Štai jau 30 metų gyvename nepriklausomoje Lietuvoje kaip laisvi jos piliečiai. Kovo 11-oji – gera proga aptarti istorinės atminties įprasminimo lauką, atminties karus, naujienų apie paminklus ir jų iniciatyvas akistatoje. Apskritai visą šį procesą būtų galima pavadinti visuotine paminklizacija. Kartu su visais laukdama Adolfo Ramanausko-Vanago antkapinio paminklo konkurso rezultatų, Kryžkalnio memoria­lo partizanams, Lukiškių kalvelės, B. Brazdžionio, A. Smetonos ir kitų atminimui skirtų paminklinių objektų, pasidalinsiu keliais pastebėjimais.

Paminklizacijos bangos sutampa su rinkimų į valdžią ritmu. Valdžios vyrų galvose kylančios iniciatyvos byloja norą padaryti įspūdį rinkėjams, įtvirtinti simbolinius, vertybinius riboženklius. Per 30 metų išvystėme bent tris aktyvizmo rūšis: trinkelizavome, paminklinome aikštes, kėsinomės į medžius skveruose, aikštėse, parkuose. Tai rodo vertybinę sistemą, kuria remiamės. Tos sistemos viršuje – pinigai. Pinigų dievas reikalauja atnašų ir istorinės atminties lauke, kuris virsta ne kuo kitu, o verslo lauku.

Pasidairius po viešąsias erdves kyla daug klausimų: ar yra kas nors tikrai tvaraus, sukurta iš meilės, gebėjimo ir tikėjimo? Ką vertinga ir gražaus sukūrėme per tuos 30 metų? Visų pirma į akis krinta dehumanizuota statybininkų-komunalininkų architektūra, menkaverčiai dirbiniai aikštėse, pinigų įsisavinimas ir gausus įsiamžinimas.

Visuomenės santykis su paminklizacija nevienalytis: jai skelbiami moratoriumai, deklaruojama neapykanta ir fanatiška meilė, kuria paminklizacijos tempas dar uoliau spartinamas. Vis bandau suprasti, kodėl vieniems paminklams skelbiamas karas, su jais kaunamasi kaip su gyvomis būtybėmis, o kitus reikia statyti kuo skubiau.

Stebint iš nuošalės kyla įtarimas, kad mūsų visuomenė įnirtingai kovoja su Silpnaprotyste, kuri gali privesti prie visiškos Amnezijos, kas tu esi, iš kur atėjai, kokia tavo istorija. Baimė pamiršti ir, visų pirma, būti pamirštam tampa kraują kaitinančiu varikliu, verčiančiu siekti įamžinimo ir įsiamžinimo ir kuo didesnėmis raidėmis bei pavidalais. Tai instinktų lygis ir noras išlikti.

Tarsi potrauminės būsenos vaikas, iš kurio viską atėmė ir po beveik 200 metų sugrąžino, visuomenė bando apsistatyti riboženkliais su užrašu: „Šitas mano! O tas ne mano!“ Tai paniška baimė ir išplautos tapatybės, herojų ir jų žygdarbių paieška – nes savieji per menki ir be meilės... Kai nesi įsiprasminęs darbais, lieka pačiam pasistatyti akmenį ir užsirašyti pavardę, kad kiti nepamirštų, matytų ir žinotų, jog buvai. Savo didvyrius turi prisiminti, o išdavikus ištrinti, nugriauti, sunaikinti jų vardus kaip senovės civilizacijose, kurios už nusikaltimus baudė vardo užmarštimi. Ir vis lydi viešojoje opinijoje sklandantis įsitikinimas, kad tik su tavimi prasideda istorija... Tyra ir labai švari.

Omenyje turiu istorinę atmintį ir jos karus. Nėra nieko bjauriau už smegenų plovimą (nereikia ir TV pagalbų), prasmių sukeitimą, istorijos klastojimą, tikrovės virtualizavimą ir viso kreivų veidrodžių karalystės fronto plėtimą. Vien ko vertos manipuliacijos tuo, kas tau išties brangu, svarbu ir reikšminga.

Stebuklų šalis, kuriai sukanka 30 metų, deja, dar išgyvena paauglystę. Kai santykis su pasauliu ir savimi komplikuotas, tėvai ir seneliai – kažkas neigiama, tradicijos – nesąmonė, o inovacijos – pažadėtoji laimė.

Paminklizacija veikia ir korupciniais modeliais, pvz.: be viešųjų pirkimų negali nupirkti nė taburetės, o štai valdžios žmonės lengva ranka paskiria 250 tūkst. eurų Lietuvos partizanų Kryžkalnio memorialui be jokio konkurso ir viešųjų pirkimų procedūrų. Ir, atvirkščiai, mielai duoda tas procedūras lyg geležines kurpaites sunešioti Lietuvos skulptoriams Lukiškių aikštės ir kituose konkursuose. Robertas Gabulas ir Vilius Kavaliauskas Lietuvai siūlo naujuosius meistrus bei atminties objektų gamintojus iš Ukrainos, o kol lietuviai it rūpintojėliai mąsto, pastarieji jau aplėkę Lietuvos savivaldybes ir pasiūlę savivaldybių pageidaujamus atminties dirbinius... Nei jiems pažymų, nei viešųjų pirkimų. Kai R. Gabulas, „Laisvės kario“ Kaune finansuotojas, LRT radijo laidoje „60 minučių“ dar 2019 m. liepos 31 d. (www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000075399/60-minuciu) pranešė, kad „vedamos derybos ir dėl kitų projektų, vienas iš tokių, t. y. aptarinėjamų projektų, yra A. Smetonos skulptūra Vilniuje. Tikiuosi, ir Vilniaus miestas, ir Vilniaus pagrindinė aikštė greit turės arba projektą, arba kreipsis į mus, mes pasiūlysim savo variantus“, pasidarė visiškai aišku, jog žinios apie miesteliams siūlomus jų pasirinktų herojų įpaminklinimo projektus – neslepiama realybė.

 

Jurbarko Sinagogų aikštės memorialas. Rasos Grybaitės nuotraukos

 

Kas šie žmonės? Kas šie ypatingi Lietuvos patriotai, bandantys sutelkti, priminti, it baldais apsistatyti ženklais, lentomis ir paminklais? Ar tikrai jiems rūpi ta Lietuva, kurioje „skulptoriai jau nebejauni (!), nėra liejimo įmonių...“ (Beje, tai visiškas melas.) Štai Ukrainoje jaunų skulptorių yra, veikia ir nuo sovietinių laikų užsilikusios liejimo įmonės. Jos gali labai greitai ir žinoma pigiai „pagaminti“ Pasvaliui B. Brazdžionį ar A. Smetoną Vilniui. Jie taip rūpinasi mūsų valstybe, bando ją ramstyti išsiilgtojo socrealizmo stiliaus gaminiais.

Laisvos rinkos logika – svarbi kaina ir geras verslo modelis. Ukrainos skulptorių dirbiniai – kaip kebabų kioskų produkcija – pasiekiama, įperkama, galinti greitai „pažymėti“ visas ištrinkelizuotas aikštes. Kad galios žmonės valstybės vairą suka monopolizuotos tiesos link, matyti plika akimi. Kad ir kaip visuomenininkai spurdėtų, rašinėtų, kalbėtų, „buldozerio ir kilimo“ tvarkos, pokiliminių žaidimų sustabdyti ir paveikti iš esmės negali. Tai rodo praktika.

Vis dėlto per visus 30 metų yra keletas gerų pavyzdžių ir jie įgyvendinti tada, kai politikai nediktavo, o klausė kūrėjų ir specialistų, nesikišo į kūrybos procesus, o tik juos gerai administravo. Pvz.: Gitenio Umb­raso „Atminties siena“ buvusio KGB pastato cokolyje Vilniuje. Ar Roberto Antinio jaunesniojo pamink­las Romui Kalantai „Aukos laukas“ Kaune. Turbūt tinkamiausias pavyzdys – Jurbarko Sinagogų aikštės memorialas, kurio kūrėjais (skulptoriumi Dovydu Zundelovičiumi, architekte Anna Zundelovič, meno direktoriumi Grigorijumi Zundelovičiumi) Jurbarko miesto valdžia pasitikėjo ir, patarus vietos šviesuoliams, leido kurti be iš anksto duotos užduoties ir reikalavimų. Tokia laisvė subrandino vertingą ir tvarų istorinės atminties projektą. Mano manymu, tai vienas geriausių paminklų Lietuvoje. Kodėl? Nes visos memorialo prasmės surežisuotos ir argumentuotos, grįstos sakraliniais principais. Nes jis skirtas Jurbarko žydų bendruomenei atminti, o ne holokaustui (pirmenybė gyvenimui, o ne mirčiai). Nes jame yra ir horizontalė (Nemunas, abėcėlės raidės, čia gyvenusiųjų vardai ir pavardės), ir vertikalė (abstrahuota Sinagoga, sudėta iš fragmentų, aiški nuoroda į Dievo viršenybę, dangiškąją šventyklą, paveldą, likimą). Puikiai įvaldyta bazalto medžiaga, gerai įrišta į gana aptriušusią architektūrą, taktiškai dirbta su aplinka, laikytasi žmogiško mastelio: „neužlipant“, nekont­rastuojant ir neprimetant kažkokios vienintelės tiesos.

Sveikai pavydžiu žydams gyvenimo meilės ir jo teigimo, gebėjimo neišduodant savo kultūros kodo prisitaikyti prie genius loci, gerbti aplinką, sveiko humoro net ten, kur tikrai reikėtų raudoti ir gedėti, atminti tuos, kurių nebėra.

Kas mums trukdo į talką pasikviesti savus skulptorius, Nacionalinės premijos laureatus? Kas trukdo duoti valstybinę užduotį jaunimui ir visiems, kam rūpi permąstyti, ieškoti naujų, gilesnių, įvairesnių įprasminimo būdų, įtraukti visas dailės akademijas ir meno mokyklas, jaunus protus ir jų vaizduotę? Be abejo, jei rūpėtų įamžinti ne save, būtų galima konkursus mažiau biurokratizuoti... Ir tikrai rastume gerokai įvairesnių sprendimų, formų nei vien kataloginius nuvalkiotus obeliskus, kryžius ar stelas.

Tikiuosi sulauksianti laiko, kai svarbūs įvykiai, žmonės ir jų atminimas pateks į jautresnes rankas. Tikslas bus ne „apstatyti“, o rasti geriausius meninius sprendimus. Tam bus pasitelkti ir įdarbinti savi talentai, o paminklizacija suvaldyta. Ir apskritai linkiu visų pirma galvoti, ar tikrai paminklo reikia, ir jei be jo niekaip – tegul kuria geriausieji. Sumažinus „produkcijos“ kiekį kokybė gerės, o savi kūrėjai galės rinktis GYVENIMĄ.