Aurimas Švedas. Istoriko teritorija (I). Manifestas

Naujos rubrikos, kurioje bus dalijamasi įžvalgomis apie įvairius istorinės kultūros fenomenus (idėjas, tekstus, filmus, spektaklius, visuomeninius reiškinius), pavadinimas sugalvotas stebint eseisto Rolando Rastausko „Privačioje teritorijoje" atliekamus eksperimentus ir tuo pat metu apeliuojant į prancūzų istoriko Emmanuelio Le Roy Ladurie knygą1. „Istoriko teritorija" pradedama nuo aptarimo vieno išskirtinio teksto, kuris skatina mąstyti apie istorijos mokslo ir istorikų likimą XXI amžiuje.

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

I

Viso pasaulio istorikai, vienykitės! Mes galime daug laimėti, kol dar nevėlu.

Tokiais žodžiais užbaigiamas Jo Guldi ir Davido Armitage'o parašytas „Istorijos manifestas", kurį leidykla „Cambridge University Press" knygos pavidalu publikavo 2014-ųjų spalį, tuo pat metu suteikdama galimybę jį nemokamai atsisiųsti iš specialiai manifestui sukurto internetinio tinklalapio historymanifesto.cambridge.org.

Manifestai – ypatingas nuomonių, įsitikinimų ir ketinimų raiškos žanras, kurio istorikai griebiasi ne taip jau dažnai. Paprastai tokie tekstai rašomi praeities tyrinėtojų bendruomenei ir istorijos disciplinai patiriant rimtus iššūkius. Ar XXI a. pradžia mūzos Klėjos globojamai disciplinai yra būtent toks – sukrėtimų ir manifestų – laikas? Amerikiečių istorikė Lynn Hunt (lietuvių skaitytojams pažįstama kaip knygos „Tiesos sakymas apie istoriją..." („Margi raštai", 1998) bendraautorė) praėjusiais metais nedviprasmiškai konstatavo – istorijos mokslas iš tiesų išgyvena krizę, kuri susijusi ne vien su apkarpytais universitetų biudžetais. Krizė, anot L. Hunt, visų pirma sietina su klausimu „O kam viso to reikia?", kuris vis dažniau lieka be atsakymo2. Kodėl praeities tyrinėtojai ir visuomenė susiduria su problemomis, mėgindami atsakyti, kokia yra istorijos ir mąstymo apie ją prasmė? Šią problemą nurodo ir sprendžia „Istorijos manifesto" autoriai, siūlydami tiek visuomenei, tiek ir istorikų cechui grįžti prie didžiųjų klausimų formulavimo ir panoraminių praeities vaizdinių kūrimo.

II

J. Guldi ir D. Armitage'as teigia, jog XXI a. visuomenė gyvena bėgdama trumpas distancijas, sprintus, todėl mes atsidūrėme priartėjusių horizontų epochoje, kurioje mąstymas apie ilgalaikes perspektyvas nėra reikalingas. Dėl šios priežasties, anot manifesto autorių, galvojančių apie ilgąsias trukmes (longue durée – prancūzų istoriko Fernand'o Braudelio terminas) šiandieniame pasaulyje yra nedaug. Be to, besiimantieji tokių svarstybų dažnai nemato reikalo ilgos trukmės procesus išvysti istorinėje perspektyvoje. O tai savo ruožtu sukūrė situaciją, kurioje „trumparegė" visuomenė pateko į įvairių melagingų pasakojimų arba mitų apie mūsų praeitį, dabartį ir ateitį spąstus.

Manifesto autoriai nurodo virsmo tašką, kai istorikai perėjo nuo didžiųjų klausimų svarstymo prie trumposios praeities (short past) analizės. Trumposios praeities klausimais ir mikroistorijos siužetais Vakarų akademiniame pasaulyje susidomėjo istorikų karta, kurių brandą žymėjo 1968-ieji (angliškai ši karta vadinama baby boomers). Mikroperspektyva, anot manifesto autorių, padėjo šiems istorikams giliau ir visapusiškiau apmąstyti istorijos siužetus „su politine potekste". Kitaip sakant, trumpoji praeitis buvo glaudžiai susijusi su XX a. 7 dešimtmečio aktualijomis – maištais, revoliucijomis ir reformomis. Jauni istorikai, jausdami ore tvyrančias revoliucingas nuotaikas, save taip pat buvo linkę priskirti maištininkams, sukilusiems prieš „sausą" ir „nuobodžią" tradicinę istoriografiją bei ją kuriančius autoritetus.

III

Susitelkę prie trumposios praeities siužetų, istorikai-maištininkai buvo priversti iš naujo įvertinti savo santykį su tyrimo objektu, archyvais ir auditorija. Praeities tyrinėtojai ėmė domėtis tuo, kas specifiška ir lokalu (savo dėmesį perkeldami nuo visuomenės elito prie paprastų žmonių, marginalizuotų, įvairias priespaudos formas patiriančių visuomenės grupių). Meistriškas archyvinių šaltinių interpretavimas tapo itin svarbiu istoriko darbo ypatumu, siekiant istorijoje rasti visuomeniškai aktualių arba ekstravagantiškų siužetų.

Trumposios atminties dominavimo periodu jauni istorikai buvo skatinami siaurinti savo tyrimų temas ir įtikinėjami, kad rimti darbai apie gender, rasę arba klasę, visų pirma parašomi žvelgiant į mažesnį, o ne į didesnį paveiks­lą. Principo „Žinoti vis daugiau apie vis mažiau" įsivyravimas lėmė, kad istorikų bendruomenė pasidalijo į getus, kuriuose dirbantys praeities tyrinėtojai dažnu atveju tiesiog nebegalėjo vienas kito suprasti. Anot „Istorijos manifesto" autorių, atsitiko ir dar vienas svarbus dalykas: įsitvirtinus trumpajai praeičiai, istorikai ėmė ignoruoti giliojo laiko ir ateities sąveikų įžvalgų meną.

Dėl šios aplinkybės, anot J. Guldi ir D. Armitage'o, XXI a. istorikai ganėtinai retai ryžtasi formuluoti įžvalgas apie mūsų pasaulio raidą praeities-dabarties-ateities įtampoje, žvelgdami į ją iš visuomenei aktualių klausimų požiūrio taško.

IV

J. Guldi ir D. Armitage'o manifestas remiasi teze, jog istorija pasižymi unikalia savybe – gebėjimu būti kritiška humanitarine disciplina. Anot jų, istorija gali tapti įvairių reformų įrankiu ir būdu kurti alternatyvias ateitis. Tačiau tam reikia konceptualaus ir stilistinio istorijos mokslo atsinaujinimo. Autoriai siūlo susiklosčiusią praeities tyrimų tradiciją reformuoti trimis būdais: 1) reikia naujų naratyvų, kurie būtų perskaitomi, suprantami ir aktualūs ne ekspertams; 2) privalu išmokti idėjas reikšti vizualizacijomis; 3) būtina jungti mikro ir makro perspektyvas, tai leistų darbą archyvuose derinti su „didelių paveikslų" kūrimu.

V

Kaip derėtų vertinti „Istorijos manifestą"? Akivaizdu, kad po XX a. antroje pusėje Vakaruose vyravusios pagrindinės istorinio tyrimo tradicijos (marksizmas, modernizacijos teorijos, Analų mokykla etc.) prarado išskirtines pozicijas, o sparčiai populiarėjančios naujos tyrimų kryptys (iš kurių bene įtakingiausia – naujoji kultūrinė istorija) kėlė originalius klausimus praeičiai ir teikė netikėtus atsakymus, tačiau iš esmės nesugebėjo vietoj nukarūnuotų didžiųjų pasakojimų pasiūlyti naujų istorinio proceso vaizdinių, padedančių individui ir visuomenei susivokti, kokia jų egzistavimo prasmė laike ir erdvėje. Tai neturėtų stebinti. Naujos kultūrinės teorijos, išaugusios postmodernizmo, poststruktūralizmo ir kitokių „-izmų" idėjinės radiacijos lauke, niekada nekėlė sau tikslo rašyti ambicingas istorines sintezes. Dar daugiau – šių teorijų ar mokyklų kūrėjai tiesiog negalėjo parašyti apibendrinančių darbų, nes paprasčiausiai neturėjo jokios aiškesnės istorinio proceso vizijos3.
Nekelia abejonių ir tai, kad ne tik visuomenė, bet ir kai kurie istorikai XXI a. jaučia didžiojo pasakojimo ilgesį. Todėl pastaruoju metu vis dažniau prabylama apie „ilgosios trukmės revanšą", na, o istorijos mokslo raidos tyrinėtojai fiksuoja naujų mokyklų atsiradimą, kaip antai „Big History" (šios krypties atstovai siekia atkurti istorijos raidą nuo Didžiojo sprogimo iki šių dienų) ir „Deep History" (interesai apima maždaug 40 000 metų, tokiu būdu panaikinant ribą tarp istorijos ir priešistorės).

VI

Taigi J. Guldi ir D. Armitage'as savo manifeste prabilo apie istorijos mokslui ir visuomenei XXI a. svarbius klausimus. Jų pastangos buvo pastebėtos ir įžiebė ne vieną įdomią diskusiją, kurių metu provokuojančio teksto autoriai buvo ne tik giriami, bet ir pagrįstai bei aštriai kritikuojami. Pavyzdžiui, suabejota XX a. 7 dešimtmečio, kaip lūžio istoriografijoje, išryškinimo pagrįstumu; atkreiptas dėmesys į pernelyg vienpusišką ir negatyvią mikroistorijos traktuotę; pastebėta, jog didieji klausimai praeičiai, kuriuos raginami užduoti istorikai, yra labai vienpusiški (iš esmės paverčiantys istorikus politiniais aktyvistais); suabejota, ar siūlomi krizės sprendimo būdai yra pakankami ir adekvatūs situacijai etc.4

Tai rimtos pastabos, raginančios aptariamoje knygoje išsakytus teiginius svarstyti nepamirštant kritinės distancijos.

Vytauto Suslavičiaus nuotrauka

VII

Kiek J. Guldi ir D. Armitage'o teks­te išsakomos idėjos yra aktualios mums? Lietuvos istorikams, regis, nekelia didesnių abejonių tezė, jog visuomenei visų pirma reikia kvalifikuotai parengtų, panoraminius praeities vaizdinius kuriančių sintezių. Naujausias bandymo atliepti šį įsisąmonintą poreikį pavyzdys –­ žurnale „Veidas" (2015-01-23) paviešinta žinia, kad istorikų bendruomenės valia Mini Nobelio premija apdovanotas Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Egidijus Aleksandravičius už knygą „Karklo diegas. Lietuvių pasaulio istorija" („Versus aureus", 2013), kurioje rekonstruojamas lietuvių tautos migracijos procesas nuo seniausių laikų iki XXI a.

Kita vertus, čia vertėtų nepamiršti svarbios aplinkybės. Kaip pastebėjo vienas dantytas „Istorijos manifesto" kritikas, kalbos apie praeities tyrinėtojų išgyvenamą krizę nenutyla beveik niekados, o niūrios pranašystės apie disciplinos mirtį pasigirsta bent jau kartą per 50 metų.

Suvokus šią aplinkybę, galima suformuluoti paradoksalią mintį – pradėti įtarinėti, kad kažkas istorikų ceche negerai, reikia tuomet, kai Klėjos tarnai nustoja rašyti manifestus, aistringai polemizuoti ir abejoti nusistovėjusiomis praeities tyrimų ir aprašymo taisyklėmis. Pastaruoju metu lietuvių istoriografijoje, išgyvenančioje aukso amžių, yra susiklostęs santykinės ramybės periodas –­ konceptualius ir emocingus „mūšius dėl istorijos" pakeitė ant ekspertų darbo stalų vykstančios tylios kovos dėl įvairių projektų finansavimo.

Ar tai reiškia, kad kažkas negerai Lietuvos istorikų karalystėje? O gal lietuvių istorikai rašo manifestus ir kuria ambicingas praeities tyrimų atnaujinimo programas, tik jos nesukelia didesnio visuomenės susidomėjimo?
Apie tai – kitą kartą.

1 Žr. R. Rastausko tekstus žurnale „Verslo klasė" arba šio autoriaus knygą „Privati teritorija", Vilnius: Apostrofa, 2009; Emmanuel Le Roy Ladurie. „Le territorie de l'historien". Paris: Gallimard, 1977.
2 Lynn Hunt. „Writing History in the Global Era". New York: W. W.Norton & Company, 2014, p. 1.
3 Zenonas Norkus. „Senoji kultūros istorija ir naujoji kultūrinė istorija", Lietuvos istorijos studijos, 2005, Nr. 15, p. 28.
4 Vertas dėmesio „Modern British studies" tyrimų centre inicijuotas knygos aptarimas, kuriame suformuluota ne viena pagrįsta kritinė pastaba: https://mbsbham.wordpress.com/responding-to-the-history-manifesto.