× Sara Poisson

Aurelija Maknytė – viena savičiausių Lietuvos šiuolaikinio meno kūrėjų, fotomenininkė, vaizdo menininkė. Jos kūryboje unikaliai susipina kasdienybės istorija, gamta ir technologijos. 

Menininkės parodą „Kanalai“ iki spalio 18 d. galima aplankyti Nacionalinėje dailės galerijoje. 

Aurelija Maknytė. Visvaldo Morkevičiaus nuotr.

 

Aurelija, daug laiko praleidi savo, kaip ją pati vadini, Žemėje prie Širvintos upės. Ji yra (turbūt) ir pagrindinė tavo kūrybos laboratorija, ir įkvėpimo šaltinis. Kas tau yra šita erdvė ir kaip pavyko joje įsigyventi?

Savo Žemėje dabar leidžiu daugiau laiko nei Vilniuje, kuriame dirbu. Prieš maždaug dešimt metų tai buvo apleista vieta su visiškai sugriuvusia troba ir šiukšlėmis užpiltu upės skardžiu. Na, galbūt reikėtų sakyti ne apleista, bet susigrąžinama gamtos, išsikrausčius paskutiniams gyventojams. Savo šunį iš pradžių pernešdavau iš vienos vietos į kitą, nes šis neprasibraudavo pro brūzgynus. Kadangi man reikėjo ploto, kuriame galėčiau laisvai gyventi, apsiginklavau įrankiais – pjoviau, kirtau, kasiau. 

Tvarkydamasi pastebėjau, – ir tai pasirodė įdomu, – kad mano polėkiai to peizažo atžvilgiu yra destruktyvūs, t. y. aš siekiu jį perkonstruoti. Mažyčius ąžuoliukus norėjosi palikti augti, o kokias blindes ar kitus tariamai menkaverčius medelius negailestingai šienavau. Atrodo, kultūriškai susiformavusiame santykyje su gamta egzistuoja tam tikra verčių sistema. Savo patogumui pasidariau takelius, o šakų kalnus, namo likučius (sutrūnijusius rąstus, tapetuoto kartono gabalus) sudeginau uosdama jų kvapą, kuris skleidėsi lyg čia praėjusių gyvenimų esencija. Taip tarsi atsisveikinau su tais, kurie čia gyveno. 

Vėliau susapnavau kūdikį, gulintį po tikrai esančiu Žemėje samanotu akmeniu šalia ąžuolo. Atrodo, jis irgi virto pelenais, jo neliko, bet kaskart atsidūrusi prie ąžuolo ir akmens prisimenu tą sapną. Tąsyk pagalvojau, gal tai kokio lobio ženklas, tačiau metalo detektorius buvo dalykiškesnis – lobio ten nebuvo. O sapnas rodėsi toks tikras! Gal suveikė ir tai, kad tvarkant žemės sklypo pirkimo dokumentus jame traktoriumi buvo išstumdyti ir dingo keli dideli akmenys. Gal tapo kažkieno naujos sodybos dalimi, o gal po kuriuo nors iš akmenų ir slėpėsi susapnuotas lobis? Toks sap­niškas ir paslaptingas santykis su ta vieta. Bet gal visai nekeista, juk ir Vilnius atsirado tik todėl, kad buvo susapnuotas.

Kas tau ši erdvė – gamta ar vis dėlto kultūra? O gal koks nors tarpinis variantas? 

Atėjusi į šią vietą ėmiau keisti jos peizažą, auginti kultūrinius augalus (koks žodis – kultūriniai augalai!). Taip pat kovoju su invazinėmis rūšimis, kurias žmogus pasodino, nes buvo gražu. Gyvenant gamtoje, santykis su ja vis tiek neišvengiamai lieka šiek tiek dualistinis. Nors kaip rūšis esu gamtos dalis, visgi esu dominuojanti rūšis. Turbūt tik gyvendamas mieste ir nusipirkęs, pavyzdžiui, miško maudynių seansą, gali pasijusti gamtos dalimi, su ja, kaip sakoma, susilieti tiesiogiai. Tačiau gyvenimas gamtoje nėra ištisinės miško maudynės.

Savo meną dažnai kuri iš rastų daiktų, taigi šūksnis „radau“ – kone programinis. Kaip čia atsitiko, kad radybos tapo savotišku kūrybiniu principu, o vidinė menininkė nugalėjo biologę?

Tas „radau“ mane lydi nuo vaikystės. Ką nors rasti būdavo taip įdomu! „Velnio pirštai“, visokie akmenėliai, senų palaidojimų fragmentai statybvietės pamatų duobėje, plunksnos ir kaulai miške... Viskas, ką galima pasidėti į dėžutes, o kartais ir sunumeruoti, suregistruoti, buvo tarsi savotiškas mano neramios, gal ir nelengvos vaikystės inkaras. Trumpai tariant, ieškodavau, todėl ir rasdavau. 

Turbūt ir pirma mano radinių paroda įvyko ankstyvoje vaikystėje, kai su kiemo berniokais išsikasėme tarp sandėliukų tokią duobę – bunkerį (žaisti karą tuo metu buvo populiariausias žaidimas). Rausdamasi žemėje radau kažkiek daiktelių – surūdijusių vinių, dar kažkokių niekučių. Pamenu, to bunkerio sienoje išskobiau tarsi lentynėlę, įgilinimą ir ten išdėliojau tuos niekučius. Žinoma, tada dar jokios parodos nebuvau aplankiusi, bet va – noras tai, ką randi, kažkaip užfiksuoti, pasidalinti, matyt, jau tada buvo. Ir jis liko. 

Būdama dešimties išmokau fotografuoti, nes planavau tapti biologe ir rasti naujų rūšių. Vis dėlto biologę nugalėjo menininkė, bet abu pradai visai draugiškai tarpusavyje sugyvena. Sakyčiau, toks gana produktyvus bendradarbiavimas nutiko! O dabar daugybę visokių daiktelių vadinu katalizatoriais – jie pakutena mąstymą, pakursto vaizduotę, priverčia pamatyti ryšius tarp daiktų ir idėjų, tad dažnai tampa mano parodų objektais, pasakojančiais ar atskleidžiančiais istorijas.

Filosofė Audronė Žukauskaitė sako, kad tavo darbai siekia įveikti gamtos ir kultūros perskyrą. Ji taip pat išskiria tarprūšinio bendradarbiavimo motyvą – kad tavo kūrybos bendraautoriais tampa bebrai, natūralus nusidėvėjimas, trūnijimas ar ugnis. Tai atveria nežmogiškąją perspektyvą... 

Apskritai gamta (ir fizinis darbas) man nesvetimi – tėvai augino triušius, šeškus, nutrijas, tekdavo pasilankstyti ravint piktžoles. Miškais ir pamiškėmis vaikščiodavau naudodamasi melioracijos griovių tink­lu, nes tiesiog bijojau pasiklysti. Tuomet nebuvo navigacinių sistemų, kokias turime dabar, taigi pirmos pažintys su melioracijos griovių bebrais prasidėjo būtent taip. Beje, atėjusi į mišką su juo sveikindavausi. O kelis kartus nutiko netgi taip, kad apsisukusi grįžau namo, nes pasisveikinusi su mišku supratau, kad šis nenori manęs matyti.

Bet nuo vaikystės atidžiai žvelgiau ir į kosmosą – stengiausi pažinti žvaigždynus, paauglystėje rinkau ir klijavau į sąsiuvinius viską, ką rasdavau apie kosmosą (parodoje eksponuojamas vienas toks sąsiuvinis su atverstu puslapiu, kuriame yra iš žurnalo iškirptas tekstas apie moteris kosmonautes). Mano dievukas buvo Albertas Einsteinas, turėjau nusipaišiusi jo portretą. O ant sienos buvau pasikabinusi savo pačios pieštą plakatą, kuriame pavaizduotas Žemės rutulyje kaip įsčiose susiraitęs gemalas. Va koks antropocentrinis mąstymas buvo, kai pagalvoji... Žmogus – pasaulio ir kosmoso bamba. Bet ir tarsi kosmoso kūdikis. Vėliau, matyt, supratau, kad žmogus – pasaulio dulkė. Dulkė, bet tokia pati, iš kurios ir žvaigždės padarytos. 

Gamtos ar istorinių radinių eksponavimas tarsi pratęsia renesansinių įvairenybių kabinetų tradiciją. Kokį poreikį – socialinį ar gilų egzistencinį, tavo nuomone, patenkina šis žmogaus įprotis rinkti, kataloguoti ir rodyti tai, kas atrasta, kitiems?

Pavadinčiau turbūt banaliai – žmogus patiria pažinimo džiaugsmą. Juk kiek įvairių pažinimo grupių sukurta internete visokioms gamtos rūšims ir objektams pažinti! Man vienos įdomesnių – kaulų identifikacijos ir nevykusios taksidermijos (gyvūnų iškamšų gamybos – red.) grupės. Jas nuolat stebiu. Kunstkameriškas mąstymas, kai viską, ką randi, surūšiuoji pagal tam tikrą sistemą, man labai artimas. Bet dar įdomiau tą sistemą sukurti! Galbūt todėl ir pabėgau iš mokslo lauko – ten improvizacijai nėra daug vietos. 

Kodėl įdomu kaupti tai, ką randi? Smalsumas – tarsi amžinasis variklis. Manau, tai įrašyta ir pasąmonėje, nes jei pažinsi, mokėsi su tuo gyventi, mokėsi ir išgyventi. Iš mokyklos laikų pamenu šūkį „Žinojimas – jėga“, net tokį žurnalą prenumeravau ir skaičiau. Dabar pasakyčiau, kad žinojimas, be abejo, tampa ir agresyvios galios įrankiu, o bejėgystės jausmas, deja, vis dažniau lydi beprotišką, kontroversišką šiuolaikybę, iš kurios labiau norėčiau tikėtis santarvės ir žinių įkvėptos pažangos. Naivuolės viltis... 

Žvelgdama į tavo archyvus nejučia prisimenu tokius kūrėjus kaip Hermanas de Vriesas ar Andy Goldsworthy. H. de Vriesas teigia, kad vienintelis grynas menas yra pati gamta, ir daugybę metų ant balto popieriaus preciziškai lipdo miško lapus, šakeles, įterpia žemių. Tavo darbuose šalia gamtos radinių reikšmingą vietą užima technologinis ir istorinis sluoksnis (senos kino juostos, buitis, VHS įrašai). Ar dirbdama jauti kokį nors esminį skirtumą tarp tokių gamtos ir kultūros darinių? 

Be abejo, su technologijų pagalba sukurti žmonių artefaktai yra kitos prigimties nei gamtoje rasti dariniai. Bet kažkur pokalbyje esu leptelėjusi, kad gamta – irgi laikmena. Nes kaupia ir išsaugo tam tikrą informaciją. Tik nesakyčiau, kad gamta yra vienintelis grynas menas, kaip teigia tavo minėtas menininkas, nes gamta kuria (jei taip galima sakyti) turėdama visgi kitų tikslų. Gamtos tikslas (jei jos procesus galima pavadinti tikslu) – išlikimas. Hmmm, pati save čia pagavau, nes pagalvojau: gal ir kūrybos tikslas iš dalies yra išlikimas? Kartais juk būna, kad apleidęs kūrybinius procesus jautiesi taip, lyg negyventum, lyg tavęs nebūtų. Kita vertus, ar apskritai galime sakyti, kad gamta kuria? Gal gamta tiesiog gyvena? Biologas tikrai nesakys, kad gamta kuria. Turbūt sakys – ji evoliucionuoja, vykdo procesus ar dar kažkaip kitaip veikia.  

Tiesa, man visi daiktai atrodo vienodai prasmingi ir draugiški. Ar randu seną nežinia kieno filmuotą juostą, ar pelės dantukų išgraužtą skylutę vyšnios kauliuke, man viskas turi kokią nors prasmę, kokią nors galimybę kūrybai. Pavyzdžiui, pelės išgraužtas skylutes ketinu panaudoti kaip auskaro iš kauliuko tvirtinimo vietą, o štai elektrinė gitara, kurią padariau iš dvikamienės eglės, augusios po elektros laidais (todėl ją nupjovė elektros tinklus prižiūrintys žmonės), man atrodo geriausia iliustracija, kaip galiu matyti technologijų ir gamtos sintezę.

Pastebėjau, kad šiandien labai daug žmonių bodisi gamta, regi joje vien pavojus. Miškas ar nepjauta žolė jiems asocijuojasi vien su erkėmis, uodais ar piktomis skruzdėlėmis... Ar vis dėlto nereikėtų labiau baimintis technologijų?

Technologijos, kaip ir gamta, gali kelti grėsmę, tačiau jos taip pat nepatvarios, pažeidžiamos virusų ir panašiai. Vienas mano filmų parodoje yra iš dalies susijęs būtent su skaitmeninių technologijų nepatvarumu – „Klaida“. Dirbau su fotografija, maketavau plakatą ir pastebėjau, kad diskelyje išsaugotas failas atsidaro kaip abstrakčių kaladėlių kompozicija. Ir neišsisaugo. Technologijos neįgalumas išsaugoti vaizdą tąsyk man pasirodė kaip kūrybingumo gestas – štai, skaitmuo irgi kuria! Taip, skaitmuo irgi kuria, juokauju jau dabar, kai paskaitau dirbtinio intelekto kai kuriems menininkams priskiriamus iš tiesų neegzistuojančius kūrinius. Sakau, kad štai – DI melagis! Bet jis gal taip užsiima kūryba? Kūryba kaip klaidų generavimas, kodėl gi ne? Matydama failo negalėjimą išsisaugoti, buvau taip sužavėta, kad puoliau tą diskelio klaidą filmuoti, išnaudojau visą juostelę, kad užfiksuočiau tai, kas kitaip tarsi neužfiksuojama. Čia jau galima palyginti technologiją su gamta. Gamtoje vykstantys procesai juk dažniausiai irgi nekontroliuojami, aš negaliu turėti jiems įtakos. Todėl belieka dokumentuoti, rinkti, permąstyti, interpretuoti. Turbūt tai ir yra kūryba.

Žinoma, žmonės dažnai klausia, ar nebijau gamtoje gyventi viena. Atsakau, kad tai mano vaikystės svajonė. Žinoma, prieš įsikurdama šioje vietoje pagyvenau čia viena su palapine, kad suprasčiau, ar galiu. Vaikščioti vienam gamtoje ir gyventi joje – gana skirtingi dalykai. Vis dėlto esame gana saugioje gamtinėje zonoje – šalia mūsų nėra tigrų, ryklių, krokodilų. Taigi labiausiai reikia bijoti žmonių, bet čia jau kita istorija.

Kur tavo praktikoje yra riba tarp to, ką visuomenė primygtinai vadina chaosu, ir tavo asmeninės, labai gyvos tvarkos? 

Tai, ką kaupiu, traktuoju kaip medžiagą kūrybai. Arba kaip daiktelius-katalizatorius – jie stimuliuoja kokias nors naujas jungtis, susieja idėjas, temas, istorijas, kurios pavieniui būtų mažiau paveikios. Kaip pavyzdį galėčiau pateikti 2015 m. vykusias parodas „Tėvų kambarys“ ir „Deficitas“. „Deficitas“ – refleksija apie mano pačios praeities fragmentus per santykį su Europos istorijos fragmentais. Parodoje buvo rodomas brolio vestuvinis kostiumas iš tuo metu ypač deficitinio jugoslaviško velveto, kuris 1983 ar 1984 m. buvo gautas mainais į alkoholio gamyklos superkamas šermukšnių uogas. Taip pat mediniai kalašnikovo automatai bei ruošiniai jiems drožti, kuriuos parodos lankytojai galėjo pasiimti ir pabandyti tokį pagaminti patys. 

Ten buvo ir suskaitmeninta sovietmečio skaidrė. Itin prastos kokybės šaltibarščių spalvos atvaizde buvo užfiksuotas tapybos darbas, kuriame pavaizduoti dėl nukryžiuoto Kristaus apsiausto burtus metantys kariai. Būtent apsiaustas sujungė visus tuos deficito objektus (kaip ir nepaminėtą rusų kario albumą) su erotiniais atvirukais, kuriuos rusas karys surinko Rytų Vokietijoje 1956-aisiais. Apsiaustas suveikė ir kaip žemėlapio simbolis. Žemėlapio su valstybėmis, kurių sienų trajektorijos nuolat kinta kruvinose kovose. Visi „Deficito“ kolekcijoje rodyti objektai buvo iš jau neegzistuojančių valstybių: Jugoslavijos, Sovietų Sąjungos, Rytų Vokietijos. Šių šalių žemės plotai dabar vadinami jau kitais vardais.

Tavo darbuose įžvelgiu subtilų, bet tvirtą pareiškimą ar net tam tikrų tavo įsitikinimų deklaraciją, išdėstomą ne žodžiais, bet daiktais (o juk tai ikižodinė kalba) ir vaizdiniais. Netgi matyčiau paralelę: kalbama tiems, kas pasirengę suprasti, arba, kaip sakoma evangelijose pagal Matą, Morkų ar Luką, „kas turi ausis, tesiklauso“. Ką pati manai?

Taip gražiai čia pasakei, kad sunku ir atsakyti, nes turbūt atsakymas slypi klausime. Tavo paminėtas „ne žodžiais, bet daiktais“ formatas man labai tinkamas, nes žodžiai (o jų galią labai vertinu) mažiau skirti akims. Daiktai su žiūrovu kuria daugiaprasmiškesnį santykį, bet... Peržiūrėjau mintyse savo tekstinius kūrinius, o jų ne tiek ir mažai – pavyzdžiui, „Tėvų kambario“ siuvėjos lekalai iš laikraščių, pilnų tuščių to laikmečio tekstų. Man pačiai itin stiprus ir asmeniškas „Tėvo aktas“ (per skrodimą mediko aprašytas tėvo kūnas), kurį ant sienos rašiau minkštu pieštuku, kad grafito dulkės kristų tarsi pilki pelenai. Dar buvo suskaitmeninti siuvėjos ir Petro, laukiančio gyvenimo draugės, laiškai, keli senesni tekstiniai darbai. Liko nemažai laukiančių savo eilės.

Kai kuriuos kūrinius padiktavo specifinės erdvės ypatybės – pavyzdžiui, „Tėvų kambario“ kolekcijoje atsiradusi sofa buvo skirta galerijos „Artifex“ vienam kambariukui paslėpti (užtvėrė įėjimą į patalpą, kurios nenorėjau rodyti parodoje), ir ten esantys laiptai padiktavo galimybę pakelti sofą taip, kad pasijustum šiek tiek vaikas, negalintis pamatyti baldo viršaus. Rotušėje eksponuotų „Gamtos kabinetų“ objektų atsiradimą irgi lėmė pastato architektūros ir istoriniai aspektai. Todėl ten atsirado gumbavaps­vių karoliai ant ąžuolo lapų vainiko, dygo žemėje paguldytos verbos, o zuikio riedlentė turėjo baldinius ratukus, kad ją būtų galima tarsi baldą pastumti, kai Rotušėje parodos metu vykdavo vestuvės ar kiti renginiai. Man patinka komplikuotos parodinės erdvės, nes tai tarsi koks rebusas – įdomu ieškoti jam sprendimų. Todėl džiaugiuosi, kai galerijų architektūra tampa katalizatoriumi naujiems kūriniams atsirasti.

Tavo kūrinių varikliu tampa trintis, naikinimas, sužeidimas. Pavyzdžiui, projekte „Kraštovaizdžio partizanas“ bebras kovoja prieš žmogaus melioracijos tvarką, „Žaizdų bibliotekoje“ tyrinėji karo medicinos pėdsakus, o tavo skaidres agresyviai atakuoja ugnis. Gal destrukcija, konfliktas yra universalūs dėsniai, jungiantys natūrą ir kultūrą?

Sakyčiau, gamtoje destrukcija neegzistuoja, visi procesai yra natūralūs ir produktyvūs. Žmogus vadina juos destruktyviais, jeigu jie kenkia jo ramiam buvimui. Nedidelę nuolatinę destrukciją stebiu ir savo Žemėje. Vadinu tai destrukcija, nes mano peizažo stabilumo poreikis čia sutrikęs – upės šlaito gabalas kartais netikėtai nuslenka kartu su didžiuliais medžiais. Atrodo, skardis pasiglemžia vis daugiau mano stabilios žemės ir, regis, jau negalėsiu atstatyti nugriuvusio namo toje vietoje, kurioje tai galėčiau padaryti pagal turimus dokumentus. Tai mano kaip žmogaus problema, ribojama įstatymų, potvarkių, brėžinių. Pavadinau bebrą kraštovaizdžio partizanu, nes jis grąžina žmogaus melioruojamą žemę į natūralesnę būseną. Bet iš tiesų bebrui rūpi jo išgyvenimas. Jis neturi brėžinių ir potvarkių. Jis nori stabilumo, kaip ir aš. Bet aš nesu bebras, turiu įsiklausyti į potvarkius, galiu pokyčius daryti tik ten, kur leidžia įstatymas. Tad su skardžio nuošliaužomis susitaikiau, vertinu jas kaip batalinio žanro iliustraciją, o netvarkingai suvirtusius kamienus matau kaip medžiagą dar vienos idėjos realizacijai. Bandžiau tą batalinį žanrą kelmų ir šviesų susidūrimais atkurti Rotušėje, „Gamtos kabinetų“ parodoje, tačiau manau, kad šios idėjos įtaigiai išpildyti tuomet nepavyko. Galbūt palauks geresnių laikų ir išsipildys kitoje erdvėje.

Na, o kūryba kaip destrukcijos procesas – kodėl gi ne? Galima pasakyti banaliai: nesudaužęs kiaušinio, neišsikepsi kiaušinienės. Juk daugybė menininkų naudojamų medžiagų yra tam tikros destrukcijos procese sukurti ištekliai. Nupjautas medis, nuskeltas uolienos gabalas, daugybė kitų medžiagų savaime juk neatsiranda. Va, pagalvojau, kad turbūt ready made objektų naudojimas kūryboje turbūt yra bene ekologiškiausia meno forma, nes pakartotinai panaudoja tai, kas sukurta, pagaminta anksčiau, kas neišmesta.

Ar galėtume sakyti, kad ir kultūroje (pavyzdžiui, geopolitinėje plotmėje), lygiai kaip ir gamtoje, „visi procesai yra natūralūs ir produktyvūs“, nors ne visi jie mums patinka, o kai kurie netgi ypač skausmingi?

Manau, kad kultūrą visgi formuoja kitokie mechanizmai, nei veikiantys gamtoje. Žinoma, galima sakyti, kad gamtoje mutacijos, t. y. nukrypimai nuo standarto, natūrali atranka, yra vienas iš evoliucijos variklių, ir schematiškai tai būtų galima lyginti su kultūros evoliucija, tačiau gamta labiau daugiaplanė – juk yra ir gyvoji, ir negyvoji gamta, virusų pasaulis, atmosfera... O kultūra – žmogaus kūrinys, jo egzistencijos vienas aspektų. Todėl neperkelčiau gamtos mechanizmų į kultūros lauką, nes tai, manau, būtų netgi pavojinga. Pavyzdžiui, žinome, kad parazitavimas gamtoje nėra negatyvus dalykas, jis svarbus ekologinei pusiausvyrai palaikyti. Tačiau žmonijos, kultūros istorijoje parazitavimas kaip pozityvus procesas sunkiai įsivaizduojamas ir jokiu atveju nebūtų pateisinamas.

Kai žiūrovui galerijoje pateikiami tiesiog surinkti miško objektai, ugnies pagraužtos skaidrės (jų vaizdai per projektorių man pasirodė ypač įspūdingi), senos VHS kasetės, kritikai ir skeptikai neretai klausia: „Kodėl tai yra menas?“ Kur ir kada tavo kaupimas nustoja būti paprastu materialiu herbariumu, archyvu ar šiukšlynu ir kur prasideda autentiškas meno kūrinys?

Taip stipriai nesureikšminčiau žodžio „menas“. Pavadinkime tai objektais, kurie skatina mąstyti, ir to jau pakanka. Man svarbu, kad žiūrovas susimąstytų, o ne žavėtųsi. Žavėtis galiu gamta, žiedais, savo užaugintu derliumi, o parodose ir pati ieškau to, kas mane džiugina kaip mąstymą bent jau pakutenantys objektai. Ir man nesvarbu, ar tie objektai kruopščiai kurti dešimtmečius, ar rasti kaip niekam nereikalingi daiktai. Todėl man patinka, pavyzdžiui, Romano Opałkos visą gyvenimą rašomi skaičiai arba šiemet Venecijos bienalėje sužavėjusi Rose Salane rastų ar pamestų žiedų ekspozicija. Patinka ir daugybė kitų autorių. 

Suprantu, kad daug kas mano parodoje tikisi meno ir jo neranda, nes neaptinka pakankamai daug rankų darbo. Bet negaliu savęs pakeisti. Kaip galvoju, kaip matau ir jaučiu, taip ir darau. Manau, kad neturiu keistis pataikaudama žiūrovui ar šiuolaikybės tendencijoms.

Ko labiausiai išmokai iš gamtos, iš kultūros, žmonių?

Turbūt didžiausi mano mokytojai – knygos. Pavadinčiau save knygų žiurke. Kremtu jas nuo vaikystės, domiuosi jomis, ieškau, randu, tiesiog myliu. Tekstai man visuomet suteikdavo tam tikro pasitikėjimo, tikėjimo, optimizmo. Paradoksalu – tekstai juk aprašydavo ir tai, kas bloga, bet, matyt, išgyvendamas blogį knygoje, išgyveni ir lieki gyvas, labiau patyręs ir nesužeistas taip, kaip blogis sužeistų tave tikrame gyvenime. Įdomu tai, kad santykis su knygomis visgi keičiasi. Dar sykį paėmusi skaityti kadaise mane sužavėjusias knygas, kartais nustembu ir nusiviliu. Ryškiausias tokio nusivylimo pavyzdys – paauglystėje labai žavėjusi Henry Davido Thoreau knyga „Voldenas, arba gyvenimas miške“ (išleista 1985 m., vadinasi, man buvo 16 metų). Prieš kelerius metus pasirodžius naujam leidimui, bandžiau ją skaityti ir negalėjau patikėti, kad ši knyga mane galėjo taip stipriai žavėti. Taigi autoritetai nėra konstantos. O gamta? Ji mokė nuo vaikystės. Kantrybės, pastabumo, atidos, atjautos, cinizmo, realizmo, mirties.