Aurelija Auškalnytė. Kalbėti apie Siriją

Prieš 9 metus, kovo pabaigoje, Sirijoje prasidėjo Arabų pavasaris. Tais pačiais metais peraugo į karinį konfliktą. Nepaisant to, kad kariniai konfliktai vyksta įvairiose pasaulio kraštuose, Sirijos pilietinis karas gerokai ryškiau įsirašė į aktualijų skiltis net ir Lietuvoje. Viena iš priežasčių – Europą apkvaitinęs pabėgėlių klausimas. Stokholme, Berlyne, Atėnuose, Maskvoje ir daugybėje kitų pasaulio miestų staiga atsidarė siriško maisto užkandinės ir parduotuvės, kuriose stirtomis sukrauta pita, halumis, avinžirniai, tahinis, granatų sirupas, rožių uogienė, magdous, džiovinti vaisiai ir prieskoniai. Įvairiose valstybėse pradėjo formuotis anksčiau neegzistavusios sirų imigrantų tautinės mažumos. 

Šiandien europiečiui įprasta pažinoti nors vieną žmogų, kilusį iš Sirijos. Daliai lietuvių – irgi, nes patys visur išsibarstę. Pačioje Lietuvoje sirų nedaug, jų nepastebėsi gatvėse, dažnai – nė nepažinsi. Jų port­retai ryškūs gal tik tuomet, kai pateikiami žmogaus teisėmis besirūpinančių žurnalistų ar organizacijų. Transliuojama žinia – jie tokie patys žmonės kaip ir mes, mokosi lietuviškai ir gerbia mūsų šalį. Laikomasi atokiau nuo klausimų, galinčių atskleisti skirtumus. Tarsi būtų iš anksto užimamos gynybinės pozicijos kovojant su ksenofobine, prieš pabėgėlius nukreipta retorika. Šioji visgi Lietuvoje menkai teišsiskleidė, nes imigracijos mastai taip ir liko mažučiai. Žinoma, tai nereiškia, jog diskriminacinio užtaiso mūsuose trūksta – dauguma lietuvių nenorėtų jokių imigrantų kaimynystės, ypač musulmonų, nenuomoja jiems savo butų arba nuomoja už lupikiškas kainas. Tačiau tiesa ir tai, jog dauguma iš tolo priešiškai nusiteikusių lietuvių akimirksniu ištirpsta iš draugiškumo, kai susitinka su realiu žmogumi, supranta, kad jis atrodo ir elgiasi normaliai, galbūt net pasakytų – europietiškai.

 

Aurelija Auškalnytė. Kalbėti apie Siriją.
Damaskas. Autorės nuotrauka.

 

Tiesa, pilietinis karas Sirijoje domino įvairiausias medijas ne tik dėl pabėgėlių tematikos, bet ir kaip žaidimų aikštelė, kurioje pasaulio galingieji demonstruoja raumenis ir taškosi naftos fontaniukais. Taigi vyksta kažkas geopolitiškai svarbaus. Lietuviška spauda, savęs nereflektuodama, linkusi išsiversti užsienio žinias, o tokiuose vertimuose vieni žmonės „nužudomi“, kiti „neutralizuojami“. Kitais atvejais beveik pavyksta išlaikyti neutralų analitinį šaltį, lyg būtume sugulę aplink žemėlapį ir ramiai nagrinėtume kariuomenės judėjimo trajektorijas arba stebėtume sporto rungtynes, netapdami nė vienos komandos aistruoliais. Tačiau iliustratyviose nuotraukose dažniausiai tik griuvėsiai ir skurdas, šlepetėmis apsiavęs vyras, einantis per dykumą, palapinėse besiglaudžiančios šeimos, grupės žmonių, artėjančių prie spygliuotos tvoros. Karo ir skurdo pornografija. Šalia šių naujienų pranešimų – dar ir islamas, hidžabai, ir tie, kurie kerta galvas, ir terorizmas, ir dar daug šiurpių dalykų. 

Pastaruosius kelerius metus formuojasi ir dar vienas informacijos šaltinis – pirmieji europiečiai turistai, po tiek laiko kertantys Sirijos sieną, kad apie šalį praneštų savo jutubo kanalais. Beveik visi jie įrašuose verkia – labiausiai iš nuostabos, – kad viskas taip sugriauta, o žmonės kažkodėl vis tiek labai malonūs, taip gražiai sveikinasi. Pasakojimo dramatiškiausioje vietoje pasigirsta keletas tolimų sprogimų ir jutuberiai pasibaido. Tebevyksta karas. Kai jis baigsis, ilgainiui atvyks daugiau turistų ir kelionių tinklaraščiuose pasakos, kad žengti už privataus paplūdimio ribų buvo pavojinga, nes ten tykojo purvini vietiniai, kurie gyvena skurde, nes kitaip nemoka, yra agresyvūs, gašlūs ir melžia turistų pinigus. Beje, lygiai taip pat kažkada po Maroką vaikščiojo George’as Orwellas – matydamas tik masę rudų veidų, nežinia, ar turinčių vardus, panašių į gyvūnus ar vabzdžius. 

Keista, kaip menkai Lietuvai pažįstami kolonializmas ar rasizmas ir panašūs reiškiniai, visa jų kompleksiška raiška dabartyje. O juk mokame kalbų ir turime unikalią galimybę skirtinguose pasaulio kraštuose patirti ir jausmą, kad esame privilegijuoti (nes europiečiai) ir kad esame prigimtinai menkesni (nes rytų europiečiai). Apie tokius patyriminius eksperimentus amerikiečiai ar britai negali net pasvajoti. Mes, reflektuodami savo ir aplinkos reakcijas, atrodo, galėtume tuoj užčiuopti viso žaidimo esmę ir pradėti rimtai kvestionuoti savo kelionių tinklaraščius, naujienų srautus, nuomones. Deja, net ir visuomenės autoriteto pozicijas užimantys istorikai, kalbėdami apie Rytus, arabus, islamą, nevengia orientalizmo klišių. O štai Vilniaus universiteto organizuojamų arabų kalbos kursų pirmojoje pamokoje pristatomos tokios tiesos kaip antai: mėgstamiausias arabų žodis yra insha’llah, kurį jie esą vartoja visose gyvenimo situa­cijose, vadovaudamiesi ne mums įprasta logika, o viską palikdami Dievo valiai. Niveliuojasi realūs žmonės, kalbantys šia kalba, konkrečios šalys su jų kontekstais, sunaikinamos potekstės ir aplinkybės. Lieka vienas aiškus arabo prototipas ir pagrindinis jo bruožas – neracionalumas. 

 

Aurelija Auškalnytė. Kalbėti apie Siriją.
Damaskas. Autorės nuotrauka.

 

Senas geras literatūrologas Edwardas W. Saidas XX a. 8 dešimtmetyje kategoriškai teigė, kad viso Vakarų diskurso apie Orientą kilmė yra rasistinė, imperialistiška ir etnocentriška. Be to, perspėjo – pavojinga ir gražinti rytietišką pasaulį, idealizuotu vaizdu pakeisti klampią realybę ir tokiu būdu toliau kurti ideologinių fikcijų sistemą. Tačiau kuo skubiau reikėtų atsisakyti ilgus amžius kitam, svetimui, apibūdinti naudotos tipologijos. Niekas nesielgia vienaip, o ne kitaip dėl to, kad yra siras, arabas, musulmonas ar atvirkščiai – vakarietis, europietis, krikščionis. Taigi vertybės niekam nepriklauso. Nėra iš esmės rytietiškų ar vakarietiškų, europietiškų vertybių.

„O tai kokia dabar situacija Sirijoje?“ – dažnai išgirsta tą patį klausimą imigrantas siras. Pašnekovas apimtas pačių naiviausių intencijų, tačiau jo galvoje akimirksniui aktualizuojamos visos asociacijos, kurias ką tik aptarėme, visi žiniasklaidos reprodukuojami vaizdiniai. Kaip atsakyti? Gal būtų naudinga klausimu atsakyti į klausimą: „Turite galvoje, naujausią sirų literatūrą, kiną, o gal jus domina tradicinė sirų muzika arba alternatyvios grupės?“