Birutė Žindžiūtė-Michelini: „Nekrošius visad žavėjo nesuvaidintu tikrumu“

× Toma Gudelytė

 

Su vertėja ir lietuvių kalbos dėstytoja Birute Žindžiūte-Michelini kalbėjomės jos namuose Parmoje, Giuseppe’s Verdi ir italų lyrinės operos gimtinėje. Knygų lentynose sugulęs ištisas lituanistinės bibliotekos, tremtinių ir išeivijos literatūros, žodynų ir enciklopedijų lobynas. Greta lietuvių dailininkų grafikos ir tapybos darbų kabo ir Birutei itin brangus prisiminimas – nuotrauka su Eimuntu Nekrošiumi (lapkričio 20 d. minėsime 2-ąsias režisieriaus mirties metines). Jam Italijoje B. Žindžiūtė-Michelini vertėjavo net 30 metų, o Lietuvoje juos siejo bendra tėviškė prie Dubysos.

 


Tomos Gudelytės nuotrauka.

 

Iš Lietuvos išvykote 1984 m., kai Vakarų pasaulis daugeliui dar atrodė tolimas, nepasiekiamas miražas ir apie emigraciją galvojo retas. Kokią Lietuvą palikote ir į kokią Italiją atvykote?

Man žodis emigracija nepatinka, nesijaučiu emigrantė. Tiesiog neturėjau kito pasirinkimo. Prieš paliekant Lietuvą būta beprotiškai daug apmąstymų. Viskas prasidėjo dar 1976-aisias, buvau paskutinio kurso studentė, VU studijavau lietuvių kalbą su klasikinės filologijos specializacija. Vieną dieną, pamenu, išvydome universiteto kiemeliais vaikštinėjantį gyvą italą. Visiems tai buvo sensacija, lyg pamačius marsietį. Iš pradžių su tuo italu teko bendrauti iš pareigos. Guido mokslinio darbo vadovo Vytauto Mažulio prašymu mums, filologėms, teko juo pasirūpinti.

 

Birutė Žindžiūtė-Michelini:  „Nekrošius visad žavėjo  nesuvaidintu tikrumu“
Tomos Gudelytės nuotraukos.

 

Ką Guido Michelini, tas marsietis italas, tuo metu veikė Lietuvoje?

Guido mokėsi lietuvių kalbos. Buvo be galo užsispyręs, pasiryžęs indoeuropeistikai skirti savo gyvenimą ir žūtbūt išgirsti, kaip skamba toji senovinė kalba, kaip kalba paprasti kaimo žmonės. Užsieniečiams įvažiuoti į Lietuvą buvo neįtikėtinai sudėtinga, jam pirma siūlė į Maskvą ar tuometinį Leningradą. Ne, sakė, tik į Vilnių. Galiausiai išsikovojo leidimą 8 mėnesiams, bet galėjo lankytis tik sostinėje. Jį apgyvendino viename iš Olandų g. bendrabučių, skirtų užsieniečiams. Man buvo pavesta jį lydėti pirmadieniais. Taip ir prasidėjo mūsų istorija, iki pat 1984-ųjų. Kiekvieną kartą Guido grįžti buvo nepaprastai sudėtinga, reikėjo ieškoti įvairių pasiteisinimų: tai disertacijos gynimas, tai dar kas nors.

 

Birutė Žindžiūtė-Michelini:  „Nekrošius visad žavėjo  nesuvaidintu tikrumu“
Tomos Gudelytės nuotraukos.

 

Bet apsisprendėte išvykti.

Nepaprastai bijojau, gyvenome kaip konservų dėžutėje. Apie Vakarus mums buvo brukami kvailiausi šūkiai: pas mus žmogus žmogui – brolis, o ten, kapitalistinėje visuomenėje, – vilkas. 1983 m. Guido mane pirmąkart bandė išsikviesti į Italiją. Reikėjo užpildyti milžinišką šūsnį anketų ir popierių. Kokią Lietuvą palikau? Tokią, kur mėnesio trukmės kelionę kažkas kitas aptarinėjo ir sprendė – leisti ar neleisti. Man tai atrodė lyg sap­nas, ėjau į rūmus, kuriuose svarstė, kupina vilties. Iš kabineto išeina uniformuota mergaitė ir įteikia vokelį, o ten – NET. Rusiškai. Many viskas sukilo: kodėl NET? Nusprendėm nebelaukti ir susituokti. Galiausiai 1984-ųjų liepą įvažiavau į Italiją. Išlydėjo mane... Buvo pilna Vilniaus geležinkelio stotis, įlipau į traukinį nuo ašarų užburkusiom akim. Važiavau „Berlin Express“ į Rytų Berlyną, Guido laukė manęs Vakarų pusėje. Vežiausi į trilitrinį stiklainį sumerkusi išlydinčiųjų dovanotas gėles. Mano kraitis naujam gyvenimui buvo gėlių puokštė ir 90 „dolerinių“ rublių kišenėje. Prieš susitinkant su Guido, galvoju, pakeisiu greit toms gėlėms vandenį. Man ir į galvą neatėjo, kad tualetai gali būti mokami. Bėgu su tuo stiklainiu į tualetą, o prie durų stovinti moteriškė, kaip dabar pamenu, rėkia: „Nein!“ Taip ir sustingau: kur aš papuoliau?

 

Italijoje vis dėlto įsikūrėte sėkmingai, likote ir ėmėte dėstyti Parmos universitete.

Italija mane pasitiko daug šilčiau nei Vakarų Vokietija. Anoji Lietuva man liko monolitinė ir vienspalvė, o čia viskas spalvinga ir ryšku, įvairovė... Lietuvoje nebuvome prie to įpratę – džiaugdavomės radę bet ką nusipirkti. Pamažu mokiausi pažinti naują buitį, džiaugiausi atsiradusiomis darbo galimybėmis: 1986 m. pradėjau dėstyti lietuvių kalbą Milano katalikiškajame universitete, nuo 2006 m. dėstau Parmos universitete, ėmiausi (viena ar dviese su vyru) vertimų.

 

Vertėjavote per pirmąsias Eimunto Nekrošiaus gastroles po Italiją. Koks tai buvo metas?

Buvo 1989-ųjų pavasaris, Parmoje vyko tarptautinis teatro festivalis, į kurį teatro kritiko ir rašytojo Franco Quad­ri’o (jau mačiusio Nekrošiaus spektaklius Jugoslavijoje, BITEF festivalyje) siūlymu Parmos teatro direktorius Giorgio Gennari pakvietė Nekrošių atvežti „Pirosmani, Pirosmani“ ir „Dėdę Vanią“. Tada ir prasidėjo mūsų ilgametis bendravimas. Pamenu, įžengiu į salę, kur tuo metu turėjo prasidėti repeticija, o visų svarbiausias rūpestis – rasti tinkamą vietą vėliavai pakabinti. Aktoriai buvo atsivežę Lietuvos trispalvę. Ir kai vienoje masinėje „Dėdės Vanios“ scenoje visi aktoriai susirenka neva nusifotografuoti ir susėdę uždainuoja garsiąją G. Verdi ariją „Lėk, svajone“ (it. „Va pensiero“) iš operos „Nabukas“ lietuviškai, tai buvo tokia stipri emocija... Nenusakoma. O dar Parmoje, Verdi gimtinėje.

 

Birutė Žindžiūtė-Michelini: „Nekrošius visad žavėjo nesuvaidintu tikrumu“
Parmos „Teatro Duo‘‘, kuriame 1989 m. parodyti Eimunto Nekrošiaus „Pirosmani, Pirosmani“ ir „Dėdė Vania“. Tomos Gudelytės nuotrauka.

 

E. Nekrošius vėliau, beje, statė ir G. Verdi operą „Makbetas“ Florencijos teatre, ir „Faustą“ La Scaloje, Milane.

Taip, jis pradžioje būgštavo, kartojo, ką aš darau, juk nesu partitūrų žinovas. Be to, operos scena statiškesnė, o Nekrošiaus teatras gyvas, judrus. Prieš „Makbetą“ jis kaip tik gastroliavo Parmoje ir turėjo čia galimybę pamatyti kitos Verdi operos premjerinį pastatymą. Paprastai visur jį lydėdavau, bet vietų tada nebuvo. Pamenu, kitą dieną Nekrošius atėjo pašiurpęs: pastatymo publika nepriėmė. Paminėsiu, kad Parmoje veikia verdistų klubas, laikantis save išskirtiniais žinovais, ir neatlaikiusieji jų kritikos paprasčiausiai nušvilpiami. Nekrošius tada pasakojo: „Tu neįsivaizduoji, kas ten darėsi, visi švilpė, sustabdė spektaklį... Taip ir nesupratau, kas jiems nepatiko. Jiems viskas gali nepatikti.“ Tokia ta Parma. O „Dėdės Vanios“ nuotraukos scena su vėliava atliekant „Va pensiero“ priimta nuostabiai. Visi suprato, kad tai okupuotos tautos giesmė. Prarastos tėvynės ieškojimas. Juk jau buvo įsismarkavę Sąjūdžio vėjai, jau buvo įsibėgėjusi Gorbačiovo perestroika, apie kurią Italijoje kalbėjo visi. Kalbėta ir apie 1988-ųjų Baltijos kelią. Bet Lietuva dar ilgai regėta kaip Rusijos dalis, ir pirmosios recenzijos apie Nekrošių buvo maždaug tokios: o, koks nuostabus teatras iš Rusijos provincijos atvažiavo. Kad ir kaip ten būtų, Nekrošius iš italų ėmė gauti labai daug pakvietimų ir juokaudamas sakydavo: galėčiau čia ir pasilikti.

 

Birutė Žindžiūtė-Michelini:  „Nekrošius visad žavėjo  nesuvaidintu tikrumu“
Tomos Gudelytės nuotraukos.

 

Italijoje Nekrošiaus teatro pėdsakų be galo daug. Jums teko vertėjauti ir jo kūrybinėse dirbtuvėse.

Italijoje Nekrošius pradėjo savo pirmąją pedagoginės pakraipos veiklą – teatrines laboratorijas. Jį labai globojo F. Quadri, būtent jo iniciatyva vyko tarptautinės dirbtuvės su jaunais aktoriais, tarp jų, žinoma, ir su italais. Pirmoji dirbtuvių patirtis – gana neigiama, Nekrošius stebėjosi, kad italai nepratę improvizuoti ir įsikibę teksto. Pykdavo, čia ne sprache teatras! Italai skubėdavo iškart kuo gražiau išsakyti tekstą, o Nekrošius tam buvo visiškai abejingas. Jam norėjosi pirmiausia kurti atmo­sferą, sušildyti erdvę, pristatyti veikėją ir tik tada pereidavo prie teksto. Tekstas niekur nepabėgs, sakydavo, mūsų darbas – rasti būdą, kaip tą žodį įvesti, atgaivinti. Pamenu, dirbtuvėse pagal Bulgakovo romaną viena aktorė tokiomis išsigandusiomis akimis žiūrėjo į mane ir laukė konkrečių nurodymų, ką jai daryti. Su Dalia Tamulevičiūte (ją Nekrošius buvo atsivežęs į pirmąją aktorių meist­riškumo mokyklą Ecole des Maîtres 1999 m.) esame kalbėję, kad ir ne visi lietuvių aktoriai gali su juo dirbti, ne visi jį supranta. O svetima kalba – dar papildoma kliūtis. Ir man, kaip vertėjai, tekdavo gerai pasukti galvą, kaip viską kuo suprantamiau perteikti. Bet vėliau viskas vyko jau savaime, labai natūraliai, žinojau ar nujaučiau, kaip ir ko jis nori iš aktorių. Nors Nekrošius ir buvo reiklus režisierius, su juo padirbę italų aktoriai visada norėjo grįžti tik pas jį. Nuostabūs prisiminimai iš „Žuvėdros“, pirmojo su italų aktoriais pastatyto spektaklio, iš „Anos Kareninos“ repeticijų Modenos teatre, taip pat statant „Ivanovą“ Romos teatre „Argentina“. Nekrošiaus kitoniškumas buvo tarsi magnetas, jis stebėtinai traukė. Beje, lietuviškąjį „Otelą“ su Vladu Bagdonu ir Egle Špokaite jis pradėjo statyti Venecijos bienalėje, repeticijas stebėdavo būrys jaunų italų režisierių, kuriems verčiau tą savitą, užkoduotą nekrošišką kalbą. Šis darbas mieliausias, kokį tik gyvenime esu turėjusi. Nekrošiaus netektis man buvo ir brangaus bičiulio netektis. Mes gi buvome žemiečiai. Mūsų su Guido sodyba prie Dubysos, nuo Raseinių važiuojant link Šiluvos, o Nekrošius iš Šiluvos, ten jis ir ilsisi. Paskutinį kartą matėmės būtent sodyboje vasarą, verčiau Ruggero Cappuccio „Edipą Kolone“, kurio jis jau nespėjo pastatyti Pompėjos teatro festivaliui. Nesikankink labai, sakė, ir drąsino, ten buvo toks sunkokas tekstas sicilietiška tarme. Man Nekrošius buvo toks tikras, autentiškas žmogus. Nemėgo viešumos, neieškojo kažkokio įvaizdžio. Nenoriu kabinėti jokių epitetų, bet visad žavėjo jo nesuvaidintas tikrumas.

 

Birutė Žindžiūtė-Michelini:  „Nekrošius visad žavėjo  nesuvaidintu tikrumu“
Tomos Gudelytės nuotraukos.

 

Be daugelio kitų tekstų, jums teko versti ir Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Malыš“, ji buvo statoma, rodos, Neapolio teatre 2005-aisiais. Pati esate kilusi iš tremtinių šeimos, gimėte Sibire. Ką reiškė versti tokį tekstą? Kokie buvo italų publikos ir pačių aktorių atsiliepimai?

Čia platesnis kontekstas... 2004 m. į ES rengėsi stoti 10 naujų narių, tarp jų ir Baltijos šalys, ir kultūriniu projektu norėta supažindinti su šių šalių kultūra, taip pat dramaturgija. Pavyzdžiui, Bolonijoje vyko poezijos festivalis, iš Lietuvos tada atvyko Marcelijus Martinaitis, jį pristatyti ir eilių versti buvo pakviestas Guido. Buvo praėję lygiai 20 metų po mano išvažiavimo, man buvo be galo smalsu, ėmiau Martinačio klausinėti apie universitetą, studentus. Bet mane taip nuliūdino jo atsakymas: žinote, sako, man visiškai nebeteikia malonumo tautosakos dėstymas. Ir ėmė pasakoti apie besikeičiančią kartą, kuriai daugelis etnografinių terminų ar sąvokų visiškai svetimos. Iš tiesų kaskart grįždama rasdavau vis kitokią Lietuvą, vis artimesnę tai Italijai, kurią radau 1984-aisiais, o Italija liko pastovesnė. Grįžkime prie dramaturgijos. ES projektui buvo pasirinktas Ivaškevičius ir Černiauskaitė. „Malыšo“ vertimas man pačiai buvo be galo jaudinantis, aktualus ir įdomus. Bet bijočiau tvirtinti, kad lygiai taip pat dėmesingai jis buvo sutiktas italų. Bent to nepajutau. Porą savaičių sekėme kūrybines dirbtuves, su Mariaus tekstu dirbo jaunas režisierius Pirotta. Tikrai būčiau mielai papasakojusi, pasidalinusi savo asmenine sibirietiška patirtimi, bet mačiau, kad nueita paviršiumi, Lietuva ir Rusija vėlgi buvo tarsi suplaktos į viena. Pati, beje, gyvenu Emilijos Romanijos regione, vadinamame raudonuoju, dėl stiprios Italijos komunistų partijos įtakos. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę teko ne kartą susiremti su žmonėmis, kurie tarsi kaltino: ko jūs čia nerimstant? Kodėl viską griaunate? Ko norite? Dažniausiai gerai žinomi tie dalykai, kurie lyg klišė kartojami ir kartojami. O visa kita – jau istorijos paribiai.

 

Šiandien dar keliate sau tapatybės klausimą, patiriate kultūrinį susidvejinimą? Migracijos patirtys keičia mūsų požiūrį į save ir kitus?

Viskas buvo mažiau skausminga, nei nuogąstavau prieš išvažiuodama. Tiesa, pirmieji grįžimai per sieną labai sudėtingi, taikytas užsieniečio statusas. Galėdavau būti tik tame mieste, iš kurio iškviesdavo. Dėl pilietybės irgi buvo sudėtinga: išvažiavau su tarybiniu pasu, vėliau gavau Italijos pilietybę ir anuomet neprivalėjau atsisakyti tarybinės. Buvo leidžiama dvejopa. Atgavus neprik­lausomybę reikėjo apsispręsti: nebuvo galima turėti dvigubos pilietybės. Bet, mano laimei, išimties tvarka gavau lietuviškąją (už nuopelnus Lietuvai, – red. past.). Labai suprantu Amerikos lietuvius, kurie itin skausmingai reagavo į būtinybę pasirinkti. Dviguba pilietybė palengvina išvykusiojo būseną, viskas tampa natūraliau: būdama Italijoje gyvenu čia, nors su italais ir nesitapatinu. Būdama Lietuvoje taip pat jaučiuosi namie, savimi.

 

Birutė Žindžiūtė-Michelini:  „Nekrošius visad žavėjo  nesuvaidintu tikrumu“
Birutė Žindžiūtė-Michelini su vyru Guido Michelini. Tomos Gudelytės nuotrauka.

Draugai