias, bet ir dėl paties A. Smetonos kaltės. Tapęs Respublikos Prezidentu jis neįtikėtinai lengvai, niekieno neverčiamas atidavė iniciatyvą į A. Voldemaro rankas" (p. 498).
Nors jau žvilgterėjome į užsienio politikos 1927–1929 m. formuotojo Augustino Voldemaro karjeros finalą, bet iki jo autorius mus gerokai pavedžioja tarptautiniais labirintėliais – vis ieškodamas lietuviškosios diplomatijos pėdsakų, vis pasvarstydamas – ar protingai žengta (ir dažniausiai padarydamas išvadą: nieko gudriau nebuvo įmanoma sugalvoti). Nors ne vienas šio aktyvaus, ambicingo, tiesmuko politiko žingsnis vertinamas kritiškai, autorius geba pamatyti ir mums parodyti, kad, tarkim, Voldemaro asmenybės būta ne to mastelio, bet visgi savo esme lygintinos su tokia iškilia tarptautinės politikos figūra kaip Prancūzijos Ministras Pirmininkas Aristide'as Briand'as: analogiškai šiam, „prancūziškais instinktais" besivadovaujančiam ir iš šių pozicijų veikiančiam visą europinę situaciją, A. Voldemaras „natūraliai vadovavosi „lietuviškais instinktais" bei, suprantama, Lietuvos nacionaliniais interesais" (p. 416). Taigi dydžiai skirtingi, bet įsukanti ašis tos pačios prigimties.

*
Diletantai (t. y. ne tos pačios gildijos bendražygiai, tad mums jų rėmų neprivalu laikytis) kiekvienas iš savo bokšto žvelgs į ap(t)ariamą lauką. Štai, viliuos, jei šios istorinės monografijos imsis poezijos gerbėjai, net jos neužbaigę ištars: skaudu, bet teisinga bent šiek tiek nupūsti Jurgio Baltrušaičio romantinę aureolę. Ne, ne poeto – į ją V. Žalys nesikėsina (net nekreipia dėmesio), bet jo, kaip diplomato, nuopelnų nuvertinimas juk daro žalą ant postamento užkeltai Asmenybei?!
Tarkim, gvildendamas komplikuotus santykius tarp Lietuvos ir SSRS, kiekvienos pusės – ir A. Voldemaro, ir M. Litinovo – pastangas užimti kuo naudingesnę poziciją, Lietuvos pasiuntinio Maskvoje vaidmenį, autorius, nors ir atsižvelgdamas į pastarojo „poetinę prigimtį", „pernelyg didelį emocionalumą", rūsčiai ištaria: „(...) šis epizodas norom nenorom sudaro įspūdį, kad J. Baltrušaitis neretai daugiau atstovaudavo SSRS, nei Lietuvos interesams" (p. 405). Pasitelkiant poeto kolegos –­­ pasiuntinio Prancūzijoje – Petro Klimo vertinimą („Dažnai atrodydavo, kad Jurgis Baltrušaitis stengėsi būti geresnis Maskvai nei mums", p. 405), paliudijama, kad ši išvada daroma ne iš šiandienės „visažinystės" aukštumų, kad ir anuomet ne vienas skeptiškai vertino mūsų poeto diplomatiją. Bet Baltrušaitis taip ir liko „nepakeičiamu" atstovu Maskvoje – gal jo įprastinė, kaip pažymima, taktika gelbėjo: kebliai situacijai iškilus, jis prašnekdavo apie atsistatydinimą, ko gero, geresnio varianto neatsirasdavo. Regis, nedaug kas Maskvon veržėsi (dar kitos „tremties" vietos diplomatams – priešiškoje apsuptyje veikiąs konsulatas Tilžėje ir atstovybė Taline, ramiame užutėkyje, kur nieko nevyksta).
Profesionali akis pasakojime, matyt, akcentuotų „mazginius" tarptautinės politikos taškus, bet diletantui valia „smaguriauti", tarkim, kuriozais, pikantiškomis ar anekdotinėmis situacijomis ir pan.
Kuriozinių situacijų Istorijoje, regis, apstu, tad ir šiame veikale galime kartais prunkšteldami, kartais iš pykčio burbteldami įvertinti Lietuvą ar jos personalijas ištikusius komiškus ar absurdiškus nutikimus. Su lengva pašaipa, tarkim, turime progos stebėti Ministro Pirmininko puikybę, kai Italijoje jis sutinkamas iškilmingiau nei protokolas reikalautų, kai Musolinis skuba su juo pasirašyti įvairias sutartis – nes autorius atvėsina galbūt ir mums kylantį entuziazmą: pasirašyta sutartis dučei nereiškė būtinybės ją vykdyti... Kur kas skaudžiau turbūt priimsime kuriozą su Didžiosios Britanijos „dovana" –­ pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui dovanoję Lietuvai ginklų (taip reikalingų kovai su bolševikais) po kelerių metų britai pateikė milžinišką są­skaitą (lietuviams nusiderėti pavyko, bet įtikinti, kad dovana neturėtų kainuoti – ne).
Diplomatinės tarnystės sferoje kuriozų, žinia, irgi nutikdavo – tik gal šiandien regimi „keistumai" jaunos Lietuvos valstybės dienomis nebuvo nieko ekstraordinaraus? Tarkim, Dovo Zauniaus tarnybinių pareigybių dubliavimąsi galbūt lėmė finansinių resursų taupymas? Šiaip ar taip, autorius šią situaciją įvertina kaip „neturintį precedento atvejį Lietuvos diplomatijos istorijoje" (p. 432). D. Zaunius, Lietuvos pasiuntinys Čekoslovakijoje, 1927 m. buvo atšauktas į Kauną, URM užėmė aukštas pareigas. Ir net 1929 m. pakeitęs A. Voldemarą užsienio reikalų ministro poste, „tuo pat metu formaliai jis ir toliau vykdė pasiuntinio Prahoje pareigas, iš kurių taip ir nebuvo atšauktas" (p. 432). Tai tęsėsi iki 1932 m. spalio, kai Lietuvai atstovauti Čekoslovakijoje paskirtas Jonas Aukštuolis.
D. Zauniaus tapsmu centrine lietuviškosios užsienio politikos figūra (Užsienio reikalų ministru), jo pirmaisiais žingsniais – deklaruojant A. Voldemaro politikos tęstinumą, tik galbūt metodų švelninimą – pirmasis tomas ir užbaigiamas. Beje, baigiamasis skirsnis (dėl ponios Istorijos ir pono Atsitiktinumo užgaidų) savo siužetu tolygus romanui; žinia, autoriaus stilius nepretenduoja į „meninį", bet skaitytojas, pasitelkdamas vaizduotę, gali sau, tarkim, ir kino filmą „susikonstruoti". O šis galėtų vadintis: „Kaip nuncijus Bartolonis iš Lietuvos buvo išprašytas" (paskutinis knygos skyrelis toks ir yra: „Nuncijaus Riccardo Bartoloni'o išvarymas") arba „Neteisėta Užsienio reikalų ministro žmona".
Iš tiesų, „meninei intrigai" palankiai (o diplomatiniam Lietuvos prestižui, ko gero, priešingai) susipynė įvairios aplinkybės. Štai Lietuvos diplomatas Čekoslovakijoje, vos vedęs Didžiosios Britanijos pilietę Dorotę Law, pasijuto padaręs klaidą, nutarė išsiskirti, buvo išskirtas, Kaune vedė operos dainininkę Vincę Jonuškaitę, tik – Vatikanas santuokos nepripažino. Jau Zauniui tapus užsienio reikalų ministru, popiežiaus nuncijus netgi buvo įpareigotas niekad su ta „neteisėta" ministro žmona nesusitikti. Zaunius buvo garbingas vyras (ir kaip Tėvynės sūnus, ir kaip sutuoktinis), tad pirma – vieša – proga nuncijui ir išdrožė: jei šis negalįs būti ten, kur dalyvauja jo žmona (o juk tokio rango valstybės veikėjams tarsi ir privalu būti lydimam antros pusės), tai ir Kaune nėra ką jam veikti... Na, kol kas dar ne taip tiesmukai (ir autorius taip nesako), bet kai ir valstybinė situacija pareikalaus vyti lauk nuncijų Bartolonį, tas ministro „asmeniškumo" šešėlis kiek drums politinį skaidrumą. Zauniaus santuoka (Prezidentui pasiuntus V. Sidzikauską tarpininkauti į Vatikaną) netrukus buvo pripažinta, bet Lietuvos valdžios tąsymasis su Bartoloni'u vertas ir komedijinio žanro. Mat nuncijus aktyviai įsitraukė į (opozicinės) krikščionių demokratų partijos akcijas, laikytinas antivyriausybėmis, ir tai monografijos autorius, nepasiduodantis „meninių žanrų" sugestijoms, įvertina kaip nesuderinamą su diplomatiniu statusu. Užtruko, kol nuncijus galutinai iškeliavo iš Kauno, per tą gal pusmetį prieš mūsų akis skleidžiasi puokštė diplomatinių-psichologinių žiedelių: štai atstovas Romoje J. Šaulys (visai nenorįs, kad atsakomuoju veiksmu jis pats būtų į niūrųjį Kauną sugrąžintas), Zauniaus įgaliotas įteikti Vatikanui notą, įtikinėja savo šefą, kad jis veiksiąs „delikačiai", t. y. be jokių oficialių raštų, taip užvirdamas sumaišties košę – Vatikanui suteikdamas progą būti „nieko nežinojusiam"... Ech, man taip vaikiškai smagu matyti, kaip mažutė Lietuvėlė purkščiojo, kumšteliu grūmojo – savo garbę gindama. Juk nedažnai galėjo sau tai leisti, dažniau teko glaustytis prie galingųjų kojų pabrukus uodegėlę.
Visko – ir garbės gynimo, ir pragmatiško taikstymosi – galime numatyti rasią ir antrame tome. Deja, žinome, kad jo finalas, gal ir tinkąs romanui ar filmui, bus tragiškas.
Įsivaizduodama, kad ir leidinio tęsinys bus grįstas ne menkesne archyvinės medžiagos analize bei kolegų darbų apžvalga, galiu tik darkart nusistebėti autoriaus nuveikto darbo galybe ir, suprasdama, kad tai tik vienas iš daugybės kasmet besirandančių giliasluoksnių humanitarikos pavyzdžių, vėl atsidust: premijų per daug, bet jų trūksta.

^* Žalys V. Lietuvos diplomatijos istorija. T. 1. –­ Vilnius: Versus aureus, 2007, 584 p.