Tais, pavadinkime, „legendiniais“ me­tais, kai niekam nežinoma ir neįdomi lietuvių literatūra, t. y. ją kuriantys ir reprezentuojantys Lietuvos rašytojai, bandė sužibėti (ir jiems pavyko!) prestižinėje Frankfurto knygų mugėje, taigi, 2002 m., vienas įžvalgus ir sarkastiškas literatūros kūrėjas kalbėjo apie „profesionalams žinomus literatūros eksporto kanonus“ maždaug taip: „Jei nori būti eksportuojamas rašytojas, turi būti moteriškos lyties, iki 35-erių metų, fotogeniškas, komunikabilus, laisvai kalbėti bent keletu didžiųjų pasaulio kalbų ir rašyti prozą.“

Prabėgus daugiau nei dešimčiai me­tų nuo to laiko pasižvalgykime, kas yra mūsų literatūros eksporto herojai? Ar „žinomi literatūros eksporto kanonai“ galioja Lietuvos atveju?

Pradžioje šiek tiek statistikos: kasmet užsienio kalbomis išleidžiama iki 20 lietuvių autorių knygų. Šie skaičiai paimti iš Lietuvos kultūros institutui priei­namų duomenų apie pasirodančius lietuvių literatūros vertimus ir apsiriboja grožine ir humanitarine literatūra, todėl negali būti traktuojami kaip išsami vertimų statistika. Vertimų skaičius nėra pribloškiantis, bet kartu byloja, kad nėra ir taip, jog mūsų literatūra niekam nerūpi ar niekam neįdomi. Vertimų, matyt, yra tiek, kiek esamoje situacijoje gali būti, ir visada surasime priežasčių pasiteisinti, kodėl jų mažiau, nei mes norėtume. Bet šiandien nekalbėsiu apie problemas ar nesėkmes. Sėkmės istorijos, tai tikrai daug įdomiau!

Dabar turbūt reikėtų susitarti dėl „sėkmės“ sąvokos. Kas yra kūrinio vertimo sėkmė? Vienam autoriui sėkmė vien jau tai, kad jo knygą išvertė, kitam sėkmė, jeigu knygos vertimą pagyrė ir autorių geru žodžiu paminėjo, trečiam sėkmingas atvejis tuomet, jei leidėjas dar ir honorarą sumokėjo (nes tai, patikėkite, nėra „savaime suprantama“). Bet mano pasakojamos sėkmės istorijos pretenduoja į, taip sakant, „kitą lygą“: kalbu apie komercinę knygos sėkmę ir kūrinio įvertinimą viešojoje erdvėje, t. y. recenzijas ir kitokius paminėjimus žiniasklaidoje, kitaip tariant, sėkmė yra tada, kai užsienio kalba išleista knyga yra perkama, skaitoma, pastebima ir aptariama viešajame diskurse.

Turbūt viena pirmųjų ryškiausių mūsų literatūros eksporto sėkmių buvo Jurgos Ivanauskaitės romanas „Ragana ir lietus“, ypač jo vokiškasis vertimas, pasirodęs 2002-aisiais (vertėjas Markusas Roduneris). Vokiškojo vertimo sėkmė, be abejo, turėjo įtakos ir vėliau išleistiems romano vertimams kitomis užsienio kalbomis. Vokiškas vertimas neatsitiktinai išėjo 2002 m., tais metais Lietuva dalyvavo Frankfurto knygų mugėje šalies viešnios teisėmis ir ypatingas žiniasklaidos dėmesys Lietuvos literatūrai buvo geriausia motyvacija vienai žinomiausių Vokietijos leidyklų „DTV – Deutscher Taschenbuch Verlag“ imtis lietuviško romano leidimo. Leidykla iš karto labai atvirai deklaravo, kad neketina demonstruoti altruizmo ir ieško romano, kuris galėtų būtų komerciškai sėkmingas, t. y. atitiktų jų skaitytojų lūkesčius. „Ragana ir lietus“ nebuvo idealus atvejis, bet, kaip sakoma, kai pradiniai duomenys geri, padirbėjus galima gauti neblogą rezultatą. Ir leidykla iš peties ėmėsi darbo. Kūrinys buvo redaguotas, šiek tiek sutrumpintas. Prie redagavimo gal ir norėtųsi prikibti, bet neišeina, nes redaktorius puikiai išmanė savo darbą, dirbo profesionaliai ir jautriai, išlaikydamas pagarbą kūriniui ir keitimus derindamas tiek su rašytoja, tiek su vertėju. Pamenu, stebino pačios Jurgos pozicija: ji nesiginčijo su redaktoriumi, neverkė nė dėl vienos išbrauktos eilutės, bet vadovaudamasi sveiku protu sakė, kad knyga rašyta seniai, dabar ir pati gal kitaip rašytų, redaktorius geriau žino, ko vokiečiams reikia. Taigi vertimas išėjo kruopščiai nušlifuotas. Kai galvojome, kad darbas padarytas, paaiškėjo, kad jis tik prasideda. Leidykla dirbo toliau, o mes išsižioję stebėjome, kaip knyga tampa bestseleriu, o jos autorė – žiniasklaidos graibstoma žvaigžde. Ir tada sužinojome, kad knygos sėkmę lemia strategiškai ir preciziškai, kaip tik vokiečiai moka, parengta ir įgyvendinama viešinimo kampanija. Jurga per kelias dienas davė dešimtis interviu, nenuilsdama pozavo fotografams ir kasdien dalyvaudavo keliuose renginiuose, o leidyklos viešųjų ryšių specialistė, paskirta lydėti rašytoją nuo ryto iki vakaro, stebuklingu būdu per kelias minutes susekdavo dingusios rašytojos pėdsakus, jeigu Jurga nutardavo pasprukti į nuošalesnę vietą išgerti kavos, ir vėl po nosimi mojuodavo minučių tikslumu sudėliota dienotvarke. O kai vieną rytą į viešbučio restoraną įsiveržė kažkurios televizijos filmavimo grupė, ketindama padaryti reportažą „apie tai, kaip rašytoja pusryčiauja“, pasijutome nei daugiau, nei mažiau, o tiesiog literatūros žvaigždės draugijoje. Romano recenzijos pasirodė didžiausiuose dienraščiuose: „Frankfurter Rundschau“, „Die Tageszeitung“, „Die Zeit“, FAZ, „Berliner Morgenpost“, „Der Spiegel“, „Neue Zürcher Zeitung“ ir t. t., o Jurgos žavesio pilni radijo ir televizijos reportažai sklido į eterį iš Frankfurto knygų mugės viešnios Lietuvos paviljono. Tai davė vaisių, knygos tiražas netrukus buvo išpirktas ir antrąkart pakartotas, o tai jau bylojo apie komercinę sėkmę. Dar daugiau, leidykla užsimojo išleisti ir kitus Jurgos romanus. Bet likimas rašytojai, kaip žinome, nebuvo gailestingas. Pasirodžius vokiškajam „Placebui“ (2005), knygos pristatymams ir reklaminei kampanijai nebeskirta tiek jėgų, ir antrosios knygos pasirodymas netapo tokiu ryškiu įvykiu. Nežinia, ar J. Ivanauskaitė galėjo tapti „eksportuojama rašytoja“, – sutrukdė liga. Bet kokiu atveju, „Raganos ir lietaus“ vokiškas leidimas neabejotinai buvo sėkmės istorija, o Ivanauskaitė įsirėžė į vokiečių žurnalistų ir skaitytojų atmintį, tai patvirtino ir liūdnos antraštės visuose pagrindiniuose Vokietijos dienraščiuose 2007 m. vasarį, pranešančios apie „Raganos ir lietaus“ autorės mirtį.

Antroji istorija taip pat vokiška. Dalios Grinkevičiūtės „Lietuviai prie Laptevų jūros“ neabejotinai priklauso lietuvių literatūros aukso fondui. Tai išskirtinės meninės vertės kūrinys, neeilinė šiurpinanti istorija, jaudinantis rankraščio likimas. Tarsi visos sudedamosios dalys knygos tarptautinei sėkmei, bet kelias į ją buvo ilgas. Aldona Šulskytė, pas kurią Laukuvoje Grinkevičiūtė praleido paskutiniuosius trylika savo gyvenimo metų, labai rūpinosi autorės paliktais raštais, jų leidyba ir visokeriopai rėmė XXI a. pradžioje įsibėgėjančias „Lietuviškų knygų“ iniciatyvas pristatyti knygą užsienio leidėjams. Knyga buvo įtraukta į rekomenduotinų knygų sąrašus, ištraukų vertimai publikuoti įvairiose užsienio kalbomis leidžiamose antologijose, bet galimybe išleisti visą knygą susidomėjusių leidėjų nebuvo. Po Šulskytės mirties jos darbą perėmė Vokietijoje gyvenanti dukterėčia Vytenė Muschick, kurios atkaklumą ir pasiryžimą sunku pervertinti. Mandagūs neigiami leidėjų atsakymai neišmušė Vytenės iš vėžių, bet paskatino ieškoti kito kelio, todėl Vytenė parašė straipsnį, tikėdamasi paviešinti Grinkevičiūtės istoriją ir taip prasiskinti kelią į leidėjų širdis. 2009 m. straipsnį atspausdino dienraštis „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ (2009-03-18, Nr. 65), jį pastebėjo visuomeninio transliuotojo ARD kultūros laidų redakcija ir sukūrė 5 min. filmą apie Grinkevičiūtę. Kai Vytenė su šiuo bagažu kreipėsi į leidyklos „Matthes & Seitz Berlin“ direktorių, jis perskaitė straipsnį, pavartė knygos aprašą ir jam nebekilo abejonių, kad knyga verta dėmesio.

Vytenė laiške Lietuvos kultūros institutui prisipažįsta, kad reikėjo daug pastangų sudominti leidėją, ir čia pat tęsia, kad, išleidus knygą, darbas nesibaigė: „Klaidinga galvoti, kad knygos sėkmė – savaiminis reiškinys. Reikėjo daug kant­rybės, užsispyrimo ir ilgamečio darbo, kad ji būtų išleista ir pastebėta. Knygai pasirodžius pagalvojau, kad mano įnašas jau padarytas. Paskui supratau, kad kaip tik čia ir prasideda pagrindinis darbas, nes reikėjo dalyvauti skaitymuose, juos paruošti, atsiradus susidomėjimui, teikti informaciją, papildomą medžiagą, neretai ir pačiai imtis iniciatyvos, rūpintis knygos reikalais.“

Leidykla kartu su knygos sudarytoja ir vertėja Vytene jau surengė daugiau nei 15 knygos pristatymų, informacija apie knygą sklido iš lūpų į lūpas ir taip pasiekė jaunos „Spiegel Online“ žurnalistės Friederike Kenneweg ausis, beje, jai viešint Thomo Manno festivalyje Nidoje. Ji labai susidomėjo šia istorija ir paskelbė išsamią knygos recenziją portale „Spiegel Online“ („Der Eishölle entronnen: Deportationen in der Sowjetunion“, 2014-11-17). Knygos populiarumas kilo kaip ant mielių, ji tapo „Bestseller Number One“ Rytų Europos šalių biografinės literatūros kategorijoje „Amazon“ tinkle ir išsilaikė viršūnėje gerą savaitę, aplenkdama Václavo Havelo, brolių Klyčko biografijas ir t. t. Pirmas tiražas buvo išpirktas per kelias savaites, leidykla užsakė antrą, vėliau trečią. Negana to, leidykla svarsto galimybę išleisti dar vieną Grinkevičiūtės knygą iš nepublikuotos archyvinės medžiagos, todėl Vytenė, laimėjusi Lietuvos kultūros instituto stažuotę, rugsėjį atvyksta į Lietuvą tiriamajam darbui. Ir tai jau – sutikite – sėkmė! Su žurnaliste Kenneweg užsimezgė glaudus bendradarbiavimas ir net kūrybinis ryšys, Vytenė su ja parengė knygos skaitymo su triukšmų koliažu ir saksofono improvizacijomis scenarijų, kurį labai palankiai įvertino renginių lankytojai. Visoje šitoje istorijoje labiausiai jaudina knygos skaitytojų reakcijos, nes knyga nepalieka abejingų: štai radijo žurnalistė šių metų Leipcigo knygų mugėje atėjo į Lietuvos stendą ir prašė padėti susisiekti su „Misija Sibiras“ organizatoriais, nes perskaičiusi Grinkevičiūtės knygą ėmė išsamiau domėtis tremties istorijomis ir taip sužinojo apie kasmet jaunimo rengiamas ekspedicijas tremtinių keliais; literatūros profesorė iš Kelno norėtų įtraukti Grinkevičiūtę į savo pokario literatūros kursą; o jauna knygos skaitytoja komentare „Amazon“ tinkle sakosi esanti taip paveikta šios istorijos, kad pasižada „pasistengti tapti geresne ir stipresne asmenybe“.

Dviejų lietuviškų knygų sėkmė Vokietijoje galėtų būti aiškinama ir šioje aukštą skaitymo kultūrą puoselėjančioje šalyje vyraujančia palankia dirva vertimams, nes Vokietijos leidėjai leidžia nepalyginti daugiau užsienio šalių literatūros vertimų nei, tarkim, britai ar italai, taigi yra sąntykinai atviresni naujiems atradimams. O ko tikėtis iš „snobų“ prancūzų? Kai leidėjas iš Arlio „Monsieur Toussaint Louverture“ 2011 m. atsiuntė paraišką vertimų skatinimo programos konkursui, prašydamas paremti Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerio“ vertimą į prancūzų kalbą, prisipažinkime, nieko ir nesitikėjome. Vertėjos Margaritos Le Borgne ir leidėjo bei redaktoriaus Dominiqueʼo Bordeso bei antrojo redaktoriaus François Guilaummeʼo darbas truko labai ilgai, net ketverius metus, prancūziška romano versija knygynų vitrinų šviesą išvydo praėjusių metų gruodį ir, anot recenzentų, knyga yra „daugiau nei išbaigta“ (Santiago Artozqui. „Histoire du Loup de Fer“, La Quinzaine littéraire, 2015-05-16). Nėra prie ko prikibti: puikus vertimas, tobulas redaktorių darbas, knygos turinį deramai atliepiantis knygos viršelis (viršelio dailininkė Zeina Abirached). Leidėjas Gavelio „Vilniaus pokerį“ pristato kaip „pagaliau išverstą šiuolaikinės lietuvių literatūros šedevrą“. Taip sakant, garsus reklaminis šūkis. O Prancūzijos literatūros kritikai, apžvalgininkai ir tinklaraštininkai nėra įsipareigoję romaną reklamuoti, bet jie ne tik nešykšti skambių epitetų „fantastiškas“, „tobulas“, „fantasmagoriškas“, „košmariškas“, „genialus“, bet ir lygina Gavelį su Kafka, Celine’u, Joyce’u, Faulkneriu, Burroughsu, Selby’u, Bukowskiu, Orwellu, Krasznahorkai ir kitais pasaulyje pripažintais rašytojais. Kaip ir autorius, romanas „Vilniaus pokeris“ gretinamas su gerai žinomais kūriniais: „Kelione į nakties pakraštį“, „Užrašais iš pogrindžio“, „Pilimi“.
Dienraštyje „Marianne“ publikuotą H. A. apžvalgą „Į Rytus – didelė naujiena“ („A l‘Est, du grand nouveau“, 2015-05-22) autorius taip pat pradeda pagyrimais leidyklai ir Gavelio įvedimu į solidų tarptautinį kontekstą:

Prikėlusi ar tiksliau ekshumavusi Amerikos autorius, leidykla „Monsieur Toussaint Louverture“ išleido išskirtinį mirusio lietuvio šedevrą. Ir šis romanas yra tikra bomba.

(...) „Vilniaus pokeris“ yra tarsi geizeris, kuris prasideda kaip Kafkos romanas tam, kad taptų ir naratyvinis, ir eksperimentinis, staiga ima priminti Beckettą arba Joyce’ą, Dantę, Burroughsą arba Orwellą.

Tačiau visų pirma – tai romanas apie Vilnių, paskutiniuosius sovietinės okupacijos metus gyvenančią Lietuvos sostinę. (...) Tegyvuoja Ričardas Gavelis.

Paskutiniaisiais sovietinės imperijos gyvavimo metais parašytas ir 1989 m. publikuotas tekstas neliko nepastebėtas. „Vilniaus pokeris“ išverstas į anglų, makedonų, latvių, lenkų kalbas. Ugnė Karvelis taip pat keletą metų dirbo su šiuo rankraščiu, tačiau jos mirtis nutraukė sumanymą. Džiugu, kad bend­ros vertėjos Margaritos Le Borgne ir leidyklos „Monsieur Toussaint Louverture“ pastangos įkvėpė šiai knygai naują gyvybę. Romanas Prancūzijoje jau pelnė beveik 30 recenzijų, tarp jų dienraštyje „Le Monde“, savaitraštyje „Livres Hebdo“, žurnale „Le Magazine littéraire“ ir t. t. Romanas aptariamas literatūriniuose TV debatuose, radijo laidose, vyksta knygos pristatymai ir skaitymai. Knygynuose knyga žymima lipdukais „Kodėl taip ilgai nieko nežinojome apie šį išskirtinį autorių?“. Bomba sprogo!

Knygų apžvalgininkas Santiago Artozqui žurnale „La Quinzaine littéraire“ (2015-05-16) pastebi, kad „Vilniaus pokeris“ yra sudėtingas, klaidus, nepaprastas ir širdį draskantis romanas“, ir tikisi, „kad nereikės laukti dar 25 metų, kad galėtume perskaityti „Vilniaus džiazą“. Tikimės ir mes.

* * *

Štai trys įkvepiančios sėkmės istorijos. Jos ne vienintelės, ne pirmos ir tikrai ne paskutinės. Užtenka prisiminti Saulių Tomą Kondrotą, Icchoką Merą, Tomą Venclovą, Kęstutį Kasparavičių. Tai rašytojai, kurių kūryba versta į dešimt ir daugiau kalbų. Ar mano minimi autoriai atitinka pranešimo pradžioje minėtus neva „žinomus literatūros eksporto kanonus“? Toli gražu. Bet visos sėkmingos knygos tikrai turi vieną bendrą vardiklį –­­ tai labai gera literatūra. Panašu, kad Lietuvoje neturime pinigų gaminti eksporto žvaigždes pagal nustatytus kanonus, todėl vietą po užsienine saule tenka išsikovoti rašytojo talentu. Galime sakyti, kad Gavelio, Grinkevičiūtės kūriniai per ilgai buvo nepastebėti ir neįvertinti, galbūt esant gyviems autoriams pavyktų užsienio leidėjų ir skaitytojų dėmesį išlaikyti ilgiau. Bet taip pat galima sakyti, kad jie išleisti kaip tik pačiu laiku: juos atranda nauja skaitytojų karta, kūriniai padeda –­­ perfrazuojant skaitytojų komentarus –­­ permąstyti šiandieninę geopolitinę situaciją, paaiškina Lietuvos ir kitų Baltijos šalių vienareikšmę poziciją Ukrainos ir Rusijos konflikte.

O pabaigoje dera padėkoti visiems prisidėjusiems prie šio projekto, t. y. padėjusiems lietuvių literatūrai nepasiklysti vertimuose. Tai nuostabieji mūsų literatūros vertėjai, kurie spalio pradžioje vėl rinksis į tradicinį vertėjų seminarą, šįkart Kėdainiuose, ir leidėjai, kurie ryžtasi leisti lietuvių literatūrą dėl pačių įvairiausių priežasčių, kad ir tokių:

Viskas prasidėjo nuo straipsnio regioniniame laikraštyje apie įsilaužimą į parduotuvę, kur buvo įsivėlę lietuviai. Laikraštis rašė: „Jei pamatysite lietuvį, skambinkite, prašau, policijai.“ Tądien aš nusprendžiau pasinaudoti pirma proga pristatyti Norvegijoje aukštąją Lietuvos kultūrą.

Taip Lietuvos kultūros institutui rašė leidėjas iš Norvegijos Janas Kløvstadas, kurio vadovaujama leidykla „Bokbyen Forlag“ ketina prakalbinti Giedros Radvilavičiūtės knygą „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“ norvegiškai.

Pranešimas skaitytas rugpjūčio 22 d. literatūros forume „Šiaurės vasara“ Biržuose.