Aurimas Švedas. Istoriko teritorija (IX)

Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Istorijos pabaigos ir ateitys

„Žinios apie SSSR ultimatumą. Iš Kauno skambino Jonas. Patarė tuoj pat grįžti į Nemeikščius. Jie patys, jeigu ne visi, tai bent Stasė su Stasiu, važiuosią į Pasodą.“

Alfonsas Nyka-Niliūnas. 1940 m. birželio 14 dienos įrašas dienoraštyje

„Istorijos pabaiga bus labai liūdnas metas. Kova dėl pripažinimo, pasiryžimas rizikuoti gyvybe vardan abstraktaus tikslo, pasaulinė ideologinė kova, reikalavusi įžūlumo, didvyriškumo, vaizduotės ir idealizmo, užleis vietą ekonominiams apskaičiavimams, nesibaigiantiems techninių problemų sprendimo procesams, susirūpinimui gamtos apsauga ir vartotojų išpuoselėtų reikalavimų tenkinimui.“

Francis Fukuyama. „Istorijos pabaiga“, 1990

„Regis, taip neseniai buvęs ateitimi ar bent ateities pažadu, jaučiuosi esąs tik nevykęs praeities plagiatas. Istorija, ką tik buvusi už nugaros, staiga atsiduria priešaky.“

Eugenijus Ališanka. „Ar istorija turi ateitį“, Šiaurės Atėnai, 2010, Nr. 23

 

Gruodžio 31-ąją 2015-ųjų istorija baigsis. Laikrodžiams skrupulingai stebint Naujųjų metų artėjimą mes ir patys su kiekvienu jų rodyklių virptelėjimu atsiduriame vis arčiau tos ribos, už kurios driekiasi kalendorinės ateities plotai. Sausio 1-ąją pradėsime šią teritoriją apgyvendinti savo senomis arba naujomis abejonėmis, klaidomis, pralaimėjimais ir pergalėmis. Šis egzistencinis maratonas užtruks lygiai tiek, kiek ir prieš metus – 365 dienas. O po to viskas vėl prasidės iš naujo.

Paskutiniame šių metų „Literatūros ir meno“ numeryje spausdinamas tekstas – apie istorijos pabaigas ir jos ateities formas, apie mūsų pastangas susivokti laiko tėkmėje, tyrinėjant asmeninės istorijos punktyrus ir valstybės bei tautos ar net Vakarų civilizacijos istoriją bei jos paraštes.

Svarstymai apie istorijos pabaigą (pabaigas) nėra vien tik stiklo karoliukų žaidimas, kuriuo mėgaujasi ekscentriški intelektualai, užsibarikadavę dramblio kaulo bokštuose. Apie tai prabylantys tekstai yra sukuriami pereinamaisiais bei permainų laikotarpiais, prisodrintais dramatiškų įvykių ir intensyvių išgyvenimų. Dėl šios priežasties juos skaitydami įgyjame unikalią galimybę geriau suprasti konkretų laiką bei jame gyvenusius žmones. O istorikai, mąstantys apie istorijos pabaigas ir jos atei­ties formas, paprastai mėgina istorijos chaose įžvelgti tam tikrą idėją ir ją išreiškiančius ženklus.

I

Vakarų civilizacija ėmė svarstyti istorijos pabaigos klausimą viduramžiais, susiedama jį su žmogaus sielos išgelbėjimo problema. Itin didelę reikšmę šiuo atveju turėjo šv. Aurelijaus Augustino (354–430) tekstas „Apie Dievo valstybę“, kuris pagrįstai laikomas vienu autoritetingiausių krikščioniškosios istorijos teologijos kūrinių (toks išliko iki pat Naujųjų laikų). Šv. Augustinas, interpretuodamas istoriją kaip Dievo ir velnio karalysčių kovos lauką, šios kovos pabaigą numatė stojus Paskutiniojo teismo dienai. Tuomet žmonija, anot pirmojo viduramžių istorijos filosofo, pereis iš laikinosios, žemiškosios karalystės į amžinąją, Dieviškąją karalystę.

Taigi, pasiremiant mentalitetų tyrinėtojo Hanso-Wernerio Goetzo nuomone, krikščioniškuoju požiūriu, istorija buvo linijinis, baigtinis, tikslingas, tikslo požiūriu pažangus, Dievo apvaizdos vadovaujamas ir tvarkingai vykstantis procesas1.

Renesanso epochoje atsisakyta viduramžių idėjos, esą žmonija gyvena neharmoningai, todėl yra priversta judėti Dieviškosios karalystės link. Istorija imta suvokti kaip tebesitęsiantis procesas, kurio baigtis nėra iš anksto nulemta. O Švietimo epochoje pradėta ieškoti istorijos dėsningumų ir imta mąstyti apie istorinio progreso neišvengiamybę, tuo pat metu svajojant apie esą neišvengiamai ateisiančią proto epochą. Taip tikėjimas po mirties pasiekiamu rojumi pamažu užleido vietą įsitikinimui, kad laiminga istorijos pabaiga pasiekiama ne anapusybėje, bet čia ir dabar. Tereikia išmokti pasinaudoti proto teikiamomis galimybėmis. Šiame kontekste neišvengiamai tenka prisiminti Georgą Wilhelmą Friedrichą Hegelį (1770–1831), prabilusį apie protingai vykstančią istoriją, kurios tikslas –­ „kad dvasia pasiektų žinojimą, kas ji iš tikro yra, ir padarytų šį žinojimą objektišką, realizuotų jį egzistuojančio pasaulio pavidalu, išskleistų save objektyviai“2. Hegelis pranašavo „protingą“ istorijos pabaigą įžvelgdamas jos ženklus epochoje, kurioje šis filosofas pats ir gyveno. Su tokiu teiginiu kategoriškai nenorėjo sutikti Karlas Marxas (1818–1883), „išvertęs Hegelio pirštinę į kitą pusę“ ir sukūręs savą istorijos pabaigos versiją (joje dvasinio principo arba laisvės idėjos sklaida istorijoje buvo paneigta tuo pat metu sureikšminant materialybę – ekonominių formacijų kaitą). Nemažai „Literatūros ir meno“ skaitytojų daliai teko gyventi komunistų kurtame „rojuje darbininkams ir valstiečiams“, kuris nedaug ką bendra turėjo su paties Marxo idėjomis, tačiau nuolat į jas apeliavo. Tiesą sakant, prisiminus istorijos pabaigą à la soviétique (kurioje teko gyventi mano seneliams ir tėvams), pasidaro nejauku.

II

XX ir XXI a. istoriosofinės arba geopolitinės istorijos pabaigos koncepcijos buvo ir yra kuriamos nuolat. Antai Sovietų Sąjungos virsmą sovietine Atlantida stebėjęs amerikiečių politologas Francis Fukuyama prabilo apie galutinę politinio ir ekonominio liberalizmo modelio, kuriam atstovauja Vakarų civilizacijos, pergalę prieš kitas sociopolitines ir socioekonomines sistemas, tuo pat metu išpranašaudamas istorijos finalą. Istorija dažniausiai iš tokių vizionierių rafinuotai ir žiauriai pasityčioja. Taip nutiko ir šį kartą. 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykus serijai teroristinių aktų JAV Fukuyamos istorijos pabaiga baigėsi, tačiau tik tam, kad prieš Vakarų civilizacijos gyventojo akis atsivertų naujos, viena už kitą nerimastingesnės istorinių akligatvių ir katastrofų perspektyvos. Nors mąstant apie niūrias perspektyvas visų pirma paminimos karinės, ekonominės ir ekologinės grėsmės, tačiau XXI a. gyventojai nerimastingai žvelgia į ateitį ir dėl kitų priežasčių. Bendriausia prasme jas visas būtų galima apibūdinti keliais žodžiais – neliko tikrumo jausmą kuriančių ir palaikančių institutų, vertybių bei idėjų, arba mes praradome pasitikėjimą šiais dalykais.

Permainų epochos atmosferą dažnai daug geriau už įvairių sričių mokslininkus sugeba pajausti ir išreikšti menininkai. Todėl visai nenuostabu, kad XXI a. savuosius istorijos pabaigos scenarijus nenuilsdami konstruoja romanistai (štai Lietuvos knygynus ką tik pasiekė Michelio Houellebecqo knyga „Pasida­vimas“ apie Vakarų pasidavimą islamo religijai); kinomanams taip pat nėra kada atsikvėpti, nes kino filmų arba televizijos serialų scenaristai bei režisieriai kone kasmet pasidalija naujomis katastrofinėmis ir distopinėmis vizijomis (plačiau apie tai žr. puikią Nerijaus Mileriaus knygą „Apokalipsė kine. Filosofinės prielaidos“, išleistą 2013 m.).

Pasaulio netvarumo ir galimos istorijos pabaigos tema pasiekė net vaikus. Atsivertę švedų kalba rašiusios suomių rašytojos Tove Jansson knygą „Kometa atskrieja“ sužinosite, kaip troliai Mumiai ruošiasi kometos kritimui ir slepiasi kalnų grotoje (pirmas šio kūrinio variantas publikuotas dar 1948 m.). Prieš trejus metus pasirodžiusiame animaciniame filme „Ledynmetis 4: žemynų atsiradimas“ voverė Skretas sukelia pasaulinį kataklizmą. Na, o žaviesiems „Ledynmečio 4“ herojams (ir jų pasauliui) gresia pražūtis, kuri nejaudina tik oposumų Edžio ir Krešo. Mat anie (kaip patys pripažįsta kalbėdamiesi su kurmiu) yra „labai labai kvaili“.

III

Tolimesnėje Lietuvos valstybės ir tautos praeityje taip pat galima rasti ne vieną istorijos pabaigą. Štai kaip apie keletą tokių lūžinių istorijos datų –­ 1263, 1387, 1569 ir 1795 – rašo Lietuvos istorikai:

1263 metai (Lietuvos karaliaus Mindaugo mirtis nutraukė jo pradėtą karalystės kūrimo ir stiprinimo darbą). Kaip teigia Zenonas Ivinskis, „Lietuvos valstybės istorija būtų pasukusi visai kitu keliu, jeigu nebūtų nužudytas karūnuotas valdovas. Eidami Mindaugo pėdomis ir viešai palaikydami krikščionybę, jo įpėdiniai būtų galėję Lietuvai išsaugoti karališką karūną visam laikui. Tokiu atveju būtų buvę liautasi prieš lietuvius skelbti kryžiaus žygius. Santykiai su ordinu, o vėliau ir kaimynine Lenkijos karalyste būtų kitaip susidėstę. Šalia šios, Lietuva būtų stovėjusi kaip lygus, o politiškai kaip žymiai stipresnis partneris. Nėra duomenų įžvelgti, kiek būtų laimėjęs Lietuvos valstybingumas. Bet yra tikra, jog krikščioniškosios Vakarų kultūros vaisiai būtų Lietuvą žymiai anksčiau pasiekę“3.

1387 metai (Lietuvos krikštas tapo pagoniškosios epochos pabaigos riboženk­liu). Anot Alfredo Bumblausko, „su krikštu Lietuvoje išplito pagonių visuomenei nežinomos institucijos – bažnyčios. Tai ne tik naujos architektūros paminklai, ne tik paveikslų, kitų bažnytinės dailės kūrinių ir bažnytinių knygų „saugyklos“, bet ir rašto bei švietimo įstaigos. Per šias institucijas į Lietuvą sklido naujos idėjos. Pasikeitė mirties samprata ir laidojimo apeigos“4.

Kristina Norvilaitė. „Stiprus balsas“, linoraižinys, 80 x 60, 2015

1569 metai (Liublino unija dramatiškai suvaržė Lietuvos valstybingumo sklaidą). Įvertindamas šį LDK istorijos įvykį Edvardas Gudavičius formuluoja: „Lietuvos delegacija mato situacijoje (Lietuvos derybininkai Liubline, – A. Š.) sugebėjo pasiekti pato rezultatą. Lietuvos valstybingumas buvo išsaugotas, tačiau jis liko suvaržytas dualistinėje konfederacijoje su kur kas pajėgesniu šios konfederacijos partneriu. Nuo 1569 m. Lietuvos istorija pasuko kita kryptimi, negu ji plėtojosi iki šiol. Lietuva išliko politiniu subjektu, bet jos ir lietuvių tautos raidai lemiamą įtaką darė Lenkija.“5

1795 metai (trečiasis Abiejų Tautų Respublikos padalijimas – Lietuvos istorinio subjektiškumo mirtis). Anot Egidijaus Aleksandravičiaus, „taip prasidėjo ištisa priespaudos ir pasipriešinimo, prisitaikymo ir pasiaukojančių sukilimų už sunaikintos valstybės atkūrimą epocha. Ji baigėsi su Pirmojo pasaulinio karo mūšiais ir Lietuvos ir Lenkijos valstybių sugrįžimu į politinę areną“6.

Kaip taikliai pastebėjo vienas praeities tyrinėtojas, Lietuvos istorija yra nuolatinis balansavimas ant peilio ašmenų. Dėl šios priežasties istorijos pabaigų gausu ir Naujųjų bei Naujausiųjų laikų Lietuvos istorijoje. Vien XX a. istorijoje galime surasti bent tris datas, žymėjusias įvairių mūsų tautos istorijos epochų pabaigas ir kartu atvėrusias galimybes rastis naujoms pradžioms. Tokiomis datomis turėtume įvardyti 1918-ųjų vasario 16-ąją, 1940-ųjų birželio 15-ąją ir 1990-ųjų kovo 11-ąją. Prie šios istorinės kardiogramos prisišlieja ir 2004-ųjų gegužės 1-oji.

IV

Kas mūsų laukia netolimoje ateityje? Tarkim, 2016-aisiais?

Kaip minėjau, istorija dažniausiai piktai pasijuokia iš mėginusių prognozuoti ateitį. To nepaisydami mokslininkai, žurnalistai ir įvairūs analitikai vis stengiasi dirstelėti į dar neišsipildžiusios istorijos teritoriją.

Prieš dvejus metus („Literatūra ir menas“, 2013, Nr. 47) jau esu trumpai užsiminęs apie vieną keisčiausių nekonvencinės istoriografijos porūšių – ateities istoriją. Kai kurie istorikai tiki, kad mąstyti apie istorijos ateitį galima panaudojant scenarijų metodą, kurio tikslas –­ ne nusakyti vieną ateities variantą, bet įžvelgti galimas būsenas, dėl kurių ateitis atsiskleis. Taigi šiuo atveju prasminis akcentas nuo „kokia ateitis bus?“ perkeliamas prie „kokia ateitis galėtų būti?“, tuo pat metu aiškinantis, kaip skirtingos jėgos gali kurti radikaliai skirtingas atei­ties formas.

Tiesa, iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad šiuo atveju istorikams siekti tokių tikslų labai sunku, o gal ir neįmanoma, nes „ateities archyvai“ (kuriuose turėtų glūdėti vienų ar kitų ateities scenarijų realumą pagrindžiantys įrodymai) neegzistuoja. Kita vertus, čia pat galima prisiminti banalią tezę – įrodymas neegzistuoja čia ir dabar kaip absoliučiai nuo istoriko nepriklausomas dydis nei jam mąstant apie praeitį, nei kuriant atei­ties scenarijus.

Na, o dabar pats laikas grįžti prie klausimo – kas mūsų laukia netolimoje ateityje?

Tiesą sakant, optimistu išlikti sunku. Gyvename laiku, kai pravartu prisiminti Arkadijaus ir Boriso Strugackių mokslinės fantastikos apysaką „Sunku būti Dievu“, parašytą sovietmečiu, vadinamojo Atšilimo metais. Šio teksto leitmotyvas: „Ten, kur valdo „pilkieji“, į valdžią visada ateina „juodieji“.“ Akivaizdu, kad dabar pasaulyje – „pilkųjų laikas“. O „pilkųjų“ dominavimas dažniausiai reiškia, jog gyvename dar vienos istorijos pabaigos akivaizdoje.

Vilties teikia mūsų pačių supratimas, kokioje situacijoje atsidūrėme. Kritiškai analizuodami ir vertindami šiandieną mes vis dar galime rinktis vieną iš kelių ateities scenarijų.

 

1 „Europos mentaliteto istorija“, sud. Peter Dinzelbacher. – V.: „Aidai“, 1998, p. 561.
2 Georgas Hegelis. „Istorijos filosofija“. – V.: „Mintis“, 1990, p. 35.
3 Zenonas Ivinskis. „Lietuvos istorija. Iki Vytauto Didžiojo mirties“. – V.: „Mokslas“, 1991, p. 195.
4 Alfredas Bumblauskas. „Senosios Lietuvos istorija. 1009–1975“. – V.: R. Paknio leidykla, 2007, p. 136.
5 Edvardas Gudavičius. „Lietuvos istorija. Nuo seniausių laikų iki 1569 metų“. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999, p. 645.
6 „Lietuva. 1009–2009“. – V.: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2009, p. 353.