Lauros Vansevičienės nuotr.

 

Idioma „dramblys kambaryje“, nurodanti į akivaizdžiai didelę, bet visų ignoruojamą problemą, susiformavo maždaug XIX a. pradžioje, kai šių egzotiškų gyvūnų, iki tol į visuomenę žvelgusių vien iš keliautojų pasakojimų, atsirado Europos zoologijos soduose ar trofėjų kolekcijose. Nors idiomos genezė aptinkama britų vykdytos ekspansijos ir kolonializmo laikotarpiu, jos nuolatinė vartosena bei reikšmių laukas nusistovi panašiu metu kaip ir genocido apibrėžimas – XX a. viduryje. Šiais laikais galime sakyti, kad viešajame diskurse ir visuomenės sąmonėje genocidas, panašiai kaip ir dramblys, figūruoja kaip kažkas tolimo. Dramblys – didelis gyvūnas, tad nepastebėti jo kambaryje neįmanoma. Genocido žiaurumas ir užmojo mastas savo „dydžiu“ taip pat neišsitenka mūsų mąstymo kategorijų parametruose, tad jį atpažinti teoriškai turėtų būti nesudėtinga. Vis dėlto, nors genocido dramblys jau kurį laiką yra šio laikmečio kambaryje, visuomenės gebėjimas jį pamatyti, pripažinti, įvardyti ir garsiai apie tai kalbėti vis dar susiduria su rimtais iššūkiais: mes nematome palestiniečių genocido, kurį šiuo metu Izraelis vykdo Gazoje. Kodėl?

2023 m. rudenį, man socialiniame tinkle parašius, kad pasisakymai, nužmoginantys Gazos gyventojus, tiesia kelią genocidui, vienas iš kolegų pasiteiravo, ar žinau žodžio „genocidas“ apibrėžimą. Tąsyk maniau, kad tai – pavienis atvejis. Tačiau stebėdama informacijos srautą šia tema Lietuvoje ir užsienyje ilgainiui supratau, kad tai vienas iš daugelio atvejų, būdingų kur kas didesniam genocido neigimo bei bandymo nutildyti visus, kas šiuo metu nepritaria Izraelio vykdomai politikai, reiškiniui. Jis verčia kaip reikiant suabejoti ne tik sąvokomis, bet ir akademikų, mokslininkų, intelektualų, menininkų ir visų kitų, nepritariančių Izraelio agresijai Gazoje, profesionalumu ar gebėjimu tinkamai suvokti šiuo metu vykstančius procesus. Ką jau kalbėti apie mane, kai imta kvestionuoti vieno didžiausių Holokausto ir genocido tyrimų autoritetų, Jeruzalės universiteto profesoriaus Amoso Goldbergo, profesinę kompetenciją, šiam pripažinus Izraelio politiką Gazoje genocidu ir pabrėžus, kad sąvoka „genocidas“ tokiame kontekste jis vartoja gerai suvokdamas nepakeliamą šito žodžio svorį: „Daugeliu genocido atvejų – nuo Bosnijos iki Namibijos, nuo Ruandos iki Armėnijos – žudynių vykdytojai teigia, kad jie veikė gindamiesi. Faktas, kad tai, kas vyksta Gazoje, neprimena Holokausto, dar nereiškia, jog tai nėra genocidas.“ Pasak jo, dabartiniai Izraelio veiksmai Gazoje paliks nenuplaunamą dėmę žydų ir Izraelio istorijoje.

Anot Jungtinių Tautų konvencijos, genocidu laikomi veiksmai, kuriais siekiama visiškai arba iš dalies sunaikinti tam tikrą nacionalinę, etninę, rasinę ar religinę grupę. Paskutiniais duomenimis, Izraelis per dvejus metus nužudė daugiau nei 65 000 Gazos gyventojų. Didelė dalis žuvusiųjų buvo moterys, vaikai ir vyresnio amžiaus žmonės. Tačiau net ir šie milžiniški skaičiai neatitinka tikrojo tragedijos masto, nes į aukų sąrašą neįtraukiami žmonės, kurie lieka palaidoti po sprogusiais pastatais, ar tie, kurių kūnai niekada nebūna rasti ir identifikuoti. Ką jau kalbėti apie mirusius ne dėl tiesioginių Izraelio atakų, o dėl suardytos išgyvenimą lemiančios infrastruktūros: nutrauktos maisto tiekimo grandinės, žmonės išvyti iš namų ir pasmerkti benamystei, sudarytos prielaidos antisanitarinėms sąlygoms ir kt.

Kad Izraelis Gazoje vykdė keturias iš penkių 1948 m. Genocido konvencijoje apibrėžtų veiklų, pripažino JT ir ne viena autoritetinga tarptautinė komisija. Dabar per Europą ritasi Palestinos valstybės tarptautinio pripažinimo banga. Nors aukų skaičius Gazoje toliau auga, požiūris į tai, kas vyksta, keičiasi labai lėtai. Nei akivaizdūs faktai, nei intelektualų ir mokslininkų perspėjimai, netgi pusiau atviri Izraelio politikų raginimai sunaikinti palestiniečius dalies žmonių neprivertė atpažinti genocido fakto – t. y. pamatyti dramblio kambaryje. Užuot praregėję, tie žmonės verčiau imasi savaip perdarinėti pačią genocido sąvoką. Tad šiandien, siekiant pažinti Vakarų pasaulį persmelkusios tylos anatomiją, ypač svarbu įsivardyti ir apmąstyti priežastis, kodėl visuomenė atsisako matyti, atpažinti ar kalbėti apie šiuo metu Gazoje vykdoma palestiniečių genocidą.

Viena iš priežasčių, kodėl visuomenė nepasmerkia genocido Gazoje, yra glaudžiai susijusi su Holokausto trauma ir 2023 m. spalio 7 d. „Hamas“ surengto žiauraus išpuolio prieš Izraelį sukeltu šios traumos suaktyvinimu. Išpuolis jau pats savaime buvo ypač traumuojantis ir brutalus įvykis, tačiau jo poveikį dar sustiprino asmeninėje bei kolektyvinėje atmintyje egzistuojanti Holokausto trauma. Galime numanyti, kad būtent dėl šios priežasties, kai Izraelis atsakė didžiulėmis atakomis, buvo sulaukta palyginti mažai kritikos.

Retrospektyviai žvelgdamas į tų dienų įvykius, kai prasidėjo Izraelio atsakomosios oro atakos Gazoje, A. Goldbergas, jau spalio 10 d. pasmerkęs tokį neproporcingą atsaką, neslepia, kad jam pačiam sunkai sekėsi pripažinti savo šalies valdžios vykdomą genocidą. Tam prireikė net kelių mėnesių. Aiškindamas priežastį, kodėl jam, šios srities ekspertui, iš pradžių nepavyko atpažinti genocido, jis atkreipia dėmesį, kad spalio 7 d. atakos mastas, kai per vieną dieną išžudyta daugiau nei tūkstantis žmonių, o beveik visus aplinkui vienaip ar kitaip ši netektis palietė tiesiogiai, buvo tokia traumuojanti patirtis, kad tiesiog niekas nesugebėjo į situaciją žiūrėti ne per šių įvykių prizmę. 

Pasak jo, atsitokėti ir pripažinti, kad vyksta genocidas, jam padėjo 2024 m. balandžio mėnesį pasirodęs Izraelio žurnalisto Yuvalio Abrahamo tekstas, kuriame aptariamas dirbtinio intelekto (DI) panaudojimas Izraeliui renkantis taikinius Gazoje. Paaiškėjo, kad dėl mažos arba vidutinės svarbos taikinių, t. y. žemo rango „Hamas“ pareigūnų, Izraelio kariuomenė buvo pasirengusi DI siūlomoms operacijoms, reikalaujančioms didelių civilių aukų ir perteklinio infrastruktūros griovimo. DI sprendimais grįstas masinis žmonių žudymas, Izraelio valdžiai iš esmės neslepiant, kad siekiama visiškai sunaikinti palestiniečius, padėjo sukurti savotišką distanciją, neva vykdantieji įsakymus nėra už juos atsakingi. Ši situacija primena Hannah Arendt aprašytą nacių Vokietijoje egzistavusį algoritmą, kai įsakymų vykdytojai buvo savo galva kritiškai nemąstantys sistemos sraigteliai.

Antra priežastis, kodėl visuomenė nepasmerkia Gazoje vykdomų žudynių, yra genocido tapatinimas su kadaise nutikusiu įvykiu. A. Goldbergas atkreipia dėmesį, kad tai, ką mes vadiname genocidu, niekada nėra įvykis, o veikiau vyksmas, turintis savo eigą, etapus, pagrindinius skiriamuosius bruožus ir sąlygas, kurios tam vyksmui leidžia intensyvėti. Kad mes genocidą suprantame kaip įvykį, veikiausiai susiję su tuo, jog šią sąvoką pirmiausia siejame su istorija. Didelė visuomenės dalis mano, kad genocidas yra tai, kas jau įvyko. Genocidas mūsų mąstyme visuomet atsiranda kaip istorija, taigi iš pradžių sunku suprasti, kad genocidas vyksta šiuo metu ir kad tai yra tęstinis veiksmas. Greičiausiai dėl to net tie, kurie Izraelio veiksmus Gazoje laikė iš esmės neteisingais, apie genocidą mąstė (ir iki šiol mąsto) tik kaip apie galimą ateities grėsmę. Vis dėlto net šiuose ateities scenarijuose genocidas visuomet paslaptingu ir keistu būdu ateina į mąstymą kaip kažkas, kas jau įvyko, kaip istorija.

Kalbant apie genocido termino, – kaip inkliuzo, įstrigusio statiškame istorijos gintare, – problemą, svarbu paminėti, kad jis sukurtas taikos sąlygomis, taigi, nepaisant šio termino kūrėjų intencijų, jį pasitelkus sudėtinga atpažinti realiu laiku vykstančius procesus, ypač prasidėjus karo veiksmams. Kaip teigia Angela McRobbie, kultūros tyrimai istoriškai buvo atliekami taikos sąlygomis, todėl jiems trūksta žodyno ir konceptualių įrankių analizuoti karą, genocidą ar valstybės smurtą, vykstančius realiu laiku. Šie mokslai dažniausiai užsiima refleksija, kai vyksmas mūsų mąstymui pateikiamas kaip baigtinis įvykis. Istorikai dažnai net neslepia, kad apie bet kokį istorinį įvykį moksliškai kalbėti įmanoma ne anksčiau negu po penkiasdešimties metų. Šiuo atveju galime kelti klausimą: ar vyksmo transformacija į įvykį padeda jį deramai suvokti, atpažinti, ar kaip tik trukdo?

Trečia priežastis yra tiesiogiai susijusi su sąmoningu arba intuityviu konformizmu: konflikto vengimu, nenoru kelti grėsmės savo profesinei, socialinei ar ekonominei gerovei ir pan. Šios grėsmės nėra laužtos iš piršto. Norintys gauti valstybės finansavimą projektams Berlyno menininkai ir akademikai praėjusiais metais privalėjo raštu deklaruoti, kad jie nėra nusiteikę prieš Izraelio vykdomą politiką Gazoje. Visuomenei pasipriešinus, šis biurokratinis potvarkis gana greitai buvo atšauktas, tačiau to užteko, kad būtų pasėta įtarumo atmosfera, o musulmoniškos kilmės vokiečiai pasijustų pašaliečiais savo pačių šalyje.

Rudens pradžioje pasklido žinia, kad Jungtinių Amerikos Valstijų valdžia ragina universitetus pateikti „antisemitiškai nusiteikusių“ – t. y. nepritariančių Izraelio politikai Gazoje – akademinės bendruomenės narių sąrašus. Garsiausiai nuskambėjo Berklio universiteto Kalifornijoje vardas – ši mokymo įstaiga ne tik sudarė ir perdavė sąrašą su 160 pavardžių, bet jį dar ir paviešino. Sąraše galima rasti vienos garsiausių žydų kilmės JAV filosofių, Berklio universiteto Kalifornijoje garbės profesorės Judith Butler pavardę. Komentuodama šiuos procesus J. Butler, kuri taip pat yra organizacijos „Žydų balsas už taiką“ („Jewish Voice for Peace“) garbės tarybos narė, atkreipė dėmesį, kad su rasizmu kovoti sukurtos taisyklės šiuo metu JAV universitetuose pritaikomos Izraelio vykdomų atakų kritikams nutildyti. Atsakydama į tai, kad jos vardas atsidūrė tarp 160 akademinio personalo, studentų ir kitų universiteto bendruomenės narių, galimai įtariamų antisemitizmu, profesorė teigė, kad ši situacija primena filosofės ir Holokausto tyrėjos H. Arendt aprašytą galios cirkuliacijos mechanizmą: diktatūros sąlygomis paklusimą, klasifikaciją ir atskirtį įgyvendina ne pati aukščiausia valdžia, o įvairių mažų ir didelių įstaigų tinklas; šių įstaigų administracija ir jose dirbantys žmonės, užuot atsisakę paklusti įsakymams ar nurodymams, jų net neginčija.

Žinoma, esama ir paprastesnių priežasčių, kodėl visuomenė tyli. Tai ir paraidžiui iškaltos istorijos pamokos, neva nepritardami Izraelio politikai tampame antisemitais, o genocidas baigėsi su Holokaustu; ir nuostata, kad nesame pakankamai kompetentingi suprasti šią sudėtingą situaciją; ir – deja – sudėtinga politinė padėtis: trečiojo pasaulinio karo grėsmės akivaizdoje net suvokiantieji, kas iš tikro vyksta Gazoje (menininkai, intelektualai, politikai), sąmoningai nutyli šalies sąjungininkės nusikaltimus. Grupės, turinčios ir galinčios garsiausiai apie tai kalbėti, tylėjimas palieka vakuumą, kuriame klesti arba yra kurstomos spekuliacijos, ksenofobija musulmonams ir kita neapykantos kalba.

Kalbėdama apie blogio banalumą ir tai, kaip susidaro sąlygos patiems baisiausiems pasaulio nusikaltimams, H. Arendt atkreipia dėmesį, kad tas sąlygas kuria nekritiškas žvalgymasis į autoritetus ir galią turinčius žmones. Tikėdamiesi, kad jie bus moralės kompasai, mes perleidžiame jiems teisę spręsti, kas yra teisinga. To daryti nereikėtų, nes tie žmonės yra priklausomi nuo status quo, kuri grindžia jų hierarchinę poziciją. Todėl jiems kritikuoti inertiškus veiksmus iš esmės reiškia kritikuoti save. Galime prisiminti italų kultūros politikos teoretiką Antonio Gramsci, kuris atkreipė dėmesį, kad galios poziciją užimantys žmonės ne tik kontroliuoja ekonomiką, bet ir geba „gaminti“, skleisti jiems palankias kultūros interpretacijas. Tarptautiniu mastu pripažintas politologas ir genocido tyrėjas Ernesto Verdeja atkreipia dėmesį, kad atsakomybės apsaugoti idėja – pasaulio įsipareigojimas saugoti žmones nuo masinių žudynių ir kitų siaubingų veiksmų – teoriškai yra labai svarbi ir nuolat minima JT, tačiau praktiškai lieka neįgyvendinama, be to, jos taikymas dažniausiai gina didelių ir galingų šalių interesus, o ne civilius gyventojus, kaip šiandien matome Gazoje.

Iš tiesų reikėtų klausti ne kaip nematyti genocido, o kaip jį pamatyti, kai visas mūsų žiūrėjimo, stebėjimo, pastabumo mechanizmas yra palaikomas kultūrinio susitarimo, kad to genocido nepastebėsime. Žmonės yra socialios būtybės, taigi, net turėdami gerų tikslų ar norų, jie vis tiek biologiškai ir socialiai yra pasmerkti gundymui atkartoti, mėgdžioti, neišsiskirti iš minios. Savo pozicija jie kartoja kultūriniame kontekste giliausiai įrėžtus, jį aktyviai kuriančius ir palaikančius galios santykius, mezgančius kalbų ir nutylėjimų tinklus, iš kurių yra nunerta mūsų tyla.