Birutė Mary Galdikas: „Gamtosaugos krizė yra dvasinė krizė“

Tekstas parengtas pagal antropologės, primatologės, orangutanų tyrinėtojos Birutės Mary Galdikas paskaitą, skaitytą spalio 25 d. Vytauto Didžiojo universitete

 

Birutė Mary Galdikas: „Gamtosaugos krizė yra dvasinė krizė“
Birutė Mary Galdikas. Megan Coughlin nuotrauka (CC BY-ND 2.0)

 

Šimpanzės, bonobai, gorilos ir orangutanai yra didžiosios beždžionės.

Šimpanzės yra artimiausios žmogui. Mūsų protėviai atsiskyrė maždaug prieš 7 mln. metų, vis dėlto mus sieja 99 % tokių pačių genų. Šimpanzių socialinė hierarchija labai panaši į hominidų socialinę hierarchiją. Vadinasi, mes buvome, o iš tiesų ir esame kaip šimpanzės. Jos laikosi bendruomenėje grupelėmis, kuriose vyrauja patinai, gina savo teritorijas. Šimpanzių tyrinėtoja Jane Goodall yra užfiksavusi genocido reiškinį – tarp dviejų bendruomenių prasidėjo karas, taip, vartojamas žmonėms būdingas terminas. Vienos bendruomenės nariai išžudė kitos bendruomenės patinus, užėmė jų teritoriją ir pasisavino pateles. Galiu patvirtinti: tikrai nenorėtumėte atsidurti šimpanzių karo zonoje.

Bonobai aptinkami tik Afrikoje, Kongo Demokratinėje Respublikoje. Jie skiriasi nuo šimpanzių, nors genetiškai ir panašūs. Skirtumams įtakos turi kita gyvenimo vieta – čia negyvena gorilos, todėl bonobai įgiję didesnę laisvę. Aplinka turi didelį poveikį socialinei organizacijai. Paralelę galima išvesti su situacija JAV  8 dešimtmetyje, kai klestinti ekonomika pažadino tam tikrą jaunesnių kartų laisvės troškulį. Kalbu apie hipius ir jų idėjas. Bonobai – primatai, kurių bend­ruomenėse dominuoja patelės. Jos išsikovojo valdžią ne fizine jėga, o bendradarbiaudamos. Tarkime, jei bonobo patinas susigrumia su bonobo patele, ši kaipmat sulauks stipraus kitų patelių užnugario. O bonobo patinai į grupuotes nesiburia. Net ir suaugęs patinas lieka su motina, nes ji kovoje su kitais patinais lieka vaiko sąjungininkė. Kitaip tariant, patinai turi savo hierarchinius ryšius ir dėl valdžios varžosi hie­rarchijos ribose, bet nesiburia į grupuotes. Taip yra todėl, kad bonobams patinka, kaip žmonės sako, laisva meilė. Dažniausiai poruojasi patelės. Joms seksas – įrankis ryšiui kurti. Antras pagal dažnumą sekso tipas – tarp dviejų patinų. Na, ir trečias variantas – tarp patelės ir patino.

Bonobų socialinių ypatumų esmę puikiai nusako vienas įvykis. Kartą penki bonobų tyrinėtojai sekė bonobų bendruomenę. Šis procesas truko apie savaitę. Ir tada vyriausia bonobų patelė greičiausiai davė ženklą tyrinėtojus užpulti. Bonobai brutaliai sudarkė tris, tačiau nė negrybštelėjo dviejų, nes jos buvo moterys. Moteriškas bendradarbiavimas.

Gorilos – didžiausios iš didžiųjų beždžionių – genetiškai irgi labai artimos žmonėms. Gyvena kalnuose. Subrendusių gorilų patinų nugaros nubala, pasidaro sidabriškos. Dėl patelės kovoja vienas prieš vieną. Vieniši kovotojai. Todėl yra kone dvigubai didesni už pateles, įspūdingo dydžio. Pirmieji gorilų tyrinėtojai, pamatę patinus, pridarydavo į kelnes. Šiandien einant į kalnus pasižiūrėti gorilų griežtai laikomasi taisyklių – dėl rizikos perduoti įvairias ligas reikia laikytis atstumo, tyrinėtojai net dėvi kaukes.

„Orangutanai“, išvertus iš indoneziečių kalbos, reiškia „miškų žmonės“. Indonezijoje tikima, kad orangutanai galėjo kalbėti, bet pasirinko nekalbėti, kad nebūtų įkinkyti į darbą. Jiems labiau patinka gyventi miške ir maitintis laukiniais vaisiais. Iš tiesų maitindamiesi praleidžia daugiau nei pusę dienos. Kadangi čia sezonai nenuspėjami, niekada nežinai, kada ir kokių vaisių prisirps. Todėl orangutanai maitinasi ir jaunais lapais, o neradę nieko skanaus – žieve. Kaip žinoma, žievė nėra labai maistinga, ir atėjus ilgesnei sausrai, orangutanai tiesiog miršta iš bado. Šiandien Malaizijoje ir Indonezijoje sparčiai kertami miškai, kitaip tariant, naikinamas orangutanų maistas.

Orangutanai išsiskiria iš kitų didžiųjų beždžionių. Žmonės, dirbantys su delfinais, juos ypač gerbia, nes šie gyvūnai jaučia mūsų širdies ritmą, plaučių alsavimą, mato, ar inkstuose turime akmenų. Kartais jie pasitelkiami net diagnozuojant ligą. Bendravęs su delfinu pasakys, kad ši patirtis kažkas kita nei dviejų žmonių bendravimas. Delfinui nesumeluosi, nes tave mato kiaurai. Orangutanai taip pat permato sielą – jie į tave žiūri nemirksėdami. Tiesiog užburia. Prieš keletą metų viename psichologijos žurnale perskaičiau straipsnį, ką reikia daryti, kad žmonės tave įsimylėtų. Pirmas patarimas – žiūrėti įdėmiai į akis ir nemirksėti. Bendraudama su žmonėmis kartais irgi pritaikau šį orangutanų elgesį, ypač su įtakingais vyrais, kai reikia jų pritarimo. Kitas patarimas – prisiartinti prie žmogaus ir kristi, kad tave pagautų. Orangutanų jaunikliai taip krenta tau į rankas. Apibendrinant orangutanai bendraudami nori patikti. Šito neteko pastebėti dirbant su šimpanzėmis, bonobais ar gorilomis. Beje, orangutanai aplink vyzdžius taip pat turi baltymus, todėl žiūrėdamas jam į akis, atrodo, žiūri į žmogų, dėvintį raudoną kailio kostiumą.

Suaugę orangutanai – vienišiai. Patinai turi plačius žandus, pagurklį ir barzdą. Jie tartum iš kitos planetos. Dažniausiai švelnūs, išskyrus situacijas, kai sutinka kitą patiną. Tokie evoliucijos spąstai. Jie šalia tiesiog negali pakęsti kito patino. Tampa itin karingi bei agresyvūs ir netoliese atsiradus suaugusiai patelei, norinčiai poruotis. Grumtynės gali trukti valandas. Vėliau sekdami ją net nustoja valgyti – ovuliuojanti suaugusi patelė yra auksinis vaisius, masinantis ir nesubrendusius patinėlius. Tačiau šie jos nedomina. Esu mačiusi, kaip sekso su jaunu patinėliu metu orangutanė abejingai valgė. Analogiškai, kai paauglės orangutanės vilioja suaugusius patinus, net nejauku žiūrėti – primena pornofilmą, o atstumtos pyksta ir frustruoja.

Suaugusios patelės ovuliuoja kas aštuonerius metus, vadinasi, miške blaškosi daug frustruojančių patinų. Jie kelis kartus per dieną balsu kviečia pateles: jei nori manęs, ateik ir pasiimk. Vietiniai, išgirdę šį orangutano „šauksmą“, sako, kad patinas kviečia savo nuotaką, nes ši paliko jį vestuvių dieną. Ir jie neklysta. Patelės dažniausiai nemigruoja ir miršta ten, kur gimė, o patinai per savo gyvenimą nukeliauja šimtus kilometrų.

Brakonieriavimas, nelegalus medžių kirtimas, aukso dulkių ar cirkonio kasyba (BMW ar „Mercedes“ automobilių priekiniams stiklams gaminti naudojamas cirkonis iškastas orangutanų gimtinėje), palmių aliejaus gamyba naikina atogrąžų miškus. Orangutanai labai jautrūs staigiems aplinkos pasikeitimams, todėl nyksta. Dėl ko nyksta gyvūnija, mano nuomone, nėra išsamiai išstudijuota, trūksta duomenų. Panašiai kaip Bobo Dylano dainoje: „Do you know who loves you? That man is standing in front of you“ („Ar žinai, kas tave myli? Tas žmogus, stovintis priešais“), mes suprantame gamtos vertę tik jai pradedant nykti. Įstatymas, saugantis Ectopistes migratorius balandžių rūšį, priimtas praėjus dvejiems metams po jų išnykimo. Javos tigrai taip pat išnyko tiesiog mūsų akyse. Kinijoje bandoma veisti pandas ir padėti joms vėl apsigyventi laukinėje gamtoje, tačiau nesėkmingai.

Mes irgi kaip nykstantys orangutanai ar šimpanzės. Alas Gore’as yra pasakęs, kad gamtosaugos krizė yra dvasinė krizė, nes paliečia kiekvieną. Dėl to kiekvienas galime ką nors padaryti. Galbūt nedaug, bet galime. Galime saugoti medžius, juos sodinti, bent po vieną, perdirbti popierių, nevartoti palmių aliejaus. O saugoti gamtą turime pradėti nuo savo namų – nuo Lietuvos sengirių, nes tai ir yra Lietuva.

 

Parengė Lina Laura Švedaitė

 

Birutė Mary Galdikas paskaita Vytauto Didžiojo universitete